Golda Meir

Golda Meir buvo valinga ir visada susikaupusi moteris, kuri kiekvieną gyvenimo dieną aukojo  vardan savo svajonės apie laisvą, nepriklausomą žydų tautą. Ji buvo svajotoja, kuri niekada neleido kasdieninėms kritinėms situacijoms sunaikinti pasitikėjimą savimi, entuziazmą ir svajones apie laisvą žydų valstybę. Daugelį metų mirtis kasdien beldėsi į jos duris, bet ji išliko optimistė ir visada pasirengusi aukai vardan savo vaikiškos svajonės išpildymo – visų žydų susivienijimo. Pastovioje sunaikinimo baimėje buvę praradimų ir gyvenimo metai suformavo jos tvirtą ir nepalaužiamą valią, kuri pastoviai  vedė ilgu keliu į viršūnę… 


Iš asmeninio gyvenimo istorijos


Meir (Goldi Mabovic) gimė 1898 m. gegužės 3 d. Rusijoje, Kijeve (Ukraina), septintu vaiku Mošės ir Bliumos šeimoje. Jos tėvai nebuvo ypatingai religingi ortodoksai, nes tuokėsi be tradicinių piršlybų. Per dešimt metų tarp sesers Šanos ir jos gimimo, žiauri Rusijos realybė nutraukė penkių Goldi brolių gyvybes. Šana buvo vyresnė, todėl ankstyvoje Goldi vaikystėje dažnai pakeisdavo jai motiną. Sesuo išmokė ją skaityti ir rašyti, nes Goldi neturėjo galimybės lankyti mokyklą iki tol, kol atvažiavo į Milvokį (JAV).

Gyvenimas Rusijoje, kur Goldi praleido pirmuosius aštuonis metus, buvo labai sunkus. Savo autobiografijoje ji pasakojo: ,,Trūko visko: maisto, šiltų drabužių, šilumos namuose“. Ji niekada nepamiršo šio nelaimingo savo gyvenimo laikotarpio ir siaubingų pogromų patirties, kuri visam gyvenimui paliko antspaudus joje. Iš pogromų dalyvių lūpų, kurie dėl tikybos ir etninės kilmės žudė nekaltus žmones, Goldi pirmąkart išgirdo žodžius ,,Kristaus žudikai“. Kai jai buvo septyniasdešimt, ji sakė: ,,Aš atsimenu kokia buvau išsigandusi ir kaip pykau“.

Kai Goldi buvo penkeri, jos tėvas išvažiavo į ,,Auksinę Mediną“ (Ameriką). Jis rado darbą Milvokyje ir pasikvietė ten savo šeimą. Radusi drąsos jos motina suklastojo dokumentus ir Goldi turėjo dėtis penkiamete mergaite, nors jai iš tikrųjų jau buvo aštuoneri, o jos septyniolikmetė sesuo Šana – dvylikamete. Jų pasai buvo išduoti visai kitų vaikų vardais, nes šeima į JAV vyko nelegaliai. Tada visas jų bagažas ir rūbai buvo pavogti ir vienintelė, kuri mėnesį trūkusioje kelionėje nesusirgo, buvo nerimstanti Goldi.

Milvokyje tėvas Mošė dirbo dviejuose darbuose: staliumi ir geležinkelio darbininku, o motina atidarė bakalėjos parduotuvę jų bute. Ji nemokėjo anglų kalbos. Tačiau koks tai buvo įkvėpiantis pavyzdys Goldi, kuri parduotuvėje pradėjo dirbti būdama dešimties!

Goldi Milvokyje baigė pirmąją savo mokyklą – pradinę. Vėliau, jaunystėje, Goldi daug skaitė ir atrado Dostojevskį, Tolstojų, Čechovą ir Dikensą. Namuose Goldi kalbėjo jidiš ir rusų kalbomis, su draugais ir mokykloje – anglų.

Mediniai Milvokio geto nameliai jai atrodė tarsi rūmai. Tada Goldi taip domėjosi knygomis ir mokymusi, kad siekė tapti Milvokio mokyklos mokytoja: ,,Aš nuo aštuonerių metų svajojau būti mokytoja“, – savo autobiografijoje rašė ji. Bet Goldi tėvai nutarė, kad vaikams formalus išsilavinimas yra nereikalingas ir keturiolikmetę paauglę supiršo su trisdešimtmečiu draudimo agentu. Tačiau bekompromisė ir pasitikinti savimi Goldi pabėgo iš tėvų namų pas seserį į Denverį, kad čia galėtų gauti vidurinį išsilavinimą.

Denveryje, pas maištaujančią ir savo namuose organizuojančią kassavaitinius sionistų susirinkimus seserį Šaną, ji gyveno du metus. Tie susirinkimai labai sužavėjo Goldi. Vienas iš besilankančių Šanos susirinkimuose žmonių buvo Morisas Myersonas, už kurio Goldi vėliau ištekėjo.

Ji buvo pagauta ,,Poale Zion“ (,,Siono darbininkai“) judėjimo ir tapo ištikima jo šalininke. Į ,,Poale Zion“ Goldi įstojo būdama septyniolikos ir dar moksleive, kuri naktimis emigrantus mokė anglų kalbos. Ji ir jos draugai sionistai dėl entuziazmo bei aktyvaus dalyvavimo judėjime gavo ,,Zionuts“ pravardę. Tada merginoje įsitvirtino nepriklausomybė ir geležinė valia.

Susipykusi su seserimi Šana, Goldi sugrįžo į Milvokį, kad tęstų mokslus. 1916 m. ji baigė Šiaurės apygardos vidurinę mokyklą ir buvo labai tikinti sionizmo idėjomis. Po mokyklos vienam semestrui įstojo į Milvokio mokytojų koledžą, o laisvu nuo studijų metu žydų centre dėstė jidiš kalbą.

Goldi už Moriso Myersono ištekėjo devyniolikos metų. Tuo laiku ji jau buvo nutarusi, kad jos likimas – gyventi Izraelio kibuce. Goldi papasakojo Morisui apie savo planus ir pakvietė prisijungti, nors paliko ir teisę apsispęsti vykti kartu ar pasilikti. 1980 m. pabaigoje biografas Mejeris Martinas rašė: ,,Savo vaizduotėje Goldi jau buvo išvykusi iš Amerikos. Sieloje ji jau darbavosi kažkur Palestinos dykumoje.“ Jos užsispyrimo ir ištikimybės pareigai pavyzdžiu yra tai, kad po vestuvių praėjus vos dviem savaitėms, ji paliko gimtąsias vietas ir pradėjo kelionę po Ameriką kalbėdama apie sionizmą bei rinkdama lėšas. Dėl šio poelgio Goldi tėvas supyko: ,,Kas palieka vyrą iš karto po vestuvių ir išsiruošia į kelionę?“ Aktyvi sionistė Goldi  jam atsakė: ,,Aš pasiruošusi važiuoti kur tik reikia! Tai, ką manęs prašo padaryti – aš padarysiu. Partija pasakė, kad turiu važiuoti – ir aš važiuoju.“ Mejeris Martinas rašė: ,,Morisas buvo ramus žmogus ir negalėjo pasipriešinti Goldi gyvenimiškai jėgai.“ Vieną kartą priėmusi tai kaip faktą, kad nėra kito žydų problemos sprendimo nei jų sugrįžimas į istorinę tėvynę, Goldi pasakė: ,,Aš nutariau ten važiuoti.“ Kai jos paklausė ar galėtų važiuoti be savo vyro, ji atsakė: ,,Aš važiuočiau ir viena, bet sudaužyta širdimi.“

Meir tapo pripažinta sionistinio judėjimo lydere. Dar būdama aštuoniolikos ji kreipėsi leidimo išvažiuoti į kibucą, bet dėl amžiaus jai buvo atsakyta. Tačiau ji neabejojo – jos likimas jau buvo susietas su Palestina. Ji du metus keliavo po Ameriką ir rinko pinigus, kad būtų kuo apmokėti už laivą ,,Pocahontas“, kuris turėjo išplaukti į Tel Avivą. Prie darbų, kuriais Palestina būtų paversta nauja tėvyne ir namais ,,keliaujantiems žydams“, Goldi prikalbino prisijungti ir savo seserį Šaną – ji paliko savo vyrą Amerikoje ir su dviem vaikais įlipo į laivą. Taip prasidėjo Goldi istorija, kuri trūko penkiasdešimt metų.

1921 m. pavasarį į jūrą išplaukęs laivas ,,Pocahontas“ plukdė trečiosios Tel Avivą norinčių pasiekti emigrantų ,,bangos“ dalyvius: Goldi, jos vyrą Morisą, seserį Šaną ir du jos vaikus bei dvidešimt tris entuziastingus sionistus. Ji pasakojo: ,,Buvo tikras stebuklas, kad mes per šią kelionę išgyvenome.“ Jau nuo jos pradžios buvo vienas vargas: maištai, mirtis, besiartinantis badas, nužudytas laivo kapitonas bei išprotėjęs jo brolis. Liepos viduryje ši grupė atplaukė į Tel Avivą: išalkusi ir be jokio bagažo. Jų svajone, jų palaimos vieta turėjo tapti Tel Avivas – vos prieš dvylika metų įkurtas ir be augmenijos bei išteklių miestas dykumoje. Miestas, panašus į ,,kitą planetą“…Viskas buvo taip nyku, kad dauguma atvykusių nusivylę pravirko ir panoro sugrįžti atgal į Ameriką. Tarp tokių buvo ir Šana. Tik Goldi buvo pakylėta ir kalbėjo: ,,Aš esu labai laiminga“. Vėliau trečdalis atvykėlių vėl išvyko į JAV.

Tel Avive Goldi pakeitė savo vardą ir tapo Golda, kad pradėtų naują gyvenimą…


Profesionali karjera


Šios ryžtingos moters šūkis buvo ,,Jeigu tu to nori, tai jau ne svajonė.“

Golda Meir ir jos vyras atsidūrė Palestinoje ant apleistos žemės juostelės. Ši dykuma buvo Goldos vaikystės svajonės apie žydų tėvynę įsikūnijimas ir ji pamilo šią žemę nuo pirmos dienos: ,,Žydai turi teisę į žemės gabalėlį, ant kurio galėtų gyventi kaip laisva tauta“, – dažnai sakydavo ji. Golda nutarė šią žemės pėdą dykumoje paversti erdviais savo namais. Golda ir Morisas Myersonai įstojo į EMEK kibucą Merhavijoje – į komunalinį kaimą, tokį kolektyvinį, kad ne kiekvienas komunistas ryžtųsi tokį sukurti. Kaime viskas buvo bendra: drabužiai, maistas, vaikai…Dauguma jo gyventojų sirgo maliarija, vanduo buvo užterštas, o maistas dažnai nevalgomas arba sugedęs. Bet Golda visada buvo pilna optimizmo. Ji mylėjo kibucą ir greitai buvo išrinkta į  jo valdymo komitetą. Golda tapo sionistinio konvento delegate ir ten susitiko daugelį būsimų nacionalinių lyderių: Ben Gurijoną, Berlą Kacnelsoną ir Davidą Remezą.

Šana, sesuo ir Goldos širdies draugė, jai sakė: ,,Golda norėjo būti ne tuo, kuo buvo, o tuo, kuo turėjo būti.“ Savo kovą jį pradėjo rinkdama migdolus, augindama viščiukus, prižiūrėdama vaikus, dėstydama anglų kalbą, kai tuo pačiu metu pati mokėsi arabų ir hebrajų kalbų. Gyvenimas kibuce jos vyrui Morisui buvo pernelyg sunkus – jis tokio negalėjo pakęsti ir pora sugrįžo į Tel Avivą, kad pradėtų šeimyninį gyvenimą. 1923 m. gimė jų pirmagimė Sara, o 1926-aisiais – sūnus Menahemas. Golda dirbo Jeruzalėje Moterų darbo tarybos sekretore ir papildomoms pajamoms gauti išlaikė skalbyklą.

1928 m. ji tapo Amerikos Sionistų partijos delegate ir pirmą kartą po išvykimo sugrįžo į JAV. 1929 m. ją išrinko Pasaulio sionistų kongreso delegate. Golda Meir pervažiavo į Niujorką ir du metus keliavo po šalį. Jos puikios anglų, rusų, hebrajų, jidiš, šiek tiek arabų kalbų žinios ne tik padėjo vykdyti veiklą, bet turėjo ypatingą reikšmę tolimesnėje moters karjeroje.

1930-1940 m. kaip Pasaulio sionistų organizacijos ir Žydų agentūros už Palestiną atstovė, Golda lankėsi daugelyje pasaulio šalių. Ji buvo paskirta į ne vienas atsakingas pareigas, įskaitant ir ,,Cupat Holim“ valdybos sekretorės. Šiuo laikotarpiu ji buvo žinoma kaip sionistinio judėjimo ,,Auksinė mergina“ ir tuo metu gyveno spartietiškai. Nors Izraelio gigantai buvo Goldos Meir draugai, jos namuose dažnai nebuvo elektros, dujų, asmeninio telefono, miegoti tekdavo ant kušetės. Ji galėjo verkti kai nebuvo ką valgyti, bet išlaikydavo šaltumą ir ramybę kai tekdavo pasipriešinti ginkluotiems vyrams.

Kai prieš pat Antrąjį pasaulinį karą arabai prisijungė prie hitlerinės ašies, Golda Meir išvyko į kelionę – sakytomis kalbomis ji siekė įtikinti jaunuosius tėvynainius prisijungti prie Didžiosios Britanijos. Tokiam sprendimui jai pavyko įkalbėti apie 33000 sionistų. Karo metu ji buvo paskirta Sionistų politinio departamento vadove ir tarnavo Didžiosios Britanijos karinėje ekonominėje-konsultacinėje taryboje. 1943 m. Goldai teko teistis su Didžiąja Britanija dėl Palestinos valstybės valdymo klausimo. Ji įsigijo skandalingą žinomumą nenusileisdama griežtam anglui teisėjui: ,,Jūs neturite taip su manimi elgtis“, – pareiškė ji teisme šiam nekultūringai prakalbus apie ją. Už šią beprotišką drąsą liaudis ją mylėjo.

Paskutinėje kovoje už žydų nepriklausomą valstybę, Golda Meir prisijungė prie Ben Gurijono grupės, kuri pačiu kritiškiausiu valstybės istorijoje metu buvo areštuota ir įkalinta kalėjime. Šios grupės lyderiai Goldą paskyrė nominalia Vyriausybės vadove. Šiuo laikotarpiu perplukdantis iš Šiaurės Europos 4700 žydų, tame tarpe 400 nėščių moterų, laivas ,,Exodus“ laikė kursą į Palestiną. Didžiosios Britanijos ir arabų politiniai sprendimai išprovokavo tarptautinį incidentą, kai Didžiosios Britanijos esmincai užblokavo laivą kelyje į Palestiną. Golda Meir dalyvavo jo likime ir mesdama iššūkį Didžiosios Britanijos ginkluotosioms pajėgoms įžengė ant jo denio ir pareiškė: ,,Jūs visi galite prisijungti prie mūsų.“ Po incidento su laivu ,,Exodus“ Didžiosios Britanijos Karinės Tarybos sekretorius Albertas Spenseris pasakė: ,,Golda buvo pačia talentingiausia moterimi iš visų, kurias sutikau…Panašiai kaip misteris Čerčilis ji rasdavo kiekvienos problemos paprastus sprendimus.“

1946 m. Jungtinėje Tautų Organizacijoje (JTO) buvo balsuota už Palestinos padalinimą ir Izraelio nepriklausomybę. Po šio sprendimo JAV sekretorius Džeimsas Forrestolas sakė: ,,45 milijonai arabų ruošiasi išmesti 250 tūkstančių žydų tiesiai į vandenyną.“ Būtent tada žydai baigė kovą už nepriklausomybę ir pradėjo kovoti už savo gyvybes. Ši kova rezultatų nedavė. Per pirmąsias dvi savaites po JTO rezoliucijos buvo nužudyti 93 arabai, 84 žydai ir 7 anglų kariai. Golda Meir išvyko į Jeruzalę – čia kova įgavo žiauriausią charakterį. Golda tvardėsi, išliko rami ir pergyveno mirties bei tuštumo košmarą. Kelis mėnesius ji miegodavo po keturias valandas ir į žurnalistų klausimus kaip ji tai ištvėrė atsakydavo: ,,Mes tiesiog norėjome išlikti gyvi, o mūsų kaimynai norėjo mus matyti mirusiais.“ 1946 m. kalbėdamas Žydų kongrese, Davidas Ginzbergas sakė: ,,Dinamizmas – štai jos [Goldos Meir – G. R.] svarbiausias bruožas…Tai ne stilius ar schema, kažkas to ką ji išmoko. Tai tiesiog jos gyvenimo būdas, tai, kokia ji buvo visą gyvenimą, tai, kuo bus amžinai.“

Kelyje į Izraelio nepriklausomybę iškilo dvi problemos. Pirmiausia, šalis neturėjo lėšų, antra – Jordanijos karalius pareiškė, kad arabai pasirengę iš 50 mln. savo gyventojų paaukoti 10 mln. tam, kad sunaikinti pusę milijonų žydų Palestinoje. Tai buvo abejotinas grasinimas. Golda Meir išmintingai išsprendė abi problemas. Izraelio nepriklausomybės aušroje ji ryžosi susitikti su Jordanijos karaliumi Abdullahu ir taip sutrukdytų artėjančiam karui. Kai draugai dėl tokio sprendimo ją perspėdavo, Golda atsakydavo: ,,Aš pasiruošusi eiti į pragarą, jeigu tai suteiks galimybę išsaugoti nors vieno žydo kareivio gyvybę.“ Ji persirengė arabų moters rūbais ir perėjo pasienį, kad susitiktų su Abdullahu, kuris daugiau bijojo Goldos, negu ši moteris jo. Susitikime karalius paklausė kodėl ji su tokiu nekantrumu kovoja už nepriklausomą valstybę. Savo nepakartojamoje manieroje Golda jam atsakė: ,,Nemanau, kad du tūkstančius metų galima vertinti kaip ,,didelį skubėjimą.“ Ji pareiškė, kad jeigu bus karas – Izraelis jį laimės. Savo autobiografijoje ji rašė: ,,Tai buvo didžiausias mano įžūlumas, bet aš žinojau, kad mes turime laimėti.“

Dar viena Goldos Meir misija kovojant už tautą, buvo užduotis surinkti pinigus tam, kad išgelbėti ją nuo sunaikinimo.10 mln. arabų, kurie tykojo iš visų įmanomų pasienio vietų, laukė momento atakai. Fronto linijoje buvę žydai kariai prašė leisti apleisti savo teritorijas, nes sienos gynybai jiems buvo reikalingi 10 mln. dolerių kainuojantys tankai. Ji kreipėsi į tautiečius karius: ,,Gerai. Jus liekate pozicijose, o aš rasiu tuos 10 mln. tankams.“ Vėliau ji pasakojo: ,,Tai buvo melas. Iš kur galėjau paimti 10 mln. dolerių?“ Tačiau ji netrukus išvyko į Ameriką, kur karštligiškai pradėjo pinigų paieškas ir pirmiausia su jausmingu maldavimu pagalbos kreipėsi į savo idealą Eleonorą Ruzvelt.

Golda Meir įveikė visus sunkumus. Ji ilgoje Izraelio kovoje už nepriklausomybę padarė stebuklą. Pasitelkusi savo charizmą, neišsenkančią energiją ji per tris mėnesius surinko 50 mln. dolerių. Kai ji sugrįžo, susijaudinęs Ben Gurijonas sakė: ,,Kada nors, kai bus parašyta istorija, ten būtinai bus paminėta, kad buvo tokia žydė moteris, kuri gavo pinigus, padariusius įmanomu mūsų valstybingumą.“

Iš Amerikos Golda grįžo labai nusilpusi – stresai ir nuovargis padarė savo, todėl ji išėjo į trijų savaičių atostogas. Moteris atsigavo tada, kai 1948 m. gegužę JTO balsavo už Palestinos padalinimą ir tądien buvo paskelbta Izraelio nepriklausoma valstybė. Politikai kalbėjo: ,,Jeigu Ben Gurijonas – Izraelio valstybingumo tėvas, tai Golda Meir – jo motina.“ Ji laimėjo savo gyvenimo kovą, bet vėliau verkė ceremonijos metu.

Iš tikrųjų jos kova tęsėsi dar dvidešimt penkis metus – kova už tai, kad sulaikyti arabus nuo pastangų ,,išmesti tėvynainius į Viduramžio jūrą.“ Tuo metu Golda Meir būtų sukrėsta, jeigu kažkas jai pasakytų, kad po dvidešimties metų ji bus vienbalsiai išrinkta ketvirtąja Izraelio Ministre Pirmininke ir tuo laikotarpiu taps vienintele tokias pareigas užimančia moterimi pasaulyje.

Ši emigrantė iš Rusijos, kuri išaugo Milvokio gete ir koledže tesimokė metus, tapo vienintele moterimi, pasirašiusia Izraelio nepriklausomybės Deklaraciją, tapusi ne tik pirmąja ambasadore Rusijoje, bet ir pirmąja Izraelio darbo ir socialinės apsaugos ministre, pirmąja šios šalies moterimi užsienio reikalų ministre ir vienintele moterimi Ministre Pirmininke Izraelio valstybės istorijoje. Užimdama  Izraelio darbo ir socialinės apsaugos ministrės postą, Golda Meir tapo nacionalinio tautiečių draudimo plano architekte, jai vadovaujant užsienio reikalų ministerijai, ji tapo Izraelio atstove JTO. Po šių pareigų dešimtmetį dirbo diplomatinį darbą, aplankė daugelį pasaulio šalių ir savo pagalba buvo naujųjų laikų Žana d‘Ark atsirandančioms bei kovojančioms naujoms valstybėms Afrikoje. Tapusi Izraelio Ministre pirmininke savo oficialioje kalboje ji sakė: ,,Mūsų likimas negali būti ir nebus nuspręstas kitų.“

Golda Meir buvo drąsi ir tikėjo, kad jėga svarbi ir šaliai, ir jos žmonėms. Be savo vidinės jėgos ji būtų negalėjusi taip energingai dirbti. Jom Kipuro karo metu jai jau buvo per septyniasdešimt metų, bet Golda Meir niekada nepalikdavo darbo vietą ilgiau nei valandai.

Izraelio Vyriausybės vadovės pareigas ji paliko po penkių audringo darbo metų – 1974-ųjų balandį. Tada Goldai Meir buvo beveik 76-eri.

Golda Meir – viena iš iškiliausių pasaulio moterų. Ji padėjo pakeisti pasaulį, nes turėjo svajonę. Ji niekada neleido sau nukrypti nuo pasirinkto kelio dėl asmeninių norų, o visas jėgas buvo sutelkusi žydų valstybės sukūrimui bei jos saugumo užtikrinimui.

Ji mirė 1978 m. gruodžio 8 d. Palaidota ant Herclio  kalno Jeruzalėje.


Nurodyti informacijos šaltiniai: istorinis portalas ,,Hronos“, žurnalas ,,Lehaim“, elektroninė enciklopedija ,,Krugosvet“, peoples.ru, meod.by, middleeast.about.co, electronicintifada.net.


Šaltinis: callofzion.ru.

Nuotrauka iš looklex.com.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.