Vilniaus Gaonas Elijahu ben Solomon Zalmanas
Vilniaus Gaonas Elijahu ben Solomon Zalmanas gimė 1720 m. balandžio 23 d. (5480 Nisano mėnesio 26 d.) Selcuose, Baltarusijoje. Kilęs iš garsios Vilniaus rabinų giminės: tarp jo protėvių buvo žinomi rabinai – knygos ,,Ištremtųjų šaltinis“ autorius Mošė Rivkes ir Mošė Kremeris.
Sulaukęs trijų su puse metų Elijahu buvo išmokęs beveik visą Penkiaknygės tekstą mintinai ir buvo geras jos žinovas. Šešerių su puse metų jis Vilniaus Didžiojoje sinagogoje pasakė pirmąją viešąją prakalbą, kurią paruošė vadovaujamas tėvo.
Kartu su unikaliais gabumais, Elijahu turėjo ir išskirtinę nuodėmės baimę. Pasakojo, kad kartą per Šabą motina jį pavaišino žirniais, kuriuos reikėjo išsiimti iš ankšties. Po kelių minučių, susidomėjęs mokslais, berniukas atsitiktinai pasičiupo vieną iš tuščių ankščių, bet netrukus nuščiuvo – juk per Šabą tuščia ankštis turi mukce statusą ir ją uždrausta perkelti. Suglumintas savo klaidos Elijahu neteko sąmonės. Nors jį pavyko greitai atgaivinti, bet vos tik vėl pamatė jo perkeltą ankštį – dar kartą nualpo. Motina suprato vaiko būseną ir pradėjo kramtyti tuščias ankštis tuo rodydama sūnui, kad jos tinkamos maistui – reiškia nėra mukce. Tik tada berniukas apsiramino (r. Dovas Elijahu, Gaonas psl. 215).
Būdamas septynerių Elijahu kelis mėnesius mokėsi pas žinomo komentaro apie Jeruzalės Talmudą autorių rabiną Mošę Margalitą.
Jau nuo aštuonerių jis mokėsi savarankiškai, sulaukęs devynerių puikiai orientavosi ne tiktai Mišnoje ir Šventraštyje, bet taip pat Talmude, įstatymų kodeksuose bei pagrindiniuose responsų rinkiniuose. Sulaukęs dešimties Elijahu jau buvo išnagrinėjęs fundamentalius kabalos darbus – knygą ,,Zohar“ ir Arizalio mokymų turinį atsispindinčius rabino Chaimo Vitalio kūrinius. Šiuo laikotarpiu jis domėjosi ir praktine kabala. Buvęs Vilnius Gaono mokinys rabi Chaimas Voložineris perdavė iš mokytojo girdėtą pasakojimą: Elijahu, dar nesulaukęs trylikos metų jaunasis kabalistas, pabandė kaip Maaraliu iš Prahos sukurti ,,Golemą“, bet nesugebėjo išlaikyti būtiną minties koncentraciją ir procesas nutrūko.
Iki trylikos metų Elijahu taip pat pareigingai kaip tradicinių žydų disciplinų mokėsi matematikos, astronomijos ir kitų mokslų, o taip pat šventosios kalbos gramatikos – šias žinias jis naudojo giliau suprasti tai, kas pasakyta Toroje.
Sulaukęs trylikos ir vienos dienos Elijahu įžengė į priesakų amžių ir prisiėmė ypatingas susilaikymo bei pamaldumo taisykles, daugumos iš kurių laikėsi visą savo gyvenimą. Pavyzdžiui, pradedant nuo tos dienos jis jau nemiegojo daugiau keturių valandų ir visą savo laiką skyrė uoliam mokymuisi.
Aštuoniolikos Elijahu vedė ir įsikūrė Kėdainiuose šalia savo uošvio, kuris įsipareigojo rūpintis jauna šeima, kad Elijahu ir toliau galėtų savo dienas bei naktis skirti Toros mokymuisi. Jaunuolis susidarė ypatingą užsiėmimų tvarkaraštį – pasibaigus trijų mėnesių laikotarpiui jis stengdamasis pasiekti žymiai gilesnį supratimą kartodavo viską ką išmoko, o paskui vėl iš naujo tęsdavo savo užsiėmimus.
Žmonės netruko sužinoti apie jaunąjį Gaoną ir pradėjo į jį kreiptis pagalbos sprendžiant sudėtingus religijos klausimus. Tačiau gelbėdamasis nuo pasaulinės šlovės ir garbinimo, rabi Elijahu pasirinko galutą – savanorišką tremtį: pasiramsčiuodamas ilga lazda, dėvėdamas po varganais drabužiais slepiamą talitą ir tfiliną, jis per septynis klajonių metus po Lietuvą, Lenkiją ir Vokietiją apėjo šimtus miestų bei miestelių.
Nepaisydamas netikėtumų ir permainų įvykiuose, rabi Elijahu siekė kuo geriau vykdyti visus Toros priesakus. Jau garbingame amžiuje Vilniaus Gaonas prisiminė kaip kartą savo klajonėse po Prūsiją Purimo šventės išvakarėse jis beviltiškai vėlavo į viešą Esteros ritinio skaitymą – saulė jau leidosi, o artimiausias miestelis vis dar buvo toli. Ir staiga šalia jo atsirado vežikas su indais pakrautu vežimu. Rabi Elijahu paprašė jį pavėžėti ir atsisėdo ant vežimo krašto. Vienoje iš kelio duobių vežimą mestelėjo į viršų, rabi nuvirto tiesiai ant trapaus krovinio ir indai sudužo. Išliedamas pykti ant seno elgetos, vežikas jį apkumščiavo ir paliko ant dulkančio kelio. Rabi Elijahu pasiekė miestelį tada, kai sinagogoje Esteros ritinio skaitymas buvo jau seniai pasibaigęs. Tačiau trokšdamas ritinį perskaityti dalyvaudamas minjane (esant dešimčiai žydų), jis gatvėje susirinko trylikamečius basakojus paauglius, sumokėjo jiems po dvi monetas ir atsivedė į sinagogą. Bet kai tik jis pradėjo skaityti palaiminimus, kaip visada susikaupęs ir pratęsdamas, paaugliai pradėjo juoktis ir išsilakstė kas kur. Tąkart rabi Elijahu ritinį teko skaityti vienatvėje – taip vienintelį kartą jo gyvenime.
Nors ir atrodė rabi Elijahu kaip paprastas klajūnas, daugelyje vietų jį pažindavo ir garbingai sutikdavo. Išliko liudijimai, kad Hamburge rabi Elijahu kaip įprastai visą laiką leido mokslo namuose, tačiau jį pažino ir visi miesto žydai rinkosi pasižiūrėti garsiojo išminčiaus. Mokslo namai persipildė žmonėmis ir jų minia, spaudžiama bei viską ,,nušluodama“ tebeplūstančių miestelėnų, pavojingai judėjo įsigilinusio į savo mokslus ir nepastebinčio pavojaus rabi Elijahu pusę. Sinagogos patarnautojams teko imtis ryžtingų priemonių ir aplink rabiną pastatyti geležinius aptvarus, ginančius jį nuo smalsios minios. Pabėgimas nuo šlovės nepavyko – po septynių galuto metų rabino Elijahu vardas jau skambėjo visoje Europoje.
Rabi Jonatanas Eibešicas – vienas iš kartos dvasinių lyderių, 5510 (1750 m.) tapęs Hamburgo rabinu, liudijo, kad rabi Elijahu ,,dabar šlovinamas visuose Lenkijos miestuose ir Berlyne…- visose vietose, kuriose pabuvojo šis teisuolis, pasakoja apie jo didybę ir šventumą“. 5508 (1748 m.) rabi Elijahu sugrįžo iš klajonių ir su šeima apsigyveno Vilniuje.
<…>.
Vilniuje rabi Elijahu vėl ėmėsi Toros mokslo – pirmuosius dešimt metų po sugrįžimo iš galuto jis mokėsi savo namuose. Jo kambario durys būdavo visą parą uždarytos, kad neblaškytų tai kas vyksta aplinkui. Rabi Elijahu mokėsi degant žvakei, apsisiautęs talitu ir užsidėjęs tfiliną – pasak amžininkų ,,jo veidas buvo nusuktas į sieną, akys – į knygą, o širdis – kilo pas Aukščiausiąjį.“
Jo miegui skirtas laikas buvo dar labiau sutrumpintas. Pasak sūnaus liudijimo, penkiasdešimt paskutiniųjų savo metų Vilniaus Gaonas ,,niekada nemiegodavo daugiau nei dvi valandas per parą, daugiau nei pusę valandos iš eilės“ – bet ir šį pusvalandį snaudžiančio išminčiaus lūpos ,,tardavo šnabždamus Toros žodžius“. Paprastai per naktį jis snausdavo tris kartus po pusvalandį ir dar pusvalandį dieną. Rytais suvalgydavo gabaliuką duonos (apie šimtą gramų) ir užgerdavo ją vandeniu. Tokią pat trapezą jis pakartodavo ir vakarais – visas kitas laikas buvo skirtas Torai ir gilinimuisi į maldas.
Žiemą jo kambarys buvo nešildomas ir kai pradėdavo nugalėti nuovargis, rabi Elijahu įmerkdavo kojas į ledinį vandenį ir tęsdavo mokslus.
Kiekvieną minutę Vilniaus Gaonas išnaudodavo su išskirtinu intensyvumu. Jeigu dėl kažkokios priežasties jam tekdavo nutraukti mokymąsi, jis tai užsirašydavo: dieną, mėnesį ir trukmę. Jom Kipuro išvakarėse vertindamas nugyventus metus, jis suskaičiuodavo prarastas minutes ir ašarodamas atlikdavo išpažintį ,,niekinančio požiūrio į Toros mokymąsi nuodėmėje“. Artimi jam žmonės liudijo, kad per metus prarastos minutės sudarydavo ne daugiau nei tris valandas.
Toks gyvenimo būdas buvo natūrali jo pasaulio supratimo išraiška – vienintelę žmogaus gyvenimo prasmę Gaonas matė Toros mokymuose ir jos priesakų vykdyme. ,,Toros įstatymai yra Dievo valios išreiškimas, – sakė jis, – ir todėl teisuoliai siekia ne to kas jiems atrodo malonu ar naudinga, bet tik to, kas savo esme įkūnija gėrį – tai yra Toros priesakų vykdymo“. <…>.
Apie 5520 (1760) metus keturiasdešimtmetis rabi Elijahu nutarė apsigyventi Izraelio Žemėje. Čia jo pasiekimai mokantis Toros turėjo pasiekti naują ir diasporoje neįmanomą pasiekti lygį – juk jis pats tvirtino, kad ,,Tora atsiveria būtent ant Šventos Žemės…ir pranašystės vyksta tik ant Izraelio Žemės“. Į kelionę rabi Elijahu rabi išvyko vienas, tikėdamasis, kad ten įsikūręs pasikvies pas save visą šeimą.
Iš Kenigsbergo jis parašė artimiesiems laišką: ,,Prašau jūsų, – rašė rabi Elijahu, – kad jūs, kaip ir man žadėjote, nesijaudintumėte dėl manęs. O ir ko čia jaudintis, juk žmonės daugeliui metui iš namų išvažiuoja vardan uždarbio – o aš, ačiū Dievui, važiuoju į Šventąją Žemę, kurią visi svajoja pamatyti…“ Tuo pačiu metu jis prisipažįsta, kad jo ,,širdis jau ilgisi vaikų ir Vilniuje paliktų mėgstamų knygų“. <…>. Laiško pabaigoje Gaonas išreiškė viltį apie susitikimą Izraelio Žemėje: ,,jeigu tai leis širdingasis Dievas“.
Iš Kenigsbergo rabi Elijahu pasuko į pietus, per Galiciją prie jūros, bet netikėtai pasuko atgal ir po dviejų mėnesių kelionės sugrįžo į savo namus.
Pasak vieno iš išlikusių pasakojimų tada, kai Gaonas plaukė laivu į Izraelio Žemės pusę, iš jo rankų iškrito Toros knyga ir atsivertė tekstu: ,,Nepereisi tu šio Jordano“ – tokiais žodžiais Aukščiausiasis pranešė Mošei apie tai, kad jam nelemta pasiekti Pažadėtąją žemę. Vilniaus Gaonas šį įvykį priėmė kaip ženklą iš Dangaus. Sulaukęs garbingo amžiaus jis paaiškino savo sūnui: ,,Iš Dangaus nedavė man leidimo“.
<…>.
Grįžęs namo, Vilniaus Gaonas pakeitė savo gyvenimą. Dabar jis dažniausiai mokydavosi Vilniaus Didžiojoje sinagogoje arba mokslo namuose, kurie buvo jos kieme. Pasak vieno iš jo sūnų liudijimo, nuo šio laiko ,,visi jo siekiai buvo – dėstyti kitiems“.
Apie Gaoną susibūrė mokinių grupė, iš kurių kiekvienas buvo puikus Toros žinovas. 5528 (1768 m.) vienas iš Vilniaus turtuolių Gaonui ir jo mokiniams nupirko erdvų butą name, kuris buvo šalia sinagogos. Be salės, kuri buvo paversta mokymosi namais, šiame bute buvo ir kambarys, kuriame visą savaitę mokėsi pats rabi Elijahu. Į savo namus jis sugrįždavo tiktai Šabo dieną.
<…>.
Su kiekvienais metais Vilniaus Gaonas vis labiau gilino savo žinias. <…>. Apie Gaoną jo mokinys rabi Chaimas Voložineris sakė: ,,Jis ne tik visas knygas žinojo mintinai, bet atsiminė kiekvieno žodžio vietą jose. Susidarydavo įspūdis, tarsi kiekvienas žodis yra prieš jo akis ir jis tiesiog skaito iš prieš jį atverstos knygos“. ,,Jeigu jam užduodavo kokį nors klausimą, jis atsakydavo akimirksniu, neieškodamas atsakymo atmintyje, – liudijo dar vienas Gaono mokinys rabi Avraamas Dancigas. – Jo smegenyse tilpo visa Tora. Nebuvo galima suprasti kaip žmogus visą tai išlaiko savo galvoje“. <…>. Daugelį dešimtmečių rabi Elijahu kiekvieną mėnesį iš naujo mokėsi visą Babilono Talmudą ir jo komentarus. <…>. ,,Tas, kas nematė kaip dirba mūsų didysis mokytojas, – rašė rabi Chaimas Voložineris viename iš laiškų, – negalės įsivaizduoti kiek darbo jis įdėdavo į kiekvienos detalės ar nagrinėjamos temos niuanso supratimą, nesustodamas tol, kol viskas netaps aišku.“
<…>.
Rabi Elijahu ir jo mokinių dėka, Vilniaus miestas tapo viena iš pasaulinių Toros sostinių – jį vadino ,, lietuviškąja Jeruzale“. Tačiau Vilniaus Gaonas ryžtingai atsisakydavo bet kokių pasiūlymų užimti aukštas pareigas bendruomenėje, suprasdamas, kad rabino arba ješivos vadovo veikla neišvengiamai atitrauks jo dėmesį nuo Toros mokslo.
<…>.
Vienoje iš Vilniaus Gaono knygų sūnūs jos įžangoje liudijo, kad tėvo aistringa meilė Torai iš širdies išstumia visus kitus prieraišumus. Net ir su pačiais artimiausiais žmonėmis, šeimos nariais ir mažu mokinių būreliu, Gaonas vengė pokalbių, kurie nebuvo susieti su Toros mokslu. Vyresniųjų savo vaikų, kurie jau buvo sukūrę šeimas, jis niekada neklausinėjo apie materialines problemas ir poreikius. Jo sūnus rabi Avraamas pasakojo, kad kada grįždavo pas tėvą po ilgo išsiskyrimo, Gaonas neuždavęs nei vieno klausimo rūpindavosi tiktai tuo, kad sūnus greičiau galėtų pradėti Toros mokslus.
Nepaisant to, kad Gaonas nusišalino nuo bet kokio vadovavimo Europos žydų bendruomenei, jis gavo kartos vadovo ir vieno iš visos diasporos lyderių statusą.
5532 (1772) m. Gaonas buvo įtrauktas į kovą su chasidų judėjimu, kuris tam laikui buvo apėmęs ne tiktai Podoliją, Volynę bei Galiciją, bet ir didžiąją Baltarusijos dalį – nedidelės chasidų bendruomenės susikūrė Minske, Pinske, Šklove ir Karline. Chasidai įkūrė slaptus maldos namus ir pačiame Vilniuje, anksčiau buvusiame neįveikiama chasidizmo priešininkų sostine. Perpildytoje Vilniaus Didžiojoje buvo paskelbtas ,,didysis heremas“ – visi chasidizmo pasekėjai buvo atskirti nuo žydų bendruomenės. Heremo tekstas, po kuriuo buvo ir Gaono parašas, pasiekė visas Europos bendruomenes. Būtent jis vadovavo viso žydų pasaulio misnagdimų (chasidizmo priešininkų) stovyklai.
Lietuvoje ir Baltarusijoje prasidėjo žiaurūs persekiojimai: chasidus, kaip ir ,,frankistus“, stengėsi atskirti nuo žydų pasaulio, kad jie negalėtų skleisti savojo mokslo. Buvo draudžiama kartu su chasidu valgyti ir su juo kalbėtis, suteikti jam nakvynę ir nuomoti būstą, net tiesiog ,,stovėti šalia chasido arčiau nei per keturias alkūnes“. Buvo persekiojamos santuokos su chasidais, o kartais tėvai versdavo dukras skirtis su vyrais, kurie priklausė chasidų bendruomenėms. Visur buvo uždaromi chasidų maldos namai, o jie patys tremiami iš miestų ir miestelių.
Vykdomi trėmimai laukiamus rezultatus davė tik Lietuvoje, nes 5532 (1772) m. po pirmojo Lenkijos padalinimo didžioji Baltarusijos ir Ukrainos dalis atiteko Rusijos imperijai, o Lietuva dar daugiau nei dvidešimčiai metų liko kitoje sienos pusėje – Lenkijos sudėtyje.
5541 (1781) m. per visą Rytų Europą nusirito nauja galinga chasidų tremčių banga, nes žinomiausi Lietuvos rabinai paskelbė pakartotiną heremą, po kuriuo ir vėl buvo Vilniaus Gaono parašas. <…>.
5548 (1788) m. antroje Švato mėnesio pusėje šešiasdešimtmetis Gaonas remiantis priešininkų melagingu pranešimu buvo suimtas – jį apkaltino tuo, kad jis inicijavo ir organizavo priėmusio krykštą žydo jaunuolio pagrobimą iš vienuolyno. <…>. Po mėnesį trūkusio įkalinimo jis buvo paleistas, bet tyrimas vyko toliau. Po metų teismas jį išteisino pritrūkus įrodymų ir nubaudė trumpu trijų mėnesių įkalinimu bei bauda.
<…>.
Paskutinius gyvenimo metus Vilniaus Gaonas priartėjo prie savo gyvenimo esmės – pilnai ir tobulai pasiekė Toros išmintį. <…>. Išliko liudijimas apie iškilmingą visos Toros pažinimo pabaigos ceremoniją, kurią surengė Gaonas. Į savo kambarį jis pakvietė kelis artimiausius mokinius. Jam prašant buvo uždarytos durys ir uždegta daug žvakių. Gaonas pranešė, kad ,,Aukščiausiasis jį pagerbė visos Toros šviesa“ – jis ,,pažino visą Torą, kurią davė ant Sinajaus kalno ir pažino kaip žodinė Tora užkoduota rašytinės Toros tekste“. <…>.
Prieš mirtį Vilniaus Gaonas sukaupė paskutines jėgas ir spėjo su dideliu džiaugsmu atlikti netilat lulav, palaimindamas keturių rūšių augalus. <…>.
Garsusis išminčius mirė 1797 m. spalio 9 d. Vilniuje.
<…>.
Šaltinis: shabat-shalom.info (ištraukos iš knygos ,,Rabi Elijahu ben Solomon Zalmanas iš Vilniaus“).
Nuotrauka iš radzima.org.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.