Astronautė Džudit Reznik

Leon Rozenbliumas


Apie pirmąją moterį žydę kosmose.


 ,,Ji įveikė nežinomybės baimę, kad ant mūsų kelio palietų šviesą,“ – praėjus keturioms dienoms po Džudit mirties sinagogoje sakė rabinas Dovydas Gorovitc.        


Džudit Reznik gimė 1949 m. balandžio 5 d. JAV šiaurės rytinėje dalyje, Akrone, Ohajo valstijoje.

Simboliška, kad jos gimimo mėnuo balandis žymi svarbius žydų tautos istorijos faktus: 1654 m. pirmieji žydai kolonistai įveikė kelią į Naujojo Amsterdamo krantą – būsimą Niujorką; 1909 m. į Palestiną iš Europos atvykę pirmieji žydai pionieriai ,,halucim“ įkūrė Tel-Avivą.

Džudit senelis ne veltui nešiojo Rezniko pavardę – pagal profesiją jis buvo šochetas (ritualinis gyvulių skerdikas). Jakovas Reznikas ir jo žmona Anna 1920-ųjų pabaigoje iš Kijevo (Ukraina) atvyko į Palestiną. Jie išaugino šešis vaikus. Keli iš jų, įskaitant ir Džudit tėvą Marviną, didžiąją išsilavinimo dalį gavo Palestinoje. Jis mokėsi hebrajų kalbos ir studijavo Torą Hevrono ješivoje. Tačiau greitai po pogromų Hevrone, 1929-aisiais, Reznikai apsigyveno JAV.

Kai Džudit Reznik buvo maža, ji su tėvais kiekvieną penktadienį atvažiuodavo į Klivlende vykusias Šabo trapezas. Senelė Anna uždegdavo žvakes, o senelis Jakovas ir Džudit tėvas garsėjo kaip puikūs namų kantoriai.

Jau nuo mažumės Džudit buvo labai protinga mergaitė – vaikų darželyje iš karto pradėjo lankyti viduriniąją grupę, mokėjo šiek tiek skaityti. Ji su tėvu buvo geriausi draugai: dar visai maža bandydavo padėti jam remontuoti elektrinius instrumentus, o jis jai sumeistraudavo įvairias žaismingas priemones. Marvinas mylėjo dukrą ir visada ją globojo. O štai su mama Džudit nebuvo tokia artima, nors buvusi teismo sekretorė Sara Reznik taip pat stengėsi kažko išmokyti dukrą: kulinarijos, groti fortepijonu, o vėliau dirbti spausdinimo mašinėle ir stenografijos. Tačiau ji buvo griežta – jos auklėjimo sistemoje nebuvo vietos švelnumui ir juokams. Bet motinos užsispyrimo dėka Džudit tapo beveik profesionalia pianiste.

Pradėjusi lankyti pradinę ir žydų sekmadienines mokyklas, Džudit paliko didelį įspūdį mokytojams, kurie prisiminė ją buvus rimtesnei, negu kiti mokiniai. Bet tai netrukdė Džudit būti miela, draugiška ir išdykusia mergaite, kuriai labai patikdavo viskas, kas buvo susieta su judaizmu. Vėliau mokėsi vidurinėje mokykloje ir kaip pastebėjo jos mokytoja ,,ji buvo geriausia visame, ką darė“.

Sulaukusi penkiolikos, Džudit sunkiai dalino save tarp dviejų interesų: berniukų ir knygų. Santykiai su tėvais nepagerino jos pasirinkimo: paaugliško amžiaus meile tapo Lenas Nahmi – kaip dažnai būna, visiška priešingybė jai. Tačiau judviejų draugystei priešinosi besiskiriantys Džudit tėvai. Po tėvų skyrybų likusi su mama, mergina pakluso jos reikalavimams ir išsiskyrė su Lenu…

Baigusi vidurinę mokyklą ir vėl rinkosi tarp dviejų interesų: siekti tapti profesionalia pianiste ar mokslo žmogumi. 1966-aisiais nutarė Pitsburgo Carnegie Mellon universitete studijuoti matematiką ir tiksliuosius mokslus. Čia po susitikimo su Maiklu Oldakomu, kuris specializavosi elektrotechnikos moksluose, ji įsitikino koks gali būti įdomus tiksliųjų mokslų praktinis panaudojimas. Studijos Džudit sekėsi puikiai – ji buvo savo specializacijos geriausių studentų penketuke. Į didįjį pasaulį jį išėjo su diplomu ir jau būdama Maiklo Oldakomo žmona.

Džudit ir Maiklas apsigyveno Naujajame Džersyje ir abu dirbo inžinieriais žinomoje Murstaune kompanijoje, kurioje Džudit darbas buvo susietas su kosmoso projektais – taip ji pirmą kartą savo veikla susidūrė su kosmosu. Apsigynė magistro laipsnį ir pradėjo ruoštis doktorantūrai, o 1974 m. tapo Nacionalinio sveikatos instituto neuropsichologinės laboratorijos inžiniere-biomedike.

1975 m. Džudit ir Maiklas išsiskyrė.

Džudit nebuvo svajotoja ir nuo daugelio būsimų astronautų skyrėsi tuo, kad nuo vaikystės nesidairė į žvaigždėtą dangų ir tvirtai stovėjo ant žemės. Mintis tapti astronaute jai neatėjo į galvą iki tos akimirkos, kol ji nepamatė skelbimo apie NASA (JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracija) renkamą naują astronautų grupę skrydžiams daugkartiniu tipo ,,Space Shuttle“ (Space Transportation System) kosminiu laivu. Tada, 1976-aisiais, šis laivas dar ne karto nebuvo pakilęs nuo žemės. Pirmą kartą NASA į astronautes rinko ir moteris. Džudit nesiveržė į žvaigždėtus tolius, bet nuolat ieškanti moteris norėjo kažko naujo. Tad kai buvęs Džudit draugas Lenas Nahmi gavo nuo jos žinutę apie tai, su entuziazmu priėmė moters idėją tapti astronaute.

NASA gavo apie 8000 pareiškimų, t.t. daugiau nei 1000 nuo moterų. Džudit pasisekė – ji tapo viena iš atrinktos 21 moters. 1978 m. sausį 29-rių Džudit Reznik su dar penkiomis moterimis buvo užregistruota kandidate į NASA astronautes. Ji buvo laiminga! Džudit išvyko į amerikiečių astronautų rengimo centrą Hjustone.

Pirmą kartą astronautė Džudit Reznik su ,,Discovery“ pakilo 1984 m. rugpjūčio 30 d. Po išėjimo į orbitą žemėje išgirdo jos balsą: ,,Žemė atrodo puikiai!“ Džudit buvo antroji amerikietė moteris pakilusi į kosmosą. Skrydyje ji rūpinosi 7 tonas sveriančiu ryšio palydovu ir įdomiu eksperimentu: pagal jos komandą iš šatlo atverto naudingos apkrovos skyriaus buvo išstumta 32 m. bandomosios saulės baterijos plokštė. 68-ąją skrydžio valandą ,,Discovery“ išorėje susidarė didelis beveik 70 cm ilgio ledo gabalas, kuris galėjo pažeisti kosminio laivo šiluminę apsaugą. Džudit ir laivo kapitonui pavyko distanciniu manipuliatoriumi (didelė mechaninė ranka) numušti ,,varveklius“.

Į antrojo kosminio ekipažo sudėtį iki starto likus metams, Džudit buvo paskirta 1985 m. sausio 29 d. Tai buvo tas pats ekipažas skrydžiui ,,Čelendžeriu“, į kurį įtraukė ir pirmąjį JAV pilietį ne astronautą. Labai populiarus kosminio laivo ekipažas, vadovaujamas Diko Skobi, orbitoje turėjo stebėti Galilėjaus kometą.

1986 m. sausio 28 d. Džudit tėvai stebėjo ,,Čelendžerio“ paleidimą į kosmosą. Jiems teko būti liudininkais ir to, kai 74-ąją pakilimo sekundę kosminis laivas pavirto į baltą dūmų debesį…Žuvo visi septyni juo skridę astronautai…Tada gedėjo visa Amerika.

JAV Kongresas po mirties Džudit Reznik apdovanojo ,,Kosminiu garbės medaliu“. Jos bareljefas iškaltas paminkle ,,Čelendžeriui“. Džudit kūnas buvo kremuotas, o pelenai išbarstyti virš gimtojo Akrono. Taip ji tarsi amžinai liko Visatoje…


Šaltinis: isrageo.wordpress.com.

Nuotrauka iš isrageo.wordpress.com.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.