Vestuvės Dusetų miestelyje (iš Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“)
Rivka Levit: Dusetose nebuvo vestuvių, kurios truktų trumpiau negu dvi dienas ir į jas nebūtų pakviestas visas miestelis. Buvo įprasta, kad vestuves rengdavo ,,jaunosios pusė“ – taip būdavo beveik visada. Kaip ir ,,а shabbesdike chasene“ – stengtasi vestuvės kelti Šabo šeštadienį. Vestuvių ceremonija prasidėdavo visą penktadienį trunkančiu jaunikio ir nuotakos pasninku, todėl kai jiems tekdavo sutartu laiku eiti po siuvinėtu baldakimu1 pas laukiantį rabiną, jie būdavo balti kaip kreida.
Nuotaką iš namų į sinagogą vesdavo klezmeriai – einantys prieš ją muzikantai grieždavo smuiku, mušdavo būgną ir pritardavo akordeonu, būdavo ir šokama. Tokiu pačiu būdu į sinagogą lydėdavo ir jaunikį.
Santuokos ceremonijai vadovaudavo rabinas. Tuo momentu, kai jaunikis pagal paprotį koja užmindavo stiklą, iš visų pusių pasigirsdavo raginimas: ,,Mazal Tov! Mazal Tov!“ Po ceremonijos sinagogoje į nuotakos namus vykdavo tik pakviesti svečiai. Sekantį rytą būdavo rengiama šventinė trapeza seudah shlishit.2
Šeštadienio naktį vestuvių svečiai rinkdavosi į šokius, kurie paprastai vykdavo išnuomotoje salėje. Jie sėdėdavo prie baltomis staltiesėmis užtiestų ir valgiais nukrautų stalų – jaunimas viename stalo kampe, o pagyvenę žmonės – kitame. Tai ką jie valgydavo? Visus Rochelės-Lijos specialiai šventei paruoštus patiekalus. Ji buvo puiki vestuvių organizatorė. Aš iki šiol prisimenu ne tik drėgną ir sausą teiglach skonį, bet kur kas daugiau. Absoliučiai viskas būdavo labai skanu, kaip ir teiglach – medumi saldintame sirupe išvirti paplotėliai…
Atitinkamu vestuvių momentu klezmeriai pradėdavo groti šokių muziką: ,,Šerelę“, kadrilį ir valsą. Šokėjai mėtydavo muzikantams monetas ir prašydavo jų dar pagroti. Džiaugdamasis šokdavo visas miestelis! Vaikai prisispausdavo prie lauko sienų ir pro plyšius stebėdavo salėje vykstantį veiksmą.
Rasya Tal (Kagan): Ir dar ateidavo juokdarys. Pamenu, kad jis pagal tradiciją stovėdavo šalia nuotakos ir ją linksmindavo kalbomis, ragindavo pakeisti savo nuomonę, nes, neduok Dieve, gali likti našle. Tai girdėdami žmonės labai juokdavosi.
Henia Sneh (Blacher): Vestuvės miestelyje visada buvo ypatingas įvykis. Aš beveik visose buvau, nes mes gyvenome prie sinagogos.
Ypač įsiminiau Feigitzkės ir Ziporo Zeligson vestuves. Kieme padengtas vaišių stalas tiesiog ,,dejavo“ nuo delikatesų, o jo centre puikavosi ilga, pinta ir puošni hala. Buvo ir ypatingas momentas: į vestuves atėjo smuikininko vedami klezmeriai, o paskui juos – viso Dusetų miestelio gyventojai ir kiekvienas rankose nešėsi uždegtą žvakę. Iki šiol girdžiu juos lydėjusių būgnų ir trimito garsus.
Beilė Klem (Simanovič): Paskutinį kartą Dusetose buvau dar prieš karą, 1940-aisiais. Atvykau tam, kad dalyvaučiau savo pusbrolio vestuvėse. Tąkart Dovydas-Leibas Aires ir Baruchas Krutas pasitiko mane Rokiškyje. Dalyvavau šventėje, kurioje nebuvo jokių ribų laimei…
Paaiškinimai
1Vadinamas chupa.
2Seudah shlishit – pažodžiui ,,trečiasis maisto valgymas“ – tai maistas, kuris turėjo būti suvalgytas iki saulės patekėjimo. Šeštadienį valgoma tris kartus, tame tarpe ir penktadienio naktį.
Ištrauka ir nuotraukos iš Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“.
Ichako Fleišmano ir Batjos vestuvių nuotraukoje:
Viršutinėje eilėje iš dešinės į kairę: Chava Šub, Joelis Zeifas, Rivka Melamedas (-) (-) Berkė Levitas (Mošės ir Chaslos sūnus).
Antra eilė: Naftali Šub (-) Aharonas Poritzas, Šmuelis Levitas ir jo sesuo Devora (-) Batja Šub, Ida Joffė, Israelis Poritzas (-) Henė ,,di blum“, Rivka Orlinas.
Trečia eilė: mokytojas Avramas-Mošė Šmidtas, (-), jaunikio tėvai, jaunikis ir nuotaka, Rochelė-Lija Poritz,
(-), Itzchakas Poritzas.
Ketvirta eilė: Dovas-Berlas Šubas, Laska-Lesl Poritz (merg. Zilber), Noahas Poritzas, (-), Batjos-Babalės vaikas ir jos motina Devora Barolsky (merg. Levit), dvi jaunikio seserys.
Sėdi apačioje: Josifonas Poritzas, (-), Benas-Amis Poritzas ir jo sesuo Zehava-Golda, Tzilka Šub (-).
Parengė Gražina Ragauskaitė. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas.