Ravensbriuko koncentracijos stovykla
,,Kokius siūlus nesurištų mūsų likimas, mes turime laikyti aukštai iškeltas galvas ir būti ramūs, juk niekas negali palaužti mūsų kol saugome ištikimybę patys sau… Taip ilgai, kaip galime, mes laikome tiesią nugarą ir kenčiame skausmą, nepaliaujamai laukdami gyvenimo, to gyvenimo, kuris laukia mūsų anapus barakų sienų,“ – prieš savo mirti rašė nežinoma austrė kalinė. Tas lauktas gyvenimas išlikusiems gyvais išaušo 1945 m. balandžio 30 d. sovietų kariams išlaisvinus vienintelės įsteigtos moterims Ravensbriuko koncentracijos stovyklos kalinius.
Šią stovyklą 1939 m. gegužę pastatė Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklos kaliniai. Tų pačių metų gegužę į ją iš Lichtenbergo uždaros stovyklos buvo atvežtas pirmasis tūkstantis moterų. Minima, kad pirmaisiais Ravensbriuko metais čia buvo mažiau nei 2 tūkst. kalinių. 1939-1945 m. stovykloje kalinta apie 130 tūkst. (kai kuriais šaltiniais 132 tūkst.) moterų ir vaikų iš daugiau nei 20 (kai kuriuose šaltiniuose 40) šalių. Ravensbriukas buvo ir mokomoji stovykla SS apsaugininkėms. Būtent su šia vieta yra susieti liūdnai pagarsėję žinomų ir negailestingų apsaugininkių iš SS moterų dalinių likimai.
Ravensbriuką sudarė kelios dalys, iš kurių vienoje 1941 m. buvo įkalinti keli tūkstančiai (1939-1945 m. 20 tūkst.) vyrų – juos apgyvendino nedideliame izoliuotame skyriuje.
Iš pradžių stovykloje kalintos ,,nacijai gėdą dariusios“ vokietės: ,,nusikaltėlės“, ,,asocialaus elgesio“ moterys ir Jehovos liudytojų bendruomenės narės. Vėliau čia pradėjo vežti čigones ir lenkes. 1942 m. kovą dauguma iš jų buvo išvežtos į Aušvico koncentracijos stovyklos statybas, o tų pačių metų spalį prasidėjo ,,stovyklos išlaisvinimas nuo žydų“: daugiau negu 600 kalinių, tame tarpe 522 žydės, buvo deportuoti į Aušvicą.
1943 m. vasarį į Ravensbriuką buvo atvežtos pirmosios sovietų karės belaisvės: gydytojos, medicinos seserys, ryšininkės.
Stovyklos kalinė Blanka Rotšild pasakojo: ,,Ravensbriuke mūsų laukė siaubingas pragaras. Nuo mūsų atėmė visus rūbus. Privertė pereiti medicininę apžiūrą ir tai buvo…Čia net žodis ,,gėda“ netinka, todėl kad tuose žmonėse, kurie ją vykdė, nebuvo jokio žmoniškumo. Jie buvo baisesni negu žvėrys. Daugelis iš mūsų buvome jaunos merginos, kurios dar niekada nesilankėme pas ginekologą. O jie ieškojo…nežinia ko – ar brangenybių, ar dar ko. Mus užstatė per tai praeiti. Tokio ,,krėslo“ kaip ten aš niekada nemačiau. Ten kiekviena praleista minutė buvo pažeminimas.“
Visų atvežtų į stovyklą moterų daiktai būdavo atimami. Jos gaudavo dryžuotas sukneles, šliures ir atitinkamos spalvos trikampius: raudonus – politkalinės ir Pasipriešinimo judėjimo dalyvės, geltonus – žydės, žalius – kriminalinės nusikaltėlės, violetinius – Jehovos liudytojos, juodus – čigonės, prostitutės, lesbijietės ir vagilės. Trikampio centre buvo įrašyta tautybę nurodanti raidė.
Svetlana Kugelman į Ravensbriuką papuolė penkerių: ,,Stovykloje mane globojo kitos moterys, kurios man duodavo papildomo maisto ir priėmė mane. Aš visas jas vadinau mamomis. Kai kada jos per barako langelį parodydavo mano motiną. Ten įeiti aš negalėjau. Buvau vaikas ir galvojau, kad taip reikia, kad tai normalu. Vieną kartą mano stovyklos vokietė mama, antifašistė Klara, man pasakė: ,,Stella, tavo mamą sudegino, jos daugiau nėra.“ Mano nustebimui, aš nesureagavau, bet paskui visada žinojau ir tai prisiminiau – mano mamą sudegino. Šį košmarą aš suvokiau žymiai vėliau, po penkių metų, jau vaikų namuose netoli Briansko vykusioje naujametinės eglutės šventėje. Aš sėdėjau prie krosnies, žiūrėjau kaip dega malkos ir staiga supratau, kad būtent taip pasielgė ir su mano mama. Pamenu, aš pradėjau rėkti, pasakojau apie tai auklėtojai – mes tada visą naktį kartu verkėme“.
Stovykloje buvo daug vaikų. Gimdavo jų ir ten, tačiau dauguma iš jų mirdavo nuo išsekimo.
Kalinės gyveno pagal griežtą darbotvarkę. Keldavosi 4 valandą ryto. Vėliau – pusryčiai, kuriuos sudarė pusė stiklinės šaltos kavos be duonos. Paskui – perskaičiavimas, kuris nepriklausomai nuo oro sąlygų trukdavo 2-3 valandas. Maža to, žiemą perskaičiavimus ilgindavo. Po jų kalinės eidavo į darbą, kuris su pietų pertrauka trukdavo 12-14 valandų. Pietus – 0,5 litro vandens su bulvių lupenomis arba griežčiais. Po darbo – naujas perskaičiavimas, po kurio duodavo kavos ir 200 gramų duonos.
Iš Ravensbriuko kalinės Ninos Charlamovos liudijimo: ,,Žudydavo vyriausias gydytojas Persis Treitė – budelis su mediko diplomu. Kiek jis nužudė savo pacientų, įsakydamas seselėms-esesininkėms į veną suleisti nuodų! Kiek sergančių tuberkulioze jis išsiuntė į dujų kameras! Kiek paskyrė ,,juodam transportui“, kurį dar vadindavo ir ,,chimmeltransport“, t.y. ,,transportas į dangų“. Jį taip vadino todėl, kad jis kalinius siusdavo į stovyklas, kuriose buvo krematoriumai, kuriuose visus atvykusius tokiu transportu sudegindavo“.
1944 m. Ravensbriuke apsilankė SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris. Jis įsakė sunaikinti visus sergančius, negalinčius savarankiškai judėti. Tuo užsiėmė garsėjęs žiaurumu stovyklos vyriausias gydytojas Persis Treitė. Pagal kalinių liudijimus jis kasdien pats atsirinkdavo žmones deginimui ir mėgo daryti operacijas be narkozės.
Stovykloje mirė nuo 30 tūkst. iki 90 tūkst. žmonių. Pagrindinėmis mirčių priežastimis buvo badas, alinantis darbas, blogos sanitarinės sąlygos, apsaugininkų patyčios. Du kartus per mėnesį vykdavo kalinių, kuriuos nužudydavo, atrankos. Kiekvieną dieną stovykloje žudydavo žmones. Vykdyti pastovūs eksperimentai: kalinėms suleisdavo stafilokokus, gangrenos ir stabligės sukėlėjus, vienu metu kelias bakterijas, specialiai moteris luošindavo, amputuodavo sveikas galūnes, o paskui jas naudodavo bandymams su kitais kaliniais ir t.t. 1943 m. rudenį stovykloje buvo pastatytas krematoriumas.
1945 m. balandžio 27 d. prasidėjo stovyklos evakuacija. Daugiau nei 20 tūkst. kalinių vokiečiai išvarė vakarų kryptimi (3,5 tūkst. žmonių buvo palikti). Balandžio 28 d. buvo pasiekta išorinė Ravensbriuko stovykla Retcovas, vėliau paskutinė – Malchovas. Čia SS apsaugininkai uždarė vartus ir barakų duris ir pabėgo. Sekančią dieną Malchovą išlaisvino sovietų kariai.
Balandžio 30 d. išlaisvintos Ravensbriuko koncentracijos stovyklos kalinės prisiekė: ,,Pavirtusių pelenais tūkstančių nukankintų aukų vardu, motinų ir seserų vardu, visų fašizmo aukų vardu prisiekiame! Niekada nepamiršti juodą Ravensbriuko naktį. Vaikų vaikams apie viską papasakoti. Iki savo dienų pabaigos stiprinti draugystę, taiką ir vienybę. Sunaikinti fašizmą. Tai devizas ir kovos rezultatas“.
Gegužės 3 d. stovykloje pradėjo veikti karinė ligoninė.
Tik po daugelio metų buvo sukurta Ravensbriuko aukų Atminties knyga, nes prieš pat stovyklos išlaisvinimą vokiečiai sunaikino beveik visus dokumentus.
Šaltiniai: nevsedoma.com.ua, holocaustmusic.ort.org.
Nuotrauka iš nevsedoma.com.ua.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.