Regina Jonas – pirmoji pasaulyje praktikuojanti rabinė
1902 m. rugpjūčio 3 d. Berlyne, smulkaus prekybininko šeimoje, gimė Regina Jonas – pirmoji pasaulyje praktikuojanti rabinė. 1930 m. ji baigė liberalią Aukštąją judaikos mokyklą Berlyne ir gavo religijos dėstytojos diplomą.
1935 m. liberalių rabinų Sąjungos vadovas dr. Maksas Dinemanas po papildomo egzamino įšventino Reginą Jonas rabine.
Nuo 1935 iki 1942 m. ji liko Berlyne, bet nuo 1938 m. vedė apeigas daugelyje dabartinės Šiaurės-Vakarų Vokietijos bei Lenkijos teritorijose buvusių žydų bendruomenių, kurių rabinams pavyko emigruoti.
1942 m. lapkričio 6 d. Regina kartu su savo senyva motina buvo deportuota į Terezienštato koncentracijos stovyklą. Čia ji tęsė rabinės veiklą, rūpinosi atvykstančiais kaliniais ir padėjo jiems suvaldyti stresą, kurį tekdavo pergyventi stovyklos sąlygomis. Šioje stovykloje ji vėl susitiko su žinomu profesoriumi Leo Beku, kuris kažkada atsisakė pasirašyti Reginos Jonas smichą [rabinės įšventinimas vadinamas Semicha – G. R.] – rabinės sertifikatą, bet 1942 m., neužilgo iki išsiuntimo į Terezienštato koncentracijos stovyklą, dokumentą pasirašė. Terezienštate ji tapo kito kalinio – gydytojo-psichiatro Viktoro Franklo, kuris stovykloje sukūrė pogrindinę kalinių psichologinio palaikymo grupę ir vėliau parašė garsią knygą ,,Žmogus prasmės paieškose“, pagalbininke. Ir Leo Bekas, ir Viktoras Franklas išgyveno. Regina Jonas 1944 m. rugsėjį buvo deportuota į Aušvico koncentracijos stovyklą ir joje žuvo.
Regina Jonas laikoma ,,moteriško posūkio“ judaizme pradininke. Daugelis argumentų, kuriuos ji pateikė savo traktate ,,Ar gali moteris užimti rabino postą?“ aktualūs iki šiol, nes nors moterų ordinacija konservatyviame bei reformistiniame judaizme ne naujiena, rabinės kelias iki šiol susietas su nusistovėjusių stereotipų įveikimu.
Nepaisant turimo pamokslininkės talento ir nuoširdžios tarnystės, ortodoksai atsisakydavo pripažinti Reginą Jonas. Ir joks rabinės sertifikatas negalėjo įveikti tūkstantmečiais susiformavusių įsitikinimų ir prietarų. Po nacių atėjimo į valdžią, daugelis rabinų išvažiavo iš Vokietijos ir sinagogos pasiliko be savo dvasinių lyderių. Tai leido Reginai, nors ir neoficialiai, eiti rabinės pareigas ir pamokslauti žydų bendruomenėse. Pati ji nenorėjo išvykti iš Vokietijos, nes nutarė iki pabaigos dalintis savo tautos likimu.
Savo užrašuose ir pamoksluose Regina Jonas ne kartą pabrėžė, kad rabinės misija jai, pirmiausia, dvasinėje globoje ir tiesiogiai priklauso pedagogikos sričiai, kurioje matomas ypatingas moterų talentas. Įgimtas taktiškumo jausmas, gebėjimas intuityviai pajusti pačias slapčiausias žmogaus sielos kerteles – moters pojūčių sfera. Toks buvo Reginos Jonas tvirtas įsitikinimas, kuris, ko gero, padėjo jai įveikti visas kliūtis kelyje į religinį luomą. Juk net ir liberaliose sinagogose, kuriose moterys neprivalėjo sėdėti atskirai, o sėdėjo bendroje salėje su vyrais, apie rabinę net negalėjo pagalvoti.
Iš jos mokinių ir kolegų prisiminimų galime sudėti nors ir fragmentinį įspūdį apie ,,freilinos Jonas“ asmenybę už jos teologinių darbų ribų. Dauguma buvo linkę į tai, kad Regina Jonas buvo ,,ypatingai ortodoksali“: pavyzdžiui, per Šabą ji niekada nesinešiojo net moteriškos rankinės. Tačiau visi ją laikė linksmu ir gyvenimą mylinčiu žmogumi. Tiesa, kai kuriems priežastimi pasilinksminti greičiausiai buvo jos ,,ekscentriška“ išvaizda, nes pasak pasakojimų Regina Jonas nesekė madų tendencijų ir mažai dėmesio skyrė savo išvaizdai. Vyrams ji atrodė taip pat abejinga ir labai dažnai užsisklęsdavo savo mintyse.
Po Reginos Jonas įšventinimo rabine, daugelis jos kolegų sureagavo audringais sveikinimais, bet gauti darbą jai nebuvo taip lengva. Nepaisant turimo rabinės diplomo, daugelyje sinagogų jai, moteriai, nebuvo leista pamokslauti. Ji pradėjo nuo pamokslų senelių namuose ir ligoninėse. Reginai Jonas neegzistavo neprestižinės vietos: ji būdavo ten, kur buvo reikalinga ir kur buvo pasiruošę ją klausytis žmonės. Palaipsniui prieš ją atsivėrė ir sinagogų durys. 1937 m. ji gavo pastovų darbą žydų bendruomenėje, bet skiltyje ,,pareigos“ buvo nurodyta ,,religijos mokytoja“. Tačiau ir toks darbas leido jai kartais atlikti rabinės pareigas.
Šaltiniai: evrejskaja-panorama.de, booknik.ru, relevantinfo.co.il.
Nuotrauka: jwa.org.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.