Chaimas Nachmanas Bialikas – pripažintas nacionalinis genijus

Garsus poetas ir vertėjas (ne tik Vakarų Europos literatūros klasikos, bet ir žydų liaudies dainų į hebrajų kalbą), naujosios hebrajų literatūros klasikas, vienas iš literatūros vaikams hebrajų kalba pradininkų Chaimas Nachmanas Bialikas gimė 1873 m. sausio 9 d. mažame Volynės gubernijos kaime, neturtingoje žydų šeimoje. Pirmieji penki jo vaikystės metai praėjo miškų ir laukų tyloje bei gamtos apsuptyje. Beveik visuose kūrybos etapuose poetas grįždavo prie vaikystės pojūčių ir įamžino juos savo eilėraščiuose bei poemose.

Poeto tėvui netekus darbo, šeima apsigyveno Žitomiro priemiestyje. Čia mažasis Chaimas pradėjo lankyti chederį. 1880 m., po tėvo mirties, motina berniuką atidavė griežto talmudisto senelio globai, kurio namuose jis praleido dešimt metų. Savo autobiografinėje apybraižoje Chaimas Nachmanas Bialikas pasakojo kas šiuo periodu formavosi jo charakteryje, o vėliau atsispindėjo kūryboje. Pirmiausia – aistra išdykavimui, žaidimams – tai buvo protestas griežtai atmosferai senelio namuose. Antra – vienatvės siekiamybė: ,,nueiti į save, užsidaryti, patikėti save svajonėms“. Trečia – aistra knygoms: Chaimas iki užsimiršimo skaitė religinę literatūrą. Sulaukęs 13 metų, Chaimas pradėjo mokytis Beit Midraše. Čia jis tęsė Talmudo mokymąsi bei pažino mistinę kabalą. Tačiau Beit Midrašą pasiekusios naujos žydų švietimo tradicijos, nepaisant griežtų draudimų, pažadino būsimame poete ir naują pasaulio kultūros pažinimo aistrą.

Nutaręs įsigyti bendrąjį išsilavinimą, Chaimas Nachmanas Bialikas išvyko mokytis į garsiąją tais laikais Voložino ješivą tikėdamasis, kad be Talmudo ten dėsto ir bendrus dalykus. Įsitikinęs, kad savo sprendimu suklydo, pradėjo savišvietą.

1893 m. Chaimas Nachmanas Bialikas vedė Manią Averbuch ir kurį laiką kartu su uošviu prekiavo mišku. Vėliau jis pervažiavo į Sosnovicus ir čia dirbo žydų mokykloje. Šiuo periodu jis parašė pirmąjį biblijinio stiliaus eilėraštį, kuris skaitytojams padarė didelį įspūdį. Būsimo poeto populiarumas greitai didėjo. Pakviestas garsių žydų kultūros asmenybių apsigyveno Odesoje ir pradėjo dėstyti chederyje, dalyvavo įkuriant leidyklą ,,Morija“, kurioje redagavo knygas vaikams, aktyviai dalyvavo žurnalo ,,Ha-Šilloah“ veikloje ir publikavo jame savo kūrybą.

1902 m. buvo išleistas pirmasis Chaimo Nachmano Bialiko eilėraščių rinkinys. 1903 m. Odesos visuomeninis komitetas išsiuntė jį į Kišiniovą, kad vietoje surinktų medžiagą apie mieste įvykdytus žvėriškus pogromus. Įtakotas pamatyto poetas parašė sukrečiančią poemą ,,Be-‘ir ha-harega“ (vertime į rusų kalbą ,,Sakmė apie pogromą“), po kurios pasirodymo jis tapo pačiu populiariausiu to laikotarpio žydų poetu.

Su pertraukomis Odesoje Chaimas Nachmanas Bialikas gyveno iki 1921 m.

Atvykęs į Berlyną aktyviai dalyvavo leidybinėje veikloje. 1923 m. buvo išleistas pilnas Chaimo Nachmano Bialiko kūrybos keturtomis, pajamos už kurį leido įgyvendinti seną poeto svajonę – išvykti į Erec-Izraelį (Izraelio žemę) ir nuo 1924-ųjų kovo apsigyventi Tel Avive.

1926 m. JAV Chaimui Nachmanui Balikui buvo suteikti Žydų teologinės seminarijos ir Žydų religijos instituto garbės laipsniai. Jis daug dirbo hebrajų kalbos atgaivinimui, tačiau nesutiko su jidiš kalbos menkinimu. ,,Hebrajų ir jidiš kalbos sujungtos danguje ir to nesunaikinti“, – sakė poetas.

1933 m. buvo švęstas Chaimo Nachmano Bialiko 60-metis. Tos sukakties proga buvo išleistas naujas poeto kūrybos rinkinys, įsteigta literatūrinė Bialiko premija, kuri susikūrus Izraeliui tapo valstybine literatūrine premija.

Mirė 1934 m. liepos 4-ąją Vienoje (Austrija), kur tų pačių metų pradžioje atvyko gydytis. Palaidotas Tel Avive.

Chaimas Nachmanas Balikas Lietuvoje

1931 m. gruodžio 20 d. poetas atvyko į Kauną. Laikinosios sostinės choralinėje sinagogoje Chaimas Nachmanas Bialikas skaitė referatą ,,Centrinės idėjos žydų kultūros gyvenime“. Taip pat įvyko susitikimai su Šiaulių ir Panevėžio miestų žydų bendruomenėmis. Gruodžio 21-ąją Vytauto Didžiojo universiteto docento dr. Šapiro ir S. Vulfo atlydėtą žymų poetą priėmė Respublikos Prezidentas.

Tarpukario Lietuvoje apie Chaimą Nachmaną Bialiką rašė to laikotarpio periodinė spauda, jo kūrybą nagrinėjo Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. N. Šapiro. Jūsų dėmesiui kelios to laikotarpio publikacijos.

1931 m. gruodžio 19 d. laikraštis ,,Dienos naujienos“ (Nr. 2015):

Didžiausias žydų poetas atvyksta Lietuvon

Eliašas Varšavskis

Nežinau kas iš žydų rašytojų ar poetų taip pagarsėjo, kaip Ch, N. Bialikas Nežinau taip pat kas iš žydų rašytojų sulaukė tokios garbės, kaip Ch. N. Bialikas sulaukė iš žydų tautos. Ir jei yra žydų poetas, kuris visų be išimties pripažintas, kaip žydų poezijos žvaigždė, tai tas be abejo yra Bialikas.

Bet ne tik žydų tautos jis yra taip gerbiamais ir vertinamas. Bialikas yra populiarus ir žinomas žydų poetas visame pasaulyje.

Bet ne tik kaip poetas jis garsus. Bialikas yra puikus rašytojas — atpasakotojas, gabus redaktorius ir žydų tautosakos rinkėjas Todėl ir mūsų skaitytojams, manau, bus įdomu susipažinti su vienu iš gabiausių mūsų kartos poetų.

Bialikas gimė 1873 metais. Laimės saulė neapšvietė jo kelio į gyvenimą. Jis nežinojo linksmo gyvenimo, todėl jo visa jaunystė buvo vienas ilgas šiokiadienis be pavasario linksmybių.

Bialikas poetas lyrikas, kuris turi savotišką pažiūrą į pasaulį. Lyrizmas viena iš daugybės žydų tautos dvasios ypatybių, kuria yra perimti žydų pranašų kūriniai ir kuris taip pat vyrauja Bialiko eilėse. Bialiko lyrizmas visuomeninis – tautiškas. Jo eilių vyraujantis fonas elegija ir liūdesys; jo eilėraščių peizažo spalvos – rudens debesų spalvos.

Kas skaitė jo ,,Žiemos eilės“, tas žino, kad jos yra tikri perlai ne tik žydų, bet ir pasaulinėje literatūroje. Todėl kartais skaitydamas Baliko ,,Žiemos eiles“ stebiesi kaip gali žmogus apdainuoti žiemą su tokiu plastiškumu, su visomis jos prigimtinėmis spalvomis, su visu gražumu. Be ,,Žiemos eilių“ poetas pasižymėjo ir savo ,,Meilės eilėmis“, kurių, tiesa, nedaug teparašė.

Bialikas dabar gyvena Palestinoje ir laikomas žydų tautos atgimimo poetu, kurio eilės pažadino žydų tautinį gyvenimą. Bialikas yra tautininkas – sionistas, kuris lydėjo sionizmo idėją pradedant nuo jos atsiradimo dienos. Daugelis jo eilių yra perimtos naujos žydų tautos atgimimo idėjos dvasia. Sekmadienį jis atvyksta į Kauną iš Rygos. Čia skaitys paskaitas ir savo eilėraščius, vėliau vyks į provinciją. Lietuvoje išbus savaitę.

Ištrauka iš N. Šapiro ,,Naujosios žydų literatūros metmenys“ (1938 m.)

Žymiai daugiau pasiekia naujoji hebrajų šio meto literatūra poezijos srityje. Čia ji tikrai išeina į plačiausius meno vieškelius, pasiekia didžiausių kūrybinių laimėjimų ir praturtina hebrajų kūrybą aukštomis tautiškomis ir aplamai žmoniškomis vertybėmis. Didžiausias ir žymiausias šio meto žydų dainius yra C h. N. B i a 1 i k (1873 -1984).

Savo kūrybinį kelią Bialikas pradeda eilėraščiu „EI Hacipor“ (,,Paukšteliai“, 1891). Jis čia jau parodo savo stiprią poetinę ekspresiją ir nepaprastą žodžio jėgą, bet šiaip dar priklauso palestinizmo laikotarpio sentimentalizmui. Netrukus, 1897 metais, jo eilėrašty „Achen chacir haam“ (,,Nuvytusi žolė yra mano tauta“) prasiveržia jo tikroji esmė kaip tautinės sąžinės dainius. Tarp šių dviejų eilėraščių yra nemaža sentimentalių kūrinių apie Palestiną bei keletas aukštai meninių gamtos dainų.

Šio laikotarpio aukščiausio kūrybinio laipsnio jis pasiekė poemoje „Hamatmid“ (,,Uolus talmudininkas“), kur autorius meniškai suveda savo sąskaitas su superališku žydų pasauliu bei su tradiciniu žydiškumu. Žymų etapą jo, kaip menininko kelyje, sudaro pirmieji dvidešimtojo amžiaus metai. Tada vienas po kito pasirodo jo didieji kūriniai: „Zohar“ (,,Švytėjimas“), „Mete Midbar“ (,,Dykumos numirėliai“), „Beir haharega“ (,,Skerdynių mieste“), „Habrecha“ (,,Tvenkinys“) ir „Megilat haeš“ (,,Ugnies raštas“). Bialikas pasiekia dabar savo kūrybos aukštybes. Nuo šiol jo kūriniai eina kartą jau užsibrėžtu keliu ir vis daugiau ir daugiau sustiprina jo poziciją naujoje žydų literatūroje ir žydų gyvenime apskritai. Bialikas tolydžio vis daugiau pasiima kultūrinio žydų tautos likimo jungą, vis daugiau paskiria visas savo jėgas žydų kasdieniniam gyvenimui. Jis rašo dabar savo griežtai realistines, beveik natūralistines apysakas: „Arje buožė“ (,,Arje Baal-guf“), „Už tvoros“ (,,Meachorehagader“), „Sugedęs trimitas“ (,,Chacocra šekitbaiša“) ir pan., kurios parodo jo sveiką elementariškai žemišką, vadinasi, tautiškai teralinę pusę ir tuo būdu iškelia aikštėn jo dualistinį pobūdį – čia žydiškai superalinis, čia žydiškai teralinis. Be originalių kūrinių Bialikas taip pat verčia iš Europos literatūros ir šie jo vertimai pasiekia aukštą meno laipsnį. Ypatinga vieta tenka jo žydų liaudies dainų vertimams į hebrajų kalbą. Kartu su jo originaliomis liaudinėmis dainomis tatai yra naujas reiškinys hebrajų literatūroje. Kai dėl jo kūrybos tautinėmis temomis, tai tam tikrą laiką jis kiek atšąla ir atitolsta nuo jų. Jo poetinėj nuotaikoj net vyksta tam tikras persilaužimas. Ilgus metus Bialikas beveik visiškai palieka tautinę poeziją ir pereina prie individualios lyrikos. Po daugelio metų jo asmenybė, kuri vienatvės tyloje, matyti, pergyveno sunkią kovą, vėl prasiveržia, nusivaliusi ir kilni, eilėraščiuose: „Iehi chelki imachem“ (,,Tebūnie mums bendras likimas“, 1916) ir „Chalfa ai panai” (,,Praslinko“, 1923) bei „Gam behitarutu leenechem“ (,,Ir atsidengdamas prieš jus“, 1913). Neseniai prieš savo mirtį jis pradėjo didelę poemą, kuri turėjo apimti visą jo gyvenimo eigą, bet kuri nutrūko ties jo ankstyva jaunyste.

Bialikas labiausiai sukaupė savyje visą tikrą žydų tautos esmę, jos intelektualinį ir emocinį pasaulį, jos giliausius pojūčius ir paslėptus palinkimus, žodžiu, visą žydų dvasios savitumą ir visus jos etapus per ilgus istorijos laikotarpius. Turėdamas tokį platų žydų akiratį ir didelę kūrybinę galią, Bialikas poetiškai išaukštino giliausią žydų tautos esmę ir sparnuotais, galingais bei vaizdingais žodžiais iškerėjo visų laikų žydų pasaulius ir iškėlė juos į šių dienų naują žydų dvasios sintezę. To dėlei Bialikas žydų tautai yra ne tik dainius. Žydų literatūros kritika, skyrusi Bialikui daugiau vietos negu visiems kitiems žydų poetams, jau iš karto ėmė teigti, kad Bialikas esąs pranašas. Ilgą laiką šis epitetas buvo labai prigijęs ir buvo net vyraujamas. Naujoji žydų kritika, teisybė, nebelinkusi palikti Bialikui pranašo aureolės, bet vis dėlto toj nuomonėj yra daug charakteringos tiesos, tik žymiai perdėtos. Atmetus perdėtus epitetus, reikia pasakyti, kad Bialiko svarbiausia esmė iš tikrųjų glūdi tokioj sielos srity, kuri rodo pranašavimo bruožą, o tai yra šventas etinis patosas. Bialike atbudo istorinis žydų etinis patosas, kuris, tiesa, liko vien tik savo tautos ribose, bet tose ribose jis stipriausiai pasireiškė ir turėjo didžiausio atgarsio žydų sieloj.

Pastarieji žydų istorijos amžiai yra, kaip aukščiau buvo išdėstyta, kupini smarkių permainų. Apleisti senieji tradiciniai keliai, pranyko senasis gyvenimo turinys, perkainotos visos žydų istorinės vertybės ir kardinaliai pakeistas senasis žydų gyvenimo bei kultūros būdas. Tasai milžiniškas persilaužimas iškėlė dideles etines žydų žmogaus bei tautos problemas ir vertė ieškoti tiltų per tautinius ir aplamai žmoniškus verpetus. Bialikas yra kaip tik tas, kuris didžiausioj intelektinėj ir emocinėj žydų istorijos kryžkelėj, savo galingais kūrybiniais žodžiais parodė žydų tautai naujų kelių ir pamokė ją, kaip surasti naują sintezę. Čia, taigi, ir glūdi jo, kaip poeto, didžiausia reikšmė ir jo nepaprasto populiarumo paslaptis.

Jūsų dėmesiui 1935 m. rugsėjo 15 d. laikraštyje ,,Apžvalga“ publikuotas iš hebrajų kalbos M. Evenšteino išverstas poeto eilėraštis ,,Pernykščiai stiebai“:

Dar prie Tavo širdies prisiglaudę stiebai štai pernykščių

Jau nuvytusių rožių

Stypso, mano mieloji! Žiūrėk: pavasaris naujas

Šypsos, kuria vėl grožį.

Spatas žemę jau purena, lygina, kasa;

Lysę po lysės gamina;

Netrukus ir gėlės vėl naujos ims augti, klestėti –

Bus kas sodą dabina…

Ir nuo medžio prie medžio jau skuba sodininko pjūklas

Krinta, va, nupjautos šakos;

Miela mano! Nuvytusios juodąją žemę telaižys

Ir gyvuos vien tik sveikos…

Ar uostai Tu naujųjų pumpurų kvapą

Su sula bekvepiančiąja?

Taipo auga sodas, gyvuoja sotus ir vaisingas;

Žydrą padangę bučiuoja…

Saulei leidžiantis štai ir ateina mergužė meilioji,

Sodininko dukružė –

Atmatas surankioti, o naktį pernykščius stiebus

Visus sutraiško ugnužė…

Šaltiniai: epaveldas.lt, eleven.co.il.

Nuotrauka iš ru.wikipedia.org.

Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.