Getas Smalvose
Iš Vinco Tamošiūno laiško (su priedu) Domui Jasaičiui apie žydų gelbėjimą Zarasų krašte (Detroitas, 1977 m. sausio 29 d.):
,,Aš didžiausius nuopelnus skiriu Zarasų apskrities saugumo v-kui Juliui Leonavičiui, kad žydai jo nuopelnu buvo apgyvendinti lenkų okupuotame Vilniaus krašte sulenkėjusio lietuvio profesoriaus Juodkos dvare. Gal kartais prisiminsite, jo brolis plk. Juodka įstojo į Lietuvos kariuomenę, bet dėl suktybių buvo atleistas ir gyveno kitame savo dvare. Kaip anksčiau minėjau, aš lankyti žydų nebuvau, [jie] turėjo visišką laisvę. Zarasiškių buvo kalbama, kad daug vaikų išsivežiojo. Dauguma jaunimo pabėgo su rusų karinėm mašinom. Zarasų miesto centras sudegintas, kur daugiausia gyveno žydai; [šis miestas] yra labai skirtingas nuo kitų Lietuvos vietovių“.1
<…>.
Žydų gelbėtojas Julius Leonavičius Zarasuose
Buvęs Nepriklausomybės metais Zarasų aps. saugumo v-kas Julius Leonavičius ėjo savo pareigas stropiai ir buvo teisingas.
Maskvos išlaikomą komunistinį elementą jis, kaip lietuvis ir pareigūnas, buvo gerai iššifravęs ir žinojo kiekvieną narį. Leonavičius komunistų buvo suimtas, laikomas ir kankinamas Ukmergės kalėjime. Atsigavęs ligoninėje, išlaisvintas mūsų laisvės kovotojų vėl buvo paskirtas į Zarasus toms pačioms pareigoms, kurios buvo labai nedėkingos: jam pavedė tvarkyti žydų reikalus. Zarasų miestas sudegintas, gestapas įsako žydus laikyti bažnyčioje ir šventoriuje. Leonavičius aiškina, kad tai lietuvių šventovė, čia žmonės maldingi. Sutiko. Dabar prikimba prie naujos gražios pradžios mokyklos. Vėl Leonavičius aiškina, kad mokykloj reikia priglaust kiti padegėliai. Visi žinome, kad jau šventoriuje įvyko šaudymas ir čia vietoj sudarius getą žydai bus kasdien šaudomi. Žydai patys labai nenorėjo, kad jie būtų paliekami Zarasuose. Leonavičius išsistudijuoja, kad lenkų Vilniaus buvusiame okupuotame Smalvų vlsč. yra tuščias Juodkos dvaras. Čia aplink miškai, pabėgt galės, kas tik norės, mažus vaikus galės atiduot globėjams, maitinimas prieinamas. Gestapas sutiko.
Nežinau, ar iš valsčių, ar žydai patys gavo pastotis ir išvyko į Smalvų Juodkos dvarą žiauriai nežiniai.
Pasigedome mūsų garbingų šeimų, tai buvusio teisėjo Bermano, kuris teisėjavo Utenoje, ir Traubos šeimos – Zarasų burmistro padėjėjo. Teisėjas Bermanas jau pensininkas. Silpnai kalbėjo lietuviškai, tad vertėjavo teismo sekretorius Zabulionis. Senystę su šeima leido Zarasuose. Trauba buvo nepaprasto takto žmogus, gabus administratorius, žmonių gerbiamas ir mylimas. Sprendžiame, kaip galėtume juos išgelbėti. Su Traubom mažiau bėdos, visa šeima kalba gerai lietuviškai, išvaizda nieko nesakė, kad žydai. Aš siūliausi jiems surasti globėjus. Bermanams, kaip silpnai kalbantiems lietuviškai, gerai kalbantiems rusiškai ir lenkiškai, galima surast žmonių pačiame Smalvų valsčiuje.
Leonavičius gauna žinią iš Traubos, kad jis su Bermanais apsistojo pas Varatinskus.
Pėsčiomis Leonavičius, Gumbinas, Valiukonis ir aš nuėjome pas Varatinskus, kad ištiestume pagalbos ranką. Ilgai kalbėjomės, prašėm, maldavom priimti mūsų pagalbą, išvežti į mūsų numatomas vietas. Valiukonis žada padaryti pasus su lietuviškom pavardėm ir kita. Tiesiog šiurpas krečia, visi kaip vienas:
– Dėkingi Jums, bet mes pasirinkom visą žydų likimą, kodėl mes turim būti geresni? Valgyt turim, mus labai gražiai priėmė Varatinskai. Žinom kokia grėsmė jiems.
Mūsų kalbėjimas neįtikino, globos griežtai atsisakė. Mes dar išeidami prašėm gerai pagalvot ir priimt mūsų globą. ,,Apsispendę praneškite mums. Mūsų keturių paslaptis yra viena. Sutikite ir priimkite“.
Išėjom tiesiog pritrenkti. Visgi eidami dar vylėmės – gal apsispęs? Rytojaus dieną Varatinskaitė, berods gimnazistė, atėjusi pas Leonavičių pranešė:
– Bermanai, Traubos pasisamdė pastotę ir išvyko pas visus žydus į Juodkos dvarą.
Pridūrusi, kad visus tėvai gerai aprūpinę maistu, mergaitė išėjo ašarodama.
Kaip Juodkų dvare žydų getas tvarkėsi, nežinau. Nebuvau nuvykęs. Prisimenu, kad globojo buvęs pasienio policininkas, turėjęs netoliese ūkelį, pavardė Juška ar Juškėnas. Sako, buvęs labai garbingas vyras, labai žydams padėjęs. Negirdėjau, kad ten būtų kas žydus šaudę. Ar ten lankės vokiečių gestapininkai, ar dvaras buvo aptvertas vielomis, nežinau“.2
Ties Žagarinės ir Gaidės miškais esančiame ,,Smalvų dvare įrengtas žydų getas buvo skirtas apie 500 šeimų“.3
Tačiau ,,naciams nepatiko Smalvų dvaro vieta, tad greitai žydai buvo perkelti į tuščią Pažemio miško eigulio sodybą“.4
Iš 1914 m. gruodžio 16 d. gimusio turmantiškio Mendelio Davidsono liudijimo apklausiusiam išgyvenusias Holokausto aukas Leibui Koniušovskiui. Apklausa vyko 1947 m. gruodžio 21 d. Vokietijoje, amerikiečių prižiūrimoje Bad Rechenhall vietovėje:
Su svainiu dvejojome kaip elgtis toliau: eiti ar ne į Smalvų dvarą. Galų gale nutarėme, jog moterys su vaikais į Smalvas važiuos vežimu, o patys išėjome pėsčiomis. Pakelyje sutikome pažįstamą valstietį Zvirietį, kuris iš Smalvų dvaro grįžo tuščiu vežimu. Jis papasakojo, kad į Smalvas nuvežė moteris su vaikais ir kad ten ramu, nors yra labai daug kareivių ir kad visą laiką į dvarą atvyksta žydai iš aplinkinių miestelių – Dūkšto, Rimšės Salako ir Zarasų. Mudu su svainiu nutarėme prisijungti prie savo šeimų ir nuėjome į Smalvų dvarą, kuris buvo neaptvertas bei be sargybos, o ten esantys žydai galėjo iš jo laisvai išeiti bei sugrįžti atgal.
Smalvų dvaras buvo didelis ir su daugybe ūkinių pastatų. Atvaryti į jį žydai įsikūrė daržinėse, sandėliukuose, palėpėse, tvartuose ir ant šieno – kiekvienas stengėsi būti kartu su savo šeima. Didelėje medinėje sodyboje apsigyveno kareiviai, kurių dauguma buvo iš apylinkių kaimų. Čia jie buvo įkūrę ir savo štabą, kuriam vadovavo Kazys Stasiūnas (Stasūnas arba Streikūnas) [Stašiūnas – G. R.], kuris buvo kilęs iš Suntupių [Santupių – G. R.] kaimo.
Tuo tarpu 1941 m. rugpjūčio 20 d. savanoriškai iš kaimyninių kaimų į Smalvas atvykdavo vis daugiau žydų: kas vežimais, kas pėsčiomis. Jokios sargybos nebuvo. Tądien kiekvienas galėjo laisvai įeiti į dvarą, bet iš jo išeiti kareiviai jau neleido. Suvarytus žydus saugojo ginkluoti šautuvais pavieniai kareiviai. Jų elgesys žydų atžvilgiu tuo metu nekėlė baimės. Iš kaimyninių kaimų į dvarą atvažiavę valstiečiai taip pat galėjo laisvai įeiti. Jie atveždavo maisto ir mainais iš žydų gaudavo kokių nors daiktų. Tas faktas, kad valstiečiai galėjo laisvai judėti, stiprino daugelio pasitikėjimą bei viltį, kad kareiviai žydams nieko blogo nepadarys.
Tačiau mudu su svainiu Sondaku galvojome kitaip. Naktį kamavo nežinia, todėl negalėjome užmigti. O rytą, rugpjūčio 21-ąją, iš palėpės pamatėme, kad ginkluoti kareiviai pradėjo supti visą dvarą. Mes pasijutome tarsi papuolę į spąstus, tačiau kažką pakeisti jau buvo vėlu. Zarasų žydai taip pat pradėjo nerimauti, nes aplinkui buvo slogi ir nepaaiškinama nuotaika. Tądien, rugpjūčio 21 d., tęsėsi žydų atvykimas iš aplinkinių vietovių.
Rugpjūčio 22 d. kareiviai pradėjo patikrinimą pavardėmis. Jie įsakė visiems žydams išeiti iš savo pašiūrių ir išsirikiuoti šeimomis. Kareiviai pagal iš anksto paruoštus sąrašus pradėjo vardinti susirinkusius vardais ir pavardėmis, o kiekvienas kviečiamas turėjo garsiai sušukti ,,Esu“ arba ,,Čia“. Po patikrinimo visiems buvo leista sugrįžti į savo ankstesnes vietas. Supratau, kad suvarytų žydų likimai artėja prie pabaigos. Aš karštligiškai galvojau ką galima būtų padaryti, kad išsigelbėti. Po pietų į dvarą atvyko gerai man žinomas lenkas Alfonsas Kondzilevski. Jis slapta papasakojo, kad kareiviai ketina visus esančius dvare žydus nužudyti ir patarė man kaip galima greičiau bėgti iš jo. Ši žinia mane labai prislėgė ir aš pasidalinau naujiena su artimiausiais pažįstamais iš Turmanto. Pasiūliau ir jiems bėgti, bet niekas man nepritarė – nenorėjo palikti savo šeimų, todėl nutarė mirti visi drauge.
Rugpjūčio 22-osios naktį su svainiu Moše Sondaku ir dar vienu vaikinu iš Turmanto Motlu Aronu bandėme nepastebėti pasprukti iš dvaro teritorijos, bet supratome, kad tai neįmanoma: sargyboje kas penki metrai stovėjo ginkluoti kareiviai. Tad neturėdama kitos išeities mūsų trijulė nutarė grįžti į dvarą ir čia laukti kiekvienas savo mirties.
Ankstų rugpjūčio 23 d. rytą, penktą valandą, visiems įsakė išeiti iš savo ,,namų“ į kiemą ir išsirikiuoti šeimomis. Paskui po vieną šeimą įvedė atgal į patalpas ir labai brutaliu būdu pradėjo kratas. Be jokios gėdos ,,kratė“ moteris, o jeigu kuri nesileisdavo apieškoma, ją negailestingai sumušdavo. Nieko buvo neįmanoma paslėpti. Po šios kratos šeimas per kitas duris nuvesdavo į kitą namo pusę, kurioje asmeninėms kratoms jau laukė ginkluoti kareiviai. Tuo pačiu metu kareiviai vykdė kratas ir stovėjusių kieme žydų patalpose: ieškojo vertingų daiktų drabužiuose ir patalynėje. Visas paieškų procesas vyko iki antros valandos po pietų, o paskui leido visiems sugrįžti atgal. Nuo to momento Smalvų dvare uždaryti žydai tapo lygiais – liko be asmeninių daiktų ir apiplėšti.
Sekmadienio pusiaudienį, rugpjūčio 24-ąją, valstietis Tureika pranešė baisią žinią: pirmadienį, rugpjūčio 25 d., žydus iš dvaro varys į Degučius [Krakynės mišką – G. R.] – čia numatyta visus sušaudyti. Apie antrą valandą po pietų kareiviai išvarė visus iš savo palėpių ir atliko patikrinimą. Aš aiškiai girdėjau kaip kiekvienas iš skelbiamų šaukė ,,Esu“ arba ,,Čia“.
Ankstų rugpjūčio 25-osios rytą išgirdau atvažiuojančių vežimų triukšmą. Nuo ryto keturių iki dešimtos valandos girdėjosi kraunamų į juos daiktų garsai. Paskui vežimų kolona, kuriuose sėdėjo vaikai, seneliai ir ligoti žmonės, išvažiavo į kelią, o stipresni ir sveikesni išėjo pėsčiomis. Smalvų dvare liko tik keturi ginkluoti kareiviai, kurie turėjo ieškoti besislapstančių žydų.5
Paaiškinimai
1, 2Sudarė Dalia Kuodytė, Rimantas Stankevičius, Išgelbėję pasaulį…Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941–1944), psl. 282, 284-285.
3http://www.zarasumuziejus.lt/?page_id=1363.
4Sudarė Laima Raubiškienė, Zarasai laiko vilnyse, leidykla spaustuvė ,,Utenos Indra“, 2006, psl. 56.
5iš Tautos atminimo instituto-muziejaus Jad Vašem archyvų.
Nuotraukoje – Smalvos 1932 m. žemėlapyje.
Liudijimą iš jidiš kalbos vertė Zalmanas Tzibelis (Izraelis).
Parengė Gražina Ragauskaitė.