Savanoris Berčikas kalbasi su anglų pulkininku (atsiminimai iš 1919 m.)

Publikuota 1935 m. gruodžio 27 d. žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos leistame laikraštyje ,,Apžvalga“ (Nr.26).


I


Iš Šiaulių, Radviliškio ir kitų ano krašto Lietuvos vietų 200 su viršum savanorių atvažiavome į Kauną 1919 metais pačioje pradžioje. Atvažiavom savu traukiniu, kurį buvome atėmę partizanišku būdu iš besitraukiančių vokiečių, o vėliau bėgančių bolševikų. Išlydėjo mus motinos, seserys apsiverkdamos, šlapiom nosinaitėm mosikuodamas pro stočių langus. Taip, rodos, visa buvo reikalinga, kad niekas dėl to nė nesijaudino. Su mumis drauge savanoriais važiavo ir keturi žydų tautybės jaunuoliai. Su jais motinos, seserys, mylimosios atsisveikino graudžiau verkdamos. Traukinys iš lėto, nepasitikėdamas ar nėra kur išimtų bėgių, slinko pūsdamas didžiulius debesis dūmų, neg garvežio krosnyje kūrenosi ne anglys, bet visokie žabai, kadugiai, o mūsų draugai, keturi žydeliai savanoriai, vis labiau persisverdavo pro vagono langą, mosikavo savo motinom, jau seniai pavirtusiom vos beįmatomais baltais taškais. Gerai atsimenu kaip buvo keista, kad tie žydeliai, kaip ir visi kiti savanoriai, kalbėjo stoją į kariuomenę, nes ir jie nori ginti savo tėvynę.

– Argi gali Lietuva būti jūsų tėvynė? Tai kas tuomet Palestina?

– Ak, Palestina…Na, Palestina mano romantiškoji tėvynė. Bet Lietuva kas kita. Čia augo mano tėvai ir aš pats. Kiekvienas kampas to mielojo krašto man lygiai brangus kaip ir jums. Suprantat?

Mažai kuris mes juos supratom. Bet tik mums viena buvo aišku, kad tie žydeliai, kaip ir mes patys, stoja kariuomenėn ne piniginio atlyginimo laukdami. Ir. daugiau nesikalbėjome, o tik kartu dainavome, kartu gėrėme žalius kiaušinius ir valgėme rūkytus lašinius.

Tamsus vakaras. Kaunas. Stoty mūsų niekas nesutinka. Didžiulis mūsų jaunuolių būrys su maišeliais, ryšuliais, armonikom ir pilnom fantazijų galvom ieško etapo skirstymo punkto. Norime pamatyti bent vieną Lietuvos kareivį. Nei vieno. Tik vokiečių kariai įkaušę ir arogantiški slankioja Kauno gatvėmis ir mus praeinančius necenzūriškais žodžiais užkaitina. Stabtelėjom ties Įgulos bažnyčia ir norim vokiečiams kuo nors atsikalti, bet atsiranda mūsų tarpe keletas nuosaikesnių ir mums primena, kad esame beginkliai.

Surandame etapo skirstymo punktą. Dulkių apneštas raudono mūro namas Kęstučio gatvės kampe. Prie vartų stovi du sargybiniai sutrukusiais matikais prastutės medžiaga, geltonais raščiais kepurės, šautuvai rusiški, vienas, berods, berdanka, diržų vietoje prie šautuvo stori virvagaliai. Vienas sargybinis žydas su akiniais, žemo ūgio, kitas – aukštas kaip beržas, baltaplaukis lietuvis. Abu jie savo civiliniais rūbais.

– Ar tai jūs būsit Lietuvos kareiviai?

– Mes, – atsako abudu kartu.

– Po velnių, – nusijuokė keletas, – su pakulnėm kelnėm, su klumpėm. Juk mes girdėjom, kad lietuvių kareivių juoda uniforma su geltonais galūnais.

Taip, tai ir buvo pirmieji Lietuvos kareiviai, kuriuos mes sutikom. Vėliau sužinojome, kad sargyboje stovėjęs žydelis buvo vardu Berčikas ir įstojo savanoriu Lietuvos kariuomenėn dar Vilniuje, aštuntuoju iš eilės.


II


Mus išskirstė po kariuomenės dalis. Nedaug jų tuomet dar buvo ir dauguma mūsų pateko į Pirmąją Kauno komendantūros mokomąją komandą, į Kauno ir Vilniaus batalionus. Vienas iš kartu atvažiavusių žydų išėjo į karo mokyklą, vienas, berods, į I pulką ir pateko frontan, kiti kitur išsisklaidė. Tik Berčikas perėjo pas mus į mokomąją komandą ir mes visi apsigyvenome dabartinėse Vyriausiojo Tribunolo patalpose. Puikūs buvo mūsų vadai, nūdienis pulkininkas Bobelis su kapitonu Rudaičiu. Gyvenom visi kaip broliai, kas naktį budėdavom, kad mūsų neužpultų vokiečiai, o kai jie puolė Metropoly Amerikos misiją – mes ją garbingai gynėme. Tuo momentu ties Metropolio viešbučiu žuvo mūsų draugas Eimutis. Berčikas, tas pats akiniuotas žydelis savanoris, ištisą naktį budėjo prie kulkosvaidžio.

Visai baigiant mokamąją komandą, mūsų bolševikų fronte prasidėjo kautynės. Kautynės, berods, ties Daugpiliu, Jieznu ir kitur. Susirado būrelis puskarininkių, kurie nuėjo pas kuopos vadą ir pašyte prašėsi leisti juos į frontą. Vadas neleido. Tuomet iš nakties dingo bene desėtkas dar nevisai baigusių mokyklą kareivių ir visiems buvo aišku kur jie pasidėjo. Jie pabėgo į frontą, o jų tarpe buvo ir aštuntasis iš eilės Lietuvos kariuomenės savanoris Berčikas.


III


Praėjo apie aštuonetą mėnesių. Persigrupavo pulkai, buvo daug atvežta sužeistų į ligoninę. Kariuomenei nereguliariai buvo pradėta mokėti algos. Kilo šiokių tokių nepasitenkinimų, išryškėjo kairiųjų elementų propaganda. Tirštas audros debesis buvo pakibęs ties Lietuvos padange. Šias eilutes rašančiam teko tuomet tarnauti didžiulėje Kauno apskrities kuopoj ir stovėti Šančiuose. Užeinu kartą į Karo ligoninę pas savo prietelį viršilą ir žiūriu – Berčikas.

– Na, iš kur tu čia?

Berčikas paėmė mane už parankės, pasisodino ir pasisakė buvęs tris kartus sužeistas ir dabar jau greitai būsiąs išrašytas. Pasakojo jis apie savo žaizdas, kaip laiminga motina apie naujagimį, ir tokia maloni šiluma užliejo man širdį.

– Dabar gali bent kiek pailsėti. Ateik į mūsų kuopą.

Ilgai nesutiko Berčikas su mano pasiūlymu. Jis vis norėjo bėgto ten, kur paliko savo draugus, kur, trata kulkosvaidžiai ir siaučia mirtis. Pagaliau sutiko ir buvo priimtas į Kauno apskrities kuopą jaunesniuoju puskarininkiu.

Ir štai tuo momentu Kauno įgulą vizituoja kažkoks anglų pulkininkas. Pietų laikas, kuopa kareivinėse. Tačiau kai tik pranešė iš komendantūros apie tą paslaptingąjį pulkininką, mes visi išsirikiavome ir laukėme. Žemo ūgio, ryškių veido bruožų pulkininkas su keliais karininkais ir tuometiniu Kauno komendantu J. Mikuckiu mus pasveikina ir beveik kiekvieną užkalbina.

– Ko jūs dabar norėtumėt? – klausia vieno kareivio pulkininkas per vertėją nūdienį Kauno miesto inžinierių Novickį.

– Leiskit mus į frontą!

Tuo metu kaip tik buvo aršiausias Kolčako frontas.

Anglas patenkintas šypsosi, giria kareivius ir eidamas pro mūsų eiles staiga stabteli prie Berčiko.

– Šis kareivis, rodos, bus žydų tautybės?

– Taip.

– O ko tamsta nori? – kreipėsi į Berčiką anglų pulkininkas.

– Prašau į frontą, – išsitempęs atsakė Berčikas.

– Valio, kilnu. Ber, juk tamsta žydas? Turbūt, daug algos gauni?

– Tiek pat kaip ir visi Lietuvos kareiviai.

Anglui, matyt, pirmą kartą Lietuvoj žydą karį pamačius, buvo labai keista, nesuprantama. Jis dar ilgai kalbėjosi su mūsų karininkais ir sužinojęs, kad Berčikas jau buvo fronte ir yra gavęs tris žaizdas, kažką savo bloknote užsirašė ir su visais atsisveikinęs išėjo.

Kitą dieną Berčikas buvo pakeltas vyresniuoju puskarininkiu ir vakare su geroka šimtine jis ir mes išvykome į bermontininkų frontą.


———-


Neseniai važinėdamas po Lietuvos provinciją Nemakščių miestely susitekau Berčiką. Jis buvo atvažiavęs, matyt, su savo arkliu, nusipirkęs kelias dėžes kiaušinių. Susenęs Berčikas, paausiai pražilę ir apie gyvenimą jis šneka dantis sukandęs, tik labai didžiuojas praeitim ta šviesia, kad ir daug jam sveikatos atėmusia romantika, prisimena draugus.

Iš pradžių buvo puiku gyventi, bet dabar daug nelaimių turėjau – pasunkėjo…Verčiuosi ir tuo, ir anuo, bet nesiseka…


Šaltinis: epaveldas.lt.


Pateikė Gražina Ragauskaitė.