Vyskupas M. Valančius ir žydai (M. Valančiaus asmens charakteristikai)
N. Beiniševičius
Publikuota 1937 m. sausio 31 d. laikraštyje ,,Apžvalga“.
,,Vyskupas Valančius, pirmas susipratęs lietuvis, pasiekęs tokią aukštą vietą dvasinėj hierarchijoj, jau dabar apipintas padavimais. Ir žydų tarpe užsiliko padavimų apie jo draugiškumą žydams. Čia norėčiau papasakoti keletą tokių faktų (gal ir jie jau kiek apaugę padavimais) apie šio didžiojo lietuvių kultūrintojo nusistatymą žydų atžvilgiu.
Kauno kunigų seminarijos knygyne yra hebrajiškas raštas, aptaisytas knygos pavidalu. Jis apdarytas raudona drobe, viršelyje nupieštas didelis paauksuotas „Dovydo skydas“. Knyga rašytą tokiu raštu, kaip paprastai žydų rašomi toros ritiniai, iš kurių sinagogoje skaitomas šventasis raštas. Gale yra daug parašų. Šis dokumentas buvo įteiktas Valančiui prieš 70 metų Vilkijos žydų bendruomenės. Pirmame puslapyje, matyti, senovinio minėtos bibliotekos knygininko parašyta lenkiškai, kad šis raštas yra įteiktas Valančiui Vilkijos žydų bendruomenės už jo aukas žydų beturčiams. Matyti, Valančius aukodavo ir žydų varguomenei. Bet bibliotekininkas, turbūt, nemokėjo hebrajiškai, nes tikrasis rašto turinys yra toks: Vilkijos žydai – Vilkijos žemė priklausė Kauno vyskupystei – prašo M. Valančių, anuo metu Kauno vyskupą, pasigailėti jų, atkreipti dėmesio į jų vargingą padėtį, į nuskurdinusius juos gaisrus ir atleisti juos nuo činšo už žemę, kurioj pastatyti jų namai, nes „mes gyvename dvasininkų valdžios šešėlyje“.
Man taip pat žinomi faktai, kad M. Valančius buvo susibičiuliavęs su žydų rašytoju A. Mapu. Pirmą kartą jie susitiko pas ano meto Kauno gubernatorių ir nuo to laiko jie dažnai susitikdavo ir kalbėdavo apie žydus ir žydiškumą. Šie pasikalbėjimai įgalino M. Valančių pažinti tikrąją žydų padėtį. Mano senelis M. Segalis buvo A. Mapu jaunystės draugas bei narys Vilijampolės komiteto aprūpinti neturtingiems žydams macą. Jis pasakodavo, jog Valančius kasmet pasikviesdavo per Velykas to komiteto bei atitinkamo Kauno komiteto narius ir dosniai aukodavo.
Kartą vyskupas Valančius taip pat energingai pasipriešino prasimanymui, kad žydai vartoja kraują.
Prieš kokius 70 metų – Valančius buvo tada Kauno vyskupas – Velykų išvakarėse Kaune pasklido žinia, jog žuvo mažas krikščionių vaikas ir piktos valios žmonės tuoj paleido gandą, kad žydai yra pagrobę šį vaiką ir norį jį užmušti ritualiniais tikslais. Buvo tvirtinama, kad vaikas yra paslėptas žydo Soloveičiko namuose (vienas tų garsiųjų turtuolių Soloveičikų, gyvenusių Kaune karaliaus Poniatovskio laikais), kurie stovėjo kaip tik prieš Baziliką, dabartinėj Valančiaus gatvėj (anuo metu ji buvo vadinama Tilto gatve), šio namo jau nėra, ir jo vietoje yra p. Segalsono namai. Kurstytojai ragino gyventojus tuoj po pamaldų Velykų išvakarėse tiesiog iš bažnyčios pulti Soloveičiko namus ir išvaduoti tariamąją auką ir paskui atkeršyti Kauno žydams.
Soloveičikas, sužinojęs apie skleidžiamą prasimanymą bei rengiamą užpuolimą, kreipėsi į Valančių prašydamas pasigailėti žydų ir nuraminti Kauno krikščionis, Valančius jį užtikrino, jog nieko blogo neatsitiks. Bet jis įsakė jam Velykų naktį gerai užrakinti savo namus ir nieko iš namiškių neleisti į gatvę.
Velykų naktį, kurios Kauno žydai taip bijojo, kai Bazilikoje susirinko maldininkai, Valančius savo pamoksle iškilmingai pareiškė, jog žydai nepaslėpė krikščionių vaiko ir kad visi gandai yra prasimanymas be jokio pagrindo. Tuos gandus, sakė Vyskupas, platina krikščionybės priešai. Jis paragino maldininkus neklausyti kurstytojų ir ramiai išsiskirstyti po namus. Žmonės paklausė jo ir Kauno žydai išvengė rimtos nelaimės.
Vyskupas Valančius iš viso buvo pasiryžęs padėti kiekvienam vargstančiam žmogui be tautybės ir tikybos skirtumo. Bazilikos kieme vyskupas augindavo daug balandžių. Jų buvo įvairių rūšių bei spalvų ir aukštieji Bazilikos bokštai buvo jais tiesiog aplipę. Jie jau net nebijodavo nė varpų dundesio.
Vyskupas leisdavo pjauti tuos balandžius maistui tik tada, kai jie buvo skiriami ligoniams. Čia jis nedarydavo jokio skirtumo dėl ligonio tautybės ar tikybos.
Valančius brangino kiekvieno žmogaus gyvybę, kad ir tokios ji būtų tikybos ar tautybės.
Tegu ši altruistinė dvasia, kurtos buvo kupinas didysis lietuvių tautos švietėjas, eina paveikslu ir mūsų laikams…“
Šaltinis: epaveldas.lt.
Nuotrauka iš blog.lnb.lt.
Pateikė Gražina Ragauskaitė.