Vytautas Indrašius. Ištraukos iš knygos ,,Antalieptės kraštas“ (III dalis). Antalieptės žydai

Kada į Antalieptę atsikėlė pirmieji žydų tautybės piliečiai – tikslių žinių nėra. Tačiau viena aišku, kad jų čia gyventa jau prieš 1710 m. maro epidemiją. Pvz. Upytės dvaro raštininkienės ponios Puzinicnės pateiktame Balčių dvaro valdose nuo maro mirusių valstiečių sąraše jau minimi Antalieptės žydai. „Žydas nuomininkas turėjo žemės, bet rugių nepaliko užsėtų. Pats numirė, paveldas visas broliui Abromui atiteko, dvarui nieko neteko“ arba „Čekas pats numirė […], karvė viena buvo, bet kad jis apvogė Antalieptės žydą. tai už padarytą žalą karvę priteisė žydui.“1

Taigi žydai Antalieptėje atsirado neužilgo po čia įsikūrusių vienuolių, pagrinde iš ištremtų ir pabėgusių Vyžuonų žydų bendruomenės narių. 1858 m. rabinu čia tarnavęs Natanas Levinas iš senolių girdėjo ir užrašė, kad vietos kunigai ir domininkonai vienuoliai leido pabėgusiems žydams apsigyventi Antalieptėje. 1700 m. čia buvo pastatytas karmelitų vienuolynas, kuriame apsigyveno keliasdešimt vienuolių. Vienuolynas tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu žydams. Ir vėliau čia gyvenusių žydų amatininkų ir kromelninkų ekonominės bei buitinės sąlygos labai priklausė nuo vienuolyno, dar vėliau nuo vaikų prieglaudos ir žemės ūkio mokyklos. Vyžuonų rabinas Gilelis ir rabinas Gaonas Abrahamas Kacenmelenbogenas 1723 m. išdavė leidimą suremontuoti Antalieptės sinagogą. Įdomu, kad šiame dokumente vietovės pavadinimas lenkų kalboje rašomas „Antalop“2. Čia ir toliau citatas iš jidiš kalbos vertė Chaimas Bargmanas (Kaunas). Kaip matome, su žydų bendruomenės įsikūrimu Antalieptėje buvo pastatyta, o vėliau remontuota pirmoji sinagoga. Jeigu šimtmečių eigoje jos vieta nesikeitė, tai stovėta miestelio vakarinėje dalyje, priešais vieškelį į Kuitenių kaimą, važiuojant kuriuo, už pusės kilometro, pušyne yra žydų kapinės.

Sinagoga buvo nugriauta 1942 m. žiemą. Jos medieną išsivežė Jonas Kilius iš Šarkiškės kaimo ir Jono Dičiūno šeima iš Svigarių. Pirmas, rašytiniuose šaltiniuose žinomas rabinas Antalieptėje apie 1850-1860 m. buvo jau minėtas Natanas Levinas, prieš tai dirbęs Vyžuonose. Po to, daugelį metų rabino vietą užėmė Jeguda-Judelis, jis buvo labai gerbiamas šventikas, žinių skleidėjas ir gavo Antolcpterio (Antalieptėno) pavardę. Jo žentas rabinas Davydas-Nookas Konventas [kitais šaltiniais Nakhumas Kovnatas – G. R.] siekė užimti Antolcpterio vietą, bet kivirčai sužlugdė jo planus ir jis tapo rabinu Režicoje (Rezeknėje) Latvijoje. Rabinas Abrachamas-Reuvenas Levinas buvo kilęs iš Dvinsko. Apie 1893 m. rabinu dirbo Chaimas Mejeris s. Abraomo, po jo Zalmanas-Tuvija Markovičius (g. 1887 Raseiniuose), prieš atvykstant į Antalieptę dirbęs Kavarske, Inturkėje ir pareigas Antalieptėje užbaigęs 1925 m. Jo vietą perėmė Jehuda Levinas ir paskutiniu, nuo 1937 m. rabinu buvo Ichokas Noselis (g. 1911). Z. T. Markovičius, su sūnumi rabinu Chaimu Simšonu, teologinės knygos „Dvar ha-chaim“ autoriumi, ir I. Noselis buvo nužudyti 1941 m. Kauno IX forte (tas pats leidinys psl. 24, išvertė Chaimas Bargmanas). 1875 -1885 m. Antalieptėje buvo 21 rabiniškų (teologinių) leidinių prenumeratorius. Vėlesnių statistinių žinių nėra, nes per didelius 1893 m. (sudegė 42 trobesiai) ir 1898 m. gegužės mėn. gaisrus, liepsnos sunaikino daug talmudinių knygų.

Pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pirmojo žydų surašymo duomenis Antalieptėje 1764- 1765 m. jau būta 142, Dusetose 218 žydų tautybės piliečių3. Bet pirmieji vardiniai jų sąrašai pateikti 1790-1795 m. Balčių dvaro valdų aprašyme. Tuomet Antalieptėje gyveno šios šeimos:

1. Abrachamovič Joselis – turi savo namą su žeme, moka dvarui 10 zlotų.

2. Abramovič Jcho – tas pats, dirba Kaniūkų palivarke, činšo nemoka.

3. Aizikienė našlė – tas pats, činšo nemoka.

4. Blac Šlioma – turi namą be žemės, činšo nemoka.

5. Gimbelevič Leiba – turi savo namą su žeme. moka dvarui 10 zlotų.

6. Giršovič Šlioma – gyvena valdiškame name, moka dvarui 10 zlotų.

7. Jankelovič Šavelis – turi savo namą su žeme, činšo nemoka.

8. Josclevič Abrachamas – tas pats, moka dvarui 10 zlotų.

9. Movšovič Chaimas – tas pats, moka dvarui 10 zlotų.

10. Leibovič Leiba – tas pats, dirba Kaniūkų palivarke.

11. Tankcvič Zelik – tas pats, dirba Kaniūkų palivarke4.

1833 m. rugpjūčio 9 d. carinės valdžios suvalstybinto Antalieptės vienuolyno inventoriuje išvardintos Antalieptės miestelio katalikų ir žydų šeimos:

1. Abramovič Gercikas – gyvena savame name, moka 3 sidabrinius rublius.

2. Giršovič Icikas – tas pats, moka 3 sidabrinius rublius.

3. Movšovič Abrachamas – tas pats, moka 3 sidabrinius rublius.

4. Movšovič Jankelis – tas pats, moka 1 sidabrinį rublį.

5. Lipkovič Chaimas – tas pats, moka 3 sidabrinius rublius.

6. Zelikovič lzrailis – tas pats, moka 3 sidabrinius rublius.

7. Movšovič Girša – gyvena valdiškame name, moka 1,5 sidabr. rublio.

8. Šliomovič Chaimas – tas pats, moka 3 sidabro rublius.

Antalieptėje tais metais buvusi pirtis irgi priklausė žydams5.

1848 m. Antalieptės valdiško dvaro inventoriuje rašoma, kad gyveno dešimt miestelėnų žydų šeimų, viso 45 asmenys:

1. Ginzbergas Leiba s. Abraomo – 5 asmenys.

2. Jusmanas Sroris s. Orelio – 2 asmenys.

3. Kacas Abraomas s. Iciko- 3 asmenys.

4. Levitanas Abraomas s. Maušo – 4 asmenys, jis pats dirba Švenčionių mieste.

5. Izrailovič Jankelis – 5 asmenys.

6. Margolis Leiba s. Abraomo – 4 asmenys.

7. Margolis Abelis s. Abraomo – 10 asmenų.

8. Rodė Leiba s. Berko – 1 asmuo.

9. Sor Mendelis s. Orelio – 3 asmenys.

10. Sor Mendelis s. Orelio – 4 asmenys, jis pats dirba Utenos mieste6.

1865 m. sąraše išvardinti šie Antalieptėje gyvenę žydai, tačiau nenurodyta kiek šeimoje asmenų ir kuo verčiasi. Rašoma, kad Antalieptėje esančią „Veseluvkos“ karčemą arendavo žydas Aleksandras Rutenšteinas:

1. Birgeris Girša, Maušo

2. Birgeris Elijas

3. Birgeris Icikas

4. Galzbergas (Ginzbergas) Icikas, Leibos

5. Icikovičius Abraomas

6. Icikovičius Zelikas

7. Kavolis Jankelis, Giršo

8. Kriukas Judelis

9. Kriukas Nachomas, Berko

10. Margolis Abelis

11. Margolis Leiba

12. Markelis Judelis

13. Rodė Leiba, Berko

14. Segelis Girša, Abelio

15. Skopas Jankelis

16. Šavelovič Girša

17. Ščiupak Movša

18. Šutas Mendelis7

Įdomų faktą suradau A. Chaešo publikacijoje „Kauno gubernijos žydai-amatininkai Rusijoje“ (Interneto rusiškas portalas). Pasirodo Movšos Ščiupako sūnus Girša-Jankelis Carskoje Selo mieste, kuriame buvo gausu karinių dalinių, nuo 1861 m. viename pulke dirbo batsiuviu daugiau nei 40 m. Mirė jis 1902 m. balandžio 12 d. Po trijų metų mirė ir jo žmona Dveira. Našlaite likusią dukrą Lėją (g. 1890.10.11 Carskoje Selo m.), globoti ėmėsi žydų bendruomenė.

Gyventojų surašymo duomenimis Antalieptės valsčiuje 1897 m. gyveno 367 žydai, 173 vyrai, 194 moterys, 1940 m. – apie 300 žydų. Daugiausia amatininkai ir smulkūs kromelninkai, jų tarpe du batsiuviai, keletas siuvėjų, penki mėsininkai, trys staliai, keturi kalviai. Chaimas Chalemas buvo stropus ugniagesių komandos narys. Keletas šeimų vertėsi žemdirbyste. Kromelninkai vaikščiodavo arba važinėdavo po aplinkinius kaimus, siūlydami įvairias prekes ir supirkinėdami iš gyventojų viską ką jie pasiūlydavo, taip pat surinkdavo suplyšusius batus ir juos sutaisę vėl atveždavo. Gražiai jų verslą, buitį, amatus aprašė knygutės apie Jakštų kaimą (4 km nuo Antalieptės) sudarytojai. („Ten, kur Šavaša – gimtinės slenkstis“. 2001, psl. 15) ir šią publikaciją pateikiu ištisai:

„Daug žydų buvo Antalieptėj. Jie eidavo ar važiuodavo per kaimus ir supirkinėdavo grūdus, gyvulius, kiaulių šerius, arklių uodegas, aliumininius puodus, skudurus. Nebuvo to, ko žydai nepirktų. Ateina ir klausia: „Ui, ku turi parduot?“ Jeigu karvė atsivedė veršelį, pasakai žydui, jis tuoj ateina apžiūrėti ir pasako, kada ateis pirkti. Jeigu parduodi veršelį, tai nuperka ir išsiveda Antalieptėn, o jeigu tik „skūrelę“ (odą), ateina kai pjauni, nusiima „skūrelę“, išsiima vidurius ir pasiima skrandelį (skrandžiukus supirkdavo pramonė, naudodavo pienui rauginti).

Žydai labai mokėdavo derėtis. Visada užprašydavo daugiau, o jei ką pirkdavo, pasiūlydavo mažiau ir stengdavosi išsiderėti sau naudą. Jei nesuderėdavo, išeina žydas nueina toli, vėl grįžta, klausia: „Ui, kam šaukėt?“ Žmogus sako, kad nešaukė, tada žydas vėl dera, pasakoja anekdotus ir dera, kol sudera.

Vežiodavo žydai po kaimus žuvis (žuvų, silkių be galvų, seliavų be kaulų), bandeles, degtukus, muilą (muilą ir degtukus mainydavo į skudurus). Antalieptėj buvo senas žydas, Stimberjurgiu vadinamas. Jis sakydavo, kad Jakštų moterys ūkiškos, jos už muilą ir degtukus skudurus duoda, jų skudurai nesimėto ant mėšlyno, o Padusčio moterys ne skudurus, o vėtyklę grūdų įpila.

Rudenį po kaimus vaikščiodavo stiklicrius. Ant pečių nešdavosi dėžę su stiklais. Ateina, klausia: „Ui, kas reikia pataisyt?“ Jeigu reikia, čia pat išrėžia stiklą, įdeda, užkituoja.

Žydai buvo teisingi. Jeigu įėjo trobon, o ten nieko nėra, gali nesiskubinti – žydas nieko nelies. Žydo girto niekada nepamatysi ir šventėj dirbančio – jei reikia šventėj užkurti krosnį, žydas nekuria pats, pasišaukia ką nors, kad tas pakurtų. Malkų irgi nekapodavo – kviesdavosi skurdžiau gyvenančius lietuvius.

Antalieptėj buvo daug žydų krautuvių. Kiti vertėsi įvairiais amatais: dailidės, kaminkrėčiai, rieznikai (pjaudavo gyvulius), gontinis (dirbdavo gontus stogam dengti). Antalieptėj visi žydai dengė stogus gontais. Jakštuose žmonės stogus dengė šiaudais.“

Kartais iš tų kromelninkų jaunimas pasišaipydavo, o „bešposindami“ ir grubiai nuskriausdavo. Senbuviai ligi šiolei mena nutikimą, kai begrįžtantį iš Purvynės žydelį su pilnu vežimu skudurų, plunksnų, pūkų kelyje sutiko iš Antalieptės grįžtantis Feliksas Kuzma. Žydeliui liepė išsirengti, ištepliojo kažkokiu skysčiu ir išvoliojo jo surinktose plunksnose.

Prieš karą Antalieptėje veikė keletas parduotuvių: maistu prekiavo Icikas Šmuelis, bulkutėmis Kapalauskas, manufaktūra (dažai, tepalai) Mauša Levinas, smulkiomis prekėmis Berelis ir Norba Kirdeikis. Avalynės dirbtuves ir parduotuves turėjo Šmuila Manelevičius ir Natanas Minkas, miško prekyba vertėsi Izaokas Berolskis. 1925 m. duomenimis Izaokas Berolskis, s. Giršos (g. 1896 Blagodat vnk. Utenos vis.) nuo jaunystės gyveno Antalieptėje. Čia jam valsčiaus valdyba 1920 m. išdavė pasą. Antalieptėje turėjo nuosavą namą, drauge su broliu valdė 30 ha žemės su mišku Kimbariškės kaime. Buvo patentuotas pirklys, užsiiminėjo miško prekyba. Nuo 1922 m. turėjo leidimą pistoletui „Mauzer“8. Pasak senbuvių, miško medieną supirkdavo iš kelių apylinkių. Jeigu pirkdavo nukirstą ir apdorotą mokėdavo brangiau, jeigu pats išsikirsdavo, samdydavo tam darbui žmones. Medieną veždavo prie upės, ten rišdavo nedideliais sieliais ir upe juos plukdydavo į paskirtą vietą. 1941 m. birželyje, prasidėjus karui, su šeima liko Antalieptėje. Kai jam siūlė drauge su kitais bėgti į Rusiją, atsakęs: „Ką ten darysiu? Armijoje netarnavau, karan eit nenoriu…“. Pasiliko, ir pasmerktųjų būryje buvo nuvarytas į Krakynės miško brolišką kapą…

Antalieptės žydai, kaip ir kiti to meto Lietuvos gyventojai, migravo, persikeldavo gyventi į didmiesčius, kur vyko intensyvi prekyba, buvo turgavietės ir kasmetinės mugės. Keliolika Antalieptės žydų bendruomenės narių tarpukaryje emigravo į Izraelį. Palestiną ir Braziliją. Į Palestiną išvyko Moišc Tokeris. 1927 m. sausio mėn. į Braziliją emigravo Dovydo-Jankelio Fligelio 7 asmenų šeima9. Siekdami aukštesnio mokslo jaunuoliai ir merginos mokėsi Utenos ir Kauno gimnazijose ir pasilikdavo ten gyventi. Antalieptiškiai Gilelis (g. 1911) ir Izrailis-Dovydas (g. 1909) Segaliai buvo mokytojai. Abu jie pradines žinias įgijo „Chederc“ mokyklose, vėliau mokėsi Ukmergės žydų Ješivoto mokykloje, baigė Telšiuose žydų draugijos „JAVNE“ mokytojų seminariją, dėstomą hebrajų kalba. Jie buvo gan apsišvietę, mokėjo hebrajų, lietuvių, žydų ir vokiečių kalbas. Izrailis 1935 m. baigęs mokytojų seminariją įgijo ne tik mokytojo, bet ir rabino laipsnį, nuo 1935 m. dėstė tikybą Anykščių pradinėje mokykloje, 1936 m. rugsėjo 1 d. paskirtas Subačiaus žydų privatinės mokyklos vedėju, čia darbavosi iki karo pradžios.

Jo brolis Gilelis Segalis baigęs Telšiuose mokytojų seminariją, 1938 m. rugsėjo 1 d. paskiriamas Antalieptės žydų pradinės mokyklos vedėju ir mokytojavo iki 1940 m. vasaros. Tolimesnis likimas nežinomas10.

Iki 1919 m. Antalieptės žydų bendruomenės vaikai pradinį išsilavinimą įgydavo drauge su kitais rusiškoje dviklasėje vietos mokykloje, nes artimiausios žydų mokyklos buvo tik Utenoje ir Zarasuose. Po 1919 m. mokėsi lietuviškoje pradinėje, vėliau Antalieptės progimnazijoje. 1929-1941 m. Antalieptėje veikė atskira žydų pradinė mokykla, kurioje dalykai buvo dėstomi hebrajų kalba. Mokyklą kasmet lankė po 30-35 vaikus, vedėjais ir mokytojais buvo Estera Šapiraitė [Estera Bena-Ari Šapira – G. R.], Chaimas Giršateris ir Gilelis Segalis. Mokytoja Estera Šapiraitė gimė 1908 m. vasario 6 d. Platelių mst. 1929 m. Telšiuose baigė žydų mokyklos pedagoginius kursus ir gavo paskyrimą į Antalieptę11, gerai mokėjo hebrajų ir lietuvių kalbas, pakankamai – rusų, vokiečių ir anglų. 1935 m. užbaigusi mokslo metus Antalieptėje, persikėlė mokytojauti į Zarasus, iš ten po keleto metų emigravo į Izraelį. 1989 m. Tel Avive išleistoje knygoje apie Dusetų žydus „Buvo miestelis Lietuvoje“ yra E. Šapiraitės prisiminimai „Aš buvau mokytoja Antalieptėje“.

1931 m. gegužės 17 d. Antalieptės mokyklas vizitavęs Zarasų apskrities pradžios mokyklų inspektorius J. Šamas rado žydų mokykloje 33 mokinius ir paliko tokią išvadą: „Mokytoja E. Šapiraitė yra darbšti ir sumani mokytoja, mokykloje gera tvarka. Tie mokiniai, kurie anksčiau lankė lietuvių mokyklą, skaito ir rašo lietuviškai gerai, bet kiti lietuviškai išmokyti mažai. Kiek teko patirti, mokiniai yra auklėjami žydų konsepcijos dvasioje, nes berniukai klasėje ant galvų dėvi specialiai pasiūtas „iermolkas.“12

Prieškario Lietuvoje išimčių nebūdavo nei lietuviams, nei rusams, nei žydams – visi turėdavo atlikti karinę prievolę kariuomenėje. Lygiai visi buvo mobilizuoti į Nepriklausomybės kovas ir vienoje rikiuotėje mušė bolševikus, bermontininkus, lenkus. Antalieptėnas Chaimas Bergeris (1872-1941), vienas pirmųjų 1919 m. birželio 3 d. savanorių, tarnavo Artilerijos pulke. Grįžęs po metų, gyveno Antalieptėje, 1929 m. sausio 31 d. buvo apdovanotas Savanorių-kūrėjų medaliu Nr. 144913 ir jo gyvenimo kelias baigėsi Savičiūnų miške. Vėliau kasmet 3-4 Antalieptės žydai tarnavo Lietuvos kariuomenės įvairiuose pulkuose, tad likę jų duomenys man padėjo nustatyti nors apytikrį žydų skaičių bei pavardes, nes archyvuose nepavyko rasti, o gal ir neišliko Antalieptės žydų vardiniai sąrašai.

Antalieptės žydai buvo draugiški, paslaugūs ir teisingi juos supantiems kitataučiams. Prašomi neatsisakydavo skolinti pinigų, duodavo „vargan“ prekių iš parduotuvės. Jeigu pirkėjas už prekę neturėdavo pilnos sumos sakydavo: „Ui, imk, – kai turėsi atneši!…

Ona Gurauskienė (g. 1926), gyvenanti Vilniuje išsaugojo tėvelio muzikanto Vinco Kirdeikio komišką epizodą su Antalieptės žydu Beržanskiu. Liko Kirdeikis jam skolingas 10 litų. Vieną vakarą, grįždamas užsigrojęs pinigų, užsuko atiduoti skolos ir rado Bcržanskienę vaitojančią lovoje, besiruošiančią gimdyti. Greta, guosdamas ją sėdėjo susirūpinęs vyras. Pamatęs muzikantą žydas iš džiaugsmo net šoktelėjo: „Ui, Kirdeiki, kaip gera, kad atėjai, – turiu keturias dukras, noriu, kad būtų sūnus… Grok, Kirdeiki, ir gims sūnus…

– Ponas Beržanski, kad nepatogu prie gimdyvės… – atsikalbinėjo muzikantas. Tačiau žydas taip nuoširdžiai prašė ir Vincas Kirdeikis, tai su armonika, tai su klarnetu grojo daugiau nei valandą, – kol Tankė pagimdė sūnų. Iš džiaugsmo Beržanskis muzikantą išbučiavo ir atsisakė grąžinamos skolos.

Kaimų moterys negalėdavo atsistebėti žydų vieningumu ir parama vienas kitam. Jos kalbėdavo: „Taigi, gyvena kaip visi… Ir ubagų yra, ir išgeriančių, ir vaikelį netyčia pasigundo… Bet niekas, niekur nematė žydo elgetaujančio, nei gatvėj nugriuvusio, nei žydelkos su vaikeliu vaikštančios… Va, iš kur mums reikia mokytis vienybės!…“

Žydai buvo ne tik vieningi, draugiški, – jie nesiveldavo į viešus kivirčus, ypač vengdavo muštynių, be ko neapsieidavo kaimo berniokai per vakarėlius. Jeigu jau tekdavo muštis, žydas stengdavosi priešininko nesužeisti. Kartą į tokias muštynes miestelyje įsivėlęs mano dėdė Juozas Vėbra sakė: „Gal jie visai muštis nemoka. Puola ne kumščiais, o nagais man veidą sudraskė…“

<…>.

1941 m. birželio 22-os ryte prasidėjo Vokictijos-SSRS karas. Dalis Antalieptės žydų tautybės jaunimo, po 5-6 žmones (iš viso apie 50), antrą ir trečią karo dieną paliko Antalieptę. Ėjo į plentą Utena-Zarasai, kad juo lengviau pasiektų Zarasus ir Daugpilį. „Labiausiai pasisekė toms grupėms, kurios iš Antalieptės išėjo antrą karo dieną, nes vieškeliuose beveik dar nebuvo baltaraiščių. Aš, mano broliai Kopclis ir Kušelis, Joselis Krutas ir Icikas Krutai, dar pora merginų išėjome antros dienos ryte. Prie Salinėnų kaimo mus apšaudė. Joselis Krutas su dviem merginomis grįžo į Antalieptę, buvo suvaryti į getą, vėliau kartu su kitais sušaudyti Savičiūnų miške.“14

<…>.

„Aš su broliu Nachomu, Abraomas Krutas ir Miša Cindmanas laimingai išėjome į plentą. Prie mūsų prisijungė Jevsėjus Kabas iš Daugailių. Jis žuvo fronte“.15

„Aš ėjau su sesute Keile, kartu ėjo Simonas Tokeris su seserimi Enta-Cipe Kaganaite, ir dar dvi merginos, kurių nebeprisimenu. Prie pat Baltriškių apšaudė ir mes ¡šlakstėme į visas puses. Mano seseriai peršovė koją. Nežinojome ką daryti ir nutarėme grįžti. Kelyje sutikome senutę, kuri mums pasakė: „Neikit į miestelį. Bėkite, Jie visus užmuš!…“ Enta Tokerytė su sužeistąja grįžo į Antalieptę ir tik po karo sužinojau, kad visus sušaudė Savičiūnų miške“.16

<…>.

Po karo likę gyvi žydai beveik visi grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Dauguma jų dar su kariškomis palaidinėmis, nebodami iš miško tykančios mirties, važiavo į Antalieptę, Dusetas ir kitus miestelius lankyti gimtųjų vietų, nors jau žinojo, kad nė vieno žydo ten nėra. Lietuvių ir rusų šeimos gyveno jų namuose, kambariuose stovėjo jų vaikystės baldai, stalai, kėdės, lovos. Kai vieną verkiančią moteriškę Dusetose pasodino už stalo ir atnešė valgyti jos lėkštėje, ji pratrūko raudoti ir išbėgo iš trobos. Dar daugelį metų likę gyvi žydai važiavo į Antalieptę, Dusetas, vaikščiojo po kapines, fotografavo kapų akmenis ir kalbėjo: „Sensta ir nusitrina užrašai ant akmenų, taip kaip mūsų atmintis išeina su mumis, bet mūsų prisiminimai išliks amžinai vaikų ir palikuonių atmintyje“. Šie ir kiti širdį draskantys atsiminimai sudėti į knygą „Buvo miestelis Lietuvoje – Dusetos“ (Tel-Avivas 1989).

<…>.


Paaiškinimai

1LVIA. F. 598. Ap. 1. B. 999. Psl. 6.

2„Jewish Cities, Towns and Villages in Lithuania until 1918“. 1991. New York.

3LVIA. F. SA. B. 3739, 3751.

4LVIA. F. 716. Ap. 1. B. 3014. Psl. 11.

5LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 1289. Psl.5.

6LVIA. F. 525. Ap. 2. B. 1524. Psl. 59-60.

7LVIA. F. 525. Ap. 2. B. 1530. Psl. 86.

8LCVA. F. 1097. Ap. 2. B. 30.

9LCVA. F. 1066. Ap. 2. B. 6. Psl. 103.

10LCVA. F. 852. Ap. 4. B. 47. Psl. 198 nuotr.

11LCVA. F. 391. Ap. 7. B. 6524. Psl. 6.

12LCVA. F. 391. Ap. 3. B. 1507. Psl. 1-2.

13LCVA. F. 930. Ap. 3. B. 481.

14Iciko Kaco (g. 1920) ir gyvenusio Vilniuje prisiminimai, užrašyti 1975 m.

15Avigdoro Bravo, gyvenusio Zarasuose, prisiminimai, užrašyti 1975 m.

16Kaimam Šuro (g. 1917) ir gyvenusio Vilniuje prisiminimai, užrašyti 1975 m.