Pogromas Salake
1915 m. rugpjūtį (kitu šaltiniu rugsėjį) miestelyje įvyko kazokų būrio pogromas prieš Salako žydus. Plačiau apie jį rašoma Anatolijaus Chaješo užrašytuose žydų-liudininkų pasakojimuose:
,,1915 metų Lietuva priešfrontinėje linijoje“ (liudijo rabinas Elijagu-Mordche Valkovskij): ,,1915 m. rugpjūčio 6 d., sekmadienį, į miestelį įžengė kazokai. Prasidėjo sistemingas turguje buvusių žydų prekyviečių naikinimas. Kai vienas kazokų karininkas pabandė sustabdyti pradėtą grobstymą, šie pasakė, kad taip elgtis jiems įsakyta. Išklausinėjęs kieno tai įsakymas, karininkas pasišalino, o pogromas tęsėsi toliau. Grobiant žydų turtą dalyvavo ir daugelis miestelio gyventojų bei iš aplinkinių kaimų suvažiavusių valstiečių. Kai kurias žydų prekes kazokai pusvelčiui parduodavo čia pat aikštėje.
Atvykėliai apieškojo visus miestelyje gyvenusius žydus ir atėmė rastus pas juos pinigus. Tai buvo visuotiniai vykdyti veiksmai. Pasakojo, kad ženklia suma buvo apvogtas žydas Breidas (iš liudijusio įvykius rabino Elijagu-Mordche Valkovskij buvo pagrobta daugiau nei 500 rublių). Viskas buvo daroma ramiai ir visai nedalyvaujant vietinei valdžiai. Man susidarė įspūdis, kad tai nebuvo atsitiktinis išpuolis, nes buvo ypatingai organizuotai naikinamos prekės, pogromo metu miestelyje buvo užtikrinama tvarka.
Dar tą pačią dieną buvo suimtas kažkieno įskųstas žydas Kacas, apkaltinus jį nepalankiu požiūriu į kazokus. Gyventojai pasakojo, kad suimtasis konfliktavo su vietiniu sentikiu ir kaltino jį padegimu. Kacas buvo žiauriai sumuštas, bet remiantis kelių rusų parodymais greitai reabilituotas. O žydę Korb, kurios vyras buvo kare, užėjęs kazokas bandė išprievartauti, bet riksmus išgirdę artimieji ją apgynė.
Po pogromo Salako žydai pradėjo trauktis iš miestelio. Rusų kinkytų arklių vežimų rasti nebuvo galima, o žydai bijojo juos kinkyti, nes buvo aišku, kad visų norinčių išvežti nebus galima. Su tuo nesutinkantis rabinas apėjo visus auginusius arklius šeimininkus įtikinėdamas juos pakinkyti vežimus, bet imti į ne daiktus, o tik vaikus ir ligonius.
Galų gale vežimų vilkstinė pajudėjo iš Salako. Čia pat iki Dūkšto eita ir pėsčiomis. Tik maža dalis paliekančių Salaką baimindamiesi susitikimo su kazokais išvažiavo aplinkiniais keliais, tačiau šių buvo sugaudyti. Pasakota, kad šioje kelionėje pas žydą Lanaiką prapuolė sūnus ir kad dauguma paliekančių miestelį žydų savo išlikusias prekes bei daiktus iš namų slėpė miške.“
Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.