Liudija Mendelis Davidsonas (Turmantas, Zarasų rajonas)

Pirmieji karo mėnesiai Turmante

Vietiniai lenkai bei lietuviai žydų atžvilgiu buvo nusiteikę antisemitiškai. Atėjus Sovietams antisemitizmo padaugėjo, tačiau jis buvo pradėtas slėpti.

Praėjus kelioms dienoms nuo karo pradžios, į Turmantą plūstelėjo daug pabėgėlių iš Ukmergės, kurie bandė pasitraukti į Braslavą [Baltarusija – G. R.], bet birželio 26-ją Turmantą užėmusi vokiečių kariuomenė juos atkirto nuo tikslo. Vėliau apie penkiasdešimt Ukmergės pabėgėlių kartu su Braslavo žydais buvo nužudyti pastarojo miestelio gete.

Turmanto žydai negalvojo, kad vokiečių kariuomenė greitai judės į priekį, todėl neskubėjo palikti savo namų.

Kariuomenei užėmus Turmantą, jame padaugėjo vilkinčių karines uniformas ginkluotų kareivių, o kai kurie ant rankovių ryšėjo ir baltus raiščius. Dauguma jų atvyko iš kitų Lietuvos vietų ir ypatingai daug iš Zarasų rajono. Viršaičiu buvo paskirtas Nikodemas Cicėnas, policijos vadu – labai žiaurus žmogus, kuris taip pat buvo ne vietinis. Iš pradžių jie šaudydavo į besitraukiančius Sovietų armijos karius, o vėliau užsiėmė ir žydais, kuriuos versdavo dirbti sunkiausius bei nešvariausius darbus, o juos atliekant iš jų tyčiodavosi ir mušdavo.

Vokiečiai taip pat tyčiojosi iš žydų. Geležinkelio stotyje buvo sukrautos Sovietų kariuomenės paliktos dideles akmenų krūvos. Žydams liepdavo labai greitai sukrauti didžiulius akmenis ant traukinio platformų ir tuo pačiu metu dirbančius mušdavo. Tai kasdien stebėjo Turmanto gyventojai, kurių tarpe buvo ir besidžiaugiančių tokiu elgesiu žmonių.

Žydų namuose, ypač turtingų, pradėjo lankytis ir naktimis. Tada atimdavo visą jų užgyventą turtą: pinigus, juvelyrinius ir tekstilės gaminius, vertingus daiktus, o už nusavintą turtą ,,užmokėdavo“ mušdami. Po kelių tokių naktinių apsilankymų Turmanto žydai tapo skurdžiais. Buvo paskelbtas įsakymas žydams nusiskusti barzdas, o jeigu jie to nepadarys, pagrasinta jas ,,išrauti su šaknimis“. Religingi žydai į tai sureagavo ypatingai jautriai.

1941 m. birželio 28 d. ginkluoti kareiviai sulaikė du mano svainius – Jankelį Aroną ir Mendelį Sodaką (abudu buvo verslininkai) bei dar keturis rusus. Iš pradžių juos uždarė į kalėjimą Zarasuose, o po vienos nakties sušaudė už pusantro kilometro nuo miesto Zarasų-Daugpilio plento ruože. Abudu svainiai turėjo šeimas, augino vaikus.

Liepos pradžioje buvo sulaikyti dar keli Turmanto žydai – kirpėjas Snejeris Levinas, jo žmona Rivka ir žvejas Mošė Aronas: visus trys apkaltino simpatijomis Sovietams. Paskui juos nuvedė prie geležinkelio stoties, ten liepė išsikasti duobę ir prie jos nužudė.

Nepaisant paminėtų atvejų, Turmanto miestelio žydai vis dar galvojo, kad pirmosios aukos – tiktai atskiri pavieniai atvejai ir tikėjosi ateisiančių ramesnių laikų.

Tačiau liepos 10-ąją visiems žydams buvo įsakyta ant dėvimų rūbų prisisiūti geltonas Dovydo žvaigždes ir su šeimomis atvykti prie štabo. Susirinkusiems pasakė antisemitinio turinio kalbą, kurioje vietinius žydus apkaltino simpatijomis Sovietams, pagalba steigiant kolūkius bei tremiant Lietuvos piliečius į Sibirą. Baigiant kalbą buvo pasakyta: ,,Norėjote kolchozų, tai dabar ir būsite kolchoze, o už Sibirą jus nubausime vėliau“. Žydai buvo apsupti ginkluotų žmonių ir nei vienam nebuvo leista išeiti iš aikštės. Kiek vėliau vienam iš kiekvienos šeimos nariui liepė nueiti į namus pasiimti maisto, drabužių, atsivesti augintus arklius bei karves ir visus išvarė į Čepukiškių dvarą, kuris buvo penki kilometrai nuo Turmanto. Tarp varomų žydų buvo moterys, vaikai, senukai ir ligoniai. Visur girdėjosi aimanos.

Miestelio žydų namuose prasidėjo grobstymai. Vietiniai ir aplinkinių kaimų gyventojai krovėsi žydų turtą į kinkytus vežimus ir išsiveždavo. Turtingųjų žydų namuose apsigyveno aukštesnio rango kariškiai, kurie pasisavino ir visą ten likusį turtą. Tuščiuose namuose apsigyveno padegėliai iš Zarasų, nes mieste sudegė daug gyvenamųjų namų.

Čepukiškių dvare

Prieš karą Čepukiškių dvare gyveno Sovietų šeimos, kurios jam prasidėjus pabėgo į Rusiją, palikdamos užgyventą turtą ir galvijus. Kareiviai išgrobstė viską ką rado ir išsivežė. Dvaras nebuvo aptvertas. Maisto jame nebuvo, bet žydai turėjo atsivestų galvijų ir todėl šiaip taip vertėsi. Be to jie galėjo išeiti į kaimyninius kaimus ir ten išsikeisti kokį daiktą į maistą. Suvarytiems į dvarą žydams vadovavo netolimame kaime gyvenęs Makauskas.

Aš pabėgau iš Turmanto ir pasislėpiau pas pažįstamą valstietį, kuris gyveno pakelėje į Cetardinukiškes. Iš priglaudusiojo namų mačiau kaip Turmanto žydai yra varomi į Čepukiškių dvarą, tarp kurių buvo ir mano artimieji. Aš panorau išeiti iš slėptuvės ir prisijungti prie jų. Lietuviams iš aplinkinių kaimų leisdavo paimti dvare apgyvendintus žydus ūkio darbams. Pas pažįstamus valstiečius suradau darbą sau, motinai, svainiui Mošei Sondak ir jo žmonai, kartu su jais buvo ir jų trijų metų vaikas.

Liepos 12 d. į Čepukiškių dvarą atvyko kaimyniniame kaime gyvenęs Petras Mileris. Jis man slapta papasakojo, kad yra gavęs įsakymą nušauti tris žydus: 66-ių Zeligą Gutermaną, 60-metę jo žmoną Czerną ir dar vieną moterį – Diną Okun. Išgirdus šią Milerio naujieną man pasidarė silpna, nes Zeligas Gutermanas buvo mano pusbrolis. Prašiau Petro Milerio jo pasigailėti, bet šis paniuro ir pareikalavo žmonių, kurie iškastų duobę. Kai duobė buvo iškasta, jis išstūmė iš namų tris pasmerktuosius ir pasakė, kad ves juos į Turmantą tardymui. Zeligas Gutermanas prašė, kad jam leistų pasiimti lietpaltį, sakydamas: ,,Negaliu gi eiti į miestą be lietpalčio“. Už trijų šimtų metrų įėjo į miškelį – ten Mileris juos ir nušovė. Girdėjosi tik Dinos Okun riksmas. Paskui Petras sugrįžo į dvarą ir pradėjo garsiai šaukti: ,,Na, žydai, atvykote čia dirbti, o ne ilsėtis lyg poilsio namuose! Imkite kastuvus ir greitai eikite į miškelį užkasti žydus!“ Aš ir dar keli žmonės nuėjome, tačiau kai priėjome prie duobės mus apėmė siaubas: Zeligas Gutermanas gulėjo su peršauta galva, nuimtais auliniais batais ir nuvilktais viršutiniais drabužiais. Vėliau visi sužinojome, kad Petras Mileris visus tris nužudė kerštaudamas. Būdamas pasiturinčiu žmogumi, dar lenkų valdymo laikais, jis pasiskolino iš Zeligo Gutermano pinigų, bet grąžinti skolos nepanoro. Už tai Zeligas Gutermanas buvo padavęs Milerį į teismą. Tai ir buvo nužudymo priežastis. Atėjus Sovietams, Dinos Okun sesuo dirbo jiems ir sugebėjo pasitraukti į Rusiją. Keršydamas Mileris nužudė Diną.

Po šių įvykių man buvo labai sunku matyti savo tautiečių kančias. Aš apsilankiau pas savo pažįstamą Joną Zrizelį iš Vangeliškės kaimo ir sutariau, kad pas jį ateisiu su savo motina. Su kitu valstiečiu susitariau dėl svainio Mošės Sondako, jo žmonos ir vaiko. Mano seserys Gesė ir Rivka turėjo pasilikti Čepukiškių dvare. Po baisaus Milerio susidorojimo su aukomis, mudu su Moše Sondaku nenorėjome dvarą palikti Šabo vakarą, todėl nutarėme, kad į Vangeliškės kaimą išeisime sekmadienio rytą.

Rytojaus rytą, liepos 13 d., apie vienuoliktą valandą iš ryto, į Čepukiškių dvarą atvyko Jonas Skurka, kuris gyveno kaimyniniame Darviniškių kaime [gal būt Dirvoniškių kaime – G. R.], kuris buvo trys kilometrai nuo Turmanto. Jis užėjo į dvaro kiemą su šautuvu ant peties ir labai maloniai šypsodamasis pasveikino tenai stovinčius žydus, kurių daugumą pažinojo asmeniškai. Mudu taip pat buvome pažįstami ir labai geruose santykiuose – jis dažnai užeidavo į mano namus.

Žydai Joną Skurką sutiko kaip seną draugą, kuriam panoro atverti širdis. Pradėjo klausinėti. Šis įdėmiai klausėsi, o paskui šypsodamasis kreipėsi į mane: ,,Atėjau čia nušauti trijų moterų ir vieno vyro“. Pajutau, kad dreba kojos ir paklausiau Skurkos: ,,Kas gi tie žmonės?“ Tarp vardų buvo paminėtas Gesės vardas. Aš sučiupau Skurką už rankovės ir pasakiau: ,,Ji mano sesuo. Pas ją penki vaikai. Kas juos prižiūrės?“ Eidamas į dvaro pastatą žudikas pasakė, kad dėl mano sesers dar pagalvos. Nenorėjau matyti kaip žudys mano artimuosius ir kitus pasmerktus žydus, todėl lydimas dar vieno turmantiškio palikau dvarą. Nuėję apie tris šimtus metrų išgirdome septynis šūvius ir žmonių klyksmus. Sugrįžau į dvarą ir apkabinęs savo sesers vaikus bandžiau juos nuraminti.

Vangeliškės kaime

Paskui su dar vienu žydu nuvykau pas Joną Zrizelį į Vangeliškės kaimą. Kalbėjomės apie ką tik įvykusias žiaurias žudynes. Po kažkurio laiko pamatėme, kad žudikas Skurka taip pat atėjo į kaimą. Jis užėjo į Zrizelio kiemą ir atsisėdo ant suoliuko. Sėdėjo tyliai ir atrodė labai nervuotas. Ant marškinių raudonavo šviežio kraujo dėmės. Paklausiau Joną apie ką jis galvoja. Šis atsakė, kad jaučia sąžinės graužatį dėl nušautų dvidešimt penkių žmonių. Paklaustas apie mano seserį Gesę Skurka atsakė, kad ir ją nušovė. Man reikėjo į kažką atsiremti, nes jaučiau nebegalintis pastovėti ant kojų.

Jonas man pasakė, jog nieko nebijočiau – net ir jeigu iškils pavojus gyvybei, jis mane apgins. Dar jis pasakė, kad Gesė buvo nušauta todėl, kad prieš karą susipyko su jo kaimyne ir ši paprašiusi ją nušauti – Skurka tai ir padarė. Kitas tris aukas nušovė taip pat kerštaudamas už smulkius dar prieš karą buvusius nesutarimus Turmanto miestelyje. Štai dėl kokių ,,priežasčių“ buvo nužudyta penkių vaikų motina Gesė Aron, stambus verslininkas Jakovas Gandleris, jo žmona Lėja ir paauglė Sonia Sapira.

Kai žudikas Skurka paliko Zrizelio sodybą, mes įjungėme radiją ir išgirdome, kad Sovietai sudarė karinę sutartį su Anglija. Ši žinia įžiebė viltį, jog tai pagreitins nacių režimo žlugimą, o kartu su juo pasibaigs ir siautėjimai bei žydų žudynės. Su šia žinia sugrįžau į Čepukiškių dvarą, kuriame jau buvo palaidotos žudynių aukos. Mano motina papasakojo, jog Gesę nušovė visų žydų akivaizdoje ir matant jos vaikams. Jie labai verkė, šaukė mamą ir sakė, kad niekada nepamirš paskutinio Gesės žvilgsnio. Visi maldavo žudiką Skurką pasigailėti, bet jis buvo neperkalbamas. Baigęs savo niekšingą darbą įsakė aukas tuoj pat užkasti.

Dar tą pačią dieną vežimu pas valstietį Joną Zrizelį nuvežiau savo motiną, likusią gyvą seserį ir svainį su juodviejų vaiku. Po paskutiniųjų žudynių apylinkėje nusistovėjo santykinis ramumas. Artimiausiomis savaitėmis nieko daugiau nešaudė, Čepukiškių dvaras buvo nesaugojamas ir daugelis žydų iš jo išsivaikščiojo po aplinkinius kaimus – jie dirbo pas vietinius valstiečius. Visus užvaldė kažkoks pakilimas ir laisvės jausmas. Žydai bandė save įtikinti, kad vykdyti šaudymai tebuvo kerštas už vienokius ar kitokius nesutarimus bei barnius tarp žydų ir jų vietinių kaimynų. Kaip to įrodymą, jie pasitelkdavo aplinkybę, kad yra leidžiama dirbti pas valstiečius kaimyniniuose kaimuose. Niekas iš mano tautiečių net nenorėjo galvoti, kad visi esame pasmerkti žūti.

Aš ir mano artimieji darėme viską, kad Jonas Zrizelis mumis būtų patenkintas. Su džiaugsmu dirbdavome nuo aušros iki sutemos ir atlikdavome pačius sunkiausius darbus. Zrizelis tikrai neturėjo priekaištų, o ir už darbą jam nereikėjo nieko mokėti – jis tik aprūpindavo mus maistu, kurio turėjo iki soties. Bet ši ramybė truko neilgai.

Iš Čepukiškių dvaro – į Smalvas

Čepukiškių dvare esantys žydai išsirinko ryšininkę tarp jų ir kareivių. Tai buvo dvidešimtmetė mergina, pagal profesiją buhalterė Estera Veksler. Per ją buvo pranešta, kad visi kaimyniniuose kaimuose dirbantys žydai vyrai susirinktų atgal į Čepukiškių dvarą – atseit, jie reikalingi darbams miškuose. Netikėdami šia sugrįžimo priežastimi ir baimindamiesi, vyrai dvare nepasirodė. Kai likę žmonės įmigo, šie apsupo dvaro sodybą ir iš jos surinko keturiasdešimties žmonių grupę: dvaro nepalikusius vyrus, moteris ir vaikus – dauguma buvo šeimos. Jiems buvo įsakyta žygiuoti iš teritorijos – baisūs riksmai ir aimanos girdėjosi kelis kilometrus. Kareiviai sakė, kad žydai vedami darbams, todėl tarp jų buvo tokių, kurie netikėjo galintys būti sušaudyti. Jie galvojo, kad neįmanoma nužudyti visai nekaltus žmones ir juo labiau vaikus…Tačiau niekas nesužinojo, kur šie žmonės dingo – jų daugiau nematė. Tai įvyko 1941 m. rugpjūčio 11-ąją.

Vėliau slapstydamasis pas valstiečius sužinojau, kad visa keturiasdešimties žmonių grupė buvo sušaudyta miške tarp Turmanto ir Dūkšto. Valstiečiai žinojo tikrą nužudymo datą – būtent rugpjūčio 11 d. Žinojo ir tai, kad be išimčių visiems Turmanto žydams buvo liepta susirinkti Smalvų dvare. Lietuviai valstiečiai, pas kuriuos dirbo žydai, buvo perspėti, kad daugiau nesamdytų jų darbams ir neslėptų. Prigrasino, kad jeigu pas ką nors suras paslėptus žydus, jų likimas bus toks pats kaip ir šių. Žydai suprato, kad įvyks kažkas negero.

Su svainiu dvejojome kaip elgtis toliau: eiti ar ne į Smalvų dvarą. Galų gale nutarėme, jog moterys su vaikais į Smalvas važiuos vežimu, o patys išėjome pėsčiomis. Pakelyje sutikome pažįstamą valstietį Zvirietį, kuris iš Smalvų dvaro grįžo tuščiu vežimu. Jis papasakojo, kad į Smalvas nuvežė moteris su vaikais ir kad ten ramu, nors yra labai daug kareivių ir kad visą laiką į dvarą atvyksta žydai iš aplinkinių miestelių – Dūkšto, Rimšės, Salako ir Zarasų. Mudu su svainiu nutarėme prisijungti prie savo šeimų ir nuėjome į Smalvų dvarą, kuris buvo neaptvertas bei be sargybos, o ten esantys žydai galėjo iš jo laisvai išeiti bei sugrįžti atgal.

Dūkšto, Rimšės, Salako ir Zarasų žydai

Kaip jau minėjau, sužinojome, kad į Smalvų dvarą buvo vežami žydai iš aplinkinių vietovių. O pačiame dvare gyveno dvi žydų šeimos: Joslio Szermano ir Mošės Doico (pastarasis buvo Szermano uošvis).

Dūkšto (Dukst) miestelyje iki karo gyveno apie devyni šimtai žydų. Buvo laikotarpis, kai Dūkštas, taip pat kaip ir Turmantas, priklausė Lenkijai. Po Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai, miestelis atiteko jai ir priklausė Zarasų apskričiai. Tada Dūkšto žydų ekonominė padėtis buvo gera, o po jo prijungimo prie Lietuvos pasidarė dar geresnė. Iki 1940 metų čia veikė žydų biblioteka su gausiu knygų fondu jidiš ir hebrajų kalbomis, buvo labai pažangiai išvystytas žydų kultūrinis gyvenimas.

Vokiečiai Dūkštą užėmė 1941 m. birželio 26-ąją. Žydams dar buvo leidžiama gyventi savo namuose, bet juos kasdien varydavo į darbą, o tuo metu kareiviai grobdavo jų turtą. Vietiniai lietuviai iš karto įsitvirtino miestelio civilinėje valdžioje. Kepėjas Antanas Umbaras (gali būti Umbrasas) buvo paskirtas policijos ir vietinių karių vadu – faktiškai jis buvo miestelio žydų teisėjas. Jo ,,teismui“, įtariant simpatijomis Sovietų valdžiai, buvo atvežami žydai ir kitų tautybių žmonės iš aplinkinių vietovių. Per kelias savaites po vokiečių atėjimo, dar prieš masinius žydų žudymus, Antanas Umaras/Umbrasas nužudė ne vieną dešimtį miestelio žydų.

Prisimenu Dūkšto žydo verslininko Segalo nužudymą kerštaujant (jokių papildomų nužudymo detalių liudijant nepateikta).

Vokiečiams užėmus Dūkštą, po kelių savaičių, žydai buvo suvaryti į du kilometrus nuo miestelio buvusį Antanavo (Antanavos) dvarą. Apie jų gyvenimą šiame dvare nieko negaliu paliudyti. Bet kai juos su kitais žydais iš Smalvų dvaro nuvarė į Degučius [Krakynės mišką – G. R.], visi buvo nužudyti. Apie tai man papasakojo savo vežimais iš Atanavo/Antanavos dvaro Dūkšto žydus vežę vėžikai.

Rimšės (Rimshan) miestelyje iki karo gyveno apie šimtas aštuoniasdešimt žydų, aplinkiniuose kaimuose dauguma gyventojų buvo lietuviai. Iki 1939 m. miestelis priklausė Lenkijai, o atėjus Sovietams buvo priskirtas prie Zarasų apskrities.

Vokiečiai Rimšę užėmė 1941 m. birželio 26 d. Joje taip pat susikūrė kareivių būrys, kuris sulaikė kelis miestelio žydus, nuvarė juos į Dūkšto kalėjimą ir ten sušaudė. Vėliau likusius Rimšės žydus nuvarė į Smalvų dvarą. Keletą iš jų pažinojau. Jie atvyko beveik nuogi, nes kareiviai iš jų atėmė viską ką galėjo. Smalvų dvare esantys žydai surinko jiems drabužių.

Į Salaką (Salok) vokiečiai įžygiavo 1941 m. birželio 26 d. Apie žydų gyvenimą jiems užėjus nežinau. Tegaliu pasakyti, kad visi jie buvo nužudyti Degučiuose [Krakynės miške – G. R.]. Asmeniškai pažinojau vieną iš Salako žydų – Kačerginskį, kuriam pavyko pabėgti į sovietinę Rusiją ir išlikti gyvam.

Vienoje iš gražiausių Lietuvos vietų esantys Zarasai (Ežerenai, Novoaleksandrovskas) buvo apskrities centras, kuriame gyveno apie pusantro tūkstančio žydų. Jis – netoli Latvijos sienos ir apsuptas gražiausiais miškais bei ežerais. Čia visada poilsiaudavo daug žmonių.

Kai karo pradžioje traukiantis Sovietų kariuomenei ši buvo apšaudyta kulkosvaidžiu iš bažnyčios bokšto, atsitraukiantys kareiviai padegė miestelėnų namus ir dauguma iš jų sudegė. Apie keturi šimtai Zarasų žydų pabėgo į Rusijos gilumą, daug iš jų žuvo kare. Likę Zarasuose žydai išsisklaidė po aplinkinius kaimus.

1941 m. birželio 26 d. Zarasus užėmė vokiečiai. Žydai pradėjo grįžti į miestą iš kaimų ir apsigyvendavo nesudegusiuose namuose – dažnu atveju miesto pakraštyje. Kūrėsi žydai ir daržinėse bei tvartuose. Vėliau kareiviai pradėjo sklaidyti Zarasų žydus į aplinkinius dvarus ir sodybas Smalvelėse, Stačiūnuose, Lipniškėse, Skirnose [visos šios vietovės dabartinėje Turmanto seniūnijos teritorijoje – G. R.].

Apgyvendinti Smalvose Zarasų žydai galėjo laisvai judėti ir dirbti aplinkiniuose kaimuose. Kelis kartus buvau susitikęs su zarasiečiais ir papasakojau jiems apie Turmanto žydų žudynes. Jie labai nustebo išgirdę pasakojimą, sakė, kad to negalėjo būti ir todėl mano pasakojimu nepatikėjo. Negalėjo patikėti tuo, kad Turmanto žydai buvo žudyti ir Zarasuose, nes, pasak jų, iki suvarymo į Smalvų dvarą mieste nebuvo jokio keršto arba žudynių.

Smalvose Zarasų žydai iš buvusio savo turto jau nieko neturėjo, o drabužių kaip išmaldos reikėdavo prašyti pas valstiečius.

Smalvų dvare

Smalvų dvaras buvo didelis ir su daugybe ūkinių pastatų. Atvaryti į jį žydai įsikūrė daržinėse, sandėliukuose, palėpėse, tvartuose ir ant šieno – kiekvienas stengėsi būti kartu su savo šeima. Didelėje medinėje sodyboje apsigyveno kareiviai, kurių dauguma buvo iš apylinkių kaimų. Čia jie buvo įkūrę ir savo štabą, kuriam vadovavo Kazys Stasiūnas (Stasūnas arba Streikūnas) [Stašiūnas – G. R.], kuris buvo kilęs iš Suntupių [Santupių – G. R.] kaimo.

Zarasų žydai skyrėsi nuo kitų vietovių žydų: jie buvo optimistiškai nusiteikę ir tikėjo, kad jiems pasiseks išgyventi šį labai sunkų laikotarpį. Pasiturintys seni žydai sukinėjosi su vertingais senoviniais laikrodžiais, kuriuos prisisegę grandinėlėmis nešiojo kišenėse. Mane garsiai apšaukė viena zarasiškė, kad aš, atseit, tarp žydų keliu paniką. Pilnu pasitikėjimo balsu ji susirinkusiems iškilmingai pažadėjo, kad visi iš Smalvų bus išsiųsti darbams ir liks gyvi.

Tuo tarpu 1941 m. rugpjūčio 20 d. savanoriškai iš kaimyninių kaimų į Smalvas atvykdavo vis daugiau žydų: kas vežimais, kas pėsčiomis. Jokios sargybos nebuvo. Tądien kiekvienas galėjo laisvai įeiti į dvarą, bet iš jo išeiti kareiviai jau neleido. Suvarytus žydus saugojo ginkluoti šautuvais pavieniai kareiviai. Jų elgesys žydų atžvilgiu tuo metu nekėlė baimės. Iš kaimyninių kaimų į dvarą atvažiavę valstiečiai taip pat galėjo laisvai įeiti. Jie atveždavo maisto ir mainais iš žydų gaudavo kokių nors daiktų. Tas faktas, kad valstiečiai galėjo laisvai judėti, stiprino daugelio pasitikėjimą bei viltį, kad kareiviai žydams nieko blogo nepadarys.

Tačiau mudu su svainiu Sondaku galvojome kitaip. Naktį kamavo nežinia, todėl negalėjome užmigti. O rytą, rugpjūčio 21-ąją, iš palėpės pamatėme, kad ginkluoti kareiviai pradėjo supti visą dvarą. Mes pasijutome tarsi papuolę į spąstus, tačiau kažką pakeisti jau buvo vėlu. Zarasų žydai taip pat pradėjo nerimauti, nes aplinkui buvo slogi ir nepaaiškinama nuotaika. Tądien, rugpjūčio 21 d., tęsėsi žydų atvykimas iš aplinkinių vietovių.

Rugpjūčio 22 d. kareiviai pradėjo patikrinimą pavardėmis. Jie įsakė visiems žydams išeiti iš savo pašiūrių ir išsirikiuoti šeimomis. Kareiviai pagal iš anksto paruoštus sąrašus pradėjo vardinti susirinkusius vardais ir pavardėmis, o kiekvienas kviečiamas turėjo garsiai sušukti ,,Esu“ arba ,,Čia“. Po patikrinimo visiems buvo leista sugrįžti į savo ankstesnes vietas. Supratau, kad suvarytų žydų likimai artėja prie pabaigos. Aš karštligiškai galvojau ką galima būtų padaryti, kad išsigelbėti. Po pietų į dvarą atvyko gerai man žinomas lenkas Alfonsas Kondzilevski. Jis slapta papasakojo, kad kareiviai ketina visus esančius dvare žydus nužudyti ir patarė man kaip galima greičiau bėgti iš jo. Ši žinia mane labai prislėgė ir aš pasidalinau naujiena su artimiausiais pažįstamais iš Turmanto. Pasiūliau ir jiems bėgti, bet niekas man nepritarė – nenorėjo palikti savo šeimų, todėl nutarė mirti visi drauge.

Rugpjūčio 22-osios naktį su svainiu Moše Sondaku ir dar vienu vaikinu iš Turmanto Motlu Aronu bandėme nepastebėti pasprukti, bet supratome, kad tai neįmanoma: sargyboje kas penki metrai stovėjo ginkluoti kareiviai. Tad neturėdama kitos išeities mūsų trijulė nutarė grįžti į dvarą ir čia laukti kiekvienas savo mirties.

Ankstų rugpjūčio 23 d. rytą, penktą valandą, visiems įsakė išeiti iš savo ,,namų“ į kiemą ir išsirikiuoti šeimomis. Paskui po vieną šeimą įvedė atgal į patalpas ir labai brutaliu būdu pradėjo kratas. Be jokios gėdos ,,kratė“ moteris, o jeigu kuri nesileisdavo apieškoma, ją negailestingai sumušdavo. Nieko buvo neįmanoma paslėpti. Po šios kratos šeimas per kitas duris nuvesdavo į kitą namo pusę, kurioje asmeninėms kratoms jau laukė ginkluoti kareiviai. Tuo pačiu metu kareiviai vykdė kratas ir stovėjusių kieme žydų patalpose: ieškojo vertingų daiktų drabužiuose ir patalynėje. Visas paieškų procesas vyko iki antros valandos po pietų, o paskui leido visiems sugrįžti atgal. Nuo to momento Smalvų dvare uždaryti žydai tapo lygiais – liko be asmeninių daiktų ir apiplėšti.

Pabėgimas

Dėl savo ateities nuėjau pasitarti su Smalvų dvare gyvenusiu ir dirbusiu pažįstamu valstiečiu Juzefu Tureika. Jis buvo labai religingas žmogus, pažinojo daugelį uždarytų dvare moterų, kurios kažkada dirbo dvaro kepykloje. Geraširdis Juzefas patarė man pasislėpti netoli buvusio ežero pakrantėje tarp žolių ir krūmų. Vandens telkinys buvo pakankamai didelis, o jo pakrantės prie dvaro nesaugojo kareiviai. Tarp dvaro ir ežero buvo nedidelis sodelis bei rugių laukas. Tureika liepė pasislėpti tame lauke, o sekmadienį, rugpjūčio 24-ąją, sakė eisiąs į bažnyčią ir tikriausiai išgirs kokių nors naujienų iš parapijiečių. Po mišių Tureika pažadėjo ateiti į rugių lauką, atseit, pjauti rugių ir praneš kaip toliau elgtis.

Visą šeštadienį, rugpjūčio 23 d., ieškojau svainio Mošės Sondak, bet niekur negalėjau surasti. Vakare, jau sutemus, nuėjau prie ežero ir pradėjau ieškoti vietos kurioje galėčiau pasislėpti. Ant ežero kranto pamačiau svainio drabužius ir supratau, kad jis nuplaukė į kitą ežero pusę. Paslėpiau jo drabužius ir įlindau tarp žolių bei krūmų augmenijos. Vieta buvo labai tamsi. Visas mano kūnas buvo vandenyje ir virš jo kyšojo tik mano galva.

Sekmadienio pusiaudienį, rugpjūčio 24-ąją, kaip buvo žadėjęs Tureika atėjo į rugių lauką. Jis pjaudamas rugius tyliai pranešė baisią žinią: pirmadienį, rugpjūčio 25 d., žydus iš dvaro varys į Degučius [Krakynės mišką – G. R.] – čia numatyta visus sušaudyti. Tureika liepė tyliai tūnoti ir laukti sekančio jo atėjimo – tuomet jis duos naujus nurodymus. Maniau, mano širdis iššoks iš krūtinės: iš savo slėptuvės pamačiau motiną, seserį ir jos drauges. Net išgirdau kaip moterys tarpusavyje kalbėjosi: ,,Abu dingo…Ir kas žino ar jie dar gyvi?“ Viena iš sesers draugių pasakė, kad jeigu ,,tų dviejų nears – sušaudys visus“. Man taip iš sielvarto suspaudė širdį, kad panorau išeiti iš savo slėptuvės, apkabinti motiną bei seserį ir paprašyti atleidimo. Tačiau supratau, kad jeigu išeisiu, dvare kils didelis triukšmas, vėl prasidės kratos ir gaudynės. Buvo aišku – išgelbėti artimųjų negalėsiu. Sūrios ašaros riedėjo mano veidu į šaltą ežero vandenį. Moterys nutolo. Atsisveikinau su jomis žvilgsniu AMŽINAI.

Apie antrą valandą po pietų kareiviai vėl išvarė visus iš savo palėpių ir atliko patikrinimą. Aš aiškiai girdėjau kaip kiekvienas iš skelbiamų šaukė ,,Esu“ arba ,,Čia“. Atėjus nakčiai nusiaviau aulinius batus ir nusirengiau viršutinius drabužius. Pasidarė lengviau slėptis vandenyje. Visą naktį iš sekmadienio į pirmadienio (iš rugpjūčio 24 į 25 d.) girdėjau pasmerktųjų širdį draskančias aimanas, verkiančius vaikus ir moteris, besimeldžiančius religingus žydus.

Ankstų rugpjūčio 25-osios rytą išgirdau atvažiuojančių vežimų triukšmą. Nuo ryto keturių iki dešimtos valandos girdėjosi kraunamų į juos daiktų garsai. Paskui vežimų kolona, kuriuose sėdėjo vaikai, seneliai ir ligoti žmonės, išvažiavo į kelią, o stipresni ir sveikesni išėjo pėsčiomis. Smalvų dvare liko tik keturi ginkluoti kareiviai, kurie turėjo ieškoti besislapstančių žydų.

Pamačiau į mažą sodelį ateinantį Tureiką – atseit, medžių sakų. Priėjęs prie manęs jis tyliai pasakė: ,,Visus žydus išvežė. Kareiviai ieško pasislėpusių. Gulėk tyliai ir lauk.“

Mačiau, kad keturi kareiviai artinasi prie krūmų, kuriuose buvau pasislėpęs. Vienas ūsuotas kareivis sustojo ir pradėjo žiūrėti į juos. Buvau tikras, kad jis mane pastebėjo. Bet su palengvėjimu atsidusau kai šis žvilgsnį nukreipė į kitą pusę ir galiausiai nužingsniavo paskui likusius tris savo draugus.

Vėliau vėl atėjęs Juzefas Tureika pasakė, kad kareiviai užėjo į dvaro sodybą ir liepė man bėgti iš slėptuvės: ,,Bėk kur tik gali ir kiek kojos neša!“ Aš su apatiniais baltiniais, visas šlapias pasileidau bėgti pats nežinodamas kur. Pamatęs laukuose ariančius valstiečius, verčiau save nusiraminti ir suprasti kur esu.

Nusprendžiau bėgti pas seną pažįstamą Kondzelevskį. Šis davė sausus baltinius, kelnes, seną paltą ir truputį maisto. Pas jį buvau iki vakaro, o paskui patraukiau pas Joną Zvirelį – pas jį dirbau po to, kai žydus išvarė iš Turmanto. Čia vis dar bijojau užmigti, nes vietovė buvo netoli Smalvų.

Besislapstydamas atsiradau pas valstietį lenką Medzveckį – šis gyveno apie du kilometrus nuo Turmanto nutolusiame kaime. Pas jį išbuvau šešias dienas. Iš pradžių namuose radau tik jo žmoną, o Medzveckis buvo mobilizuotas žydų pervežimui iš Smalvų į Degučius. Grįžęs jis papasakojo, kad apie penkis kilometrus už Degučių kareiviai įsakė visiems išlipti iš vežimų ir pradėjo grupėmis vesti siauru keliu į mišką. Žydams buvo aišku, kad juos veda į mirtį. Ginkluoti kareiviai bėgiojo tarp aukų ir bandė raminti: sakė, kad nepanikuotų, kad visi liks gyvi, kamantinėjo iš kur žydai sužinojo naujieną apie visų jų nužudymą. Vežimais žydus vežę valstiečiai patarė jiems bėgti, nes kitaip neišvengs mirties…Vaikinas iš Zarasų Haimas Šulmanas iššoko iš vežimo ir pasislėpė miškelyje – kareiviai jo nepamatė ir jam pavyko pasislėpti.

Pasakojimai apie žudynes

Krakynės miške buvo aptverta spygliuota viela aikštelė. Išeiti iš jos nebuvo jokių galimybių. Žydus į aikštelę suvarė su visa jų pasiimta manta. Kas penki metrai sargyboje stovėjo ginkluoti automatais kareiviai.

Kai kurie vežikai nenorėjo matyti žudynių, todėl paliko tuščius vežimus bei arklius, pabėgo iš tos vietos ir išsisklaidė po mišką. Daliai iš jų buvo įsakyta likti iki egzekucijos dienos – antradienio, rugpjūčio 26-osios. Buvo tokių, kuriems kaip Medzveckiui, leido sugrįžti į namus. Geras mano pažįstamas lenkas Alfonsas Kondzilevskis šaudymo vietoje buvo pasilikęs iki rugpjūčio 26 d. Jis pasakojo, kad suvaryti į aikštelę žydai labai verkė, apsikabindavo vienas kitą ir atsisveikindavo, religingi visą naktį meldėsi, motinos glaudė savo vaikus. Niekas nemiegojo.

Antradienį, rugpjūčio 26-ąją, penktą valandą iš ryto, kareiviai atsirinko keturis šimtus stiprių ir sveikų vyrų. Jiems prisiekė, kad ves medicininiam patikrinimui ir vėliau skirs darbams. Ši žinia kiek apramino. Kiekvienam vyrui leido pasiimti mažą ryšulėlį su maistu ir nuvedė miško takeliu prie iš anksto iškastų dviejų didelių, ilgų duobių. Jas pamačius viskas tapo aišku…Vyrai išmėtė ryšulėlius, kuriuos po šaudymų surinko kareiviai. Aukoms buvo liepta atsigulti veidu į žemę. Kareiviai šaukė bei grasino kiekvieną, kuris bandys pakelti galvą ir žiūrėti, nušauti vietoje.

Atrinktus vyrus kareiviai prie duobių vedė mažomis grupėmis ir paskirstydavo prie jų po lygiai. Prieš sušaudant pasmerktiesiems įsakydavo nusirengti iki apatinių rūbų, o viršutinius drabužius liepdavo sudėti į vieną krūvą. Aukos buvo šaudomos čia pat stovėjusiu kulkosvaidžiu joms atsistojus ant duobių krašto. Vieną grupę keisdavo kita ir tai tęsėsi tol, kol buvo sušaudyti visi keturi šimtai vyrų. Šaudant kelis kartus labai žemai praskrido vokiečių lėktuvas. Tikriausiai, filmavo.

Likę aptvertoje aikštelėje žydai girdėjo šūvių garsus ir suprato kas tuo metu vyksta su jų vyrais, tėvais ir sūnumis. Aplinkui girdėjosi aimanos ir klyksmas. Daugelis moterų nualpo, gulėjo ant žemės.

Po vyrų atėjo moterų, vaikų ir senolių eilė. Juos žudikai taip pat varė prie duobių, vertė nusirengti iki apatinių rūbų ir sulipti į iškastas duobes. Buvo moterys, kurios atsisakė nusirengti. Jas mušė lazdomis, kartais – iki mirties.

Netoli žudynių vietos stovėjo sunkvežimis su šovinių dėžėmis ir degtine kareiviams. Pertraukose tarp žydų žudymo kareiviai eidavo prie mašinos ,,susivilgyti“ gerkles alkoholiu. Kai visi žydai jau buvo sušaudyti, kareiviai į vežimus sukrovė nužudytųjų drabužius ir išvežė į surinkimo punktą. Vėliau geresnius drabužius išsidalino patys, o likusius atidavė Zarasų gyventojams.

Apie visus šiuos įvykius man papasakojo buvę šaudymo vietoje arba netoli jos vietiniai gyventojai. Esu įsitikinęs, kad tą antradienį, rugpjūčio 26-ąją, buvo nužudyta apie keturi tūkstančiai penki šimtai žydų: moterų, vyrų ir vaikų, kuriuos užkasė dviejose apie šimto metrų ilgio ir keturių metrų pločio duobėse. Iš pačios egzekucijos vietos nei vienas pasmerktasis išsigelbėti negalėjo. Man žinomi penki Zarasų apskrities žydai, kuriems pavyko pabėgti iki įvykių Krakynės miške.

Išsigelbėję žydai

Mano svainis Sondakas šeštadienio, rugpjūčio 24-osios vakarą, likus dviems dienoms iki masinių žudynių, atėjo prie netoli Smalvų dvaro buvusio ežero ir nusirengęs perplaukė į kitą jo pusę. Pasislėpė pas valstiečius kaime.

Tą patį vakarą kai slėpiausi to paties ežero pakrantės krūmuose, ten slėpėsi dar vienas Turmanto žydas Mošė Abramovičius. Jo kareiviai taip pat neužtiko.

Dar vienas išsigelbėjęs buvo jau minėtas zarasiškis Haimas Šulmanas, kuris iššoko iš važiuojančio vežimo.

Aš, Mendelis Davidsonas, šešias paras slapsčiausi valstiečio Medzveckio sodyboje. Po to buvau priverstas palikti jo namus, nes kareiviai visuose aplinkiniuose kaimuose ieškojo pasislėpusių žydų ir buvo pavojinga ilgai likti vienoje vietoje.

Buvo paskelbtas įsakymas, kuriuo uždrausta slėpti žydus arba duoti jiems maisto. Tuos, kurie nepaklus šiam įsakymui, grasinta sušaudyti kartu su visais šeimos nariais.

Vėliau Braslave [Baltarusija – G. R.] sutikau Motlą Aroną – penktąjį išsigelbėjusį turmantiškį žydą. Jis rugpjūčio 24-ąją pabėgo iš Smalvų dvaro.

Baltarusijoje

Medzveckis nenorėjo mane ilgai slėpti ir patarė pasitraukti į Baltarusiją, nes buvo girdėjęs, kad ten žydai taip kaip Lietuvoje dar nenaikinami. Jis pasiūlė pasislėpti pas savo sūnų Viktorą Medzveckį, kuris su šeima gyveno penkis kilometrus nuo Drysviatų (Drūkšių) miestelio buvusiame kaime. Viktoras mane priėmė. Pas jį slapsčiausi keturias savaites. Būdamas pas Viktorą sužinojau, kad žydai Braslavo miestelyje gyvena savo namuose, gali laisvai judėti ir dirbti. Jiems tik nebuvo leista išvykti iš Braslavo. Šio miestelio žydai turėjo savo Judenratą, kuris tvarkė visus jų reikalus. Apsisprendžiau persikelti į Braslavą. Atvykęs nustebau, kad žydai gyveno palyginti ramų gyvenimą ir nieko nebuvo girdėję apie masines žydų žudynes kaimyninėje Lietuvoje. Vietinis Judenratas mane aprūpino gyvenamąja vieta ir darbu.

Prieš pat 1941 m. Kalėdas Braslavo žydai sužinojo, kad kaimyniniame miestelyje surinko visus žydus ir sušaudė. Po šios žinios Braslavo žydus apėmė baimė ir panika. Aš ir Motlas Aronas pabėgome atgal pas Viktorą Medzveckį ir jo sodyboje praleidome šešias paras. Per tą laiką aprimo atmosfera Braslave ir mudu sugrįžome atgal.

Braslave gyveno Motlo teta – pas ją abu ir partraukėme. Jos namuose radome dar penkis besislapstančius vyrus. Vieną vakarą netikėtai atsidarė jos namų durys ir pasirodė Motlo tetos Lėjos Ulman ieškantys SS kareiviai. Ją į Braslavo kalėjimą išsivarė kartu su visais besislapstančiais. Pasinaudojęs vakaro prietema, Motlas sugebėjo pabėgti. Truputį vėliau pabėgau ir aš: eidamas šalia siauros gatvelės įšokau į ją. Kitos dienos rytą visus kalėjimo kalinius sušaudė. Ten buvo ir Motlo teta Lėja Ulman, jos vyras Zeligas ir pas juos buvę penki vyrai. Vėliau sužinojau, kad Lėja prašė pažįstamos baltarusės moters paslėpti ją ir jos šeimą. Dar ji šiai moteriai pasakė, kad vokiečiai pralaimės karą ir kad Sovietų kariuomenė vėl greitai sugrįš į Braslavą. Visa šį pokalbį baltarusė perpasakojo gestapui ir šių žydų likimas buvo nulemtas.

Braslave išbuvau iki 1942 m. pavasario. Tuo metu pradėjo kalbėti, kad Braslave bus įkurtas getas. Aš vėl pabėgau pas Viktorą Medzeveckį. Vėliau prie manęs prisijungė ir Opsos miestelyje besislapstęs Motlas Aronas. Kartu su juo atvyko Hinda Zak su dukra – juodvi buvo kilusios iš Daugpilio (Latvija). Pas Viktorą atvyko ir mano svainis Mošė Sondakas. Geraširdis lenkas Viktoras Medzeveckis mus slėpė penkias savaites.

1942 m. pavasarį aš ir Hinda Zak su dukra apsigyvename pas rusą Danielių Jefimovą. Motlas Aronas ir Mošė Sondakas taip pat buvo šiame ūkyje. Jefimovas gyveno prie ežero, tad dienomis slėpdavomės prie jo, o nakvoti ateidavome į daržinę. Už pinigus Jefimovas atnešdavo mums maisto.

1942 m. rudenį būti pas Jefimovą pasidarė taip pat pavojinga, nes vietiniai nacionalistai aktyviai ieškojo bėglių. Motlas išėjo į Vydžius – ten gete buvo nužudytas. Hinda Zak su savo dukra Sonia sugrįžo į Braslavo getą ir jo likvidavimo metu žuvo. Haimas Šumanas ilgai slapstėsi pas apylinkės valstiečius. Viename kaime susitiko du lietuvius kareivius ir buvo jų sulaikytas, o vėliau nužudytas. Svainis Mošė Sondakas toliau slapstėsi pas valstietį, kuri buvau jam suradęs.

Sugrįžimas į Lietuvą

Į Lietuvą sugrįžau slapčiomis. Prieš pat 1942 m. Kalėdas atvykau į pažįstamo lenko valstiečio Stanislavo Kruklio sodybą mažoje vietovėje pavadinimu Ostrov, kuri buvo visai netoli Smalvų dvaro. Sodyboje radau tik labai svetingai mane priėmusią Kruklio žmoną – ji davė pavalgyti ir pasiūlė pailsėti ant šiltos krosnies. Pats šeimininkas į namus sugrįžo tik po kelių dienų. Žmona norėjo nustebinti vyrą ir nepapasakojo apie atvykusį bėglį. Kruklis buvo sušalęs, užlipo ant krosnies pasišildyti ir savo nuostabai ant jos užtiko mane.

Dar nuo prieškario laikotarpio su Stanislavu buvome labai geri pažįstami. Todėl jis apsidžiaugė sutikęs mane ir nutarė paslėpti. Po trijų dienų Kruklys į namus sugrįžo baisiai išsigandęs: jis papasakojo, kad vokiečiai kelių kilometrų geležinkelio ruože vykdo gaudynes. Jo namas kaip tik ir buvo tame ruože. Kruklio namus teko palikti devynioms paroms. Šeimininkas manęs atsiprašė, kad tik sugrįžusį ir neturintį kur eiti priverstas vėl išginti. Vėliau aš sugrįžau į Kruklio namus ir juose praleidau visą 1942 -1943 m. žiemą. Geraširdis valstietis slėpė mane savo namo palėpėje arba ant krosnies. Per šį laikotarpį su Stanislovu išgyvenome ne vieną labai sudėtingą ir nemalonų momentą.

Vėl į Baltarusiją

Atėjus vasarai vėl atsiradau Baltarusijoje, valstiečio Vladislavo Pivorovič sodyboje Mjalki kaime, vos šeši kilometrai nuo Drysviatų miestelio. Paprašiau jo, kad mane paslėptų. Mano nuostabai Pivorovič papasakojo, kad pas jį jau slapstosi žydai.

Bulvių duobėje po uždengtu stogeliu slėpėsi Nachumas Kasimovas, jo žmona Musia, trys juodviejų vaikai ir svainis Mošė Sondakas [besislapstantys turmantiškiai – G. R.]. Visi atrodė baisiai: nešvariais rūbais, nesiprausę ir utėlėti. Juos slėpusio valstiečio buitis buvo tokia vargana, kad jis neturėjo ką jiems duoti valgyti.

Duobėje vietos nebuvo. Todėl stengiausi prisiminti ką aš pažįstu. Užeiti į nepažįstamo žmogaus sodybą buvo labai pavojinga. Prisiminiau netoli Mjalki kaimo gyvenusią našlę ir nuėjau pas ją. Tačiau po dviejų savaičių buvau priverstas palikti tos moters namus ir sugrįžau pas Vladislavą Pivorovič. Kitur pasislėpti buvo neįmanoma, nes valstiečiai buvo labai įbauginti.

Vėliau su svainiu Sondaku sugrįžau į našlės namus, tačiau apie tai jai nepranešiau. Abu pasislėpėme moters daržinėje. Didžiausia bėda būdavo gauti maisto, nes naktimis užeiti pas nepažįstamus kaimiečius ir maldauti maisto buvo labai pavojinga.

Abudu nusprendėme apsimesti sovietiniais partizanais, bet buvo reikalingi kokie nors ginklai. Mošė už nugaros prisirišo medinę lazdą, o aš išsilenkiau kažkokį panašų į pistoletą gelžgalį. Taip ,,apsiginklavę“ naktimis atrodėme kaip iš tikrųjų ginkluoti žmonės. Mošė su savo ,,ginklu“ sukinėjosi arti namų, o aš pasibelsdavau į langą ir rusų kalba įsakydavau išnešti 10-12 žmonių užteksiančio maisto. Valstiečiai pro langus pamatę du ,,raudonus partizanus“ su šautuvu už nugaros nedelsdami įvykdydavo įsakymą. Bijodami partizanų ir džiaugdamiesi, kad šie neužeina į namus, maisto atnešdavo gausiai. Šis mano sumanymas kaip gauti maisto veikė sklandžiai. Našlės daržinės palėpėje jo atsirado daug. Nepamiršome ir Kasimovų šeimos – jo užteko ir jiems.

Našlei nieko nežinant, su svainiu Moše jos daržinės palėpėje slapstėmės visą 1943-ųjų vasarą. Net našlės šuo taip priprato prie mūsų, kad priartėjus nustodavo loti.

Rudenėjant slėptis daržinėje pasidarė sunku. Buvo šalta, todėl aš sugrįžau į Lietuvą pas pažįstamą valstietį Stanislavą Kruklį ir jo sodyboje praleidau visą 1943 m. žiemą.

1944 m. kovą sugrįžau į Baltarusiją pas Kasimovų šeimą tebeslėpusį Vladislavą Pivorovič. Ten radau ir svainį Mošę, kuris sodyboje slapstėsi nuo 1943 m. rudens. Jis kartu su Nachumu Kasimovu tęsė maisto ,,įsigijimo žygius“. Ir nors nei vienas iš jų gerai nemokėjo rusų kalbos, tai nekomplikavo situacijos ir padėjo visiems išgyventi sunkią 1943-1944 m. žiemą.

Visi apsidžiaugė mano atvykimu. Su svainiu Moše naktimis ir vėl eidavome į ,,maisto medžioklę“ – praėjus trumpam laikui pas visus jo buvo daug.

Kartą su Moše nusprendėme susirasti tikrus ginklus. Juos gavome už lašinius – tai buvo šautuvas ir pistoletas. Taip apsiginklavę mes jautėmės labai saugūs, nes ginklai suteikdavo asmeninio saugumo ir jėgos jausmą. Tai padėjo suprasti ir kodėl pakankamai mažai kareivių sugebėjo nužudyti tiek daug žydų. Deja, šis atradimas buvo vėlyvas – didžioji tautiečių dalis jau buvo brutaliai sunaikinta, o pavieniai išsigelbėję žmonės gyveno pastovioje baimėje ir godžiai gaudydami kiekvieną žinią apie padėtį fronte nekantriai laukė išlaisvinimo. Jie neturėjo pastovios vietos pasislėpti ir visą minėtą laikotarpį buvo priversti bėgti, slapstytis miškuose, pelkėse ir pas draugiškus jiems žmones.

1944 m. birželį kasdien girdėjome artilerijos kanonadas. Ir nors frontas buvo jau arti, kiekvieną dieną praleisdavome šalia mirties. Iš savo slėptuvių matėme vokiečių kareivius, Sovietų armijos artilerija apšaudydavo miškus ir pelkes, kuriose slapstėmės. Visų mūsų situacija buvo panaši į geležies gabalą tarp kūjo ir priekalo. Žydai labai laukė išvadavimo, nes buvo išvargę, utėlėti ir alkani.

Vieną kartą šalia manęs ir svainio Mošės du vokiečių kareiviai praėjo taip arti, kad galėjome juos paliesti, bet lijo stiprus lietus ir jiedu mūsų nepastebėjo. Po šio įvykio abu susiginčijome dėl geriausios vietos pasislėpti: Mošė siūlė nusirengti ir perplaukti šalia esantį didelį ežerą, nes kitoje jo pusėje buvo Sovietų kariuomenė. Aš su pasiūlymu nesutikau, nes buvau labai nusilpęs ir bijojau, kad ežero neperplauksiu.

Tada mes slėpėmės pelkėje. Aš pasiūliau nuo jos pasitraukti link fronto ir pasislėpus laukti išvadavimo. Po ilgo ginčo Mošė sutiko su manimi. Naktį, laviruodami tarp esančių šalia vokiečių kareivių, abu iššliaužėme iš pelkės.

Turmante

Išlindę iš jos nuėjome pas Turmanto pusėje gyvenusį pažįstamą valstietį Fiodorą Voronovą (gyveno šeši kilometrai nuo Turmanto). Toje sodyboje buvo susirinkę daug nuo fronto linijos pabėgusių žmonių iš kaimyninių kaimų. Man ir svainiui Mošei Sondak jau nereikėjo slapstytis, nes susirinkę mus priėmė labai draugiškai. Daugelis iš jų net bandė įtikti, teisinosi už ištikusią žydus tragediją.

1944 m. liepos 23-ąją Sovietų armija išvadavo Turmantą. Iš karto po to su Moše nuvykome į miestelį. Prisimenu klaikią mūsų abiejų nuotaiką: pro žydų namų langus į mus žvelgė labai priešiškos akys, buvo net neapykantos apraiškų, visuose tautiečių namuose gyveno jau kiti žmonės, tarp kurių buvo ir dalyvavę žydų žudynėse bei paskui grobę nužudytųjų turtą. Tačiau dalis Turmanto gyventojų į mus, du karą išgyvenusius žydus, žiūrėjo su nuostaba.