Paulis Ašakas (Pauls Ašaks)


Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytame slėpusius žydus sąraše įrašyta ir Pauliaus Ašako [Paulis Ašakas (Pauls Ašaks) – G. R.] pavardė. Ilgą laiką apie šį Zarasų rajone gyvenusį žmogų buvo tik tiek ir žinoma – vardas bei pavardė.

2017 m. gruodžio pradžioje pavyko rasti internete publikuotą nuorodą į Daugpilyje (Latvija) gyvenančio istoriko, pedagogo, ,,Daugpilio ir Latgalos žydų“ muziejaus direktoriaus Josifo Ročko knygą ,,Žydai Daugpilyje“ (2005 m.) ir trumpoje ištraukoje perskaityti, kad netoli Zarasų Ašako [Ašakas – G. R.] slėpė iš Daugpilio pervestus žydus. Perskaityti kur kas daugiau, nei kelių sakinių ištrauką, padėjo Daugpilio turizmo informacijos centro darbuotojai, atsiuntę ieškomą knygoje tekstą. Tiesa, jame nebuvo nurodyta vietovė, kurioje gyveno Paulis Ašakas. Šį nežinojimą (ir šiek tiek daugiau) padėjo užpildyti surastas jo dukrai Ilmai Rūtai Anelauskienei (g. Ašakaitei) skirtas ,,In Memoriam“ bei anūkės kalbininkės, Latvijos ir Helsinkio universitetų asocijuotos profesorės Laimutės Balode laiškas iš Helsinkio.


Apie Ašakų šeimą:


Kurį laiką dirbęs banke ir mirus seserims į tėvų ūkį grįžęs pasiturintis latvis ūkininkas Paulis Ašakas (1892 10 5 -1983) su šeima: žmona latve Matilda (1904 04 19 -1991), jaunėle dukra Ilma Rūta (1930 09 13 – 2016 08 24) ir sūnumi Jonu (1927 05 18 – 2003 05 24) gyveno Latvijos-Lietuvos pasienyje, Zarasų rajone, prie didžiulio Samanių ežero Rimšiškių vienkiemyje [dabar Zarasų seniūnija – G. R.]. 1949 m. P. ir M. Ašakai buvo ištremti į Altajaus kraštą, o duktė Ilma Rūta – į Sibirą, Irkutsko sritį, Baikalo ežero Olchono salą, kur kartu su kitais Pabaltijo tremtiniais gaudė žuvį – omulį. Apie 1954 m. Paulis ir Matilda tremties metus tęsė su dukros šeima Sibire. 1957 m. jiedu grįžo į Latviją ir apsigyveno Eglainėje, o dukros šeima Marijampolėje, vėliau Vilniuje.

Dukra Ilma Rūta Anelauskienė apie tėtį pasakojo: ,,Jis buvo rimtas, santūrus, inteligentiškas ūkininkas. Todėl sovietams tuojau krito į akį – reikią išvežti į plėšinius: tegul ten „pavyzdingai“ ūkininkauja. Buvo baigęs caro laikais gimnaziją, mokėjo daug kalbų. Namie kalbėjome latviškai. Daug skaitydavo. Mėgo muziką, pats grojo styginiais instrumentais. Domėjosi tautosaka, retkarčiais iš jo lūpų išsprūsdavo koks posakis. Tėtis mažai dainuodavo, tik mus skatindavo dainuoti. Taip pat muzikos instrumentu mums toną duodavo ir labai mėgdavo klausytis dainavimo.

Mama Matilda Ašaka Lietuvoje gyveno nuo 1925 m., kai ištekėjo. Iš Subatės (Latvija) atitekėjusi į Rimšiškes Zarasų rajone, greitai pramoko lietuviškai, nes daug samdinių buvo lietuvių ir lenkų. Daug laiko skirdavo rankdarbiams: gražiai siuvinėjo, mezgė, audė. Neieškodavo žodžio kišenėje, kone kiekvienam veiksmui, darbui ar poelgiui pritaikydavo posakį. Daug jų išliko mano atmintyje. Mama buvo gera ir turtinga šeimininkė. Visada valgį gamindavo riebiai ir skaniai: tepdavo labai daug sviesto ant duonos ir dar gausiai uždėdavo medaus. Mama labai mėgo dainuoti, turėjo gražų sopraną. Jauna dainavo choruose“(iš baltnexus.lt, ,,Mūsų namų latviška tautosaka“).

,,Patriotiškai nusiteikęs Lietuvos ir Latvijos jaunimas priešinosi prievarta imamas į okupacinę [sovietinę – G. R.] kariuomenę. Vienas iš jų – Jonas Ašakas [Ilmos Rūtos Anelauskienės vyresnysis brolis – G. R.]. Tarnaudamas sovietų kariuomenėje (nuo 1950 m. balandžio mėn.), Odesos karinės apygardos kariniame dalinyje suorganizavo keturių lietuvių ir latvių grupę. Parengtas dezertyravimo planas tikslu įsijungti į Lietuvos ir Latvijos partizanų būrius bei dalyvauti ginkluotame pasipriešinime. Grupė įsigijo žemėlapį, kompasą. Dezertyravo 1950 m. liepos 1 d. Keliavo traukiniais, pėsčiomis. Liepos 13 d. J. Ašakas ir vienas bendražygis sulaikyti Vinicos srityje. Dar vienas bėglys sulaikytas rugpjūčio mėn. Lietuvoje, dar kitas – rugsėjo mėn. Latvijoje nespėjus užmegzti ryšių su partizanais. J. Ašakas kariniame dalinyje taip pat vykdė antisovietinę agitaciją. Odesos karinės apygardos karinis tribunolas 1950 m. gruodžio 19 d. nuteisė J. Ašaką aukščiausia – mirties bausme sušaudant.1951 m. kovo 31 d. šis nuosprendis pakeistas laisvės atėmimu 25 m. Kalintas Kolymoje, Magadano srityje. Iš įkalinimo paleistas 1958 m. vasario 11 d.“ (Gintaras Šidlauskas, Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47246/3, iš llks.lt).

Ilma Rūta Anelauskienė dirbo Lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos institute, tvarkė patarlių katalogą. Kolegų gerbiama ir mylima išdirbo iki 70 metų amžiaus. Su tėvais ištremta sulaukusi devyniolikos.


Daugpilio žydų gelbėjimo istorija


Ją savo knygoje ,,Žydai Daugpilyje“ ir papasakojo Josifas Ročko. Pateiksime ją visą – nuo jos pradžios Daugpilyje (Latvija) iki pabaigos Lietuvoje, Zarasų rajone, nes istorijos, padedančios suprasti kaip nelengva būdavo įgyvendinti žydų gelbėjimo planus, kokio reikėta tai darančių žmonių susiklausymo ir kaip rizikuota, nėra dažnai publikuojamos.


,,Abramas Magidas (gim. 1893 m.) nespėjo evakuotis ir su šeima buvo areštuotas bei išvežtas į Dagdą – miestelį pietryčių Latvijoje, o vėliau – į Daugpilį. Išgyventi jam buvo lemta todėl, kad buvo kvalifikuotas dantų technikas. Pasak jo paties, paslaugas užsisakydavo ir vokiečiai iš Rygos. Todėl jis turėjo galimybę šiaip taip gyventi, išmaitinti šeimą ir padėti kitiems. Po 1942 m. gegužės 1 d. A. Magidas buvo išvežtas į Daugpilio tvirtovėje buvusį getą. Didelių pastangų ir kyšių dėka jam pavyko su šeima ištrūkti į miestą, nes jis suprato, kad artimiausiu metu getas bus likviduojamas. Jam buvo leista laisvai vaikščioti po Daugpilį. Apklausti liudininkai pasakojo, kad A. Magidas mieste dirbo iki 1944 m.

Kai atrodė, kad išsigelbėjimas arti, nelaimėlius Magidus pastebėjo buvusi kaimynė. Ji pradėjo šaukti ir kviesti policiją. Šeimą pagavo ir nuvarė į geležinkelio stotį, kurioje buvo formuojamas sąstatas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Stotyje A. Magidą išskyrė su šeima. Jo žmona Ema ir keturiolikmetė duktė Roza buvo išvežtos į mirties stovyklą ir abi žuvo. A. Magidui pavyko dingti iš minios, nuplėšti nuo rūbų geltoną žvaigždę ir pabėgti. Jį priglaudė daugpiliškės Marijos Nedveckajos šeima. Vėliau jis buvo slepiamas pas Daugpilio pakraštyje gyvenusį Arsenijų Kornilovą. Pas jį nuo Holokausto skirtingais laikotarpiais slapstėsi 11 žydų. A. Magidas slėpėsi svirne, ūkiniame pastate, bet čia ilgiau pasilikti darėsi pavojinga. Kur eiti?…

Buvusi Daugpilio pedagoginio instituto dėstytoja Z. Vozniak ir gydytoja Vinogradova papasakojo kiek kitokią A. Magino išgyvenimo istoriją. Pasak jų, kai vokiečiai atėjo areštuoti A. Magido šeimos, šiam pavyko pasprukti per virtuvę, o po to slapstytis skirtinguose J. Rainio gatvės namuose. Viename iš jų A. Magidą surado namo šeimininkė – pažįstama stomatologė Vinogradova. Ši moteris paprašė pagalbos pas Z. Vozniak tėvus – Sofiją ir Piotrą Silinšus. Pas juos A. Magidas slėpėsi palėpėje. Kai ir čia pradėjo grėsti pavojus, Sofija pradėjo ieškoti slėptuvės kitoje vietoje. Daugpilio pakraštyje, Rugeli, gyveno Bodendorfų šeima: tėvas Karlas ir duktė Marija su dviem vaikais. Šeima buvo labai neturtinga ir glaudėsi pirtyje, nes jų namas sudegė. Jie A. Magidą paslėpė daržinėje, šiene, kuriame jau slėpėsi Tregeris ir jo žmona Ida. Bet ir čia slėptis darėsi pavojinga. Mat, vokiečiai nužiūrėjo Bodendorfų daržinę ir ruošėsi joje įrengti dirbtuves. Marija Bodendorf sugebėjo čia besislepiančius žydus pervesti į kaimą netoli Zarasų [Rimšiškių vienkiemį – G. R.], kuriame gyveno P. Ašakas. Ten slepiami Daugpilio žydai ir sulaukė išsigelbėjimo. A. Magidas iki mirties buvo dėkingas P. Ašakui už išgelbėjimą ir jam grįžus iš Sibiro aplankydavo jį.

Po karo, 1965 m., buvęs Daugpilio geto kalinys A. Magidas liudijo G. Tabberto teismo procese Dortmunde (Vokietija). Bulgarijoje leistame laikraštyje ,,Žydų žinios“ ir Varšuvoje ,,Folkštime“ rašyta, kad A. Magido liudijimų pagrindu kaltinimai persekiojus žydus buvo pareikšti daugiau nei 50 žmonių“.


(Pasakojimo šaltinis Josifo Ročko knyga ,,Žydai Daugpilyje“ (ketvirta knyga), 2005, psl. 155-157).


Nuotraukose: Paulis Ašakas su anūke Laimute tremtyje Sibire (1955 m.) ir Paulis Ašakas su proanūkiu Pauliumi (1978 m.). Nuotraukos iš asmeninio Laimutės Balodės archyvo.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.