1905 m. pogromas dr. Dariaus Staliūno straipsnyje ,,Antižydiški pogromai, lenkų ir lietuvių konfliktai dėl pamaldų kalbos: dviejų kolektyvinio smurto tipų palyginimas“

Iš visų 1905 m. revoliucijos laikotarpio antižydiškosios prievartos epizodų išsiskiria Dusetų pogromas per 1905-ųjų Velykas (Staliūnas 2012a: 54–88). Absoliučioje daugumoje liudijimų sakoma, kad tiesioginė pogromo dingstis buvo naktį iš balandžio 16 į 17 d. Dusetose įvykęs gaisras, kurio metu daugiausia nukentėjo krikščionių namai ir ūkiniai pastatai. Dusetų gyventojai krikščionys įtarė, kad gaisro priežastis buvo padegimas, o kaltininkai – žydai. Tarp lietuvių paplito gandas, kad žydai sukėlė gaisrą siekdami „pamokyti“ tuos lietuvius, kurie ima verstis prekyba. Įpykę vietiniai krikščionys pareikalavo, jog žydai sinagogoje prisiektų, kad jie nekalti dėl šio gaisro ir kad, jei sužinos, kas kaltininkai, tuoj praneš krikščionims.

Visa ši istorija liudija, kad abi šalys – tiek žydai, tiek lietuviai – gana panašiai įsivaizdavo, jei taip galima pasakyti, etninę hierarchiją bent jau tuo konkrečiu momentu. Lietuviai nesikreipė į valdžią, kad ši vienu ar kitu būdu išsiaiškintų, kas kaltas. Vietoj to vietiniai valstiečiai manė turį teisę nurodyti kitai grupei – žydams, – ką šie privalo padaryti (prisiekti sinagogoje). Žydai tokiam diktatui pakluso, o tai rodė, kad bent jau tam tikru mastu jie pripažino, jog valstiečiai yra stipresnioji grupė.

Prie bendros revoliucinės suirutės, apėmusios daugelį Lietuvos vietovių, Dusetose dar prisidėjo ir tai, kad, anot lietuviškosios spaudos, treji metai iš eilės buvo blogas linų, kurie čia buvo pagrindinis pajamų šaltinis, derlius. Politinių nacionalizmo elementų šiame incidente sunku įžvelgti.

Pogromo eiga beveik visuose šaltiniuose aprašoma maždaug vienodai. Po pamaldų susirinkusi minia pirmiausia ėmėsi naikinti žydų turtą. Nukentėjusių žydų advokatas pogromą teisme aprašė taip: „nieko neliečia, visiems leidžia pabėgti ir pasislėpti, tik turtą plėšia“. Tik sulaukę pasipriešinimo, ypač šaudymo, pogromo dalyviai nukreipė savo pyktį į pačius žydus. Kaip rašė „Lietuvių laikraštis“, žydų šaudymas „dar labiau įpykino piktdarius“. Šis perėjimas nuo žydų turto naikinimo prie smurto prieš asmenis atitinka bendrą antižydiškų ekscesų Rusijos imperijoje schemą: prievarta prieš asmenis paprastai kildavo tada, kai žydai peržengdavo nusistovėjusias „žaidimo taisykles“ ir pradėdavo naudoti šaunamuosius ginklus (Klier 2002: 166; Surh 2010: 282, 293).

„Hatsfirah“ korespondento atsiųstame pogromo aprašyme teigiama, kad vietiniai valstiečiai pavirto „laukiniais žvėrimis“ ir plėšė žydų turtą bei siaubė jų namus. Kadangi daugiausia šaudyta buvo iš Abraomo Barono namo, tai čia ir įvyko didžiausia šio incidento drama – dalis valstiečių kopėčiomis užlipo į antrą aukštą, iš kur buvo šaudyta, nustūmė du ten buvusius šeimininko sūnus – Leibą bei Yitzchaką ir pastarąjį kirvio smūgiu nužudė. Dar keli žydai buvo sužeisti. Labiausiai tikėtiną pogromo pabaigos versiją pateikė „Lietuvių laikraštis“. Anot šio leidinio, štai kokia buvusi pogromo dalyvių reakcija po Y. Barono nužudymo: „Taip atsitikus parsigandę kerštininkai kuo greičiausiai spruko iš miestelio ir prisivijo kitus žmones, kurie iš baimes pulkeliais grįžo namo“. Labai panaši pogromo pabaigos versija užfiksuota ir oficialiame kaltinime. Įdomiausia, kad būtent tokią šių įvykių versiją galima perskaityti ir Y. Barono antkapio įraše [palaidotas Dusetų senosiose kapinėse-G.R.]. Šių liudijimų iš tiesų pakanka, kad būtų galima tvirtinti, jog smurtautojai neketino žudyti žydų ir atsiradus pirmajai aukai patys išsigando to, ką padarė.*


*Iš Staliūnas D. 2013. Antižydiški pogromai, lenkų ir lietuvių konfliktai dėl pamaldų kalbos: dviejų kolektyvinio smurto tipų palyginimas. Etniškumo studijos 2013/2: Etniškumas Pietryčių Lietuvoje: tarp istorinės atminties ir šiuolaikinių socialinių procesų. Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras/In Flexum. P. 103-119.