Ištraukos iš Kler Le Foll knygos ,,Vitebsko dailės mokykla (1897–1923)“

1996 metai…Saulėta vasaros diena… Zdravnevo su po gaisro liūdnu Repino namu…Vedu ekskursiją grupei studentų iš Paryžiaus…Sudomina studentė, kuri nebuvo nusiteikusi klausytis pasakojimo apie vargu ar žinotą iki to dailininką ir kuriai maloniau buvo šėlti…Ir kaip buvau nustebintas kai būtent šią merginą po metų vėl sutikau Vitebske. Ji, Kler Le Foll, užsispyrusiai domėjosi Vitebsko dailės mokyklos istorija ir klausinėjo mane apie Repino ir J. Peno ryšius.

Kler į Baltarusiją pateko atsitiktinai – tai buvo pigiau, nei vykti į ją viliojusią Afriką. Bet nauja šalis ją sudomino, o Baltarusijos žydų istorija tapo mokslinių interesų tema. Paryžiaus aukštosios socialinių mokslų mokyklos aspirantė Kler Le Foll ne vienerius metus atvykdavo į Minską, Vitebską, dirbo archyvuose, bibliotekose, išmoko ne tik rusų ir baltarusių kalbas, bet ir jidiš. Paskui 1999-aisiais buvo dalyvavimas Šagalo skaitymuose, publikacijos Baltarusijos ir Prancūzijos leidiniuose¹.

Ir štai Vitebsko dailės mokyklai skirta išsami monografija. Knygą išleido leidykla ,,јHarmattan” Paryžiuje serijoje ,,Collection Biйlorussie“, o orientuota ji mažai žinantiems Baltarusijos istoriją bei priskiriamus Paryžiaus dailės mokyklai dailininkus Šagalą ir Cadkiną prancūzų skaitytojams. Leidinio viršelį puošia J. Peno paveikslo ,,Svotas (Menachemas-Mendelis)“ (1926 m., Vitebsko dailės muziejus) reprodukcija.

Rašydama knygą autorė suvokė, kad Vakaruose pagrindinis interesas nukreiptas į Marko Šagalo kūrybą. J. Peno vaidmuo nebuvo pilnai įvertintas, o Vitebsko mokykla kaip tokia netyrinėta – tik minima M. Šagalo biografijos epizoduose. Iš čia ir užimantys didžiąją knygos dalį ekskursai į Baltarusijos bei Vitebsko istoriją ir jų žydų tautybės gyventojus. Pagal išsilavinimą autorė – istorikė. Todėl istorijos metodologija ir naudojimasis gausybe mažai pasiekiamų tyrinėtojams Vakaruose baltarusių, rusų publikacijų ir archyvinių dokumentų, padėjo Kler Le Foll giliau suprasti ir pateikti prancūzakalbiai auditorijai tą atmosferą, kurios fone vyko Vitebsko dailės mokyklos gimimas ir vystimasis.

Monografija padalinta į tris dideles sudėtingą vidinę struktūrą turinčias dalis. Kiekvienoje iš jų apžvelgiami mokyklos vystimosi periodai arba jų esmei atskleisti pateikiama išsami ,,istorinė paraiška“. Savo pagrindinėje dalyje knygos chronologinės ribos apima 1897-1923 m. periodą, kuris padalintas į du etapus:1897-1918 m. ir 1918-1923 m.

Pagrindiniu pirmojo etapo herojumi tapo Judelis Penas (1854-1937) – privačios dailės ir piešimo mokyklos Vitebske įkūrėjas. Per trumpą laiką mokykla jos įkūrėjo dėka, net ir neesant palaikymui ,,iš šalies“, tapo svarbia daugelio dailininkų karjeros pradžia ir buvo pripažinta.

Paskui svarbiausiojo vaidmuo pereina Markui Šagalui. Autorė išsamiai aprašo šio dailininko veiklą užimant Vitebsko gubernijos įgaliotinio menų klausimais pareigas, jo ,,revoliucinę programą“, pasakoja apie Vitebskui atnešusius avangardo sostinės šlovę įvykius ir žmones. Deja, artėjant 1923-iesiems ,,avangardinės“ tendencijos blėso, užleisdamos vietą materialiniams sunkumams ir valdžios priešiškumui. Tuo Kler Le Foll baigė pasakojimą apie Vitebsko dailės mokyklos vystimąsi ir perėjo prie trečios monografijos dalies – mokyklos vaidmens analizės, kuriantis žydų dailės judėjimui.

<…>.

Nepaisant kai kurių netikslumų ir ginčitinų teiginių, šios knygos atsiradimas tapo svarbiu įvykiu – pristatyta monografija buvo pirmą kartą garsiai pareikšta apie tokio reiškinio kaip Vitebsko dailės mokykla egzistavimą.

Paaiškinimai

¹Kler, Le Foll. Віцебская мастацкая школа: спроба дэфініцыі// Віцебскі сшытак. 2000. Nr.4. Psl.186-194.

Ištraukos iš Vitebsko srities kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotojo Valerijaus Šišanovo straipsnio ,,Peno ,,svotas“ supiršo žydų, rusų ir baltarusių meną“// Žurnalas ,,Мišpocha“. 2002. Nr.12.

Ištraukos iš Kler Le Foll knygos ,,Vitebsko dailės mokykla (1897–1923)“

,,Ilgus metus J. Peno dirbtuvė Vitebske buvo vieninteliu meno židiniu, vienintele vieta, kurioje buvo galima pamatyti tikro meno bei įtempto ir užsispyrusio sumanaus meistro darbo pavyzdžius¹⁰⁵.

Koks buvo J. Peno kūrybinis kelias iki Vitebsko, kokiomis sąlygomis jis atidarė savo mokyklą? Kokio tipo mokyklai jis vadovavo? Kas joje mokėsi? Ar mokykla buvo provincijoje? Kiek moksleivių liudijimai padės suprasti J. Peno asmenybę, jo pedagoginę ir kūrybinę veiklą?

Žydų dailininko J. Peno kūrybinis kelias iki atvykimo į Vitebską

Mokyklos įkūrėjo J. Peno vardas pakankamai dažnai istorikų nutylimas M. Šagalo naudai ¹⁰⁶. Meistro gyvenimas buvo kaip ir daugelio to laikotarpio rusų dailininkų, nors J. Peno kelias siekiant tikslo buvo ypatingai ilgas.

J. Penas gimė 1854 m. birželio 5 d. Kauno gubernijoje, nedideliame Novoaleksandrovsko miestelyje (dabar Zarasai, Lietuva). Jis buvo auklėtas tradicinėje žydiškoje aplinkoje ir gavo religinį išsilavinimą. Judeliui (rusų kalba – Jurijus, ivritu – Yehuda, jidiš – [יודל פּען — Judl Pen] Judelis, [lietuviškai – Jehuda, Judelis (tikrasis dailininko vardas)]. Jurijui buvo ketveri metai kai mirė jo tėvas. Maitintojo mirtis dar labiau apsunkino nelengvą šeimos dalią.

1858-1867 m. J. Penas mokėsi chedere, paskui Talmud Toroje,¹⁰⁷ (1), kurioje ir išaiškėjo jo polinkis piešti. Greitai tai tapo mėgstamu berniuko užsiėmimu. Be raidžių dailinimo knygose ir barškalų Purimui (2), jis bandė piešti savo aplinkos žmonių portretų eskizus. Bet jaunojo dailininko pomėgiui nepritarė jo šeima. ,,Piešimo chedere aš ėmiausi su dideliu užsidegimu, nes mano piešiniams atsirado poreikis. Aš piešiau carus, kazokus ant žirgų, daug padariau darbų sinagogoms. Už piešinius man mokėjo sagomis, nes nei vienas chedero berniukas neturėjo pinigų. <…> Sagas aš parduodavau. <…>

Turėdamas galimybę nusipirkti popieriaus ir pieštukus aš tarsi atgimiau. Savo portretus piešiau tik profiliu, nes iš priekio dar nemokėjau. <…>

Buvau susižavėjęs savo darbais ir laksčiau kaip išprotėjęs. Aš visiems rodžiau savo portretus…<…> Mama buvo nepatenkinta, pyko ant manęs ir mano pieštus portretus vadino stabais“¹⁰⁸.

Susirūpinusi sūnaus pasiekimais piešimo pamokose, motina jį išsiuntė pas pažįstamą dažytoją į Dvinską (dabar Daugpilis, Latvija), kuris darė iškabas. 1867-1875 m. J. Penas dirbo dažytojo pameistriu ir atlikdavo pakankamai sudėtingus užsakymus. Meistras, pavydus chasidas, stengėsi atkalbėti pagalbininką nuo tapytojo karjeros ir dažnai kalbėdavo, kad ,,dailininkai yra girtuokliai ir miršta nuo tuberkuliozės arba išprotėja“¹⁰⁹.

Labai nelengva buvo tapti dailininku žydiškoje ortodoksų aplinkoje, nes bet koks plastinis vaizdas buvo smerkiamas. Judėjų kultūra atsisakė vaizdingumo ir nepriėmė jo kaip ritualinio meno. Tačiau J. Penas buvo užsispyręs, o susitikimai su Pumpjanskių šeima, kurių namuose buvo sukoncentruotas Dvinsko [išverstuose J. Peno prisiminimuose rašoma, kad Pumpjanskių šeima gyveno Novoaleksandrovske] kultūrinis gyvenimas, ir Peterburgo dailės akademijos studentu B. Giršovič tik patvirtino jo pašaukimą – Judeliui buvo įrodyta, kad jis turi tęsti tapybos užsiėmimus ir vykti mokytis į Peterburgą.

Akademinis išsilavinimas Sankt-Peterburge

1876 m. J. Penas paliko darbą iškabų gamybos dirbtuvėje Dvinske ir visą savo laiką paskyrė piešimui. Pragyvenimui uždirbo privačiomis pamokomis.

1897 m. jis pabandė įstoti į Peterburgo dailės akademiją, bet neišlaikė rusų kalbos ir literatūros egzamino. Nors J. Penas blogai kalbėjo rusiškai – nutarė pasilikti sostinėje ir dar kartą pabandyti savo laimę. 1879-1892 m. dailininkas Peterburge gyveno iš kuklių pajamų ir be registracijos teisės, todėl duodavo pinigų kiemsargiams, kad jie neįduotų policijai. Štai kaip jis prisimena šį savo gyvenimo periodą:

,,Antrąją naktį Peterburge prabudau nuo stipraus smūgio į nugarą.

– Kelkis, pasą turi? – paklausė manęs.

Aš atsisukau ir pamačiau aukštą vyrą su išteptu žibintu rankose. Tai buvo senas kiemsargis. Šalia jo stovėjo policininkas, o už nugaros – buto šeimininkas. Aš taip pasimečiau, kad pradėjau rodyti savo piešinius, eskizus. Kiemsargis juos peržiūrinėjo ir vis kartojo:

– Kur tavo pasas su teise apsigyventi mieste? – paskui pridėjo: – Einame į skyrių.

Aš pradėjau rengtis, svečiai nuėjo pas šeimininkę. Prieina prie manęs šeimininkas, paima penkis rublius ir sako:

– Gali pasilikti namuose¹¹⁰.

Peterburge J. Penas reguliariai lankėsi Ermitaže, piešė ir vėl ruošėsi padedamas bičiulių egzaminams į Akademiją. 1881 m. jis parašė pareiškimą, kuriame prašė suteikti teisę gyventi mieste ir lankyti akademijos užsiėmimus laisvo klausytojo statusu: ,,<…> Nuolankiai prašau, Jūsų ekscelencija, leisti man lankyti klases, nes laukti rugpjūčio be konkrečių užsiėmimų man nėra galimybių. Kadangi aš neturiu teisės gyventi Peterburge, tai taip pat prašau Jūsų išduoti man kokį nors pažymėjimą, užtikrinantį būvimą sostinėje. Kitu atveju aš būsiu priverstas išvažiuoti atgal į kaimą ir pamiršti apie Akademiją ¹¹¹.

Akademijos sekretorius suteikė J. Penui reikalingą leidimą ir 1881 m. rugpjūtį jis tapo laisvu klausytoju, o 1882 m. – Peterburgo dailės akademijos studentu. Besimokydamas J. Penas susitikinėjo su V. Serovu, M. Vrubeliu ir daugeliu besidominčių menu jaunų žydų: M. Maimonu, M.-C. Mane, M. Jaffe, jau tada dalyvavo rengiant nacionalinę dailės programą¹¹² . Mokymasis Akademijoje sudarė sąlygas gauti leidimą gyventi sostinėje ir susipažinti su tikromis dailės žvaigždėmis: P. Čistiakovu, Briunel, M. Dillonu, studentais bei dailininkais-žydais, dalyvaujančiais žydiško meno mokyklos kūrime.

1885 m. baigęs natūros klasę, J. Penas gavo diplomą ir sidabro medalį. Bet neišlaikęs bendrųjų dalykų egzamino, jis galėjo lankyti užsėmimus tik kaip laisvas klausytojas. 1885 m. spalį už pristatytus tapybos darbus gavo ,,ne klasės“ dailininko diplomą¹¹³. Akademijoje J. Penas mokėsi iki 1886 m. spalio mėn. Jo prašymas gauti ,,klasės“ tapytojo diplomą buvo atmestas.

Pirmoji provinciali patirtis ir pažintis su Vitebsku

Palikęs sostinę, J. Penas išvyko ieškoti darbo – iš pradžių į gimtąjį Novoaleksandrovską, o paskui į Rygą ir čia susipažino su baronu N. N. Korfu, kuris 1888 m. pakvietė dailininką padirbėti jo dvare prie Kreicburgo¹¹⁴. Ten J. Penas išgyveno iki 1896 m. ir pats šį periodą vertina kaip netektį kūryboje, nes portretus dažniausiai tapė iš foto nuotraukų. Tuo pačiu metu prie Vitebsko, Zdravnevo dvare, kūrėsi I. Repinas – jis savo namus pavertė dailininkų susitikimo vieta. J. Penas su juo buvo nekartą susitikęs ir dažnai lankydavosi dvare, čia susipažino su daugeliu tapytojų, Vitebske užmezgė profesionalius ryšius, kad turtingų vietinių žydų tarpe rastų globėjus ir mecenatus. Pas baroną N. N. Korfą viešėjęs Vitebsko gubernatorius Levašovas atkreipė dėmesį į J. Peno darbus, pakvietė jį į miestą ir pasiūlė užsakymus¹¹⁵. 1896 m. palikdamas Kreicburgą, dailininkas planavo įsikurti Peterburge, nes kovo mėnesį gavo pasą ir teisę gyventi sostinėje. Tačiau palaikomas Levašovo ir aktyviai įtakojamas naujų draugų Vitebske, J. Penas gavo gubernatoriaus ir vietinės valdžios leidimą šiame mieste atidaryti privačią piešimo mokyklą.

J. Peno pasirinkimą nulėmė daug priežasčių. Mokyklos įkūrimas dailininkui garantuotų stabilią padėtį visuomenėje ir normalias sąlygas kūrybai. Vitebskas tuo metu buvo vienas iš stambesnių Rusijos šiaurės-vakarų miestų, sėslumo ir aktyvaus kultūrinio gyvenimo koncentracijos širdimi, o ženklią jo inteligentijos dalį sudarė žydai. Tokiu būdu J. Penas rado savo vietą provincialiame kultūros centre, kuris žymiai daugiau tenkino jo kuklias ambicijas, negu Peterburgas. Be to, svetingi Vitebsko gyventojai entuziastingai palikė bet kokią naują veiklą.

J. Peno mokyklos įkūrimas ir teorinių principų pritaikymas praktikoje logiškai tiko žydiško identiteto atgimimo kontekstui ir nacionalinei meno programai, kurios parengime Peterburge dailininkas aktyviai dalyvavo.

J. Peno mokyklos atidarymo data ilgą laiką buvo pagrindas diskusijoms ir klaidingoms išvadoms. Kai kurie blogai informuoti tyrinėtojai nurodo 1892 metus. Ši data paneigiama archyviniu dokumentu¹¹⁷ – visų mokyklų ir dailės draugijų provincijoje aprašu, kuris buvo sudarytas 1904-aisiais: ,,Imperatoriškos Sankt Peterburgo dailės akademijos ne klasės dailininko Judelio Peno piešimo mokykla buvo atidaryta 1897 m. lapkričio 19 d. Vietos laikraštis ,,Vitebskije gubernskije vedomosti“ (,,Vitebsko gubernijos žinios“) 1898 m. rugsėjo 19 d. atspausdino pranešimą: ,,J. Peno piešimo ir tapybos mokykla“.

J. Peno vadovaujamos Vitebsko mokyklos charakteristika

J. Penas buvo pirmasis Rusijos šiaurės-vakarų krašto tapytojas, Vitebske įkūręs dailės mokyklą, kuri pasak G. Kazovskio, buvo ,,pirma ir kurį laiką vienintelė žydų švietimo dailės įstaiga“¹¹⁸. Ar J. Peno pedagoginės ir jo mokyklos ambicijos apsiribojo tik provincijos ribomis?

Organizacija ir mokyklos veikla

Draugai padėjo J. Penui gauti dviejų kambarių butą Vitebsko centre – didįjį kambarį jis 1897 m. pavertė dirbtuve, o mažajame gyveno su savo seserimi. Daugelis jo mokinių gerai įsiminė šią studiją ir dažnai apie ją prisimindavo. 1917 m. V. Zeilertas rašė: ,,J. M. Peno butas ir dirbtuvė tilpo Gogolio gatvėje stovinčio raudonų plytų namo antrajame aukšte. Laiptinės durys vedė į mažą prieškambarį, iš kurio tiesiai siauru tamsiu koridoriumi buvo patenkama į gyvenamąjį kambarį ir asmeninę J. M. Peno dirbtuvę, o pro duris kairėje – į didžiąją dirbtuvę, kuri buvo su dviem dideliais langais ir durimis į balkoną. <…> J. M. Peno gyvenamasis kambarys buvo pusiau tamsus valgomasis. <…> O štai čia, didžiojoje dirbtuvėje, nuo 1897 m. ir buvo mažoji J. M. Peno studija“¹¹⁹.

Daugeliui įsiminė dirbtuvės sienos, kurios buvo nukabintos dailininko tapybos darbais, jo etiudais ir eskizais. J. Penas nemėgo pardavinėti savo darbų ir teikė pirmenybę jų laikymui dirbtuvėje, kad po mirties tai kaip dovana atitektų Vitebsko miestui¹²⁰.

Už labai menką mokestį kiekvienas pageidaujantis galėjo mokytis tapybos ir piešimo. J. Penas neturėjo griežtų atrankos kriterijų – jam svarbiausiais buvo mokinio motyvacija ir jo nuoširdus domėjimasis menu. Pirmiausia, dailininkas užduodavo klausimus: ,,Tau patinka tapyti paveikslus? Tu nori tapti dailininku?“, paskui peržiūrėdavo darbus, būsimiems mokiniams pasiūlydavo padaryti portreto kopiją arba gipso figūros piešinį. Reikėjo noro ir mažiausių sugebėjimų, kad J. Penas imtųsi mokyti meistriškumo. Kai kurie jo mokiniai į užsiėmimus atvažiuodavo iš kitų miestų ir Baltarusijos kaimų¹²¹. Vaikai iš vargingai gyvenančių šeimų už mokslą nemokėjo. Dailininkė, J. Peno mokinė A. Kuznecova ¹²² prisimena: ,,Šulmanas buvo vienas iš gabiausių J. Peno mokinių. O surado jį Judelis Moisejevičius taip. Kartą jis išėjo pasivaikščioti ir pamatė kaip berniukas paišo pagaliuku ant smėlio. Priėjo prie jo, pradėjo kalbinti. Sužinojo, kad berniukas iš vargingos šeimos, gyvenančios pusiau rūsio patalpose. Pakvietė pas save mokiniu ir pasakė, kad jis mokysis nemokamai“¹²³.

J. Penas savo daugelį mokinių akcinės bendrovės ,,Levinprei“ direktoriaus ir alaus fabriko šeimininko A. Livensono paramos dėka galėjo mokyti nemokamai¹²⁴. Dirbtuvę lankė 10–12 žmonių, kurie mokydavosi nuo vieno iki šešių mėnesių¹²⁵. Vietos jaunieji menininkai, dažnai vargingai gyvenantys, mokykloje turėjo galimybę mokytis piešimo ir tapybos pagrindų, o paskui stoti į abiejų sostinių didžiausias akademijas. Žinutėje apie mokymąsi buvo pranešama, kad mokiniams nebūtinas išankstinis pasirengimas: ,,Piešimo ir tapybos užsiėmimų programą nulemia kiekvieno stojančiojo žinios ir sugebėjimai. Mokymo dalykai: geometrinių kūnų, ornamentų, gipsinių figūrų piešimas ir tapyba iš natūros dažais“¹²⁶.

Be abejonių, geometrinio ir ornamento piešinio mokymo pasirinkimas atspindėjo J. Peno ištikimybę tradiciniam žydų menui, kuris iš tiesų buvo ornamentinis (gyvūnai, augalai) ir visai atmetė žmogaus figūros vaizdą. Nuo 1904 m. J. Penas kaip vadovėlį naudojo 1901-1922 m. Berlyno sionistų leistą mėnesinį žurnalą ,,Ost und West“ ir rodė mokiniams juodai-baltas žydų dailininkų kūrinių reprodukcijas. Šis žurnalas reprodukavo garsių meistrų N. Puseno, Rafaelio, P. Rubenso, o taip pat su judaizmu nesusijusių tuometinių tapytojų-žydų paveikslus žydiškomis temomis ir publikavo ritualinio meno foto nuotraukas. J. Penas savo mokinių mokymo programą formavo piešinio iš natūros, gipso kopijų piešimo ir plenero etiudų pagrindu, siūlydavo įvairius siužetus¹²⁷. Z. Azguras prisimena, kad mokytojas ypatingą dėmesį skirdavo tiksliam proporcijų laikymuisi.

J. Peno mokyklos reklama teikė pilną informaciją apie užsiėmimų laiką studijoje: pamokos vykdavo pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais iš ryto, o antradieniais ir ketvirtadieniais vakarais. Žinoma, kad J. Penas dirbo kasdien nuo ryto iki vakaro, ypatingai sekmadieniais, bet nedirbdavo penktadieniais po pietų ir šeštadieniais. Jis laikėsi judėjų įstatymų, šventė šabą, vaikščiojo į sinagogą. Dauguma jo mokinių žydų blogai kalbėjo rusiškai, todėl dailininkas su jais dažniausiai bendravo jidiš kalba.

Mokyklos veikla neapsiribojo tik mokymo procesu. 1899 m. Vitebske vykusiai pirmajai labdaros dailės parodai, kuri buvo surengta vaikų globos draugijai paremti, J. Penas pristatė 20 savo darbų. 1900 m. sausio mėnesio¹²⁸ dokumente vaikų globos draugija dėkojo dailininkui už padovanotą paveikslą, kurio pardavimas aukcione padėjo papildyti varganą jos biudžetą. 1907-1914 m. Vitebske vykusiose parodose buvo pristatyti mokinių ir miesto dailininkų darbai¹²⁹.

Bet J. Penas nesitenkino tik provincialiu kultūros gyvenimu – kartu su savo mokiniais jis palaikė nuolatinius ryšius su Maskva ir Peterburgu. Revoliucijos metu aktyviai Vitebsko kultūriniame gyvenime dalyvavęs dailininkas ir menotyrininkas A. Rommas prisimena: ,,Kalbant apie J. Peną kaip apie dailininką, mes neišvengiamai išeisime už savo miesto ribų. J. Penas nėra ,,provinciali įžymybė“: per 25-ius metus jo paveikslai buvo pristatyti parodose Peterburge ir Maskvoje, o taip pat Paryžiuje, įsigyti kolekcininkų, pristatomi Berlyne leidžiamame žurnale ,,Ost und West“ bei kituose leidiniuose“¹³⁰.

1908 m. J. Penas, L. Šulmanas ir J. Pavlovskaja dalyvavo parodoje Peterburge, o 1916-aisiais savo darbus menininkas pristatė žydų dailininkų skatinimo draugijos surengtoje parodoje Petrograde. 1915-1917 m. J. Penas ne kartą dalyvavo šios draugijos Petrogrado skyriaus renginiuose. Asmeniniuose J. Peno archyvuose J. Kičinai pavyko rasti laiškus, kvietimus, konkursų programas, kurie paliudijo jo bendradarbiavimą su Rusijos dailės organizacijomis¹³¹.

1913 m. lapkričio mėn. J. Peno mokyklos atstovus kvietė daryti pranešimus ir eksponentų teisėmis dalyvauti Rusijos moterų lygybės lygos globojamoje mokomojoje-auklėjamojoje parodoje. Tokie pat įvairūs J. Peno susirašinėjimo su žydų dailininkų skatinimo draugija pavyzdžių motyvai: kvietimai į parodas, konkursų programos, labdaros renginiai. J. Peno darbai buvo pristatomi ir Peterburgo dailės akademijoje.

Tokiu būdu plėtėsi ir stiprėjo J. Peno mokyklos ryšiai su abejomis sostinėmis, miestais ir gubernijos kaimais.

Apmaudu, kad išliko labai mažai J. Peno pedagogikos ypatybes liudijančių dokumentų. Jo mokinių prisiminimai yra labiausiai iškalbingi šaltiniai, pasakojantys apie mokytojo asmenybę ir santykius su juo.

Mylimas mokytojas

1921 m. M. Šagalas dailininko kūrybinės veiklos 25-mečio proga rašytame laiške išreiškė padėką savo pirmajam mokytojui: ,,Aš žinau kiek Vitebske ir visoje gubernijoje Jūs paveikėte likimų. Dešimtis metų mieste viliojo būtent Jūsų dirbtuvė. Jūs Vitebske pirmasis. Miestas negalės Jus pamiršti. Jūs išugdėte didelę žydų dailininkų kartą“¹³².

J. Penas atvėrė kelią į gyvenimą daugeliui talentingų dailininkų. Kai kurie iš jų tapo garsiais: O. Cadkinas, E. Lisickis, S. Judovinas, A. Panas, M. Šagalas, D. Jakersonas ir kt. Pasak skulptoriaus Z. Azguro ,,Jurijus Moisejevičius mėgo mokyti ir kad pas jį būtų daug mokinių. Tai netgi išeidavo už jo kūrybos ribų“¹³³.

Penas nuolatos susirašinėjo su savo mokiniais ir tai paliudija kaip jie buvo prisirišę prie meistro bei kokie dėkingi jam. J. Kičina cituoja O. Cadkino laišką, kuriame jis pasakoja apie tarnybos Pirmajame pasauliniame kare baisumus bei išreiškia nostalgiškus jausmus savo gimtajam miestui ir draugams¹³⁴.

Su malonumu prisimindami mokymosi metus, žydų dailininkai J. Penui rašė ir iš Paryžiaus. M. Šagalas ne kartą teiravosi apie mylimo mokytojo kūrybą ir gyvenimą Pokrovskajos gatvėje. Pačia aktyviausia J. Peno korespondente buvo Maskvoje gyvenusi jo mokinė J. Kabišer-Jakerson.

Susižavėję savo mokytoju mokiniai prisimindavo, kad ,,net pagal jo išvaizdą buvo galima pasakyti, kad jis dailininkas“¹³⁵. Nepakeičiamais jo išvaizdos atributais buvo platūs ilgi marškiniai, veltinio arba šiaudinė skrybėlė. ,,Liesas, tamsokos odos – štai tokiu jis įsiminė“¹³⁶. Z. Azguras taip aprašė meistrą: ,,Neaukštas, įdėmių pilkų akių ir susiaurėjančia reta barzda. Gerai kalbėjo rusų kalba, kai kada su lengvu žydišku akcentu. Visa tai pusiau palenktai jo figūrai ir kalbos manierai pridėjo kažkokį ypatingą koloritą“¹³⁷.

Pats garsiausias jo mokinys M. Šagalas atmintyje išlaikė ,,sąžiningo darbininko-dailininko“ įvaizdį. Susijaudinęs jis prisimindavo apie savo mokymąsi meistro mokykloje, kurioje, nežiūrint į tai, kad meistrą kritikuodavo ,,už pernelyg akademinį stilių“, jis J. Peno dėka pažino meno pasaulį“¹³⁸. Daugelis mokinių prisimena, kad dirbdamas mokytojas netausojo savęs: jis darbuodavosi nuo ryto iki vakaro. Savo memuaruose I. Borovskis rašė¹³⁹: ,,J. Penas buvo labai darbštus. Jis dirbdavo ištisomis dienomis nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Išeina kokioms penkioms minutėms iš dirbtuvės, greitais žingsniais pereina Gogolio gatve aukštyn-žemyn ir vėl imasi darbo – arba į savo kambarį prie molberto, arba pas mus, mokinius. Darbas J. Penui buvo natūrali būsena. Ilsėjosi tik vieną savaitės dieną – šeštadienį“¹⁴⁰.

Kitas jo mokinys M. Kuninas meistrą pavadino ,,puikiu dailininku-realistu ir nuostabios širdies žmogumi“¹⁴¹. Jis pažymėjo, kad J. Penas gyveno kukliai, ,,nekreipdamas dėmesio į mitybą“ ir su mokiniais dosniai dalinosi viskuo, ką turėjo. J. Peno anūkaitė pasakojo apie dailininko asketizmą tapusį jo gyvenimo būdu: jis niekada neperkrovė namų nereikalingais daiktais ir baldais, tenkinosi tik pačiu reikalingiausiu. Jo studija buvo menkas pajamų šaltinis, jis atsisakydavo gauti pinigus už paveikslus ir visada materialiai padėdavo tolimesniam mokymuisi išvažiavusiems į Rusiją ar Europą mokiniams. Pasak J. Kabišer-Jakerson, dailininkas taip buvo susidomėjęs savo kūryba, kad įsimylėdavo ne į realias moteris, o jų atvaizdus portretuose. Jis taip ir nevedė, ,,visą savo gyvenimą nugyvenęs tarp pačių brangiausių jo širdžiai kūrinių – portretų ir paveikslų“. Dailininkas mylėjo tylą ir nekentė aktorių tarpe kylančių ginčų apie meną.

J. Peno charakteris nebuvo iš lengvųjų. ,,Jis sudarė ,,sauso“ ir šiek tiek atskirto nuo kitų žmogaus įvaizdį. Pelnyti jo dėmesį buvo nepaprasta. Bet man atrodė, kad šis jo ,,sausumas“ tebuvo apsauginė kaukė, savęs išreiškimo forma. Jis slėpė gerumą, širdingumą“¹⁴². Paskutiniais savo gyvenimo metais laiškuose J. Kabišer-Jakerson dailininkas, kaltindamas visuomenę ir nedėkingus kolegas, rašė apie apmaudą ir nusivylimą.

Tam tikro socialinio pripažinimo siekis, nerangumo nuo vienatvės jausmas, jį užmiršusių mokinių ilgesys (kai kurie iš jų tapo garsiais pasaulyje), nesutvarkytas gyvenimas – visa tai persmelkia šias eilutes: ,,Štai greitai bus jau 35 metai kai aš gyvenu Vitebske ir išugdžiau miestui nemažai visame pasaulyje žinomų dailininkų. <…> Gyvenau, dirbau ir tarnavau prie tarybinės valdžios šešetą ar daugiau metų, iki Šagalovščinos, po jos ir dabar. Na ir kas gi? Juk ne veltui tarnavau ir dabar per mėnesį gaunu 7 rublius 23 kapeikas. <…> Aš tapau tarsi suverenus, o nuotaika susimaišė su kažkokia liga – pats negaliu sau paaiškinti kodėl taip. Gal būt tai dėl bendro negalavimo ir nuo daugelio trūkumų kasdieniniame gyvenime. Vienintelė paguoda – tai mano darbas“¹⁴³.

J. Penas buvo geras mokytojas. Jis galvojo, kad ,,meistrui būtinai reikia būti pedagogu, perduoti savo patirtį ir ugdyti jaunimo sugebėjimus“¹⁴⁴. Norėdamas padėti jautusiems pašaukimą tapybai varganai gyvenantiems Vitebsko vaikams numalšinti jų žinių troškulį, padaryti jų kūrybinį kelią ne tokiu ilgu ir sunkiu, kokiu buvo jo paties, mokytojas mokiniams dovanojo savo meilę menui. J. Penas mokė juos tapybos ir piešimo pagrindų, o svarbiausia – ugdė didelę pagarbą dailei. Sekdamas savo mokytojo, Peterburgo dailės akademijos profesoriaus P. Čistiakovo pavyzdžiu, kuris visada buvo ,,studentų nuoširdžiu vyresniuoju draugu“, jis palaikė gerus santykius su mokiniais. Dauguma jų išsaugojo prieraišumą mylimam mokytojui ir tapo su juo tikrais draugais. Suvokdamas savo bendrininkavimą jų kūrybinių likimų formavime, mokytojas mokinių pasiekimus vertino kaip savo asmeninius. Tačiau ,,atsisakydamas bet kokių familiarumo bandymų“, meistras reikalavo didelės pagarbos¹⁴⁵. J. Penas buvo ypatingai susidomėjęs tapyba ir pedagogika, bet ne visada buvo patenkintas pasiekimais ir apie tai rašė 1920-ųjų pabaigoje savo laiške mokiniams: ,,Vienintelis nusiraminimas – tai mano darbas, kuris ne visada tenkina“¹⁴⁶. Neatskirdamas profesionalų ir asmeninį gyvenimą, ,,J. Penas dažnai pasakojo apie save, savo gyvenimą, apie meną“¹⁴⁷.

J. Penas ir jo mokykla dirbo kontaktuodami su Rusijos sostinių dailės struktūromis. Ar buvo jos estetika tiek pat atvira išoriniams pasiekimams, ar ją verta traktuoti tik kaip provincinę ir akademinę? F. Mejeris savo monografijoje apie M. Šagalą skeptiškai vertino J. Peno kūrybą. Jis pažymėjo ,,jo nerangaus ir menamai elegantiško stiliaus niūrią, sustingusią manierą¹⁴⁸, ,,banalų akademizmą“, ,,aprašomąjį pedantizmą“, ,,iki formulių susiaurėjantį stilių“, kuriuose visiškai nėra nors kokio gyvenimo. Pristatęs J. Peną kaip negalintį suprasti M. Šagalo meno ir net atnešusį jam tam tikros žalos ribotą pedagogą, F. Mejeris akivaizdu pakankamai paviršutiniškai išnagrinėjo dailininko kūrybą, kad joje atrastų kitus šio talentingo meistro aspektus¹⁴⁹.

J. Peno estetika

J. Peno estetika buvo žydiška. Jis save laikė ,,žydų dailininku“, ugdė savo mokinių sąmonėje priklausomybę kitai kultūrai, kuri reikalavo savo misijos gynimo ir dailės programos, siekė vystyti ir perduoti mokiniams ,,žydišką žanrą“. Visa tai jis ryškiai išreiškė savo kūryboje, kurioje vyravo ,,žydiški siužetai“, žydų buities scenos ir atitinkama simbolika.

Šiame kelyje J. Penas palaikė tamprius ryšius su Sankt-Peterburgo žydų dailininkais¹⁵⁰, be to dailės akademijoje gavo klasikinį išsilavinimą ir bendravo su dailininkais- peredvižnikais (3), kurių menas Rusijoje tuo laikotarpiu darė pakankamai reikšmingą įtaką. Pirmenybę teikdamas buitiniam žanrui ir portretams, tapytojas vaizduodavo žmones iš tautos (dažniausiai žydus). Sekdamas peredvižnikų filosofija, J. Penas siekė suartėti su masėmis ir savo kūryba iššaukti žiūrovų gailestį. Išlikdamas ištikimas liaudiškumo idealams, jis manė, ,,kad liaudies dailininkas turi gyventi taip, kaip gyvena tauta“¹⁵¹. Tuo metu madingus istorinius siužetus paversdamas papročių scenomis, įamžinančiomis Vitebsko žydus darbe ir kasdieniniame gyvenime, meistras akademinei estetikai suteikdavo ypatingą provincialų koloritą, pasireiškiantį portretinio ir buitinio žanrų sinteze. Jis sukūrė įvairių profesijų atstovų galeriją (siuvėjų, laikrodininkų, talmudistų, kepėjų ir kt.), už ką 1927 m. jam buvo suteiktas Vitebsko srities nusipelniusio žydų dailininko vardas: ,,Dailininkas J. Penas – tai seno žydų geto, senos, tamsios, amžinai alkanos, besimaitinančios oru ir viduramžiais senos žydų gatvės dailininkas. Dailininkas J. Penas – tai senos, jau mirštančios žydų buities dainius, tai dailininkas–istorikas, etnografas, archeologas“¹⁵².

Meistras mėgo tapyti vietinių žydų portretus. Kruopščiai fiksuojamos mažiausios smulkmenos: asmeniniai daiktai ir atributai, susieti su personažo profesija ar charakteriu (pvz. laikrodžiai ir laikraščiai), J. Peno kūriniams suteikdavo ypatingą žmogiškumą ¹⁵³. Atsisakęs akademinių kanonų, kuriuose herojus pristatomas iškilmingoje pozoje už savo įprastos aplinkos ribų, menininkas portretuojamą priartino prie jo žiūrovo bei stengėsi atskleisti tapomo žmogaus psichologiją: laikrodininko pastangas, gudrią Menachemo-Mendlo šypseną, siuvėjos pareigingumą, gilų talmudininko susimąstymą, susikaupusį dailininko žvilgsnį, rabino ramybę. Meistras buvo talentingas koloristas¹⁵⁴, todėl detalizuodamas paveikslų personažus jis pagrindinį dėmesį skyrė spalvinei gamai. J. Kabišer-Jakerson prisimena, kad J. Penas buvo labai šykštus dažams, bet kartą ,,baigdamas paveikslą jis ryžtingai pakilo ir nuėjo prie brangiausios dėžės, kurioje buvo saugomi jam padovanoti nuostabūs dažai. ,,Jelena, žiūrėkite, – nusišypsojo J. Penas, – dėl jūsų man nieko negaila…Tokį skruostų raudonį galima nutapyti tik šiais dažais…“¹⁵⁵. Rodydamas subtilumą ir skvarbumą, dailininkas savo darbus kūrė akademiniame stiliuje, bet skirtingai nuo daugumos šio rato tapytojų jis niekada netapė vietinės reikšmės garsių asmenybių. Jį domino varguolių gyvenimas. Jis mėgo kurti apibendrintus Vitebsko merginų, labai sąlyginius ,,damų“ ir pagyvenusių moterų atvaizdus.

Dailininkas rimtai žavėjosi žurnale ,,Ost und West“ publikuojamomis Europos tapytojų paveikslų reprodukcijomis, bet labiausiai vertino nepaprastai jį įkvepiančio Rembranto kūrybą. Jis netgi bandė kopijuoti šį žinomą tapytoją bei ,,pasiskolinti“ atskirus jo personažų ikonografinius tipus.

Rembrantas domino J. Peną todėl, kad vaizdavo žydus ir tyrinėjo asmenybės vidinį pasaulį. Vakarų menas jį išmokė nuodugnaus detalizavimo¹⁵⁶ ir ypatingo šviesos traktavimo. Ryškesniam veido vaizdui jis ne kartą naudojo šviesokaitą. Europos dailininkų tapybos darbai turėjo įtakos daugeliui J. Peno kompozicinių elementų – pavyzdžiui olandų bet kokio teksto skaitymas.

Dirbdamas prie portretų ir buities žanre, dailininkas nutapė autoportretų seriją¹⁵⁷, stengdamasis vienu metu sukurti realistinį ir simbolinį vaizdą. 1890-ųjų ,,Autoportretas su šiaudine skrybėle“ J. Peną pristatė laisvu ir bohemos žmogumi, o G. Kazovskio datuojamame 1898 m. ,,Autoportrete su palete“ – kuriančiu.

Akademinėje manieroje nutapyti paveikslai yra dailininko bandymas suvokti savo naują socialinį statusą: jo nepriekaištinga apranga, įtikinantis ir skvarbus žvilgsnis, iškilmingas vaizdas pabrėžia personažo respektabilumą.

Tokios skvarbos siekimas liudija tai, kiek J. Penui buvo svarbus jo socialinio statuso pripažinimas. Paveikslas ,,Pusryčiai“ (1929 m.) atvirkščiai – jį pristato įprastų daiktų apsuptyje (arbatinukas, peilis, laikraštis) ir namų aplinkoje valgantį bulves. Toks vaizdas daro dailininką labiau artimu ir patraukliu, tarsi kviečiančiu mus drauge su juo įeiti į geros nuotaikos atmosferą ir jos pripildytą dirbtuvę. Tuo pačiu metu rodomas kuklus valgis ir gyvenimo paprastumas. Vėlyvas, faktiškai apibendrinantis ,,Autoportretas su Mūza ir Mirtimi“ (1934 m.) dailininką pristato sėdintį ant kėdės ir rankose laikantį teptuką. Prieš mus didelė drobė: galiniame plane grojančios fleita Mirties alegorija, šiek tiek toliau – Mūza su arfa. Iškankintas J. Peno veidas išreiškia nuovargį, jis paniręs į savo mintis. Paveikslą į dvi dalis dalinanti įstrižainė jį priartina prie Mirties. Sergantis dailininkas tarsi sako, kad visą savo gyvenimą paskyrė kūrybai ir tik Mirtis gali jį išskirti su ja.

J. Penas labai mėgo tapyti Vitebską ir jo apylinkes. Etiudams jis išeidavo į gatves arba išvykdavo už miesto, kad užfiksuotų vasaros gyvenimo scenas (,,Maudynės Vitebske“, ,,Žirgo maudynės“) arba miesto peizažą (,,Vežėjas“, ,,Žydintis sodas“, ,,Lerri cirkas“, ,,Namas su ožkele“¹⁵⁸. Z. Azguras prisimena, kaip jo mokytojas kalbėjo apie Vitebską: ,,Ar suprantate, myliu Vitebską. Ir kaip šį miestą nemylėti! Graži, su skardžiais krantuose užsimąsčiusi upė…O miesto cerkvės visai nepanašios į Smolensko…Suprantate, aš myliu miesto portretiškumą. Kiekvienas miestas turi turėti savo portretą. Tai štai – mūsų Vitebskas nuo kitų miestų skiriasi būtent savo veidu“¹⁵⁹.

Dvyna su jos stačiais krantais ir Vitba tapo J. Peno etiudų ir mažiau žinomų paveikslų objektais.

Skirtingai nuo G. Kazovskio, menotyrininkė L. Vakar¹⁶⁰ dailininko kūryboje neišskiria savitų ,,papročių“ simbolizmo, o mato joje provincijos apologiją (4) primityvizmo stiliuje.

J. Peno primityvizmas aiškinamas pasakojimo, pasitelkus ženklus ir ideogramas (5), būtinumu. Daugelis jo naudojamų formalių priemonių charakteringos primityviam menui: susižavėjimas detalėmis ir bendrų formų supaprastinamas, daiktų atvaizdai skirtinguose apimtyse, kai kuris plokštumas ar perspektyvos netikslumas. Šio stiliaus ypatybė yra paaiškinamojo teksto, kuris dažnai sutinkamas J. Peno ir jo mokinių tapybos darbuose, įvedimas (kaip iškabos ar ,,liaudiški paveikslėliai“) – tai jį suartina su liaudies menu ir atskiria nuo ,,civilizuoto“. Aktyvų teksto įvedimą į vaizdą įtakojo karjeros pradžioje įsigyta ilgalaikė dailininko patirtis gaminant iškabas. L. Vakar meistro primityvizmą aiškina šiais atskirais faktoriais: jo socialine kilme, religiniu auklėjimu ir ištikimybe judaizmui, mokymusi iškabų gamybos dirbtuvėje, provincialaus portretisto patirtimi ir pavėlavusiu kūrybos suklestėjimu, kas neprisidėjo prie jo kūrybos evoliucijos. Menotyrininkė J. Peno primityvizmą taip pat sieja su peredvižnikų estetika ir žydų atgimimu, kuris įtakojo aktyvų tradicinio meno ir folkloro tyrinėjimą. Liaudies motyvų įtaka jo kūrybai pasireiškė supaprastinta plastine kalba.

Vitebsko gyventojų atvaizdai tapo mėgstamiausia dailininko tema. Fiksuodamas liaudies buities gyvenimą, varguolius, Vitebsko žydų bendruomenę, jis sau padarė radikalų pasirinkimą: atsisakydamas karjeros Peterburge ir aktyvaus sostinės gyvenimo, J. Penas suteikė pirmenybę gyvenimui provincialiame žydiškame miestelyje. Dailininko paveikslai spinduliuoja netrikdomą ramybę, o ,,gerai ,,sušukuotas“ J. Peno kūrybos sodas“¹⁶² savyje jungia visą stebinančių vaizdų, bedalių ir nelaimingų žmonių galeriją.

J. Peno mokiniai

J. Peno mokinių kūrybą galimą apibūdinti keliais bendrais bruožais. Vertinant ikonografijos aspektu visi jie kūrė tomis pačiomis temomis kaip ir jų mokytojas: įjungdami provincialaus gyvenimo scenas, portretuose ir buitiniame žanre tapė žydiško miestelio gyventojus. Naudodami meistro kūryboje pristatomus tradicinės kultūros simbolius (folklorinį ornamentą, laikrodį, tekstus), jie įtakojo ypatingo žydiško stiliaus sukūrimą. Pleneruose įkvėpdamas savo mokinius darbui, J. Penas jiems įskiepijo ir meilę Vitebskui, jo mažutėms kreivoms gatvelėms, Dvynai ir Vitbai. I. Borovskis prisimena: ,,Nuo ankstyvo pavasario, kai tik stodavo šiltos dienos, J. Penas išeidavo ,,į etiudus“. Jis labai mylėjo Vitebską. Mums sakydavo, kad tai nepaprastas miestas. Visi gerai žinojo dailininką ir kai jis įsikurdavo darbo vietoje, aplink jį susirinkdavo būrys smalsuolių. Jie J. Penui pasakodavo visas miesto naujienas“¹⁶³.

J. Penas manė, kad cerkvės Vitebskui suteikia ypatingą atmosferą, kuria persmelkti jo mokinių pastelėse bei akvarelėse kurti miesto vaizdai. Tačiau dailininko tapyti žydų miesteliai, vargani kvartalai skiriasi nuo jo auklėtinių siekiu išreikšti ramybę, džiaugsmą ir laimę, kai tuo tarpu mokiniai pirmenybę teikė vargano, niuraus ir nelinksmo štetlo (6) vaizdams.

Vertindami formaliai turime pripažinti, kad J. Penui visiems mokiniams primesti savosios stilistikos nepavyko. Jo mokykla ilgametėje kūrybinėje karjeroje jiems buvo pirmuoju etapu, leidusiu pažinti Maskvos, Peterburgo, Paryžiaus ir Miuncheno dailės aplinką bei atverti sau naują meną, kai kada įtakojo avangardinių krypčių sukūrimą.

Vieni dailininko mokiniai visą gyvenimą liko ištikimi futuristiniam menui (S. Judovinas), kiti tematika sekė J. Peną, tik kituose stiliuose: impresionizme, ekspresionizme, kubizme, futurizme. Kaip geras pedagogas jis nesiekė slopinti jų prieraišumo vienam ar kitam pasirinkimui, o stengėsi pažadinti norą kūrybai, po trumpo įžanginio kurso suteikdamas visišką laisvę siekiant savos manieros.

Dailininko pamokos turėjo vienokią ar kitokią įtaką visų jo mokinių kūrybai – nuo pirmosios jų kartos iki mirties 1937 metais.

Pas J. Peną mokėsi: tapytojas ir grafikas Markas Šagalas (1887- 1985), tapytojas, grafikas ir teatro dailininkas Mejeris (Markas) Moisejevičius Akselrodas (1902-1970), skulptorius Zairas Isakovičius Azguras (1908-1995), skulptorius, tapytojas ir grafikas Abramas Markovičius Brazeris (1892-1942), tapytojas ir grafikas Ilja Solomonovičius Eidelmanas (1908-194?), tapytojas ir grafikas Solomonas Moisejevičius Geršovas (1906-1989), skulptorius, grafikas ir architektas Dovidas Aronovičius Jakersonas (1896-1947), tapytojas Solomonas Borisovičius Judovinas (1892-1954), tapytoja ir grafikė Jelena Arkadjevna Kabišer (1903-1990), tapytojas ir aktorius Michailas Abramavičius Kuninas (1897-1968), tapytojas ir grafikas Levas Mejerovičius Leitmanas (1896-1974), tapytojas, architektas, topografas, fotografas Lazeris Markevičius (Jel) Lisickis (1890-1941), tapytojas ir grafikas Jefimas Semenovičius Mininas (1896-1937), tapytojas ir grafikas Monosas Isaakovičius Monoszonas (1907-1986), tapytojas ir grafikas Lazeris Saulovičius Ranas (1909-1989), tapytojas, grafikas ir architektas Jefimas Moisejevičius Rojakas (1906-1987), skulptorius Osipas Aleksejevičius Cadkinas (1890-1967), dailininkas-pedagogas Valentinas Karlovičius Zeilertas (1908-?), tapytojas ir grafikas Levas Jakovlevičius Levinas (1904-1941).

J. Peno mokykla daugeliui jo mokinių buvo pirmuoju karjeros etapu, savotiška iniciacija į kūrybą, vienaip ar kitaip turėjusi įtaką ikonografijai, bet ne stiliui. Nepriklausomai nuo gyvenimo kelio ir patirties dailėje, kiekvienas jo mokinys išsirinko savąją estetiką, kuri kartais buvo labai nutolusi nuo meistro realizmo. Tačiau tuo pat metu mokiniai buvo labai prisirišę prie mokytojo ir nuolatos kreipdavosi į jį patarimų renkantis tematiką.

Vitebske J. Penas rado prieglobstį nuo karingo antisemitizmo. Jis ne tik padėjo dailės mokyklos pamatus, bet ir parengė jos pedagogus. Neužsisklęsdamas savo aistroje kūrybai, neapsiribodamas savo darbu ir ,,žydišku“ pasaulio matymu bei nepaisydamas judėjų tradicijų dailininkas žydų jaunuomenei atvėrė kelius į meną. Daugeliui vietinių talentų, J. Peno mokykla tapo tramplynu ir pasirengimu studijoms kitose mokyklose. Populiarindamas meną ir pasikliaudamas savo mokytojo dvidešimtmete pedagogine patirtimi, M. Šagalas šią liaudies, tegul ir provincialią mokyklą, iškėlė į naujas jos vertės aukštumas.

Žydiškos estetikos paieškose

J. Penas – štetlo dailininkas

Tai, kad J. Penas buvo ,,žydiško stiliaus“ tapyboje propaguotojas, atsispindi jo kūrinių estetika ir tematika.

Jis visada save laikė žydų dailininku ir vystė nacionalinį žanrą. Išanalizavę meistro darbus, galėsime nustatyti pagrindines jo kūrybos charakteristikas⁴⁴⁹, kurios atspindi ypatingą žydų pažiūrą į laiko fenomeno supratimą.

J. Peno judaizmas pasireiškia nuolatiniu jo interesu žydiškiems siužetams – tai buvo aiškinama peredvižnikų ir V. Stasovo įtaka. Savo paveiksluose dailininkas siekė smulkiausiomis tradicinio gyvenimo būdo detalėmis rekonstruoti miestelių gyvenimą ir tai jo darbams suteikė etnografinį, beveik ,,dokumentinį“ charakterį. Skirtingai nuo tokių dailininkų kaip Ch. Aronsonas ar E. Lisickis, kurie savo tapyboje naudojo atrastus etnografinius kūrinius, tapydamas mūrininką, laikrodininką ar šeštadienio vakarienę J. Penas atkūrė artimų jam žmonių buitį bei gerai pažįstamą pasaulį. Jo paveikslų personažai tarsi priklauso vienai šeimai ir bendruomenei, su kuria jie save identifikuoja. Dailininko portretai ir žanriniai darbai – tikra Vitebsko tradicinio žydų gyvenimo rekonstrukcija. Kai kada J. Penas savo kompozicijose panaudojo daiktus, kurie vaizduojamąjį įvykį perkelia į atitinkamą istorinį kontekstą. Herojų jidiš kalba skaitomi laikraščiai primena apie žydų dalyvavimą socialistiniame judėjime ir amžiaus pradžioje leistus periodinius leidinius, paveiksle ,,Laiškas iš Amerikos“ aiškiai jaučiama užuomina į XIX a. pab. žydų emigracijos bangą. Skirtingai nuo M. Šagalo, jo mokytojas J. Penas niekada nekalbėjo nei apie karą, nei apie revoliuciją. Būdamas tradicinio gyvenimo liudininku ir miestelio dailininku, J. Penas nesvarstė apie tai, kas buvo už provincinio pasaulio ribų. Jis buvo abejingas politiniams sukrėtimams, kuriuos laikė svetimais savo dvasingumui, todėl nesidomėjo nei jų priežastimis, nei pasekmėmis.

Silvi Ann Goldberg žydiško laiko koncepcijos analizė⁴⁵⁰ kalba apie tai, kad J. Peno kūryba – savotiškas problemos temporalumo (7) atspindys.

Susidaro įspūdis, kad J. Peno kūriniuose sustojo laikas. Jo nutapyti personažai ir buitinės scenos – už laiko ribų, jie amžini. Paveikslų kompozicijose niekada centrinės vietos neužima kai kurie laiko ženklai – laikraščiai, laikrodžiai, o istoriniai įvykiai arba nevaizduojami, arba nedramatizuojami, arba nėra pagrindiniu siužetu. Dažniausiai tai daugiau ar mažiau susietas su personažais paveikslo galinis planas: emigracija palikusius Rusiją žydus verčia pergyventi žymiai daugiau, negu laikraščiuose patalpinta revoliucinė agitacija ar naujienos iš fronto, kuriuos skaito laikrodininkas ar batsiuvys.

Savo paveiksluose vaizduodamas daugiaamžius žydų liturgijoje šabą (8) ir Toros skaitymą bei kompozicijose naudodamas vienus iš svarbiausių judaizmo simbolių menorą, talitą (9) ir šventąsias knygas, J. Penas pabrėžė amžiną žydų kasdienybės charakterį. Net amatininkų portretuose, neturinčiuose religinių atributų, jų herojai atrodo ramūs, išsilaisvinę nuo istorinių peripetijų ir žmoniškųjų ambicijų. Jie galėtų priklausyti kitoms istorijos epochoms. Dailininkas išreiškia idėją, kad nežiūrint geografinio išplitimo, žydai nepalūžo, ,,ant laikinos patirties pagrindų nusistatė liturgijoje ir literatūroje išreikštą savo gyvenimo būdą“⁴⁵³.

Paveiksluose naudojamo atributo – žydų skaitomų šventųjų knygų dėka (,,Šeštadienio pusryčiai“, ,,I. Rabinovičiaus portretas“, ,,Talmudistas“) yra atskleidžiamas J. Peno kūrybos neatsiejamas ryšys su praeitimi ir tūkstantmete istorija. Nepaisant sekuliarizacijos (10) kaip Haskalos (11) pasekmės, šventos knygos (Biblija, Talmudas) žydų bendruomenėje ir konkrečių gyvenimiškų situacijų reglamentavime dar išsaugojo nesunaikinamą autoritetą. Dailininkas moteris ne kartą vaizdavo jidiš kalba skaitančias Taytsh-khoumesh⁴⁵⁴ ir maldaknyges. Nors tokie simboliai žydų menui buvo neįprasti, jie laikytini konkrečios realybės atspindžiais. Moterys, neturėjusios teisės tyrinėti Torą ir Talmudą, vis dėl to turėjo pakankamai knygų jidiš kalba ir asmeniškus maldaknygių rinkinius.

Savo tapybos kompozicijoje ne kartą naudodamas tekstą, J. Penas išreiškė pagarbą Žodžiui. Nors tekstas dailininko kompozicinėje struktūroje užima nereikšmingą vietą, jo vaidmuo žiūrovui eksplikatyvinis (12) ir suteikia informacijos apie personažą arba pasakojamą situaciją.

Dar vienas dažnai sutinkamas dailininko darbuose daiktas – laikrodis, kuris juose yra praeinančio laiko simbolis, žydų tautai neturintis jokios apibrėžtos įtakos.

Daug portretų J. Penas nutapė interjere, patalpindamas personažus į jiems įprastą aplinką arba savo dirbtuvėje. Judaizme namai – šventa vieta, kurioje dievobaimingi žydai laikosi įstatymų pagal filosofo M. Mendelsshono formuluotę: ,,Būk žydu namie ir žmogumi gatvėje“. Kad išreikštų nacionalinio dvasingumo specifiką ir ypatingai chasidizme (13), dailininkas naudojo žanrinę tapybą ir suteikė galimybę numanyti Dievo būvimą kiekviename daikte, visur.

J. Penui nebuvo svetima meilė detalėms. Savo kūryboje dailininkas simbolius naudojo tam, kad parodytų fundamentalias judaizmo idėjas – jausmus, kylančius nuo priklausomybės ,,kraujo bendrystei“⁴⁵⁵, šeimai, kur kiekvienas žydas – tik visumos dalelė. Tokia koncepcija pristatydavo žydų bendruomenę amžina visuomene: ,,nemirtinga“ ir neišardoma, pastovia ir tvirta. J. Penas gyvenimiškos harmonijos temas priešpastatė tamsiems istorijos puslapiams – diasporai, skurdui, persekiojimui. Pastarąsias skausmingas temas, sietinas su mirtimi, savo kūryboje traktavo kiti Vitebsko dailininkai.

Mano pirmasis mokytojas. J. Penas (Markas Šagalas)

J. Penas – mano pirmasis mokytojas. Gyvena visą laiką Vitebske. Vitebskas gyvena ir J. Penas gyvena jame. Jeigu aš kažko pavydžiu, jeigu aš dėl kažko liūdžiu – tai tik dėl to, kad J. Penas visada gyvena Vitebske, o aš visada – Paryžiuose…Nesupranta jis manęs, kodėl mano laiškai jam perpildyti klausimais: ,,Kaip gyvena mano tvoros, tvoros ir tvoros“?

Aš apie J. Peną sužinojau tuo momentu, kai važiuojant tramvajumi man šmėstelėjo ant mėlyno fono balto užrašo dalis: ,,…Peno tapybos mokykla“.

,,Ach, – pagalvojau nutolęs, – inteligentiškas tas mūsų Vitebsko miestas“. Aš nutariau iškabą apžiūrėti iš arčiau.

Pasirodo tai didelė, skardinė iškaba – tokia, kokios kabo ant parduotuvėlių. Iš tikrųjų mūsų mieste mažos vizitinės kortelės, lentelės ant durų neturi jokios reikšmės, niekas į jas nekreipia dėmesio…

,,Gurevičiaus bandelės ir konditerija“, ,,Tabakas, įvairus tabakas“, ,,Daržovių ir žalioji parduotuvė“, ,,Peno tapybos ir piešimo mokykla“ – išorėje visos šios iškabos kaip ,,a štikel gešeft“ (14).

Ne šiuo pasauliu man pasirodė toji iškaba. Jos mėlyna spalva, kaip mėlyna dangaus spalva. Ji dreba nuo saulės ir lietaus. Tarp kitko, ši iškaba ištirpo taip pat kaip prabėgusių metų sniegas…

Ar jūs girdėjote apie J. Peną, apie mano pirmąjį mokytoją, apie darbininką, amžinai gyvenantį Gogolio gatvėje?

Gyvenu 38 metus ir nei vienose dirbtuvėse nemačiau tokios meno atmosferos. Jo dirbtuvė nuo grindų iki lubų perpildytos paveikslais. Ant grindų sudėti popieriaus ir drobių kalnai. Laisvos lubos. Ant lubų voratinkliai ir visiška laisvė. Žmonės dar kol kas nesinaudoja lubomis. Štai kodėl aš jau nupieštose drobėse noriai sodinau žmones ant lubų…tegul pasėdi. Jums nereikia eiti į lauką, nereikia vaikščioti po miestą, atkreipti dėmesį į žmones, nereikia eiti į teatrą, sinagogą. Visa tai čia, viskas nuo J. Peno sienų kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, šeštadieniais ir švenčiant šventes, dieną ir naktį skundžiasi ir aimanuoja…Kažkur tarp paveikslų buvo mokyklinės, gipso, graikų galvos, rankos, kojos, ornamentai. Balti daiktai padengti dulkėmis. Raukydami nosis, mes, vaikai, žvalgėmės tai į gipsą, tai į popierių.

O pats dailininkas? Aš be talento, jeigu nesugebėsiu aprašyti kaip jis atrodo. Tegul jis neaukštas – dėl to jo figūra tik įdomesnė. Prie kojų kampų galais nutįsęs švarkas. Juda tie galai į kairę, į dešinę, žemyn, o kartu su jais ir kišeninis laikrodis su grandinėle.

Šviesi barzdelė – aštri, judri ir greitai nubrėžianti tai liūdesį, tai pasveikinimą: ,,a gut morgen“.

Nei viena miesto gražuolė panelė nesulaukdavo savo dvidešimtojo pavasario be to, kad J. Penas nepakviestų jos pozuoti – kaip jai patogiau. Jeigu buvo galimybė iki krūtinės – labai gerai.

Išeina J. Penas į balkoną – jo ranka nuo nusilenkimų pradeda skaudėti.

Jeigu aš apie visą tai rašau, tai tik todėl, kad sėdėdamas jo dirbtuvėje turėjau daug laiko. Aš viską stebėjau. Nupasakoti J. Peno piešinius aš negaliu. Vaikystėje J. Peno paveikslus girdėjau, uosčiau, kliudžiau. Aš jų nematau iš toli. Štai kodėl aš blogas kritikas ir ačiū Dievui. Tarp kitko, jums patinka viena, o man kita. Visas reikalas skonyje.

Jau 20 metų, kai aš palikau J. Peną. Toli mane užmėtė likimas nuo gimtų griuvėsių. Bet visą savo gyvenimą, kokiu skirtingu bebūtų mūsų menas, aš atsimenu drebančią jo figūrą. Jis gyvena mano atmintyje kaip tėvas. Dažnai, kada galvoju apie tuščias miesto gatves, jis tai čia, tai ten…Ir aš negaliu neprašyti jūsų atsiminti jo vardą.

Pastabos

¹⁰⁵Romm, A. Cit. pagal M. Rikiną, A. Šulmaną. Psl. 40.

¹⁰⁶ Kazovsky. Artists from Vitebsk. P. 13.

¹⁰⁷Ryvkinas, M., Šulmanas, A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 5.

¹⁰⁸Ten pat. Psl. 31-32.

¹⁰⁹Cit. pagal: Kazovsky. Artists from Vitebsk. P. 15.

¹¹⁰Ryvkinas M., Šulmanas A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 32.

¹¹¹ Ten pat. Psl. 33.

¹¹²Žr. daugiau skyriuje ,,J. Peno estetika“.

¹¹³,,Ne klasės“ dailininkais buvo laikomi tie, kurie baigę dailės Akademiją neprisiregistravo prie tam tikros valdininkų klasės.

¹¹⁴Miestelis pusiaukelėje tarp Vitebsko ir Dvinsko, Dvinsko priemiestis, kuriame iš 4420 gyventojų 3920 buvo žydai.

¹¹⁵Jemeljanova, I. V.. Gyvenimo štrichai ir dailininko Jurijaus Peno kūrybos ypatybė // Зборнік выступленняў на навуковай канферэнцыі, прысвечанай 75-годдзю віцебскай мастацкай школы. Віцебск, 1994. Psl. 103.

¹¹⁷Kazovsky. Artists from Vitebsk. P. 26–27.

¹¹⁸ NIAB. F. 1430, ap. 1, b. 46377. Psl. 20–21.

¹¹⁹Kazovsky. Artists from Vitebsk. Psl. 27.

¹²⁰Ryvkinas, M., Šulmanas, A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 38–39.

¹²¹Ten pat. Psl. 42.

¹²²Ten pat. Psl. 7.

¹²³Kuznecova, Ana Venjaminovna (1900-1980), Vitebske gimusi dailininkė. Pas J. Peną mokėsi 1915-1916 m.

¹²⁴ Ryvkinas, M., Šulmanas, A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 36.

¹²⁵Ten pat. Psl. 49.

¹²⁶NIAB. F. 1430, ap. 1, b. 46377. Psl. 26–27.

¹²⁷Ryvkinas, M., Šulmanas, A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 9.

¹²⁸Meyer. Marc Chagall. P. 24.

¹²⁹Kičina, E. O. Apie kai kuriuos Vitebsko dailės mokyklos kūrybinio palikimo aspektus // Šagalo rinktinė. Psl. 151; Vaicechouskaja, V. U. Матэрыялы да выстаўкі твораў Юрыя Майсеевіча Пэна. Мiнск, 1993. Psl. 10; Šulmano, L.S., Peno, J. M., Kalio, Pavlovskajos, J.A. paveikslų parodos katalogas, [1907].

¹³⁰Ryvkinas, M., Šulmanas, A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 40.

¹³¹Kičina, J. Apie kai kuriuos Vitebsko dailės mokyklos kūrybinio palikimo aspektus // Šagalo rinktinė. Psl. 151.

¹³²GAVO. F. 1947, ap. 1, b. 29. Psl. 320.

¹³³Ryvkinas, M., Šulmanas, A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 42.

¹³⁵ Ten pat. Psl. 9.

¹³⁶ Ten pat. Psl. 39.

¹³⁷ Ten pat. Psl. 41.

¹³⁸ Voir annexe ,,Pen vu par Chagall“.

¹³⁹ Isakas Juljevičius Borovskis (1921-1991), dailininkas, grafikas. Gimė Vitebske. 1930-aisiais lankė J. Peno dirbtuvę. 1941 m. Vitebske atidarė dailės mokyklą. Tapė portretus ir Vitebsko peizažus.

¹⁴⁰Ryvkinas, M., Šulmanas, A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 39.

¹⁴¹Abramskis, I. Tai buvo Vitebske // Iskustvo (Menas). Nr. 10. 1964. Psl. 70.

¹⁴²Ten pat. Psl. 70.

¹⁴³Ryvkinas, M., Šulmanas, A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 50.

¹⁴⁴Vaicechouskaja, V. U. Матэрыялы да выстаўкі твораў Юрыя Майсеевіча Пэна. Мiнск, 1993. Psl. 133.

¹⁴⁶Kičina, J. Apie kai kuriuos Vitebsko dailės mokyklos kūrybinio palikimo aspektus // Šagalo rinktinė. Psl. 157.

¹⁴⁷Ryvkinas, M., Šulmanas, A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 49.

¹⁴⁸Meyer. Marc Chagall. P. 25.

¹⁴⁹Ten pat. Psl. 26.

¹⁵⁰Šis J. Peno kūrybos aspektas bus nagrinėjamas šios knygos trečioje dalyje.

¹⁵¹Ryvkinas, M., Šulmanas, A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 52.

¹⁵²Ten pat. Psl. 41.

¹⁵³Mes dar sugrįšime prie šių atributų meistro kūryboje reikšmės.

¹⁵⁴Orlova. M. Tarybinės Baltarusijos menas. Psl. 37.

¹⁵⁵ Abramskis. J. Tai buvo Vitebske? Psl. 71.

¹⁵⁶ Kazovsky. Artists from Vitebsk. P. 47-48.

¹⁵⁷ Jemeljanova, I. Autoportretas J. M. Peno kūryboje // Šagalo rinkinys. Psl. 76-82.

¹⁵⁸ Žr. J. Peno paveikslų spalvotas reprodukcijas. Kazovsky. Artists from Vitebsk en annexe.

¹⁵⁹ Ryvkinas, M., Šulmanas, A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 41.

¹⁶⁰ Vakar, L. Prie primityvizmo problemos Judelio peno ir Marko Šagalo kūryboje // Šagalo rinkinys. Psl. 65.

¹⁶² Meyer. Marc Chagall. P. 25.

¹⁶³ Ryvkinas, M., Šulmanas, A. Judelis (Jurijus) Penas. Psl. 39.

⁴⁴⁹ Kazovsky. Ор. cit. P. 33–70.

⁴⁵⁰ Goldberg S. A. La Clepsydre. Essai sur la pluralité des temps dans le judaïsme. Paris, 2000.

⁴⁵³ Ibid. P. 155.

⁴⁵⁴ Dažniausiai moterims skirti maldaknygių rinkiniai jidiš kalba.

⁴⁵⁵ Lebedeva, J. Marko Šagalo meno ištakos Vitebske // Šagalo rinkinys. Psl. 173.

Paaiškinimai

(1) Talmud Tora – mokykla našlaičiams ir berniukams iš nepasiturinčių šeimų.

(2) Purimas – pavasario šventė, kurios metu švenčiamas žydų išgelbėjimas nuo mirties Babilone.

(3) Peredvižnikai – XIX a. pab.—XX a. pr. rusų dailininkų realistai ir kilnojamųjų dailės parodų draugijos nariai. Grupė jaunų dailininkų 1870 m. sukūrė ,,Kilnojamųjų dailės parodų draugiją“. Jos narius imta vadinti peredvižnikais. Draugija gyvavo penkiasdešimt metų ir suvaidino svarbų vaidmenį rusų mene, ypač pirmaisiais veiklos metais. Įvairiuose Rusijos miestuose buvo suorganizuota apie pusšimtį parodų.

(4) Apologija – gynimas, užtarimas, išgarbinimas.

(5) Ideograma – rašmuo, žymintis ne garsą ar skiemenį, o visą sąvoką; ideogramos yra skaitmenys, matematikos ženklai, chemijos ir logikos simboliai, pvz., 3 žymi ne keturias fonemas t-r-y-s, o tam tikro skaičiaus sąvoką.

(6) Štetlas (jidiš štetl) – miestelis, kuriame žydai sudarė ženklią gyventojų dalį, darė įtaką miestelio raidai, kultūrai, gyvenimui.

(7) Temporalumas – laikinumas.

(8) Šabas – tai septintoji judėjų savaitės diena (šeštadienis), prasidedanti penktadienio vakare ir trunkanti iki saulės nusileidimo šeštadienį: šabas skirtas ilsėtis ir Jahvei garbinti.

(9) Talitas – vyrų po drabužiais vilkimas berankovis apsiaustas, kurio kutai gali būti ištraukiami ant drabužių. Dažniausiai vilkimas ritinių pamaldų, Jom Kipuro ir kai kurių kitų ceremonijų metu.

(10) Sekuliarizacija (lot. saecularis) – pasaulietiškas.

(11) Haskala – ankstyvuoju modernizacijos laikotarpiu prasidėję judėjimas arba žydų Apšvietos amžius.

(12) Eksplikatyvinis – aiškinamasis.

(13) Chasidizmas (hebr. chasid „pamaldus“) – XVIII a. Rytų Europoje susiformavo religinis ekstatinis-pietistinis judėjimas.

(14) ,,A štikel gešeft“ – jidiš ,,mažas dalykėlis“.

Kler Le Foll knygą ,,Vitebsko dailės mokykla (1897–1923)“ į rusų kalbą vertė I. G. Stalnaja. (Minskas, 2007).

Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.