Slėpusių žydus zarasiškių sąrašas

Kazimiero ir Salomėjos Kondelevskių šeima
Kazimiero ir Salomėjos Kondelevskių šeima

Apie juos poemos nerašytos…


Aš girdžiu žodžius ,,pasaulio tautų Teisuoliai“ ir aš stengiuosi,

Aš stengiuosi pagalvoti apie šiuos žmones, suteikusius man pastogę ir prieglobstį,

Aš stengiuosi pagalvoti ir girdžiu, ir klausiu: jeigu aš būčiau jų vietoje,

Ką aš daryčiau?

Galėčiau aš neapykantos okeane, griūvančiame ir degančiame pasaulyje,

Galėčiau aš svetimam suteikti prieglobstį?


(Iš hebrajų kalbos  į rusų kalbą pažodžiui išvertė Chaimas Cheferis, iš rusų į lietuvių – Gražina Ragauskaitė).


Su nerimu skaičiau Jevgenijaus Berkovičiaus knygą ,,Banalus gerumas“. Iki jos žiūrėjau ne vieną video filmą, verčiau ir redagavau prisiminimus apie Zarasų krašto žydų gyvenimus bei likimus…Kai perskaičiau šią knygą supratau, kad gelbėję žydus žmonės į savo gyvenimus įaudė tiesos, tikslo, tikėjimo, vilties ir ryžto gijas, į žmogiškumo istoriją įrašė savo pasiaukojimą, o prisiminimuose paliko savąjį tylėjimą…Vėluojame kalbėti apie juos, todėl paskubėkime – kada, jeigu ne dabar?…

Tarp gausybės skaitytų žydų istoriją liudijančių dokumentų ir tekstų yra ypatingai svarbus – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytas bei jo interneto svetainėje pateiktas Lietuvoje gelbėjusių žydus žmonių sąrašas, kuriame daugiau nei 3000 drąsių Lietuvos gyventojų pavardės. Sąraše neabejojusių Lietuvos gyventojų pavardės – neabejojusių net tada, kai galėjo nelikti ne tik jų pačių, bet ir visos šeimos. Sąraše Lietuvos gyventojų, kuriems dar nepastatėme paminklų ir neiškalėme atminimo lentų, pavardės. Tai žmonės, kurie kiekvieną akimirką tikėjo aukščiausiu teisingumu, savimi ir tuo ką darė. Jie to niekur nesimokė – su tokia atsakomybe atėjo į šį pasaulį…Jie nepaprasti savo tylėjimu, kuklumu ir santūrumu…Ko gero, todėl apie daugelį iš jų parašyti tik keli sakiniai arba prie pavardžių paliktos tuščios eilutės…Ar užpildysime jas?

Nei vienas iš Zarasų krašto žydų gelbėtojų nepaliko prisiminimų, apsakymų ir romanų. Gal mes nežinojome apie juos ir nespėjome prakalbinti jų tylos? Informacijos paieškos apie šiuos žmones tik pradėtos, bet turiu prisipažinti – vėlai ir dabar net vienas sakinys turi aukso vertę…

Todėl paskubėkime nutraukti užsitęsusią pragaištingą tylą ir iškalkime savo krašto drąsuolių vardus nors ir ant paprasto lauko akmens – turėsime vietą kur juos prisiminti, turėsime stotelę savo krašto istorijos kelyje…


Jeigu ką nors žinote apie žemiau išvardintus žmones ar galite pasidalinti jų nuotraukomis – parašykite. Būsime labai dėkingi už Jūsų suteiktas žinias.


Kazimieras ir Salomėja Kondelevskiai gyveno Yliškės kaime, Turmanto seniūnijoje. Apie juos teiravausi pas tame pačiame kaime tebegyvenančią jų marčią Janiną, kuri nedaug ką tegalėjo pasakyti – uošviai apie žydų slėpimą nekalbėjo. Janina prisiminė, kad tarp slepiamų žydų buvo berniukas…Kazimieras ir Salomėja karą išgyveno – vienas mirė 71-rių, kitas – 74-rių…


Karolis Mikutavičius gyveno Zarasuose. Ko gero, būtent jį ,,pažinome“ kiek anksčiau iš Mary Lou Veisman knygos ,,Pasiutęs Al Jaffee gyvenimas“. Joje mus su K. Mikutavičiumi ,,supažindino“ šios knygos herojus, žinomas JAV komiksų kūrėjas Al Jaffee. Tiesa, jo prisiminimai nukėlė į 1929-uosius, kai vėliau gelbėjęs žydus K. Mikutavičius, pasak dailininko, buvo gražus ir pasitempęs 21 metų jaunuolis. ,,Karolis man buvo tarsi tėvas ar vyresnysis brolis“, – nuskamba prisiminimuose. Pasak dailininko, šis žmogus padėjo jam pažinti tuometinių Zarasų krašto gyventojų buitį.


Dusetų kun. klebonas Josifas Laurenčikas surasdavo žydams prieglobstį parapijiečių ūkiuose. Papildomos informacijos apie jį suteikė Marija Varenbergienė: ,,dusetiškiai žinojo, kad jis ne tik gelbsti žydus, bet ir laikiname miestelio gete šelpia juos maistu“. Prel. Mykolas Krupavičius rankraštyje apie lietuvių ir žydų santykius nacių okupacijos metais rašė: ,,Dusetų klebonas kun. Laurenčikas kelis kartus protestavo prieš vokiečių elgesį su žydais, o savo parapijiečius įspėjo, kad žydams būtų broliški, kaip reikalauja krikščioniškasis mokslas, net ir tuomet, kai vokiečiai prievarta juos verstų su žydais elgtis taip, kaip jie patys elgiasi“. Kun. klebonas J. Laurenčikas buvo nuteistas už paramą Lietuvos partizanams ir ištremtas į Sibirą.


Degučių Šv. Antano bažnyčios rektoriumi kun. Petras Rauduvė buvo paskirtas prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1939-aisiais. Nacių okupacijos metais gelbėjo žydus ir vos išliko gyvas. Apie jį prel. Mykolas Krupavičius rankraštyje apie lietuvių ir žydų santykius nacių okupacijos metais rašė: ,,Degučių klebonas kun. P. Rauduvė, atsargos karininkas ir Vyčio kryžiaus kavalierius, vokiečių komendantui pareiškė griežtą protestą prieš jų elgesį su žydais ir reikalavo prie šio kruvino darbo neimti jo parapijiečių. Vokiečiai už tai jį apkaltino, vadino komunistu“. Mirė 1982 m. rugpjūčio 20 d. Šeduvoje.


Aldona Radzevičienė, Radzevičius (vardas nežinomas) ir Vytautas Kadzevičius buvo salakiškiai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytame sąraše prie  kiekvieno iš jų pavardės parašyta: ,,Už žydų slėpimą nacių sušaudytas“. J. Rosino knygelėje ,,Litvakų paveldo išsaugojimas“ rašoma, kad Aldona Radzevičienė ir Radzevičius buvo sušaudyti Krakynės miške 1941 m. rugpjūčio 26 d. Karlo Jėgerio raporte apie nužudytus Krakynės miške, minimi ir sušaudyti du ne žydų tautybės žmonės – lietuvis ir rusas.


Jonas Kirdeikis, Justinas Kirdeikis, Pranas Vapsva, Monika Vapsvienė, Jonas Saiminikas, Juozas Skardinskas, Vincas Pūras, Kazys Rudokas ir M. Jakavonis gyveno Padusčio kaime, Antalieptės seniūnijoje, Zarasų rajone. Apie kai kuriuos iš šių šiuos gelbėtojų ir jų likimus informacijos radome kraštotyrininko, rašytojo Vytauto Indrašiaus knygose ,,Antalieptės kraštas“ (I ir II dalys), Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjunga, Vilnius, 2008 – 2009 (psl. 467 ir 518) bei ,,Gutaučių piliakalnio papėdėje“, leidykla/spaustuvė ,,Indra“, 2017 (psl. 259). ,,Antalieptės krašto“ I dalyje pateikiama žinių apie Madėrų kaime gyvenusį Kazį Rudoką – jį savo žodiniame liudijime mini Marytė Jakavonytė – Žasaitienė.


Pranas Vapsva gimė 1900 m., Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose. Už tai iš valdžios buvo gavęs žemės toli nuo gimtinės, ją pardavė, o pinigus panaudojo naujo namo statybai. Įsirengė kalvę ir apylinkėse garsėjo kaip nagingas amatininkas. 1941 m. birželį Pranas Vapsva buvo Antalieptės sukilėlių būryje, saugojo miestelio pastatus ir gyventojų ramybę, gelbėjo areštuotus Antalieptės žydus. 1944 m. vasarą, artėjant naujai sovietinei okupacijai, Pranas Vapsva traukėsi su vokiečių kariuomene, kaustė jų arklius, taisė pakinktus ir vežimus. Po 1944 m. spalio 7 d. kautynių su rusų tankais prie Sedos pasiekė Karaliaučių ir jame dingo be žinios. Kai kurie antalieptiškiai matė jį ten sužeistą. Kilnus Prano Vapsvos poelgis gelbstint Antalieptės žydus neliko užmirštas: po daugelio metų Tarptautinė žydų teisių gynimo organizacija – Simono Vyzentalio centras Vapsvų šeimai pareiškė padėką.

(Psl. 206-207).


Jonas Saiminikas gimė 1885 m. Buvo puikus muzikantas, virtuoziškai grojęs armonika ir akordeonu. Buvo vedęs Oną Janulionytę (1886 – 1968), augino sūnus Antaną, Mečislovą ir Alfonsą, dukras Anelę ir Genovaitę. Deja, vaikų kapaviečių Antalieptės kapinėse nerasite – sovietinės represijos juos išgynė iš gimtinės: vieni žuvo pokario kovose, dukros atsidūrė užjūryje. Už aktyvią vaikų veiklą nukentėjo ir tėvai. 1945 m. liepos 17 d. Jonas Saiminikas su žmona Ona ištremiami į Permės srities Kudymkaro rajoną, Viziajaus kaimą. Sibire Jonas ir Ona Saiminikai vėlė veltinius, darė arkliams pavalkus ir balnus. Po vienuolikos tremties metų grįžo į Lietuvą, apsigyveno pas sūnų Utenoje. Ten su žmona ir palaidoti (Jonas Saiminikas mirė 1978 m.).

(Psl. 177 – 178).


Justinas Kirdeikis gimė 1880 m. Buvo raštingas to laikmečio šviesuolis, dalyvavo 1905 m. bruzdėjimuose prieš carinę valdžią Antalieptės valsčiuje. Mokėjo vokiečių kalbą, gal todėl prie kaizerio valdžios buvo paskirtas Padusčio apylinkės seniūnu. Buvo vedęs Karoliną Urbonaitę (1885 – 1967 m. kovo 24 d.) iš Zabičiūnų kaimo, tačiau palikuonių nesusilaukė. Gerai tvarkėsi ūkyje, įsigijo kuliamąją mašiną ir buvo laukiamas apylinkės ūkininkų pagalbininkas. Laikydavo žirgą ir dalyvaudavo lenktynėse Dusetose, ant Sartų ežero ledo. Mirė 1960 m. balandžio 12 d.

(Psl. 117).


Kazys Rudokas gimė 1879 m., gyveno Madėruose. Jis buvo ne vietinis, kilęs iš Jūžintų valsčiaus, o Madėrų kaime apsigyveno apie 1900 m., čia nusipirkęs Antalieptės pirklio Borolskio žemę. K. Rudokas buvo turtingas ūkininkas, valdęs apie 30 ha žemės. Po karo, vengdamas trėmimo į Sibirą, su žmona paliko sodybą bei pavyzdinį ūkį ir apsigyveno Rokiškio rajone. Paliktoje tuščioje sodyboje apsigyveno kažkokie atėjūnai, kurie ją vėliau sudegino: neliko nė žymės, kad čia kažkada gyveno pavyzdinga ir tvarkinga ūkininkų šeima.

,,Antalieptės kraštas“ (I dalis), psl. 397-398.


Vincentas (Vincas) Pūras gimė 1881 m. birželio 3 d. Gutaučių kaime.

Gražiai Pūrus aprašė vilnietė žurnalistė Genovaitė Kazlauskaitė: ,,Pūro sodyba buvo arti mūsų namų. Joje, kiek pamenu, gyveno nevedę broliai Vincentas (Vincas) ir Antanas, netekėjusios seserys Veronika ir Elžbieta. Didelis, ,,dviejų galų“ namas su daugybe langų buvo šviesus ir saulėtas. Aplink – dideli ūkiniai pastatai. Pirmuoju į Daugailių kapines nulydėjome Vincentą Pūrą. Sovietinė santvarka, suvisuomeninusi ūkinius pastatus, atėmusi arklius ir žemės įdirbimo padargus, dalį gyvulių, pakirto likusių šeimos narių sveikatą.“

,,Gutaučių piliakalnio papėdėje“, psl. 109.


Sąraše įrašytos Onos Gruodytės-Alaunienės ir Pauliaus [Paulio – G. R.] Ašako (daugiau…)  pavardės.

Žinoma, kad Ona Gruodytė – Alaunienė salakiškė. 1999 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanota žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Iki mirties gyveno Salako socialinės globos namuose ir apie tai sužinojome tik tada, kai iki jos mirties buvo likę nedaug laiko, todėl dėl būsenos buvo patarta jos netrikdyti. Pasakojo, kad buvo laikas, kai ji noriai dalijosi savo prisiminimais, tačiau ar jie užrašyti nustatyti nepavyko.


Iš skaitytų straipsnių apie žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais pasirinkau šiuos Svetlanos Tumasjanc žodžius: ,,Atmintis yra ta savybė, be kurios pasaulis negali egzistuoti. Atmintis – tiesos apsauga, knyga apie žmoniškumo vertę“.


Ruošiant informaciją naudota: Mary-Lou Veisman ,,Pasiutęs Alo Džiafės gyvenimas“, J. Rosino ,,Litvakų paveldo išsaugojimas“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija, http://www.partizanai.org/index.php/bendraminciu-straipsniai/251-lietuviu-ir-zydu-santykiai-hitlerio-okupacijos-metu.

Nuotrauka iš Geto kovotojų namų archyvo.


Parengė Gražina Ragauskaitė.