Arjė Olmanas. Žydų palaiminimai


Žydų palaiminimuose, t. y. maldų tekstuose, esantys  žodžiai ,,Palaimintas Tu, Dieve“ yra padėkos  išreiškimas Aukščiausiajam už Jo gerumą žmonėms. Jie skirstomi į tris rūšis1:

1. Malonumų palaiminimai.

2. Palaiminimai prieš priesako vykdymą (šiuo atveju Dievui dėkojama už ypatingą galimybę – vykdyti palaiminimus).

3. Palaiminimai, kurie skaitomi kaip padėka už Dievo sukurtus stebuklus.

Palaiminimas pavalgius Birkat ha-Mazon2 priskiriamas prie pirmos rūšies palaiminimų: tai malda, kurioje Dievui dėkojama už maistą. Sutinkamai su Talmudo maksima tas, kuris mėgaujasi pasaulio malonumais be palaiminimo, prilygsta vagiui (Brachot, 35a). Tai pačiai rūšiai priskiriami ir palaiminimai prieš ir po įvairaus maisto ragavimą: pavyzdžiui, žemės ir medžių vaisių ir pan. Įdomu tai, kad visi ilgi palaiminimai po maitinimosi sakomi suvalgius augalinį maistą: po duonos trapezos (pats ilgiausias), jos iškepimo, vyno, Izraelyje augančių vaisių (trumpesni), o po mėsos, žuvies ir kiaušinių skaitomas tik trumpas sakinys. Tai vienas iš idėjinių religinių vegetarų argumentų, bet ,,vegetarizmo pagal Torą“ tema išeina už šio straipsnio ribų3.

Palaiminimas po trapezos – tai Toros priesakas: ,,Ir valgysi, ir pasisotinsi, ir pagarbinsi Aukščiausiąjį, tavąjį Dievą, už gerą žemę, kurią Jis tau davė“ (Dvarim, 8:10), todėl jeigu žmogus abejoja ar jį pasakė – apsidraudžiant turėtų pakartoti4. Pagal žydų tradiciją pasisotinimą suteikia tik duona – reiškia palaiminimas skaitomas po trapezos su duona. Nors pagal Torą yra tik pareiga laiminti duoną po pasisotinimo, Talmudo išminčiai įpareigojo šį palaiminimą skaityti net po mažiausio jos gabalėlio: ,,Kaip gi man nedėkoti Izraeliui? Aš pasakiau jiems laiminti po pasisotinimo, o jie sugriežtino iki kiaušinio ir alyvuogės dydžio!“ (Brachot, 206).

Birkat ha-Mazon susideda iš keturių dalių. Pirmoji – padėka Dievui už maistą. Joje kalbama apie Aukščiausiąjį, kuris palaiko pasaulio egzistavimą ir nepriklausomai nuo teisingumo bei reikšmingumo visiems savo kūriniams duoda gyvenimą ir maistą. Čia kalbama ne tik apie žydus ir net ne tik apie žmones, o apie visas Kūrėjo sukurtas būtybes. Antroji dalis – padėka už nuostabią Izraelio šalį (o taip pat už Egipto vergovės pabaigą, apipjaustymą ir Torą). Skaitant šią palaiminimo dalį kiekvieną kartą pareiškiama: tikra trapeza, tikras pasisotinimas ir tikras dėkingumas gali būti siejamas tik su Izraelio šalies gėrybėmis. Ir net diasporoje dėkojama už tai: nors jų ten ir nevalgoma, svetur gyvenančių žydų akys visada nukreiptos į Izraelio šalies pusę. Per Chanuką ir Purimą šio palaiminimo viduryje skaitomas intarpas ,,už stebuklus…“ – padėka už stebuklingą žydų tautos išgelbėjimą, kuris siejamas su šiomis šventėmis. Trečia dalis – prašymas pasigailėti Jeruzalės, nes ji yra Šventovė, Davido – Mašijacho palikuonio karalystė – tai svarbiausios Izraelio tautos pasaulėžiūros pagrindą sudarančios vertybės. Šiame palaiminime pateikta dar viena esminė idėja: žydai deda viltis tik į Aukščiausiąjį ir nori priklausyti tiktai nuo Jo, o ne prašyti malones pas valdovus – kokie galingi jie neatrodytų. Šioje palaiminimo dalyje yra intarpai Šeštadieniui ir šventėms. Ketvirtoje dalyje įvairūs prašymai (pas sefardus – penkiolika, pas aškenazius – devyni), kurie atspindi visus žydų gyvenimo aspektus: sveikatą, darbo užmokestį, taiką, gynybą, dangaus gerovę, tame tarpe ir namų šeimininko palaiminimą.

Talmudas ragina nepamiršti Šventovės sugriovimo, todėl prieš palaiminimą po trapezos skaitoma 137-oji psalmė: ,,Mes sėdėjome ant Babilono upių ir prisimindami Sioną verkėme.“ Šeštadieniais ir per šventes ji keičiama optimistiškesne 126-ąja: ,,Kai Dievas sugražino Siono belaisvius, mes buvome kaip sapne.“ Jeigu trapeza bendra, prieš pradedant palaiminimą jį skaitantis žmogus kviečia prie jo prisijungti ir dalyvaujančius (zimun5).

Talmude (Brachot, 486) teigiama, kad pirmąją Birkat ha-Mazon dalį po to, kai iškrito dangaus mana įvedė Mozė. Antrąją – po Izraelio šalies užkariavimo Jehošua bin Nunas. Ir jeigu pirmoje dalyje Mozė Aukščiausiajam dėkojo už nuostabų maistą iš dangaus, tai antroje kalbama apie padėkas už patį paprasčiausią, ,,gamtinį“ Izraelio šalies maistą, nes duonos išaugimas žemėje ne mažesnis stebuklas, nei iškritusi iš dangaus mana. Trečiąją palaiminimo dalį įvedė Šlomas pabaigus Šventovės statybas, o ketvirtą – Javnos akademijos išminčiai. Talmude rašoma, kad palaiminimas buvo sudarytas tada, kai romėnai leido palaidoti nužudytų Beitaro gynėjų kūnus ir jie stebuklingu būdu nedingo. Tačiau tyrinėtojai atkreipia dėmesį į tai, kad pasak to paties Talmudo fragmento jau rabinas Elizeris ben Orkanos žinojo ketvirtąją dalį, o jis mirė dar iki Bar-Kochbos sukilimo6. Jubiliejų knyga (22:6-9) mini trijų dalių palaiminimą ir priskiria jį Avramo autorystei (kaip ir daugelį kitų pasiekimų žydų tradicijoje). Trečioji palaiminimo dalis persakoma III mūsų eros amžiuje sudarytoje Ben-Siros knygoje (36:12-14, 17- 19). Josifas Flavijus ,,Judaistų kare“ (11:131) rašo, kad palaiminimo įstatymas pavalgius buvo įvestas Šimono ben Šetachomo7, ši mintis aptikta ir Jeruzalės Talmude (Barachot, 7:2, 116). Pagal rastas nuomones trijų dalių palaiminimą po trapezos žydai skaitė Antrosios Šventovės periode, todėl tokiu atveju tai pati seniausia (neskaitant ,,Šma“) žydų malda (,,Šmone esre“ Javnos išminčiai sudarė tik po Šventovės sugriovimo). Neatsitiktinai palaiminimas atsiliepia į pirmapradį žmogaus poreikį – maisto būtinybę ir turi visus žydų tikėjimo pagrindus: vienas Dievas, Tora, Izraelio šalis, apipjaustymas, Šventovė, Jeruzalė, Mošiachas.

Įdomu tai, kad žydų palaiminimai po valgio susišaukia su kai kuriais ankstyvaisiais krikščioniškais tekstais. ,,Didachė“ 8 – apie I amžiaus pabaigą – II amžiaus vidurį, maždaug apie 120 m. sudarytas krikščionybės dokumentų sąvadas, kuris yra ne kas kita, o trumpas Birkat ha-Mazon perpasakojimas ir nenuostabu: tuo laikotarpiu krikščionybė dar nebuvo galutinai atsiskyrusi nuo judaizmo. Krikščioniškose mišiose atnašaujama duona ir vynas bei yra išlikusių zimuno ir Birkat ha-Mazon struktūros bruožų. <…>.  Dešimtoje ,,Didachės“ dalyje nurodyta:

,,1. Pasisotinę taip dėkokite: 2. „Mes dėkojame Tau, Tėve šventasis, už Tavo šventąjį vardą, kuriam Tu parengei būstą mūsų širdyse. Dėkojame už pažinimą, tikėjimą ir nemirtingumą, apreikštus mums per Tavo Tarną Jėzų. Garbė Tau per amžius! 3. Tu, visagali Valdove, visa sutvėrei dėl savo vardo; davei žmonių džiaugsmui valgį ir gėrimą, kad tau dėkotų; mums padovanojai dvasinį peną ir gėrimą, ir amžinąjį gyvenimą per savo Tarną. 4. Ir labiausiai dėkojame Tau, nes esi galingas. Tai šlovė per amžius! 5. Prisimink, Viešpatie, savo Bažnyčią, gink ją nuo visokio pikto, ištobulink ją savo meile ir surink ją nuo keturių vėjų, pašvęsk ją savo karalystėje, kurią esi parengęs, nes Tavo yra galybė ir šlovė per amžius! 6. Teateina malonė ir tepraeina šis pasaulis! Osana Dovydo Dievui! Kas šventas, teateinie, o kas toks nėra, tegul atsiverčia. Maran atha! Amen“. 7. Pranašams leiskite dėkoti, kiek tik jie norės.“

Žydų palaiminimų pavalgius pradžioje ir pabaigoje leidžiamos variacijos: ,,galima įterpti bet kokius prašymus“ (rabinas Šmuelis Elijahus9). Į zimuną įterpiami gražūs poetiniai tekstai, kurie skaitomi apipjaustymo garbei ir vestuvėse. Į ketvirtą Birkat ha-Mazon dalį tarp ištraukų, prasidedančių ,,Mielaširdingas, Jis…“, galima įterpti namų šeimininko, tėvų, artimųjų, rabino palaiminimą. Čia galima įterpti ir ypatingus tekstus, kurie skaitomi gedinčiojo namuose. <…>.

Knygelė su palaiminimo po trapezos tektais yra būtina kiekvieno žydo namuose. <…>.


Paaiškinimai:

1Mišne Tora. Palaiminimų įstatymai, 1:4.

2Birkat ha-Mazon – palaiminimas, atitinkantis krikščionių pirmosios struktūros ,,Eucharistijos“ maldą.

3Žiūrėkite, pavyzdžiui, M., Levinovas. Aš pavalgysiu mėsos//Lechaim. 2012. Nr. 10. (http://www.lechaim.ru/ARHIV/246/levinov.htm).

4Mišne Tora. Palaiminimų įstatymai, 2:14. Tur ir Šulchan arych [vienas žymiausių halachinių kodeksų, kurio autoriai Juozapas Karo ir Mozė Iserles –G.R.].

5Kai trys ar daugiau žmonių tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje kartu valgo, jie privalo atlikti taip vadinamą zimuną.

6Žiūrėti Louis, Finkelstein. The Birkat Ha-Mazon // Jewish Quarterly Review, 19 (1928/29). Рsl. 211–262.

7Vienas iš pirmųjų Mišnos išminčių (II amžius prieš mūsų erą).

8,,Didachė“ – graikų kalboje žodis „didachė“ reiškia „mokymas“; pilnas dokumento pavadinimas yra „Viešpaties mokymas, kurį dvylika apaštalų perdavė pagonių tautoms“.

9Rabino Mordechajaus Elijahus sūnus, vienas iš šiuolaikinių žydų sefardų autoritetų.


Šaltinis: http://www.lechaim.ru/ARHIV/261/liturgika.htm ЛЕХАИМ ЯНВАРЬ 2014 ТЕВЕТ 5774 – 1(261).

http://callofzion.ru/pages.php?id=1317


**********


Pinchas Gil. Žydų vardai – įstatymai ir papročiai


Vardas – gyvenimo jėgos šaltinis

1. Tora

Vardas – ne tiktai kiekvieno žmogaus skiriamasis ženklas, bet ir reikšminga jo likimo dalis. Tarp žmogaus ir jo vardo egzistuoja tamprus loginis ryšys – tai akivaizdu citatoje iš Toros: ,,Ir pasakė: ,,Koks tavo vardas?“ Jis atsakė: ,,Jakovas“. Ir pasakė: ,,Nuo šiol tavo vardas bus ne Jakovas, o Izraelis, nes tu koveisi su angelu ir būsi nugalintis kovoje žmones.“

2. Talmudas

Jame sakoma: ,,Iš kur mes žinome, kad vardas daro įtaką [gyvenimo įvykiams]? Antroje Tehilim10 (karaliaus Davido psalmių) knygoje nurodyta: ,,Žiūrėkite ir pamatysite Kūrėjo darbus, nes Jis savo rūstybę [pyktį, rūstumą – G.R.] (ivritu ,,šamot“) pasiuntė į žemę.“ Šioje vietoje reikia skaityti ne ,,šamot“, bet ,,šemot“ (vardai).“ MaHaRŠA11 savo Talmudo komentare tai aiškina taip: ,,Visatos Valdovui jokiais būdais negalima priskirti pikto kėslo ir sugriovimo. Būtent todėl išminčiai laikė būtinybe išaiškinti, kad žodį ,,šamot“ (rūstybė, pyktis, rūstumas) reikia skaityti ir suprasti kitaip. Tad ši frazė reiškia tai, kad Dieviškas Kūrėjo sumanymas kinta žmogui suteikto vardo pagalba. Vardas yra žmogaus gyvenimo įvykių vystimąsi įtakojantis faktorius.“

Talmude randame aprašymą, kad rabinas Meiras žmogaus charakteristiką sudarė remdamasis jam suteiktu vardu. Nuorodos į tai, kad žmogaus poelgius ir charakterio bruožus lemia jo vardas, galioja ne tik atskiriems žmonėms, bet visai kartai. Tad pranašo Jermijahu (Jieremi) vardas nurodo į tai, kad jo dienomis Jeruzalės Šventovė pasilikdavo apleista (ivritu ,,arimon“) ir kad mirties bausmė (ivritu ,,nitromema“) buvo griežčiausia nuobauda. Knygoje ,,Zohar“12 pažymima, kad Šventovės sugriovimą išpranašavęs Jermijahu vardas priešpastatomas pranašo Ješajahu (Isaji) vardui, kuris reiškia ,,Dieviškas išgelbėjimas“. 200 metų anksčiau gyvenęs pranašas Ješajahu padėjo pasiekti atleidimą Izraelio tautai ir Dieviškojo didingumo sugražinimą.

Žmogaus polinkius ir charakterio bruožus nulemia jo vardas. Reikalingų žinių ir atitinkamo dvasingumo lygio dėka iš jo galima sužinoti koks yra žmogus.

3. Vėlyvieji išminčiai

Rabinas Josefas Karo knygoje ,,Magid meišarim“ rašo, kad Avrahamo vardą turintis žmogus yra linkęs į gerus ir kilnius poelgius. Tas, kuris gimęs pavadintas Josefu gali atsispirti lėkštoms pagundoms ir rūpintis kitų išgyvenimu – taip, kaip Josefas maitino ir išlaikė savo tėvą bei brolius.

4. Siela – vardas – raidė

Kieno dėka vardas turi tokią galią ir įtaką žmogui? Vardo vaidmuo žmogaus likime reiškia, kad siela kūną pripildo gyvenimu sutinkamai su suteiktu vardu ir raidžių, iš kurių sudarytas vardas, kombinacija.

Žvilgtelėkime į knygą ,,Tanija“13: ,,Dešimties pamokymų“, kuriais per šešias dienas buvo sukurta žemė, raidės <…> kiekvienas iš kūrinių, net ,,be gyvybės“ – akmenys, dulkės ar vanduo per ,,dešimties pamokymų“ raides turi sielą ir gyvybingas sielos jėgas. Šios raidės atgaivina juos ir iš nebūties išveda į būtį. Ir nors žodis ,,akmuo“ neminimas Toroje aprašomame pasaulio sukūrime, ,,dešimties pamokymų“ raidžių kombinacijos jam suteikia gyvybės jėgas.“

Tokiu būdu vardas Šventąja kalba – raidžių, suformuojančių Dievo kūrinio ,,gyvenimo formulę“ derinys.

Bet koks sudėtingas dalykas ar reiškinys, pakeitęs savo buvimo vietą, naudojimo sritį, pergyvenęs formos pakeitimą, materialiame pasaulyje keičia ir savo charakterį. Keičia savo ,,nišą“. Tas pats vyksta ir su ,,dešimties pamokymų“ raidėmis – pereidamos per begalybę transformacijų jos keičia charakterį ir išraiškos formą.

Vardo ryšį su gyvenimo jėgomis ir žmogaus siela iliustruoja ivrito žodis ,,siela“ (נשמה). Žodis ,,nešama“ sudarytas iš keturių raidžių: nun-šin-mem-hei. Dvi vidurinės raidės ,,šin“ ir ,,mem“ sudaro žodį ,,šem“ – ,,vardas“.

Vardas ir gyvenimas      

Pagal jau išvardintas priežastis vardo suteikimas žydų kūdikiui yra atsakinga užduotis. Berniukui vardas suteikiamas Brit mila14 ceremonijos metu, kai vaikas lyg protėvis Avrahamas įžengia į sąjungą su Viešpačiu. Mergaitei vardas suteikiamas artimiausią gimtadieniui dieną kai sinagogoje yra skaitoma Tora iš ritinio (Torą skaitoma pirmadieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais). Skaitant Ritinį sakoma malda už gimdyvę ir vaiką, tėvas pasako naujagimei mergaitei išrinktą vardą.

Tėvai tinkamą vardo parinkimą vaikui daro ne tik savo jėgomis. Kad pasirinkimas būtų teisingas, Dievas juos apdovanoja ,,mažosios pranašystės“ galia. Juk tėvų suteiktą vardą žmogus nešioja amžinai. Šį vardą ištars kviesdami berniuką skaityti Torą – kai jis sulauks 13 metų ir pradės laikytis Kūrėjo priesakų. Šis vardas bus įrašytas ktuboje15, šiuo vardu jį vadins žmona ir artimieji. Su šiuo vardu jis įeis į geresnį pasaulį. Vardas keliauja su žmogumi per gyvenimą, dalyvauja visuose įvykiuose arba (neduok, Dieve) liūdesyje.

Jeigu žmogaus gyvenimui grasina liga, paprastai prie jo vardo pridedamas dar vienas: vyrams dažniausiai suteikiamas Chaimas arba Refaelis, o moterims – Chaja. Toks vardo pakeitimas įtakoja ligonio likimą ir sugražina viltį – kaip sakoma ,,Mešane šem, mešane mazal“ (,,Keičiantis vardą, keičia likimą“).

Rinkdami vardą naujagimiui, tėvai ypatingą dėmesį atkreipia į tuos, kurie jiems labai brangūs. Tai nurodoma ir Toroje, nes iš Izraelio tautos atminties neturi išsitrinti mirusiųjų vardai. Kai kada vardas berniukui suteikiamas kokio nors Toros išminčiaus arba teisuolio, kurio gyvenimas buvo paskirtas Toros mokymuisi ir kilniems darbams, garbei. Mergaitei suteikiamas žinomos teisuolės, kurios gyvenimas tarnauja pavyzdžiu daugeliui, vardas.

Jeigu vaikui suteikiamas mirusio artimojo vardas, tai sutinkamai su žydų aškenazių įstatymais šio kūdikio tėvas ir motina atlieka tėvų pagerbimo priesaką, kuris yra privalomas vykdyti ne tik tėvams esant gyviems, bet ir po jų mirties.

Deja, mūsų laikais po ilgų prievartinės asimiliacijos metų daugelis žydų vaikų nežino savo žydiškų vardų arba jie nesuteikti. Žydų išminčiai sakė, kad viena iš priežasčių kodėl Izraelio tauta nusipelnė išlaisvinimo iš Egipto vergovės buvo ta, kad jie nekeitė savo vardų į ne žydiškus analogus ir toliau save vadino Šimomais, Levi ir t.t.

Žydų vardų klasifikacija

[Pastaba: pateikiamų kaip pavyzdžiai vardų rašyba yra nesulietuvinta – G.R.].

1. Bibliniai vardai, tai yra Tanache minimi vardai.

2. Talmudiniai vardai – Talmudo išminčių vardai.

3. ,,Gamtiniai vardai“ – gyvūnų pasaulio vardai, kurie pabrėžia vienos ar kitos būtybės teigiamas savybes. Kai kurie iš jų minimi Tanache: Dvora, Rachel, Jel, Jona. Bet dauguma Šventame Rašte nesutinkami: Arje, Zev, Cvi. Daugumos jų etimologija – protėvių Jakovo ir Mozės palaiminimų žodžiai.

4. Tanache išvardintų augalų pavadinimai, pavyzdžiui: Tamar, Šošana, Alon, Oren, Orana, Aviva.

5. Vardai, kurių dalies užrašymas sutampa su Viešpaties vardu ir padėkos jam išreiškimu: Jermijahu, Ješajahu ir Šmuel.

6. Angelų vardai, kurie priimami kaip žmonių: Refael, Michael.


<…>.


Paaiškinimai:

10Heb. Tehilim – himnai, šlovinimo giesmės, liaupsės.

11MaHaRŠA – Samuelis Eliezeris ben Jehuda Halevis Edelsas, dar vadinamas MaHaRŠA (Moreinu HaRavŠmuel Edels), 1555–1631.

12,,Zohar“ – plačiai pripažintas svarbiausias žydų misticizmo – kabalos tekstas.

13,,Tanija“ – kitas pavadinimas ,,Likutei amarim“. Autorius rabinas Šneuras–Zalmanas (Alteris Rebe).  Tai vadinamoji rašytinė Tora chasidizmo mokymui. 

14Brit mila – religinis apipjaustymo ritualas, atliekamas vyriškos lyties kūdikiui 8-tą dieną po gimimo. Simbolizuoja Viešpaties ir žydų tautos sąjungą.

15Ktuba – vedybinė sutartis.


Šaltinis: http://www.jewish.ru/tradition/actual/names/2002/01/news994253828.php.

http://callofzion.ru/pages.php?id=1150


**********


Septynios išmintingos žydų vaikų auklėjimo taisyklės. Yra ko pasimokyti


Žydų meilė savo vaikams nežino ribų. Tokio vaikų kulto, rodos, nėra nei vienoje kitoje tautoje. Tai vertinantys psichologai gali kalbėti tiek apie tokio tėvų požiūrio pliusus, tiek apie minusus, tačiau akivaizdu – žydų vaikai nestokoja meilės ir dėmesio.

1. Vaikams negalima sudaryti kompleksus

Žydė motina niekada nepasakys: tu blogas. Ji pasakys: kaip būdamas tokiu geru berniuku, padarei tokią kvailystę?

,,Pas mano vaiką nėra ir negali būti trūkumų“ – tokia žydžių motinų pozicija. Galbūt, jos ir mato, bet be jų apie tai niekas nesužinos.

2. Protinga laisvė

Šiuolaikinis žydiškas auklėjimas suderina, rodos, du prieštaraujančius vienas kitam dalykus: vaiko laisvę ir reikalavimų griežtumą. Yra gera šį stilių apibūdinanti metafora: erdvus, laisvas kambarys su griežtomis sienomis.

Žydų šeimose vaikai ,,eina galvomis“, todėl tėčio paso nuspalvinimas brangiais mamos lūpų dažais – ne priežastis smerkti vaiką. Tėvams vaiko laisvė – ne specialus ,,auklėjimas“, o oras, kuriuo būtina kvėpuoti.

Griežtas auklėjimas prasideda tada, kai vaikas peržengia neleistino ribas. Žydų šeimoje suprantama, kad išpilti mamos kvepalus ant kiemo kačių galima, bet skriausti močiutę – ne.

3. Girti vaiką bet kokia proga

Mama visada giria savo vaiką. Šis pagyrimas prasideda gimimus vaikui. Žydė mama žavisi net menkiausiais mažylio pasiekimais – ar tai bus tik dar vienas naujas žodžio skiemuo, ar pirma piešiniui prilygstanti nemokšiška dėmė. Apie tai būtinai sužinos visi draugai ir pažįstami, svarbiausia, vaikas turi pamatyti, kad ji giria visų akivaizdoje. Jeigu vaiko pasiekimai rimtesni – neišvengiami ilgi aplodismentai ir visos šeimos pagyrimai.

4. Aukštas atsakomybės už savo elgesį lygis

Žydai tiki, kad skubant tėvų ištartas pats nereikšmingiausias žodis ir vaiko akivaizdoje padarytas net mažiausias nusižengimas gali turėti negrįžtamas pasekmes, todėl žydai tėvai nukreipia vaikus savo pavyzdžiu bei labai atsakingu elgesiu.

5. Meilė ir pagarba šeimoje – vaiko psichinės sveikatos garantija

Žydų tradicija aiškina, kad kiekvienos šeimos pagrindą sudaro vyras ir žmona – tėvas ir motina. Todėl vaikus reikia nuo mažumės pratinti prie to, kad pirmoje vietoje visada bus motinos dėmesys tėvui ir tėvo – motinai. Jeigu vaikas įsisavins, kad jo tėvai, pirmiausia, gyvena vienas dėl kito bei įsitikins, kad jų tarpusavio santykiai pripildyti pagarba, meile ir rūpesčiu – jis jausis saugus. Toks tėvų elgesys – puikus pavyzdys pamėgdžiojimui. Būtent tokius santykius jis išaugęs stengsis sukurti ir savo šeimoje.

6. Mokosi būti tėvais

Tėviškas auklėjimas prasideda dar iki vaiko gimimo. Ištekanti mergina jau pasirengusi tapti motina, jos nemoko ,,gyventi sau“, namai ir šeima – svarbiausia jos karjera. Jeigu motinystę ir tėvystę matysi kaip naštą bei apribojimą – bus labai sudėtinga išauginti vaiką geru. Juk žinome: kur nukreipi savo jėgas, iš ten ir gauni.

Siekdami išauklėti sėkmingus, savarankiškus ir tvirtai ant savo kojų stovinčius vaikus, žydų išminčiai išplėtojo ištįsą auklėjimo sistemą – Izraelyje specialiuose kursuose tėvams su ja gali supažinti kiekvienas pageidaujantis. Tokie kursai organizuojami daugelio šalių sinagogose ir žydų mokyklose. Štai jums ir pirmasis sėkmingo auklėjimo įstatymas – jis prasideda nuo saviauklos ir mokymosi bei įsigyjant atskiras ,,žmona ir mama“ ir ,,vyras ir tėvas“ profesijas.

7. Mokyti vaikus teisingai naudoti laiką

Žydų vaikai nežino kas yra tinginystė ir ,,gyvenimas“ kiemuose: smuikas, anglų kalba, matematika – viskas vienu metu ir po truputį. Nuo mažų dienų vaikai mokomi būti užimti pastovia veikla – tai normalu.


http://prointerest.ru/7-mudryh-pravil-vospitaniya-detej-u-evreev/.


**********


Žydų šeimos vertybės. Kas turtingas?…,,Tas, kieno žmona švelni ir gera“


Brit Chadaše (Naujame Testamente) pasakyta: ,,Vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus: mylintis savo žmoną, myli pats save“ (Ef. 5:28). Svarbų vaidmenį žydų tradicijoje vaidina meilė ir pagarba žmonai: Talmude pasakyta, kad vyras turi mylėti savo žmoną kaip pats save, o gerbti daugiau negu patį save (Jevamot, 626, Sanhedrinas, 766).

,,Vyras turi valgyti ir gerti mažiau negu leidžia lėšos; rengtis taip, kaip jam leidžia lėšos; gerbti žmoną ir mylėti vaikus daugiau negu jam leidžia lėšos“ (Hulinas, 846). Tai reiškia, kad žmogus turi atiduoti visas jėgas (net su žala savo paties poreikiams), kad jo žmona ir vaikai gautų viską kas būtina.

,,Namų reikaluose <…> vyras turi laikytis žmonos patarimo <…>“ (Bava Mecija, 59a). ,,Vyras turi būti geras ir savo namuose neišrankus“ (Bemidbar raba, 89). ,,Kas turtingas?“ <…> rabinas Akiva pasakė: ,,Tas, kieno žmona švelni ir gera“ (Šabatas, 256).1

Santuokos vaidmuo

Ypatingą svarbą žydų tradicijoje užima vedybos. ,,Pagal žydų įsivaizdavimą tarpusavio santykiais, panašiais į žmogaus ir Dievo tarpusavio santykius, yra vyro ir moters santuokinė sąjunga. Jeigu vyras ir žmona to užsitarnauja, Dievo buvimas pasilieka su jais“ (Sota 17a). ,,Vyras negali gyventi be žmonos, moteris negali gyventi be vyro ir abu negali be Dievo buvimo“ (Brachot 9:1).2

Kai šeimoje vyrauja geri tarpusavio santykiai, egzistuoja balansas tarp asmeninių interesų ir sutuoktinio (-ės) interesų. Puikų pavyzdį matome žydų tradicijoje. Gerai žinomi trys Hilelio klausimai:

,,Jeigu ne aš už save, kas už mane?“ ,,Jeigu tik aš už save, tai kas gi aš?“ ,,Jeigu ne dabar, tai kada?“3

Rambamas sakė: ,,Žinokite, kad susijungimo aktas (santuokinė sąjunga – B. N.) – švarus ir šventas tada, jeigu reikiamai įgyvendintas, reikiamu laiku ir reikiamais ketinimais.“4

Malda apie vaikus

Chana-Sara Redklif straipsnyje ,,Būti tėvais žydais – ką tai reiškia?“ pateikia maldą apie vaikus, kurią sudarė Chazonas Išas: ,,Te bus Tavo valia, Ašem, mūsų dieve, susimilk mano vaikui (vardas), įtikinti jo širdį meilę Tau ir baimę prieš Tave ir noru uoliai dirbti virš Tavo Toros. Panaikink iš jo kelio visas kliūtis, kurios gali sulaužyti šį norą ir padaryk taip, kad viskas šiame kelyje jį artintų prie Tavo Šventosios Toros.“5

Apie auklėjimą

Žemiau pateikiami keli svarbūs patarimai apie auklėjimą iš Tanacho (Senojo Testamento), Brit Chadašo (Naujojo Testamento) ir kitų šaltinių.

,,Nukreipk jaunuolį jo kelio pradžioje: jis nenukryps nuo jo ir kai nusens“ (Prit. 22:6). ,,Ir jūs, tėvai, neerzinkite jūsų vaikų, bet auklėkite juos mokyme ir Dievo nukreipime“ (Ef. 6:4). ,,Tai, ką vaikas kalba gatvėje – jis girdi pas save namuose“ (Sukka 656).6

Rabinas Jehuda sakė: ,,Kas nemoko sūnaus amato ar profesijos – moko jį vagysčių“ (Kiddušin 29a).7 ,,Negalima vaikui kažką žadėti, o paskui jam to neduoti, nes vaikas išmoks meluoti“ (Sukka 466).8 ,,Jehuda ben Teima sakė: ,,Būk drąsus kaip tigras ir veržlus kaip erelis, greitas kaip elnias ir galingas kaip liūtas, vykdyk valią tavo dangaus Tėvo“ (Pirkei avot 5:20).9

Rabinui Šimšonui Refajeliui-Giršui priklauso šie žodžiai: ,,Tu, kam patikėtas jaunų protų puoselėjimas, pasirūpink pirmiausia tuo, kad vaikai su pagarbą ir atsargiai elgtųsi ir su mažiausiu, ir pačiu didžiausiu sutvėrimu. Tegu vaikai atsimena, kad visos gyvos būtybės, kaip ir žmogus, sukurtos tam, kad džiaugtųsi gyvenimu. Jiems taip pat duota jausti skausmą ir kančią. Neužmiršk – berniukas, kuris įnikusiai su žiauriu abejingumu stebi sužeistą vabalą arba besiblaškantį agonijoje gyvūną, bus kurčias ir žmogaus skausmui.“10

,,Esminis vaikų auklėjimo principas – ,,kairė ranka“ (t.y. disciplina) atstumia, o ,,dešinė ranka“ (t.y. meilė ir gerumas) artina. Bet nepaisant to, kad žodžiai apie ,,kairę ranką“ eina pirmieji, ,,dešinė ranka“ svarbesnė už kairę, todėl kad vaikui suteikia būtiną jausmą apie meilę jam. Vaikas paklusta disciplinai tik tada, jeigu ji pagrįsta meile, nes jis tada supranta, kad griežtumas – jo gerovei, nes tėvai jį myli ir stengiasi jam padėti pagerinti savo elgesį.“11

,,Tegu kitų žmonių garbė tau bus svarbi taip, kaip tavoji“, – pasakyta Pirkei Avot (,,Tėčių pamokymuose“). Judaizme svarbūs poelgiai ir tėvai gali tai parodyti praktikoje. Geru pavyzdžiu jums gali pasitarnauti per Šabatą ant stalo padėtos dvi chalos. Kodėl ištardami kiduš, mes šias chalas dengiame servetėle? Duona – maitinimosi simbolis, nuo duonos palaiminimo prasideda įprasta kasdieninė trapeza. Per Šabatą pirmą palaiminimą turime ištarti vynui, o ne duonai. Todėl ir nustatyta tradicija: prieš kiduš šeštadienio chalas uždengti servetėle, kad ,,neįžeisti duonos.“12 Jeigu pas mus yra toks gailestingumas duonai, tai panašūs jausmai žmonių atžvilgiu yra būtini!

,,Niekas neįsipjovė?“ 

Chana-Sara Redklif rašo:

,,…Aš pateiksiu kantrybės ir ištvermės pavyzdį, kurį parodė judėjimo ,,Beit Jakov“ įkūrėja Sara Šnirer. Daugelis pasakojimų apie ją liudija, kad ji savyje įkūnijo pagal Torą gyvenančios asmenybės idealą. Saros Šnirer seminarų klasės ir gyvenamieji kambariai buvo perpildyti iki ribos. Juos skyrė stiklinės durys. Kartą skubanti mergaitė stumtelėjo lovą į duris ir sudaužė stiklą. Visi pradėjo jaudintis: ką pasakys mokytoja? Juk stiklas brangus, o mokyklai pastoviai reikalingi pinigai! Sara Šnirer įėjo ir tyliai paklausė: ,,Niekas neprisipažins?“ Įsitikinusi, kad visi sveiki ir nesužeisti, ji ramiai sušlavė šukes. Ir jokių priekaištų, nusivylimo šūksnių! O juk remontas kainavo didelius pinigus ir jo buvo galima lengvai išvengti.“13

,,Mums skauda koją“

Rabinas Mošė Panteliat pateikia tokį įdomų atsitikimą: ,,Apie Jeruzalės teisuolį rabiną Arjė Leviną pasakoja, kaip kartą jis nuvedė savo žmoną pas gydytoją. Į klausimą kas ją neramina, jis atsakė: ,,Mums skauda koją“. Tai buvo ne poza, tai buvo pati paprasčiausia tikrovę atspindinti frazė: žmonos skausmą jis jautė kaip savąjį, todėl kad per bendro gyvenimo dešimtmečius sugebėjo susijungti su ja į vieną. Tokiame lygyje priesakas ,,Mylėk artimą kaip pats save“ vykdomas pažodžiui, todėl kad nėra sienos tarp žmogaus ir to, kas jam pats artimiausias.“14

Ritualinės švaros laikymasis

Kaip puikiai rabinas Elazaris pasakoja apie tai, kaip po mikvos atsinaujina moteris: ,,Kiekvieną mėnesį moteris atsinaujina pasinerdama į mikvą ir grįžta pas vyrą tokia pat moteriška, kaip savo vestuvių dieną. Taip kaip mėnulis kiekvieną Roš-Chodeš (jaunatis) atsinaujina ir visi laukia jo pasirodymo, taip ir moteris kiekvieną mėnesį atsinaujina ir jos laukia vyras. Ir ji mylima kaip nuotaka.“15

Šalom-bait paslaptis

Idealus standartas žydų šeimai yra šalom-bait (šeimyninė taika, taika namuose). Štai kodėl tradicinė žydų santuoka charakterizuojama taika, rūpesčiu vienas kitu. Žydų tradicijoje santuoka sukurta danguje. Talmude vestuvių ceremonija vadinama kidušin (,,apšvietimas“ arba ,,pašventimas“). Vyras ir žmona supranta, kad jie – Dievo kūriniai ir todėl vienas su kitu turi elgtis kaip su šventais, kurti šeimą ant meilės, pagarbos ir teisingumo pamato.16

Šalom-bait paslaptis trumpai suformuluota viename puikiame mūsų išminčių pamokyme: ,,Išmintinga motina savo dukrai sakė: mano vaikeli, jeigu tu būsi savo vyro tarnaitė, jis bus tavo tarnu ir gerbs tave kaip savo ponią. Bet jeigu tu kelsiesi prieš jį, tada jis viešpataus virš tavęs kaip ponas ir vertins tave kaip tarnaitę.“17

,,Rabinas Josi pasakė:,,…Aš pavadinau savo žmoną ,,mano namais“ ir mano namus aš pavadinau – ,,mano žmona“ (Gitin 52a).18

<…>


Paaiškinimai

1(Chaimas Doninas. Būti žydu. 7 skyrius. Šeimyninis gyvenimas: raktas į laimę. http://www.istok.ru/jews-n-world/Donin/Donin_7.shtml).

2http://members.aol.com/Agunah/marriage.htm).    

3Viljamas Berksonas. Jewish Family Values Today. http://mentsh.com/PDFwebfiles/Jewish_Family_Values_Today.pdf.  

4Rambamas, Igeretas cha-Kodešas. Citata pagal: Teila, Abramovas. Žydiško moteriškumo paslaptis. Izraelis. Psl. 24.

5Chazonas, Išas. Kovec igrot Nr.74. Citata pagal: Chana-Sara, Redklif. Būti tėvais žydais – ką tai reiškia?. http://toldot.ru/rus_articles.php?art_id=1084).

6Citata pagal: Chana-Sara, Redklif. Meilė ir valdžia žydiškame auklėjime. Kalbos švarumas. http://toldot.ru/rus_articles.php?art_id=1046).

7Citata pagal: rabinas Josifas Teluškinas. ,,Žydiška išmintis“. Rostovas prie Dono. 2001. Psl. 143.

8Citata pagal: rabinas Josifas Teluškinas. ,,Žydiška išmintis“. Rostovas prie Dono. 2001. Psl. 145.

9http://www.chassidus.ru/library/avot/5.htm).

10Girša-Refajelis, Šimšonas, Charev psl. 293. Citata pagal: Chana-Sara, Redklif. Meilė ir valdžia žydiškame auklėjime. Išsiauklėjimas ir meilė visoms Aukščiausiojo būtybėms. http://toldot.ru/rus_articles.php?art_id=1034).

11Rabinas Jonelis Švarcas. Žydiškojo namo amžinybė. Jeruzalė. 1982. Citata pagal: Chana-Sara, Redklif. Meilė ir valdžia žydiškame auklėjime. Užsikariauti autoritetą. http://toldot.ru/rus_articles.php?art_id=789).

12Šabatas: ramybės sala. Jeruzalė. 1993. Psl. 30. Helen Mintz Belitsky. Beginning at Home: Raising Menshes. http://www.socialaction.com/families/Beginning_at_Home.shtml).

13Chana-Sara, Redklif. Emocionalus treningas tėvams. http://toldot.ru/rus_articles.php?art_id=806).     

14Mošė Panteliat. Žydų santuoka. http://toldot.ru/rus_articles.php?art_id=1082).

15Elazaris. Citata pagal: Teila, Abramovas. Žydiško moteriškumo paslaptis. Izraelis. Psl. 107.

16http://members.aol.com/Agunah/marriage.htm).

17Estera Ginberg. Santuokos harmonija. http://toldot.ru/rus_articles.php?art_id=236).   

18Citata pagal Vladislavą Nagirnevą: http://toldot.ru/rus_articles.php?art_id=228).

19Brokhauzo Biblijos enciklopedija. Vokietija. 1999. Psl. 107.  


http://callofzion.ru/pages.php?id=275


Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.