Suprasti mirtį, reiškia suprasti gyvenimą. Žydų pasaulėžiūra, paremta tikėjimu į sielos nemirtingumą ir gyvenimą būsimame pasaulyje, mirtyje mato ne daugiau negu perėjimą iš gyvenimo materialiame pasaulyje į gyvenimą sielų pasaulyje, absoliutaus gėrio pasaulyje. Kadangi tikrasis žmogaus grožis (jo gerumas, moralumas, pasiaukojimas) yra jo sieloje, tai nuėjęs savo kelią žemėje jis pasiekia žymiai aukštesnį lygį. Iš tikrųjų mirtis yra mums nežinomo gyvenimo pratęsimas naujoje, aukščiausioje formoje.

Žydų Įstatymas vienareikšmiškas ir bekompromisis savo reikalavimu, kad miręs žmogus būtų palaidotas ,,žemės viduje“. Po mirties siela pakyla pas Aukščiausiąjį, o jo kūno fizinė išraiška – randa ramybę beribėje gamtos saugykloje.1


Žydų kapinės


Ant paminklinio akmens užrašoma: ,,pei-nun – po nitman“ – ,,čia palaidotas…, sūnus….“ (aškenaziai rašo tik tėvo vardą, sefardai – ir motinos) arba ,,niftar“ –  ,,mirė….“ (pagal žydų kalendorių), kai kurie gimimo metus (,,nolad“ – ,,gimė“), teisuoliui gali būti rašomi keli žodžiai apie jo privalumus, ką gero padarė vardan Dievo ir žmonėms. Pabaigoje įprasta iškalti raides, kurios yra pirmosiomis raidėmis frazėje ,,te bus siela jo surišta į gyvenimo kilpą“. Tokio užrašo (tai nėra konkretus užrašas ant akmens kapinėse) pavyzdys:


פ“נ

ר’ אברהם בר’ יצחק ז“ל

נלב“ע י“ב סיון תשס“ט

איש תם וישר

אב וסבא מסור, בעל נאמן

ת.נ.צ.ב.ה2, 3


Visi užrašai daromi hebrajų kalba.

Pagal vienų žydų bendruomenių tradicijas paminklinį akmenį stato prieš 30-ąją dieną po laidotuvių, kitų – pirmoms velionio mirties metinėms.4

Žydų tautos išminčiai nutarė, kad lydint velionį į paskutiniąją kelionę, nereikia jo rengti gražiais drabužiais – juk dvasiniame gyvenime nėra skirtumo tarp turtingo ir vargšo. Ta pati priežastis buvo ir jų žiniai, kad neverta statyti ir brangaus paminklinio akmens. Pagarba mirusiajam išreiškiama ne atitinkama pinigų suma jo atminimui įamžinti – juk neturtingam sunku matyti, kad akmuo ant jo artimojo kapo kuklesnis nei pas kitus.5

Prieš išeinant iš kapinių ant kapo dedamas akmenukas. Tai tarsi ženklas, kad velionis nepamirštas, kad pabuvota prie jo kapo. Yra tradicija padėti ranką ant kapo: ranka turi penkis pirštus, kiekviename iš jų trys sąnariai, viso – 15. Tai primena apie mirusiųjų prisikėlimą, nes pranašystėje apie tai yra 15 žodžių hebrajų kalba.6

Lankantis žydų kapinėse būtina laikytis šių taisyklių:

  1. Susilaikyti nuo valgymo ir gėrimo.
  2. Nesisėsti ir neatsistoti ant paminklinio akmens.
  3. Būnant kapinėse, negalima siekti asmeninės naudos, pavyzdžiui, negalima skinti ir išsinešti augančių augalų, jų vaisių.
  4. Ant kapo nededamos gėlės ir kiti ,,pagarbos“ ženklai, kurių nėra žydų tradicijose.
  5. Pirmiau, negu išeiti iš kapinių, ant kapo reikia padėti akmenuką.
  6. Prieinant prie kapo, ant jo akmens uždėti kairę ranką.
  7. Lankantis kapinėse, nesilankyti prie kapo du kartus per vieną apsilankymą.
  8. Protėvių ir teisuolių kapus priimta lankyti elul {-io} mėnesį (mėnuo prieš Roš ha Šan {-ą}) ir dienomis tarp Roš ha Šan {-o} ir Jom Kipur {-o}.
  9. Kapinių neįprasta lankyti tomis dienomis, kuriomis nesakoma ,,Tachanun“ malda atgailavimui, o būtent:

– Šeštadienį ir švenčių dienomis,

– per Purimą – Adar {-o} mėnesio 14 ir 15 d.

O taip pat (išskyrus tuos atvejus, kai šioms dienoms iškrinta Jorcait {-ui} (mirties metinės):

– Nisan {-o} mėnesį,

– Pesach-Šeni – Ijar {-o} mėnesio 14 d.,

– Lag BaOmer {-ą},

– Sivan {-o} mėnesį – nuo jaunaties iki 12 d.,

– AV {-o} mėnesio 9 d.,

– AV {-o} mėnesio 15 d.,

– nuo Jom Kipur {-o} iki Tišrej {-o} mėnesio pabaigos,

– per Chanuką,

– per Tu-bi-Švat {-ą} – Švat {-o} mėnesio 15 d.,

– per Purim {-ą}-Katan {-ą}- keliamaisiais metais pirmojo Adar {-o} mėnesio 14 ir 15 d.

– per Roš-chodeš {-ą}- per jaunatį.7


2iš toldot.ru.

3, 4, 5 iš havura.net.

1, 6, 7iš liveinternet.ru.


Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.