Krakynės miškas (Zarasų rajonas). 1941 m. rugpjūčio 26-oji
,,Niekada dar kartą, Dieve. Niekada dar kartą“
(Popiežius Pranciškus)
1941 m. rugpjūčio 26-oji Krakynės miške (Degučių seniūnija, Zarasų rajonas)
Apie įvykius Krakynės miške liudijo:
Jonas Baura: gimė 1929 m. kovo 6 d. Berniūnų kaime, Dusetų valsčiuje, Zarasų apskrityje. Pasakojime prisimena žydų gyvenimą Dusetose, miestelio gyventojus, varomus į egzekuciją Krakynės miške žydus dusetiškius.
Antanas Galvydis: gimė 1911 m. Svėdasuose, Utenos rajone. Pasakoja apie vaikystę ir šeimą, įkalinimą Zarasų kalėjime ir pabėgimą iš jo, dusetiškį žydą gydytoją Epšteiną ir jo šeimą, geto sąlygas Užtiltėje, 1941 m. rugpjūčio pabaigos įvykius Krakynės miške.
Emilija Kaulakienė: gimė 1923 m. Lietuvoje. Pasakojime prisimena apie Antalieptės žydų bendruomenės gyvenimą, žydų šaudime dalyvavusį pusbrolį ir įvykius Krakynės miške.
Jerachmielis Korbas: gimė 1887 m., išgyveno holokaustą, 1947 m. emigravo į Palestiną, mirė 1952 m. rugsėjo 13 d. Izraelyje. Liudijimas jidiš kalba užrašytas paties Jerachmielio Korbo ranka 1946 m. liepos 4 d. Miunchene.
Ruošiant medžiagą naudota: Džo Volfo knyga ,,Holokaustas 21 Lietuvos mieste“, J. Rosino ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“. Krakynės įvykių liudytojų Antano Galvydžio ir Jono Bauros liudijimų transkripcija bei Emilijos Kaulakienės video liudijimas iš JAV holokausto memorialinio muziejaus video archyvų, Jerachmielio Korbo liudijimas, http://holokaustas.lt informacija, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus sudarytas ,,Holokausto Lietuvoje atlasas“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytas gelbėtojų sąrašas, Mendelio Davidsono liudijimas.
Nuotraukos iš žydų tautos katastrofų ir heroizmo Memorialinio komplekso Jad Vašem archyvų ir Saros Veis-Slep knygos ,,Buvo štetlas Lietuvoje“.
Parengė Gražina Ragauskaitė. Tekstus vertė: iš anglų kalbos Vitalijus Ščerbakovas, jidiš – Zalmanas Tzibelis, rusų – Gražina Ragauskaitė.
* * * * * * * * * *
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse 1941 m. birželį Lietuvos teritorijoje gyveno 220 000 žydų tautybės žmonių. Pirmasis žydų genocido Lietuvoje laikotarpis 1941 m. birželis – lapkritis. Tai pats baisiausias ir tragiškiausias genocido tarpsnis, kurio metu nužudyta apie 80 proc. tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų. Birželio 24 d. organizuotos pirmosios žydų žudynės Lietuvoje, kurias vykdė Tilžės gestapo ir Klaipėdos policininkų būrys Gargžduose, sušaudant 201 žmogų. Zarasų rajone, Krakynės miške rugpjūčio 26-ąją žudynes vykdė Zarasų apskrities baltaraiščiai, Hamanno skrajojantis būrys ir vokiečių kareiviai, kurie pagal Karlo Jėgerio raporto duomenis sušaudė 2569 žmones: 767 žydus, 1113 žydžių, 687 žydų vaikus ir 2 komunistus – lietuvį ir rusą (ant paminklo aukoms užrašyta, kad nužudyta 8000 Zarasų rajono ir aplinkinių vietovių žydų, buvusio Turmanto gyventojo Mendelio Davidsono liudijime – apie 4500).
Lietuvoje įvykdyto masinio žydų naikinimo viršininkas ir aukų ,,buhalteris“, 3-ojo operatyvinio būrio vadovas, SS pulkininkas K. Jėgeris pateiktuose 1941 m. rugsėjo 10 d. ir gruodžio 1 d. raportuose didžiuodamasis konstatavo, kad jo vadovaujamas būrys ,,pasiekė užsibrėžtą tikslą“. Suvestinių žiniose apie iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas K. Jėgeris raportavo, kad jo pavaldiniai ir pagalbininkai nužudė 47 326 vyrus, 55 556 moteris ir 34 464 vaikus – iš viso 137 346 žmones (turėtų būti 133 350). Prie šio skaičiaus reikia pridėti dar 4000 žydų tautybės žmonių aukų, kurios buvo nužudytos iki liepos 2-ąją perimant operatyviniam būriui saugumo policijos funkcijas.
Apie Krakynės miške vykusias žydų žudynes pasakoję baltaraiščiai Jonas Venclovas ir Albinas Miškinis liudijo, kad dalyvavę baltaraiščiai buvo paskirti į konvojavimo būrį, kuriam reikėjo apsupti 50 žmonių grupę ir lydėti ją į šaudymo vietą. Po egzekucijos šaudę baltaraiščiai gavo po pusę litro degtinės, konvojavę – po pusę litro degtinės trims.
Matę į Krakynės mišką varomus žydus liudininkai pasakojo, kad į mirtį buvo siunčiami ne tik senoliai, moterys su vaikais ir vyrai, bet net kūdikiai. Kai kurie iš mačiusiųjų manė, kad manta apsikrovę žydai yra lydimi ginkluotų vyrų todėl, kad šių neapvogtų kelyje. Pasakojama, kad žydės motinos savo vaikams kalbėjo apie tai, kad pasiekę Turmanto geležinkelio stotį jie visi sės į traukinius ir iškeliaus į išsvajotąją Palestiną…
Įvykių liudijimai pasakojo, kad 1941 m. rugpjūčio 26-ąją žydai grupė po grupės buvo varomi į Krakynės mišką, kuriame buvo ką tik iškastas griovys. Šaudymą matęs A. Galvydis pasakojo, kad jis buvo 2 m pločio, 2 m gylio ir gal pusės kilometro ilgio – iš tokio žmogui iššokti jau buvo neįmanoma. Atvarytiesiems prie jo būdavo liepiama nusirengti. Vyrai paklusdavo, o moterys ne – jos rėkdamos bandydavo apginti savo vaikus ir pasak liudininko, nei viena to neįvykdė. Pašnekovas atvirai prisipažino, kad pakliuvusiam į Krakynės miško šaudymus žmogui buvo galima išeiti iš proto. ,,Pamato, kad griovyje sušaudyti, o, Jėzus, kaip pradeda bliaut, šaukt Dievo“, – sakė jis. Stovėjusius ant griovių krašto žmones mušdavo automatų buožėmis ir gyvus stumdė į griovius. ,,Juos sustumia visus. Jie susmenga, sutūpia, guli, gaišta. Vaikus ir senelius sumeta paėmę už pažastų“, – video medžiagoje pasakoja A. Galvydis. Jis sakė, kad po to šaudydavo į nustumtuosius nepalikdami nei vieno gyvo…Video liudijimų rengėjų atvežtas į įvykio vietą A. Galvydis nustebo – tokio miško tada, 1941-ųjų rugpjūčio pabaigoje, dar nebuvo – tik dirvonas…
Šaudyti vedė atskirai zarasiškius, antazaviškius, salakiškius, dusetiškius – kaip sakė A. Galvydis ,,visus Zarasų rajono žydus“. O prieš tai šias grupes suvarydavo į skirtingas paskirstymo vietas – Vencavus, Degučius, prie Vencavų ežero…Paklaustas ką darydavo suvaryti žmonės, liudijęs pasakojo: ,,Rėkia ir gula, šaukia Dievo ir viskas. Rėkavo, rėkavo, rėkavo, Dievo šaukdavo žydiškai“. Pirmiausia iš atvarytos grupės atrinkdavo moteris ir su jomis buvusius vaikus. Kitos grupės šaudomų žmonių nematė. Vieną grupę sušaudė. Šitie jau nutilo, nebekalba nieko, neberėkia, tai tada…Paskui jau tyku, tai atvaro kitą grupę, kitą pulką žmonių, liepia jiems nusirengti visiems ir tada pradeda šaudyti“.
Savo liudijime ignalinietis, buvęs Ignalinos ir Švenčionių getų/darbo stovyklų kalinys J. Korbas pasakojo ir apie išsigelbėjusius nuo šaudymų Krakynės miške pasmerktuosius. Su vienu iš jų – salakiškiu Girša Bravu, kuriam pavyko pabėgti iš žydų surinkimo vietos prie Degučių mokyklos, liudytojas vėliau kalėjo Švenčionių darbo stovykloje. G. Bravas pasakojo, kad drauge su juo pabėgo dar vienas žydas, bet J. Korbas jo pavardės neprisiminė. Vėliau liudytoją pasiekė žinios, kad šių dviejų žydų gyvenimas baigėsi tragiškai: G. Bravas buvo nušautas, kai mėgino patekti pas baltarusių partizanus, o antras žydas persipjovė sau pilvą, kai atsidūrė baltaraiščių apsuptyje ir suprato, kad mirti jam bus geriau, nei gyvam patekti į budelių rankas.
Panašiomis aplinkybėmis vėliau žuvusius išsigelbėjusius vyrus mini ir Josifas Rosinas knygelėje ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“. Pasak aprašomo įvykio buvę du žydai – Haimė Šulmanas ir Aronas (pavardė nežinoma). Išsigelbėję nuo mirties Krakynės miške slapstydamiesi klajojo aplinkiniais miškais, bet 1943 m. Haimę Šulmaną nušovė, o Aronas, nematydamas išeities, netekęs vilties ir supratęs kad neišgyvens – nusižudė.
Džo Volfo knygoje ,,Holokaustas 21 Lietuvos mieste“ minimas dar vienas buvęs Krakynės miško žudynėse išsigelbėjimas. Iš vieno Zarasų rajone buvusio žydų surinkimo punktų pavyko pabėgti moteriai ir dviems jos vaikams. Tokiai rizikai ją paskatino naktį išgirstas sargybinių pokalbis apie rytą būsiančias pasmerktųjų skerdinės. Stebuklingai pabėgusi iš nelaisvės, ji su vaikais keliavo miškais ir laukais tol, kol pasiekė Kauną. Tačiau tai nebuvo jų išgelbėtų gyvybių uostas – patekę į Kauno getą pabėgėliai žuvo jame.
Savo liudijime J. Korbas pasakojo ir apie vieną iš tų, kurie žydus į Krakynės mišką gabeno vežimais – lenką Juzką. J. Korbą sužavėjo šio žmogaus taurumas ir kilnumas – jisai pats pasisiūlė liudijusiam jį išgelbėti ir tai padarė.
Apie pabėgusius iš šaudymų Krakynės miške ar bandžiusius tai padaryti liudydamas pasakojo ir A. Galvydis. Sulaukęs sutemos atsiskyręs dusetiškis žydas Altaras, pasak Antano buvęs geras sportininkas, perplaukė Vencavų ežerą, atėjo į Dusetas, per jas į mišką, susirado partizanus ir metus kitus kovojo. Bet gyvenime pabėgęs nuo vienos mirties baigė kita – plaukdamas valtimi ežeru girtas nuskendo.
Paklaustas ar buvo šaudymo vietoje bandoma apsiginti, A. Galvydis atsakė: ,,Na, tai vienas peršoko per šitą griovį. Tik tiek mačiau, kad peršoko per griovį ir bėgo per kalną. Pradėjo į jį šaudyt, rėkt, tai tada tas sako: ,,- Ui, nemuškit, jūs vis tiek sušaudysit mane. Sako, aš čionais bėgau.“
O viena auka, pasak A. Galvydžio, buvo pasislėpusi po sušaudytųjų rūbais: ,,Na, visus sušaudė. Kur tai atrado šitą žydelį – ištempė, pradėjo tąsyt, mušt. Tas sako: ,,- Tu manęs nemušk, mane vis tiek sušaudys, kam mane muši, – na, tai privarė prie duobės ir sušaudė.“
Po Krakynės miške įvykdytos egzekucijos vokietis pasakė kalbą, kurią išvertė vienas iš supratusių ją. ,,Mes blogą darbą padirbom, bet, sako, naudingą. Sako, žiūrėk žmogus eina suvargęs rugius pjovęs ar tenai kitą ką, o, sako, anas sėdi išsikėtęs ant prisko (?) ir šaukia: ,,- Užeik pas mane, mažu ką pirksi“, – prisiminė Antanas Galvydis.
Rosino knygelėje ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“ minimas niekur kitur neskaitytas faktas, kad tądien Krakynės miške buvo sušaudyta ir Salako gyventojų Radzevičių keturių asmenų šeima už tai, kad slėpė žydų tautybės žmones. Salakiškių Aldonos Radzevičienės ir Radzevičiaus pavardės įrašytos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytame daugiau nei 2700 žydų gelbėtojų sąraše.
Video prisiminimais apie varomus į Krakynės mišką Dusetų žydus pasidalijo Berniūnų kaime, Dusetų valsčiuje gimęs ir tada ten gyvenęs J. Baura: ,,Na, dėl šito žydų šaudymo aš galiu tiktai pasakyti tiek, kad dalyvavau. Kaip ir dalyvis beveik buvau. Broliuką turėjau, o prie vokiečių buvo vaikams maistas, skanėstai – baronkos pagal korteles dalijamos. Mama pasiuntė mane atnešti baronkų. Aš kaipgi mamos neklausysiu. Pirma dar kaip ir nenorėjau, bet paskui vis tiek privertė būtinai eiti. Aš nusipirkau baronų, o tuo momentu varė žydus. <…> Na, ir aš einu su šitais. Žydus varo, aš einu kaip ir šone, šaligatviu. Dabar čia asfaltas, o tada buvo akmenimis gristas takas. Viduriu varė, aplink iš vieno šono vokiečiai, iš kito prisimaišę visokių. <…> Priėjom – man kryžkelė į Kavolius, į Berniūnus – aš šast ir namo. Žinot, aš eit, vokiečiai ir mane. Aš raudot, aš gi jau supratau kas čia vyksta. Nieko – mane įstūmė draugėn ir varo. Aš raudu. O ką? Ten visi rauda. Ar čia daug raudojo, ar ten visi raudojo, ką ten suprasi. <…> Taigi, buvo moterys, vaikai, seneliai, jaunučiai. Jie nešė ant rankų vaikelius, su venzliukais visi. Jiems lyg tai buvo įsakyta kuo vertingesnį turtą pasiimkit – gal auksą, pinigus, nežinau. <…> Įvarė į aptvertą spygliuotomis vielomis teritoriją. Man jau ne tas rūpėjo. Na, žinai, aš tik raudoti.“ Pasakotojas mano, kad jam pasisekė – jį tarp prižiūrinčių atvarytuosius žydus pažino Vilius Beinoravičius, pas kurio tėvus Jonas ganydavo karves. Jis pakalbėjo su vokiečių karininku ir įtikino, kad berniukas ne žydas. Išlaisvintas J. Baura bėgo namo neatsigręždamas. ,,Žinai, aš moviau, du kilometrus neatsigrįžau tikrai, o paskui jau pavargau truputį, tai tada atsikvėpiau bent kiek. Tai va, tokio strioko man buvo, kad šito neužmiršiu visą gyvenimą“, – sakė pasirengimo egzekucijai Krakynės miške liudytojas.
Į video pasakojimą yra įrašyti ir apie 1941 m. rugpjūčio 26-osios įvykius pasakojimus girdėjusios tuomet Zabičiūnų kaimo (Antalieptės seniūnija) gyventojos E. Kaulakienės prisiminimai. Ji liudijo, kad atėjus vokiečiams žmonės kalbėjo, jog šaudys žydus. ,,Mums tai buvo baisus žiaurumas“, – sakė E. Kaulakienė. Pašnekovė pasakojo apie gėdą, kurią užtraukė jos pusbrolis Algirdas Urbanas. Tada dar jaunuolis jis persimesdavo per pečius automatą ir iš namų Zabičiūnų kaime išeidavo į Antalieptę. Apie tai, kad šaudys žydus kalbėjo ir jis. Šūvius iš Krakynės miško girgėjusi liudytoja pasakojo: ,,Vieną dieną šūvių buvo daug. Jie prasidėjo po pietų ir kiek laiko trūko neprisimenu. Mes visi labai bijojome ir galvojome, kad kai iššaudys žydus, mus visus po jų taip pat iššaudys.“ Paklausta ar tikrai užkasus sušaudytas aukas žemė judėjo, ji atsakė: ,,Kalbėjo, kad kai užkasė žemė judėjo, net kilnojosi…“ E. Kaulakienė girdėjo pasakojant, kad renkamiems į egzekuciją žydams buvo liepta pasiimti kastuvus ir jie turėję patys sau išsikasti griovį mirčiai, kad prieš šaudymus žydės moterys labai verkusios ir prašė gyventojų išgelbėti jų vaikus – priglausti šeimose. Ar taip kas pasielgė, liudytoja pasakojant negirdėjo. Vėliau nušautų žydų turtą išsivežiojo kankintojai: ,,Ir mano pusbrolio tėvai iš Antalieptės atsivežė kėdes, stalus, – nuskambėjo E. Kaulakienės apmaudas video pasakojime, – sūnus, atseit, uždirbo…“
Rašoma, kad visiems ne žydų tautybės gyventojams, apie žudynių vietą Krakynės miške turintiems sodybas 3-5 kilometrų atstumu, buvo įsakyta trims dienoms jas palikti. Pasakota, kad du iš Salako vežę žydus vėžėjai nuo vėliau išgirstų miške myriop siunčiamų žmonių riksmų išprotėjo.
Galvydžio, J. Bauros ir E. Kaulakienės video liudijimai ne vieninteliai, kuriuose užfiksuoti žydų šaudymo Zarasų rajone įvykiai. Yra salakiškių bei zarasiškių pasakojimai, bet, deja, jie saugomi JAV holokausto memorialinio muziejaus archyvuose ir nėra prieinami viešai peržiūrai (tik apsilankius komplekse). Tačiau neprarandame vilties, kad kada nors padedami išeivių zarasiškių galėsime sužinoti ir juose įamžintus baisios tragedijos Zarasų rajone faktus.
Naujai atrasti pasakojimai apie įvykius Krakynės miške.
1961 m. balandžio 8 d. rajono laikraštyje ,,Pergalė“ (parengė darbuotojas A. Matiukas) apie įvykius Krakynės miške rašyta:
,,1941 m. rugpjūčio 25 d. iš visos Zarasų apskrities į Pažemį suvežė žmones, suskirstė juos į kelias stovyklas – Vencavuose, Baltiškėse, prie Balčio ežero ir kitur. O sekančią dieną – rugpjūčio 26-ąją žmogžudžiai pradėjo niekuo nekaltų žmonių egzekuciją. 9 val. ryto prie iškastų duobių buvo atvaryta pirmoji 200 žmonių partija. Pagal komisijos fašistinių okupantų žvėriškumams Lietuvoje tirti ir vietinių gyventojų pasakojimus, į pirmąją partiją buvo atrinkti patys stipriausi ir sveikiausi vyrai. Po to buvo varoma 200 moterų ir merginų, trečioje partijoje – vaikai ir seneliai. Ir taip vora už voros. Iki pavakario fašistiniai galvažudžiai atliko savo juodą darbą, nužudę beveik 8000 žmonių. Požemyje atgulė ir senukas Berelis Stoleris, pagarsėjęs Zarasuose savo sąžiningumu, ir darbininko Chaimo Marono šeima su keturiais mažais vaikais, ir Eidelmanienė su savo mažyliais ir kiti.
Vencavų gyventojai ir iki šiol su šiurpu prisimena tą dieną. Senutė Gladušova pasakoja: ,,Galvas apsidėjome pagalvėmis ir taip pralindėjome nei gyvi, nei mirę…“ Kulkosvaidžių ir šautuvų tratėjimas buvo girdėti net už dešimties kilometrų Morkūnuose, Padustėlyje, Antalieptėje.
Archyvinė medžiaga dar labiau atskleidžia žvėriškumą. Patekę į valstybės saugumo darbuotojų rankas, Pažemio skerdynių dalyviai prisipažino: aukas išrengdavę, po to gyvus suvarydavę į duobę ir šaudydavę. Mažus vaikus netgi nenušautus sumesdavę į kapą ir palaidodavę po lavonais. Iš lavonų išlupinėdavo auksinius dantis, išlaužydavo pirštus su žiedais. Pavakarę, baigus šaudymą, sulipo į duobę ir pistoletų šūviais pribaiginėjo sužeistuosius.
Ar nėra gyvų likusių Pažemio tragedijos liudininkų? Vargu. Pabėgimai, tiesa, buvo. Bet bėgliai buvo sugaunami ir nužudomi. Taip, pavyzdžiui, bandė pabėgti gabus gydytojas Epšteinas, gyvenęs Dusetose. Jį raitomis pasivijo, pririšė prie baslio ir leisgyvį nutempė atgal.
Užbaigus skerdynes, aukas užpylė ir sulygino kapus su žeme. Tuomet padėkos kalbą pasakė aukštas vokiečių pareigūnas, neužmiršęs pasakyti: apie šį įvykį neturįs niekas žinoti, kapai turi apaugti žole ir nesukelti jokio įtarimo.“
1973 m. G. Erslavaitės paruoštame rinkinyje ,,Masinės žudynės Lietuvoje. 1941-1944. Dokumentų rinkinys, II dalis) spausdinami 1950 m. balandžio 22 d. duoti V. Janaudžio parodymai (Vytautas Janaudis, Adomo, gimęs 1920 m. Zarasų rajone, Baibių apylinkėje, Pošerinės kaime. Suimant dirbo Panevėžio melioracijos stotyje apskaitininku):
,,1941 metų rugpjūčio mėnesį su Antalieptės baudėjais dalyvavau masiškai šaudant žydų tautybės piliečius Savičiūnų miške. Šaudyti atvyko Zarasų apskrities valsčių baudžiamieji būriai ir vokiečių specialios komandos. Iš Antalieptės būrio šaudė tik keli. Tąsyk šaudė ištįsą dieną. Mirtininkus didelėmis grupėmis gabeno iš Vencavų dvaro. Aš girdėjau dažnus šūvius ir siaubingą riksmą. Mačiau jau užkastą griovį, daugiau kaip 200 m ilgio ir 4 m pločio.
Beveik visą sušaudytų žydų turtą išdalijo šaudytojams. Gavau žieminį ir vasarinį paltą, kostiumą, trejas kelnes, patalynę, pusbačius, aulinius batus ir dvi poras apatinių baltinių“.
2014 m. kovo 14 d. Laimono Abariaus ,,Mūsų Ignalina“ (mignalina.lt) straipsnyje ,,Dar kartą apie rastus ir nerastus lobius“ užrašytas šis pasakojimas:
,,Pasitaikydavo, kad jau suplanavus žudynes, sargybiniai, gviešdamiesi turto, išleisdavo žydukus susirinkti skolas. Mokytoja Monika Mačkinytė-Aukštuolienė (1924–2013) pasakojo, kad šaudymų Pažemio miške išvakarėse per žmones vaikščiojo siuvėjas Hirša, rinko iš žmonių pinigėlius kiek kuris skolingas. Pasakojo, kad dabar visi esą suvaryti miškan. Ramu, paukščiai čiulba, kelias dienas pabūsią, o paskui vešią į kitą vietą darbams. Prireiks tų pinigėlių. Tikėjosi pagyventi, o gavosi štai kaip…“
Apie žudynes Krakynės miške pasakoja buvęs Turmanto gyventojas Mendelis Davidsonas:
,,Krakynės miške buvo aptverta spygliuota viela aikštelė. Išeiti iš jos nebuvo jokių galimybių. Žydus į aikštelę suvarė su visa jų pasiimta manta. Kas penki metrai sargyboje stovėjo ginkluoti automatais kareiviai.
Kai kurie vežikai nenorėjo matyti žudynių, todėl paliko tuščius vežimus bei arklius, pabėgo iš tos vietos ir išsisklaidė po mišką. Daliai iš jų buvo įsakyta likti iki egzekucijos dienos – antradienio, rugpjūčio 26-osios. Buvo tokių, kuriems kaip Medzveckiui, leido sugrįžti į namus. Geras mano pažįstamas lenkas Alfonsas Kondzilevskis šaudymo vietoje buvo pasilikęs iki rugpjūčio 26 d. Jis pasakojo, kad suvaryti į aikštelę žydai labai verkė, apsikabindavo vienas kitą ir atsisveikindavo, religingi visą naktį meldėsi, motinos glaudė savo vaikus. Niekas nemiegojo.
Antradienį, rugpjūčio 26-ąją, penktą valandą iš ryto, kareiviai atsirinko keturis šimtus stiprių ir sveikų vyrų. Jiems prisiekė, kad ves medicininiam patikrinimui ir vėliau skirs darbams. Ši žinia kiek apramino. Kiekvienam vyrui leido pasiimti mažą ryšulėlį su maistu ir nuvedė miško takeliu prie iš anksto iškastų dviejų didelių, ilgų duobių. Jas pamačius viskas tapo aišku…Vyrai išmėtė ryšulėlius, kuriuos po šaudymų surinko kareiviai. Aukoms buvo liepta atsigulti veidu į žemę. Kareiviai šaukė bei grasino kiekvieną, kuris bandys pakelti galvą ir žiūrėti, nušauti vietoje.
Atrinktus vyrus kareiviai prie duobių vedė mažomis grupėmis ir paskirstydavo prie jų po lygiai. Prieš sušaudant pasmerktiesiems įsakydavo nusirengti iki apatinių rūbų, o viršutinius drabužius liepdavo sudėti į vieną krūvą. Aukos buvo šaudomos čia pat stovėjusiu kulkosvaidžiu joms atsistojus ant duobių krašto. Vieną grupę keisdavo kita ir tai tęsėsi tol, kol buvo sušaudyti visi keturi šimtai vyrų. Šaudant kelis kartus labai žemai praskrido vokiečių lėktuvas. Tikriausiai, filmavo.
Likę aptvertoje aikštelėje žydai girdėjo šūvių garsus ir suprato kas tuo metu vyksta su jų vyrais, tėvais ir sūnumis. Aplinkui girdėjosi aimanos ir klyksmas. Daugelis moterų nualpo, gulėjo ant žemės.
Po vyrų atėjo moterų, vaikų ir senolių eilė. Juos žudikai taip pat varė prie duobių, vertė nusirengti iki apatinių rūbų ir sulipti į iškastas duobes. Buvo moterys, kurios atsisakė nusirengti. Jas mušė lazdomis, kartais – iki mirties.
Netoli žudynių vietos stovėjo sunkvežimis su šovinių dėžėmis ir degtine kareiviams. Pertraukose tarp žydų žudymo kareiviai eidavo prie mašinos ,,susivilgyti“ gerkles alkoholiu. Kai visi žydai jau buvo sušaudyti, kareiviai į vežimus sukrovė nužudytųjų drabužius ir išvežė į surinkimo punktą. Vėliau geresnius drabužius išsidalino patys, o likusius atidavė Zarasų gyventojams.
Apie visus šiuos įvykius man papasakojo buvę šaudymo vietoje arba netoli jos vietiniai gyventojai. Esu įsitikinęs, kad tą antradienį, rugpjūčio 26-ąją, buvo nužudyta apie keturi tūkstančiai penki šimtai žydų: moterų, vyrų ir vaikų, kuriuos užkasė dviejose apie šimto metrų ilgio ir keturių metrų pločio duobėse. Iš pačios egzekucijos vietos nei vienas pasmerktasis išsigelbėti negalėjo. Man žinomi penki Zarasų apskrities žydai, kuriems pavyko pabėgti iki įvykių Krakynės miške.“
Pasak Mendelio Davidsono, tarp kelių išsigelbėjusių nuo sušaudymo Krakynės miške buvo ir jis; jo svainis Sondakas, kuris 1941 m. rugpjūčio 24-osios vakarą, likus dviems dienoms iki masinių žudynių, atėjo prie netoli Smalvų dvaro buvusio ežero ir nusirengęs perplaukė į kitą jo pusę bei pasislėpė pas valstiečius kaime; Turmanto žydas Mošė Abramavičius; zarasiškis Haimas Šulmanas, kuris iššoko iš važiuojančio vežimo ir turmantiškis Motlas Aronas, rugpjūčio 24-ąją pabėgęs iš Smalvų dvaro.
Papildoma informacija: 1941 m. rugpjūčio 26 d. vykusių įvykių Zarasų rajone, Degučių seniūnijoje vieta informacijos šaltiniuose vadinama šiais pavadinimais: Pažemio miškas, Savičiūnų miškas, Krakynės miškas, Zarasai, Degučiai, Antalieptė.
