Pirtis (iš Saros Veiss Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“)
Rasja Tal (Kagan): Dusetose pirtis stovėjo prie ežero. Ketvirtadieniais joje prausdavosi moterys, penktadieniais – vyrai. Praustis visada eidavau su mama. Pamenu, kartą į pirtį atėjome naktį, jau sutvarkiusios prieš Šabą namus. Su mumis visada būdavo Šubų ir Slepų šeimų moterys.
Prie įėjimo į pirtį sėdėdavo žmogus, kuris įduodavo kibirus su vandeniu. Dar gaudavome vantą. Minkšti jos lapai skleisdavo tokį malonų aromatą, kad net dabar jaučiuosi taip, lyg vėl užuosčiau tą kvapą.
Eidavome trumpu, visada drėgnu ir žibalinėmis lempomis apšviestu koridoriumi. Įeidavome į didelę patalpą ir nusirengdavome. Pirmiausia, muilu ištrindavome kūnus ir plaukus, o paskui prausdavomės karštu į dubenį supiltu vandeniu. Pirtyje stovėjo, rodos, trys platūs laiptai – ant aukščiausiojo buvo nepakeliamas karštis! Iš kur jis ateidavo? Patalpos kampe, nišoje, degdavo žarijos, virš jų buvo akmenimis nukrautas geležinis padėklas – užpilus ant akmenų karšto vandens ir kildavo tas karštis.
Vienai iš moterų, dažniausiai seniausiai arba stipriausiai, ant akmenų užpilus vandens, patalpoje iš karto pasklisdavo pakilęs karštas garas. Mano mama man sakydavo: ,,- Kvėpuok, kvėpuok, tai gerai tavo gerklei“. Karščiu kvėpuodavo visi. Susėdę ant laiptų plakdavomės vantomis kūnus, ypač nugaras ir kojas. Bet dėl karščio ir garo išsėdėti daugiau negu dešimt minučių buvo neįmanoma.
Kadangi į pirtį vaikus vesdavosi mažus, nuo penkerių metų, jie žaisdami ir bėgiodami visada sukeldavo daug triukšmo.
Pamenu, kad mano mama iš pirties ,,išnykdavo“. Kur? Tik tada kai tapau vyresne sužinojau, kad ji su kitomis moterimis ,,dingdavo“ apsivalymo ritualams į mikvą ( speciali vonia, skirta ritualiniams apsivalymo ritualams).
Dovydas Leibas-Airesas: Ten, medinėje mikvoje, gaudavome pirmąsias plaukymo pamokas…
Mirjam Slep: Pirtis stovėjo prie ežero. Ji buvo mūsų socialinis centras. Prausimasis joje buvo ne tik švaros palaikymas, bet viso kūno sveikata. Kylantys pirtyje garai buvo tokie tiršti, kad mes nematydavome vieni kitų. Kuo aukščiau kildavai laipteliais pirtyje, tuo darydavosi karščiau. Sėdėdami ant paties aukščiausio laiptelio plakdavome vanta savo nugarą. Tai būdavo labai drąsus poelgis! Vanojantis visuose pirties kampuose girdėdavosi šūksniai: ,,Oy, a-mechaye! Oy a-mechaye!“ (,,Koks malonumas! Koks malonumas!“).
Parengė Gražina Ragauskaitė. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas.