Iš mokytojos, kraštotyrininkės, Zarasų krašto garbės pilietės Vidos Žilinskienės užrašytų prisiminimų apie Salako žydus
Salako žydai buvo įsikūrę miestelio centre ir gatvių pradžiose. Centre stovėjo didelė raudonų plytų sinagoga, kurioje meldėsi turtingi žydai: pirmame aukšte vyrai, antrame – moterys. Netoli nuo jos, į vakarus, buvo kiti žydų maldos namai – nedideli mediniai, kurioje meldėsi neturtingos moterys. Dar vieni mediniai maldos namai stovėjo kitoje gatvės pusėje – juose meldėsi neturtingi vyrai. Šabo dieną moterys į sinagogas atsinešdavo maisto ir vaišindavosi. Tradicinis patiekalas buvo kepta višta.
Daugiausiai Salako žydai vertėsi prekyba. Miestelio centre buvo jų parduotuvės. Viena iš turtingiausių tarpukario metu buvo žydo Noviko medžiagų parduotuvė. Didesnės priklausė Bravui, Krutui, Konui, Žuratui. Tačiau didžioji parduotuvių dalis buvo mažų ir jų savininkai vos išlaikydavo jas.
Kai kurie žydai laikė arklius ir smulkias prekes išvežiodavo po aplinkinius kaimus taip aprūpindami jų gyventojus būtiniausiomis: adatomis, siūlais, kojinėmis, sagomis, maisto produktais. Jie ypač suaktyvėdavo prieš metines šventes: Kalėdas, Velykas. Žydas Cimarmanas arkliu po miestelio parduotuves išvežiodavo miltus.
Važinėdami po kaimus, žydai ne tik parduodavo savo prekes, bet dažnai jas keisdavo į kailius, odas, šerius ir pan. Jeigu gyventojai nenorėdavo keistis, tuomet jiems reikalingus daiktus pirkdavo ir žmonėms mokėdavo grynais pinigais.
Daug miestelio žydų vertėsi amatais, turėjo nedideles dirbtuves. Salake veikė tinklų mezgimo dirbtuvė, kurios savininku buvo žydas Lapaika. Verstasi ir kojinių mezgimu. Viena iš tokių dirbtuvių, buvusi Šilo gatvėje, priklausė Rozenbergui. Antroji buvo Daugailių gatvėje. Šiose dirbtuvėse dirbo samdomos mezgėjos. Darbams vadovavo žydės moterys, kurios atlikdavo ir baigiamuosius darbus: išsiusdavo kojines į miestelio parduotuves arba parduotuves kituose miestuose. Megzti tinklus arba kojines samdomiems darbininkams leisdavo ir namuose – tada šeimininkams būdavo pristatomi jau gatavi gaminiai.
Salakas buvo batsiuvių miestelis. Jame jų buvo net 17. Iš jų 14 buvo žydai: Levinas, Korbas, Feiga ir kt. Vieni iš jų turėjo savo dirbtuves ir dirbdavo namuose, kiti taisomus batus susirinkdavo važinėdami arkliais po kaimus, o dar kiti – dirbdavo kaimuose užsakovų namuose.
Žydai dirbo ir kalviais. Prisimenama, kad kadais iš buvusių 4 kalvių, 3 buvo žydų: Dūkšto gatvėje Joselio (pavardė nežinoma), Pratkūnų – (dabar Vilniaus gatvė) Zilberio ir ,,Farštote“ (dabar Šilo gatvė).
Pratkūnų gatvėje (dabar Vilniaus) Jeversonas turėjo aludę, Dūkšto gatvėje dirbo fotografas Zakas. Jeigu reikėdavo pataisyti laikrodžius arba juvelyrinius dirbinius, kreipdavosi į žydą Zufą.
Dabartinė Šilo gatvė tarpukariu buvo vadinama ,,Farštotu“. Joje gyveno tik žydai. Vienas iš jų gamino molinius puodus, kitas darė verpimo ratelius, žydas Apreika dažė baldus ir lineikas. Daug žydžių dirbo siuvėjomis. Pas jas būdavo po kelias mergaites – mokines, kurios mokėsi siuvėjos amato ir padėdavo savo mokytojoms.
Salako gyventojas Taškūnas Daugailių gatvėje turėjo skerdyklą, kuria nuomojo žydai Šteinas ir Kopka. Joje skersdavo gyvulius ir pjaudavo paukščius žydams taip, kaip reikalavo jų tikėjimas ir tradicijos. Už atitinkamą mokestį skersdavo gyvulius ir kitiems miestelio gyventojams, tik nesilaikydavo tam tikrų žydų taisyklių.
Į vakarus nuo miestelio žydai turėjo ir žemės sklypus. Dėl to ta vieta vadinama Palestina. Fligelis, vienas iš Salako žydų, turėjo nemažą žemės sklypą Narbutiškės kaime ir pats jį dirbo.
Vytauto gatvėje stovėjo ilgas medinis namas. Čia buvo įsikūrusi žydų pradinė mokykla, kurioje vaikai baigdavo keturis skyrius. Joje ilgokai dirbo mokytojai Chanovičius, Zichleris ir Versas. Mokyklos pastatas neišliko.
1930 m. Salake buvo pastatytas Nepriklausomybės paminklas, kurio autorius tada jau Austrijoje gyvenęs ir kūręs salakiškis skulptorius M. Farbmanas. Ilgą laiką miestelyje gyveno ir dirbo gydytojas žydas O. Belkinas (daugiau apie juos galite perskaityti dalyje ,,Likimai“).
Kažkada Salake buvo 4 kepyklos, kuriose kepti riestainiai: ypatingos ,,baronuos“ ir bandelės. Viena iš jų buvo Pratkūnų gatvėje (dabar Vilniaus) ir priklausė Michaeliui Šteinui. Darbams kepykloje jis samdydavosi kelis darbininkus, dažniausiai paauglius. Šie prinešdavo malkų, vandens, išminkydavo tešlą, padarydavo riestainius ir iškeptus suverdavo į įvairaus dydžio virtines. Kepykloje viskam vadovavo šeimininkė Šteinienė. Kartu su tėvais dirbo ir jų sūnus – išvežiodavo skanėtus po parduotuves.
Miestelio žydai ir kitų tautybių gyventojai labai gerai sutardavo bei gražiai bendravo. Žydai dalyvaudavo miestelio visuomeniname gyvenime: susirinkimuose, šventėse, kultūrinėje veikloje. Kada į Salako bažnyčią atvykdavo vyskupas, vietos žydai visada jį iškilmingai pasitikdavo ir statydavo atskirą ,,bromą“, dovanodavo didelį tortą. Pasakojama, kad šių sutikimų metu, žydai prašydavo vyskupo leidimo mirusius tautiečius laidoti karstuose. Po žydų Velykų savo kaimynus, pažįstamus ir gerus bičiulius visada vaišindavo macais, įduodavo jų parnešti šeimoms arba vaikams.
Po tragiškų 1941 m. rugpjūčio 26 d. įvykių Krakynės miške (Degučių seniūnija, Zarasų rajonas) Salako gyventojų sumažėjo perpus. Žydų namai liko tušti. Atsirado vietinių gyventojų, kurie rinkosi ir dalinosi likusį žydų turtą bei apsigyveno be šeimininkų likusiuose namuose.
Mokytoja kruopščiai užrašė ir Salako žydų istoriją: tai, ką pasakojo vietiniai, ką jai pavyko rasti užrašyta kitų. Atvykę iš svetur čia gyvenusių žydų artimieji ne kartą buvo maloniai nustebinti jų tautiečių istorijos puoselėjimu.
Jūsų dėmesiui ištrauka iš 2016 m. birželio 18 d. portale ,,Delfi“ publikuoto Mindaugo Jackevičiaus interviu ,,Vaizdų, matytų Stalino mirties dieną, negali pamiršti iki šiol“, kuriame jis kalbino mokytoją J. V. Žilinskienę:
– Gimėte 1926 m., ar atsimenate prezidentą Antaną Smetoną?
– Atsimenu, apie jį esu pačios geriausios nuomonės. Buvo taikos metai, žmonės gyveno ramiai. Buvo geras gyvenimas, žinoma, tai buvo vaikystės metai, gal ne viską supratau. Man tai buvo patys gražiausi ir laimingiausi metai. Salake pusė miestelio iš 2500 žmonių buvo žydai, visi sugyvendavo, jokių peštynių nebūdavo.
Jei kartais jauni paaugliai ką iškrėsdavo, tai tik pajuokaudami. Būdavo, žydai važinėja po kaimus, su savo kromeliu eina į vidų, kol prekes siūlo, kol pasišneka su šeimininkais, pora paauglių pajuokauja – iškinko arklį, perkiša ienas per tvorą ir kitoje pusėje vėl pakinko. Ateina pagyvenęs žydas ir mato: trauksi priekin, vežimas nepraeis per tvorą, trauksi atgal – arklys nepralįs. Žydas nesupranta, kaip pravažiuoti. Tačiau tokie pokštai būdavo nepiktybiniai.
– Tačiau kas nutiko Holokausto metais?
– Salako žydai gyveno pačiame miestelio centre, turėjo sinagogą, jų gyvenimas virė aikštėje ir aplink ją. Atėję vokiečiai surinko viso miestelio žydus ir apgyvendino gatvėje šalia dabartinių kultūros namų. Čia buvo įsteigtas getas. Liepos pradžioje per 100 iškiliausių Salako žydų išvežė į mišką ir sušaudė. Likę kurį laiką dirbo – vežė malkas kepyklai, veždavo pašarą vokiečių arkliams. Turtingesniems buvo leidžiama pasiimti žydą lauko darbams. Žmonės tuo naudojosi, tačiau ne kiek darbams, o kad palengvintų jų naštą.
Paskui juos visus išvežė į Krakynės mišką. Per mūsų miestelį vežė žydus iš kitų vietovių. Ten juos ir sušaudė.
Bijojome vaikščioti, daugiausia namuose sėdėdavome. Man savo akimis teko matyti, kada vežimais žydus vežė iš Dūkšto į Salaką šaudyti. Žmonės pasakojo girdėję šaudomų žydų klyksmus, kitą dieną nuėję pasižiūrėti ir radę kraujo klanus.
– Šaudė tik vokiečiai, ar ir lietuviai padėjo?
– Sako, kad buvo ir lietuvių, tačiau jie liko paslaptyje, niekas pavardžių neišdavė. Bet tokių buvo, vadinamųjų baltaraiščių, kurie buvo vietoj policijos. Baisūs buvo laikai.
Visą straipsnį galite perskaityti nuspaudę ant nuorodos:
Nuotraukų pateikėja Jadvyga Vida Žilinskienė.
Parengė Gražina Ragauskaitė.
