Šabas

Lana Binder (Visakolski): Taip ir matau – mano motina stovi ir uždega šeštadienio žvakes, o mes aplink ją. Tėvas atvažiuodavo iš sinagogos ir namai prisipildydavo šviesos, dainų ir istorijų. Mūsų namai buvo tradiciniai, kaip ir daugelis Dusetų štetle – ne ypatingi ir neišsiskiriantys…

Per Šabą būdavau ir Antalieptėje, gero draugo Reinkės Levino tėvų namuose. Aš gerai prisimenu sakralinę šeštadienio atmosferą. Ji buvo nepaprasta! Kai šeštadieniais svečiuodavausi jų namuose, mes visi sėdėdavome už stalo, dainuodavome ir tai man darydavo didelį įspūdį. Pamenu, kaip lėtai ir pasimetęs aš valgydavau „Gefilte fiš“ [įdaryta žuvis – vienas iš kultinių aškenazių žydų patiekalų, išlaikęs šimtmečių bandymus ir išlikęs beveik nepakitęs iki mūsų dienų – G. R.], o namų šeimininkai ragindavo ją apversti ir iš širdies mėgautis maistu…


Batja Aviel: Mes nusiplaudavome rankas [netilat yadayim – ritualinis rankų nusiplovimas –G. R.] ir kalbėdavome palaiminimo žodžius.

Pirmąją mėnesio diena mama mums primindavo pasakyti ,,Halb Hallel“, pusę ,,Hallel“ palaiminimo…

Žiemos šeštadieniais mes kalbame ,,Barchi nafshi“ [,,Palaimink mano sielą“ – G. R.], o vasaros – ,,Pirkei Avot“ [,,Tėvų etika“ – G. R.].


Josef Javnai:


Šeštadienio riba. Prieš išeidami į tradicinį šeštadienio pasivaikščiojimą mišku, kuris buvo už šeštadienio ribos, mes savo nosinaites užsirišdavome ant riešų, nes šeštadienį nebuvo galima ką nors daryti, pavyzdžiui nešti daiktus.


Havdala [Šabo išlydėjimo ceremonija – G. R.]. Šeštadienį, prietemoje, kai dar būdavo neuždegta šviesa, iki Havdalos, su tėvu ir motina dainuodavome įspūdingą dainą, savotišką ,,Himną sielai“. Aš dar atsimenu žodžius ir melodiją: ,,Aš dėkosiu Dievui, kuris ieško mūsų širdžių“.

Ko gero, šią dainą mano tėvas išmoko ješivoje. Nežinau, ar ją dainavo ir kiti štetlo gyventojai.

Kai aš rankose laikydavau Havdalos žvakę, man motina sakydavo: ,,Aukščiau, aukščiau, kad nuotaka būtų aukšta!“

 

Joelis Zeifas: Pamenu kaip vieną šeštadienio vakarą aptemo ir mes nutarėme pirmą kartą uždegti šviesą. Bet mes taip bijojome tai padaryti, kad neišniekinti šeštadienį. Mes bijojome, kad nukris dangus! Kai kurie iš buvusių su mumis žmonių skatino mūsų ryžtingumą, tad uždegėme lempą ir laukėme, bet nieko neįvyko. Kai atėjo žiema, mes jau buvome pakankamai drąsūs, kad pakurtume krosnį.


Nuotraukoje: Chaja-Cipa Slep (Chatzkel) uždega Šabo žvakes (Dusetos, 1935 m.).


Nuotrauka ir tekstas iš Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“.

 

Parengė Gražina Ragauskaitė.