Govgil (Govlei-Geulia) ir Mimuna
Prisimindami išsivadavimą iš Egipto nelaisvės, kalnų žydai (bendruomenės gyvenančios Kaukaze – Azerbaidžano ir Dagestano teritorijoje, save vadina juhuro) iš karto po Pesacho švenčia Govgil (išsilaisvinimas iš sunkumų ir vergovės), o žydai iš Maroko – savo nacionalinę šventę Mimuną.
Mimuna marokiečių žydų dialektu reiškia tą patį, ką ,,Jemuna“ hebrajų kalba – ,,tikėjimas“. Tačiau tai ne vienintelė versija, kuria aiškinama šios šventės pavadinimo kilmė: sako, kad ji susieta su Maimono Ben-Josefo, Rambamo (Maimonido) tėvo, vardu ir švente minimos jo mirties metinės (tiesa, didelės šios šventės linksmybės sukelia abejones tokiomis jos ištakomis) arba žodis ,,mimuna“ giminiškas arabų žodžiui ,,maimun“ – ,,laimingas“.
Kalnų žydų Govgil ir marokiečių žydų Mimuna – tradicinės šventės, kurios švenčiamos pirmąją dieną po Pesacho. Jos simbolizuoja pavasario pradžią ir galimybę vėl valgyti maisto patiekalus, kuriuose yra raugo ir kurie dėl jo buvo drausti visą Pesacho laikotarpį.
Iš pradžių Govgil ir Mimuną šventė tiktai išeivių šeimose, tačiau prieš daugiau nei 60 metų Mimuna tapo nacionaline švente ir buvo priimta kitų etninių grupių narių. Šiuolaikiniame Izraelyje šios šventės dieną organizuojamos masinės išvykos, miestų parkuose vyksta šventės su dainomis ir šokiais. Mimuna jau tapo populiari ir už Izraelio ribų – ją švenčia Paryžiuje ir Amsterdame, Los Andžele ir Monrealyje, Bostone ir Minske.
Govgil (Govlei-Geulia)
Šventė prasideda iš karto po Pesacho. Į ją įprasta kviesti svečius, rengti vakarėlius ir iškylas.
Baigiantis Pesachui stalas yra padengiamas įvairiais valgiais, tradiciniais patiekalais ir gėrimais, šventiniu plovu su džiovintais vaisiais. Ryžiai simbolizuoja dievišką prigimtį, suklestėjimą, gausą, turtą ir pan.
Pagal seną kalnų žydų tradiciją indo su saldumynais arba vaisiais kraštus apdeda jauna pievų žole – tai gamtos gimimo, amžino gyvenimo, pirmosios pavasario šilumos ir tobulumo simbolis. Ant viršaus dedama iki penkių auksinių papuošalų, monetų arba amuletų, kurie simbolizuoja turtingumą. Po to krosnį, jos arba židinio kaminą, židinį apjuosia jauna šviežia žole ir sako: ,,Tegu sena nuo mūsų išeina, o nauja šviežia nuo Aukščiausiojo į namus ateina!“ ir dainuoja: ,,Šiandien nuo akių išsilaisvinome, o rytoj su Aukščiausiojo ir pranašo Daniilo pagalba te būsime mes sotūs ir sveiki – visi Jeruzalėje!“
Mimuna
Žydai iš Maroko ant šventinio stalo deda indą su gyva žuvimi – tai vaisingumo simbolis. Virtais kiaušiniais papuoštas indas su miltais – gausumo, vystimosi, gyvenimo užuomazgos, pavasario ir saulės simbolis, o miltuose paslėpti penki auksiniai papuošalai simbolizuoja turtingumą. Indas, kurio kraštai apdedami jauna žaluma arba pupelių ankštimis, simbolizuoja gyvenimą, augimą, harmoniją ir sveikatą. Paprastai stalas papuošiamas gėlėmis, kviečių ir miežių varpomis. Ant šventinio stalo dedamos pupos, salotų lapai, medus, pieno produktai, kiaušiniai, džiovinti vaisiai, uogienė ir pyragai. Vienu charakteringiausių patiekalų yra mofleta – saldus keptas paplotėlis, panašus į plonai iškočiotą tešlos blyną. Teigiama, kad tik žydai iš Maroko žino kaip iš tikrųjų pabaigti Pesachą – su miltų ir saldumynų gausa!
Mimunos dieną tradiciškai vaikščiojama vienas pas kitą į svečius, kviečiami muzikantai, linkima sėkmės ir laimės: tarbchu u-tsaadu (arabų kalba). Šią dieną, kaip ir daugelis kalnų žydų, atlieka piršlybų apeigas.
Nepaisant to, kad nėra šaltinių Halachoje, ši šventė turi svarbią idėją. Juk Talmude pasakyta (Roš a-Šano traktatas), kad pilnas išsigelbėjimas, kaip iš išsigelbėjimas iš vergovės Egipte, įvyks Nisano mėnesį – mėnesį, kai švenčiamas Pesachas. Mimunos šventė ir džiaugsmas kaip tik ir demonstruoja žydų tautos tikėjimą į tai, kad šie žodžiai išsipildys. Nors Pesachas jau baigėsi, o išsilaisvinimas dar neatėjo, bet žydų tauta tiki į jį! Sakoma, kad Mimuna sujungia tai kas šventa bei kasdieniška ir paverčia Pesachą laisvės ir žydų tautos vienybės diena. Todėl dabar izraeliečiai Mimuną vertina kaip aškenazių ir sefardų, o taip pat musulmonų ir žydų susitaikymo pagrindą. Ir tame yra tiesos. Šios šventės kulinarinių tradicijų pradžia – arabų ir berberų šeimose. Pasakojama, kad paskutiniąją Pesacho dieną, po saulėlydžio, jie paskolino miltus ir mieles savo kaimynams žydams. Mainais Maroko žydai atidarė savo namų duris ir pasidalino su jais pirmaisiais kepiniais. Tokia tradicija išliko iki šiol – Mimunos išvakarėse Maroko žydai namų duris palieka atidarytomis.
Tradicinės šventės Govgil ir Mimuna, kaip ir gimimo diena – tik vieną kartą metuose…Laimės, taikos ir gėrio visiems juos švenčiantiems!
Šaltiniai: stmegi.com, toldot.ru.
Nuotrauka iš holyfood.livejournal.com.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.