Iš Zarasų miesto sinagogų istorijos

Sudegusi Zarasų sinagoga (Pakalnės gatvė)

Pranešimas apie gaisrą 1935 m. laikraštyje ,,Zarasų kraštas

Sudegė 5 gyv. namai, sinagoga, 5 sandėliai. – Gaisro gesinti buvo iškviestos Daugpilio ir Utenos ugniagesių komandos. – Grėsė didelis pavojus sudegti pusei miesto. – Nuostolių padaryta už 70000 litų. – Desėtkas šeimų liko be pastogės.

Vos tik nurimus aimanoms nuo prieš tris savaites įvykusio gaisro, balandžio 25 d. 2 val. p.p. zarasiškius sujaudino gaisro sirenos ir bažnyčios varpų gaudesys. Juodų dūmų debesys ėmė veržtis iš tirštai apgyvendinto miesto centre kvartalo.

Greta neseniai sudegusių trobesių, Pakalnės gt. iš vidaus užsidegė dviejų aukštų žydų sinagoga. Esant sausam orui ir labai išdžiuvusiems namų stogams, ugnis greit persimetė ant gretimų trobesių ir po kelių minučių jau degė 5-6 trobesiai. Tuojau atvykusios vietos šaulių savanorių ir žydų savanorių ugniagesių komandos ėmėsi gesinimo darbų.

Gaisras kilo tirštai mediniais trobesiais pristatytoje vietoje. Iš karto plačiu mastu degė keletas trobesių. Didelis pavojus grėsė ugniai pereiti į vieną pusę visu ruožu link L. Banko rūmų, kitoj pusėj viena prie kitos krautuvių būdelės, kurios ta kryptimi papūtus mažiausiam vėjui, galėjo būti nušluotos ugnies. Labai išsiplėtusiai ugniai malšinti vietos ugniagesiai buvo bejėgiai. Gi žmonių ugniagesiams pagalba mažai naudinga, nes neturima pakankamai nei kibirų, nei kablių, nei kitų būtiniausių gaisrui gesinti įrankių.

Gaisras visai sunaikino 150 metų senumo žydų medinę dviejų aukštų sinagogą, 5 gyv.namus ir 5 sandėlius. Sinagoga įvertinta 25000 litų; apdrausta nebuvo.

Sudegė U. Tregerio gyvenamasis namas ir tvartas, vertė 8000 litų, apdraustas buvo 3500 litų. Z. Levito gyvenamasis namas, vertės 6000 litų, apdraustas 2000 litų. K. Pitelio gyvenamasis namas, prekių sandėlis, medžiagos sandėlis ir tvartai su sandėliu. Be to, sandėlyje sudegė urminių įvairių prekių. Nuostolių Piteliui padaryta apie 30000 litų. Trobesiai buvo apdrausti 15000 litų sumai. Sudegė E. Šumano du gyvenamieji namai ir tvartai, vertės 8000litų, apdrausti nebuvo.

Apytiksliu apskaičiavimu, pagal pačių savininkų parodymus, gaisras padarė 70000 litų nuostolių.

Gaisras kilo nuo paliktos sinagogoje degančios žvakės

Gaisro priežastis buvusi šitokia: tą dieną buvo žydų šventė. Iš ryto toje sinagogoje žydai meldėsi ir degino žvakes. Antrame sinagogos aukšte, kur meldžiasi moterys, taip pat buvo maldininkių, kurios degino žvakes. Matomai buvo palikta neužgesinta žvakė, nes pamaldūs žydai dienos šviesoje gesinti žvakę laiko nuodėme. Nuo paliktos moterų skyriuje degančios žvakės, matomai, užsidegė sienos, popieriniai apmušalai, o nuo jų visa sinagoga. Kitų versijų gaisro priežasčiai nėra.

Nuo gresiančio pavojaus apylinkės ir gretimų kvartalų gyventojai visi buvo iš butų savo daiktus išsikraustę į aikštę. Pilna Turgaus aikštė buvo užkišta įvairiais rakandais, rūbais ir baldais. Be vietos policijos tvarkai palaikyti ir daiktams apsaugoti buvo atvykę keliolika policininkų iš pasienio.

Zarasų šaulių ir žydų ugniagesių komandos šį kartą veikė darniai ir susiklausiusios. Tik pastebėta komandos kai kurių gaisrininkų nedraugiškumas, tarpusavis ginčas. Be to nemažai trukdo gaisrininkams pašalinės publikos duodami nurodymai. Čia mūsų ugniagesiams gali būti pavyzdžiu Latvijos komandos veikimas.

Ypatingai gaisro metu drąsumu ir atkaklumu pasižymėjo šaulių komandos ugniagesiai: A. Petkevičius, V. Čižikas, A. Černovas ir kt., kurie labai pavojingose vietose drąsiai landžiojo gelbėdami turtą ir gesindami ugnį.

Gyventojų tarpe buvo didelė panika ir susijaudinimas. laimei, gaisras kilo dienos metu ir buvo labai mažas vėjas. Priešingu atveju galėjo sudegti didelė miesto dalis.

Iš Zarasų įvykių suvestinės (1935 m. balandžio 29 d. pranešimas Lietuvos spaudoje)

Zarasuose kilo didelis gaisras. Iš vidaus užsidegė sinagoga, esanti Pakalnės gatvėje. Ugnis bematant persimetė ant gretimų namų ir kol gaisrininkai spėjo atvykti, namai jau skendėjo liepsnose. Kadangi vietos gaisrininkai neturėjo galimumų ugnies sustabdyti, tuojau buvo pašauktos į pagalbą Daugpilio (iš Latvijos) ir Utenos gaisrininkų komandos. Daugpilio savivaldybės gaisrininkai su komandos viršininku N. Prezma atvyko per 20 min. (iš Daugpilio į Zarasus yra 24 km). Iš Utenos gaisrininkai atvyko per 50 min. Intensyvus gaisro gesinimas truko nuo 2 iki 7-tos valandos vakaro. Iki pamatų sudegė sinagoga, šeši gyvenamieji namai (Z. Levito, K. Pitelio, U. Tregerio, El. Šumano) ir šeši tvartai bei šiaip sandėliai. Be to sudegė ir K. Pitelio dirbtuvė. Jei į pagalbą nebūtų atvykę kitų miestų gaisrininkai, rezultatai būtų buvę daug liūdnesni. Nuostoliai dar neapskaičiuoti, bet manoma, kad jų bus daugiau nei 200 tūkstančių litų.

Mieste plačiai kalbama ir net daugelis žydų to neneigia, kad gaisras sinagogoje kilęs nuo žvakės. Esą, ta žvakė parkritusi ir užsidegusi knyga. Bet kadangi tą dieną žydams tikyba neleidžianti gesinti, tai jie ir negesinę. Tik vėliau, kai pradėjo stogas pleškėti, jie susigriebę, bet jau buvę per vėlu.

Daugpilio gaisrininkai zarasiškiams parodė didelį draugiškumą. Komandos viršininkas pareiškė, kad jokio atlygio už pagalbą, išskyrus už išeikvotą benziną ir tepalą, neimsią. Jų suteikta pagalba tegul esą einanti lietuvių-latvių didesnio bendradarbiavimo labui.

Šaltinis epaveldas.lt.

Buvusi sinagoga (dabar Sinagogos 1C). Prisimena zarasiškė O. Karužienė

[Šaltiniuose: pastatyta 1850-1900 m.(?); rekonstruota 1945 m. – G.R.].

Nutarta Gegužės 1-osios gatvei sugražinti buvusį Sinagogos vardą. Be abejo, jaunimas gal ir nežino, kad šioje gatvėje buvo sinagoga – žydų maldos namai. Pokario metais jie padaryti daugiabučiu gyvenamuoju namu.

Su pagarba menu šį pastatą kaip žydų maldos namus ir su skausmu prisimenu jį, karo metais išniekintą. Tai buvo sovietų karo belaisvių stovykla.

Vokiečių okupacijos metai. Iš fronto suvežami ir talpinami iškankinti, alkani, sužeisti ir ligoti karo belaisviai. Visam gyvenimui įsirašė į atmintį jų veidai, verksmas ir mums, vaikams, pirmą kartą girdimos įvairių tautų dainos. Visa aplinka ir pastatas buvo aptverti spygliuota viela, už kurios buvo belaisviai. Kas dėjosi pastato viduje, niekas nežinojo. Matėme tik tuos, kurie buvo po atviru dangumi. Tai buvo išbadėję šešėliai, kuriuos žmonės užjautė. Sunkus buvo laikas. Neturėdavome ir valgyti daugelis. Bet mūsų mamos išsigudrindavo, kad sugebėtume pasidalinti su belaisviais nors bulvėmis ir duonos džiūvėsiais. Siųsdavo mus, vaikus, nes suaugusius vokiečiai vaikydavo. Mes valandomis stovėdavome prie spygliuotos vielos ir kartais patenkindavome belaisvių prašymus.

Vandens arti nebuvo, ir belaisviai su kibirais ir naščiais buvo varomi į ežerą jo parnešti. Tuo pasinaudodami, mūsų tėvai prie kranto padėdavo bulvių, duonos, tabako, viską užklodavo žole, o mes, vaikai, iš tolo stebėdavome ar pasiseks belaisviams pasiimti tą maistą. Prisimenu vokiškais batais trypiamos duonos vaizdą.

Dar ir dabar stovinčiame name Nr. 4 gyveno daugiavaikė Dambrauskų šeima. Mes, vaikai, nuolat būdavome tame name, nes jo kiemas ribojosi su belaisvių stovykla. Pro spygliuotą vielą dalindavomės duonos gabalėliu, parūpindavome popieriaus ir pieštukų, išnešdavome jų laiškus. Tai pastebėjęs vokietis pasikvietė Dambrauskienę, vaikų akyse vinimi prikalė ilgą motinos kasą prie sienos ir automato šūviais, klykiant vaikams, nukirto ją.

Kartą keli belaisviai pabėgo. Vieną pagavo, o kitas perplaukė ežerą manydamas, kad kitoje pusėje išsigelbės. O ten buvo sala. Vokiečiai jį nušovė ir ten pat, saloje, užkasė. Toje vietoje nuolat būdavo padėta gėlių, o po karo nežinomo kareivėlio belaisvio palaikai buvo perkelti į sovietų karių kapines.

Pagautąjį bėglį paprastai kankindavo patalpinę į spygliuotos vielos 1 metro pločio ir 2 metrų aukščio karcerį, kuris buvo pastatytas kieme. Taip kabėdamas ant spygliuotų vielų keletą dienų ir merdėdavo belaisvis.

Kiek skausmo ir aimanų girdėjo šis pastatas, kiek kraujo ir ašarų sugėrė šis žemės plotelis!

Nuo žaizdų ir bado belaisviai masiškai mirdavo. Kur dingdavo lavonai, niekas nežinojo. Vieni sakydavo, kad naktimis juos išveža, kiti teigė, kad užkasa čia pat, kieme.

Šaltinis: laikraštis ,,Zarasų kraštas”.

Parengė Gražina Ragauskaitė.

*Pasak Bajorų g. 14/9 (Zarasai) namo gyventojų, šioje vietoje gal būt kažkada ir galėjo stovėti žydų sinagoga arba tik šarvojimo salė. Senas pastatas buvo visiškai nugriautas ir 1958 m. pastatytas gyvenamasis namas (Laikraštis ,,Zarasų kraštas“, 2005 m. kovo 29 d., Nr.24 (8499).