Jevgenijus Berkovičius. Pasaulio teisuoliai Holokausto landšafte

,,Atmintis yra ta savybė, be kurios pasaulis negali egzistuoti“ (Svetlana Tumasjanc)


Žydų tautos dėkingumas

,,Kas išgelbės vieną gyvybę, išgelbės visą pasaulį“ (užrašas ant pasaulio Teisuolio medalio)


1953 m. Jeruzalėje buvo atidarytas memorialas ,,Jad Vašem“ – mokslinių tyrimų centras ir paminklas Europos žydų Katastrofos aukoms atminti. Kaip pasakyta memorialo steigimo įstatyme, jis turi pristatyti ,,vietą ir vardus“ (taip ,,Jad Vašem“ verčiamas iš hebrajų kalbos) ir skirtas visoms Holokausto aukoms. Šiuo įstatymu apibrėžtas ir ypatingas tų žmonių, kurie vedini kilniausių tikslų ir rizikuodami savo gyvybėmis Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus, statusas. Pagal seną žydų tradiciją tokius žmones vadina ,,chasidei ummot cha-olam“ (verčiama ,,Teisuoliai tarp pasaulio tautų“). Kasdieninėje kalboje paprastai sakoma trumpiau: ,,tautų Teisuolis“ arba ,,pasaulio Teisuolis“1,2. Viena iš įsimintiniausių ,,Jad Vašem“ vietų – Teisuolių Sodas, kuriame auga keli tūkstančiai visažalių medžių, pasodintų nors vienam žydui padėjusio žmogaus garbei.

Izraelio gyventojai su didele atsakomybe nustato ir palaiko su Katastrofos metais susietus faktus. Tie, kas išgyveno Holokaustą, turi teisę apdovanojimui pristatyti jiems padėjusių žmonių vardus. Pirmininkaujant vienam iš Izraelio Aukščiausiojo teismo narių Specialus komitetas peržiūri kiekvieną kandidatūrą ir pateiktus įrodymus, o pirmiausia – liudininkų parodymus. ,,Pasaulio Teisuolio“ vardą gali gauti tik ne žydų tautybės žmogus.


Saulėtas problemų rezginys


Žydų gelbėjimui skirta didelė šiuolaikinės literatūros apie Holokaustą dalis. Kasmet šimtai istorijų apie išgyvenusius Katastrofą žmones spausdinamos laikraščiuose, žurnaluose, knygose, jos tampa televizijos laidų ir dokumentinių filmų temomis. Šis baisus karo laikų puslapis yra psichologų, sociologų ir istorikų tyrinėjimo objektas.  Svarbu pažymėti, kad tai delikati tema ir ją žmonės įvairiai vertina. Ne visi sutinka, kad reikia tiek dėmesio skirti ir išgelbėtiems, ir gelbėjusiems. Dauguma mano, kad mąstant apie tuos metus visai nebūtina koncentruotis ties Gerumu, kai aiškiai viešpatavo Pyktis. Kaip interviu sakė Mordechajus Paldijėlis3: ,,Galima Gerumo garbei pastatyti vieną žvakelę, bet kada žvakių per daug – tai jau nereikalinga“.


<…>


Antrojo pasaulinio karo istorijos tyrinėtojai išskiria jame tris dideles gyventojų grupes: nusikaltėlius, aukas ir stebėtojus7. Jeigu kiekvieną iš šių grupių žmonių skaičių sulygintume su pasaulio Teisuolių skaičiumi, tai pastarieji sudarytų tik nereikšmingą mažumą. Bet be jų ,,Holokausto landšafto“ aprašymas būtų neišsamus. Žinoti Antrojo pasaulinio karo metų žydų gelbėjimo istoriją taip pat svarbu, kaip ir žinoti jų naikinimo istoriją. Svarbu tai, kad pasaulio Teisuoliai suteikia galimybę išsaugoti Tikėjimą ir Viltį.

Martinas Gilbertas papasakojo pamokančią istoriją8. Karo metais Lenkijoje valstietis slėpė Daną Šapiro ir jos motiną. Moterys gyveno mažame karvidės patalpų lopinėlyje. Kartą į jo namų duris pasibeldė žmogus su sūnumi paaugliu ant rankų – tai buvo netoliese miške besislapstantis žydas. Jis pasakė, kad berniukui gangrena ir prašė pakviesti gydytoją. Bet valstietis nuėjo į gestapą ir pranešė apie atėjusius. Dana prisimena, kad už tai lenkui davė du kilogramus cukraus, o žydą bei jo sūnų vokiečiai suėmė ir sušaudė.

Kaip galima du žmones išgelbėti ir du čia pat išduoti neaplenksiančiai mirčiai? Kas valstietį skatino tokiems sprendimams? Jis žinojo, kad nepavyks padėti vaikui ir nenorėjo dėl mirštančio rizikuoti? Ar jis nusprendė, kad jo mažai slėptuvei keturių žmonių per daug ir jie visi gali žūti? Ar bijojo, kad vokiečiai arba kaimynai užtiks jo karvidėje besislepiančius žydus ir nutarė atsikratyti galimo neįtariamojo šešėlio? Kodėl į jo moralinės atsakomybės sferą pateko du pašaliniai žmonės, bet neatsirado vietos keturiems?

Pasaulio Teisuoliai – tai ,,saulėtas“ Holokausto problemų ,,rezginys“. Todėl būtina viską išsiaiškinti, kad suprasti ką tada reiškė žmogaus ,,moralinė atsakomybė“ ir kaip ją reikia vertinti šiandien.


Karo laiko faktoriai


Antrajame pasauliniame kare buvusį požiūrį į žydus nulėmė daug aplinkybių. Jas neįvertinus bus sunku suprasti ir teisingai įvertinti ekstremaliose situacijose atsidūrusių žmonių elgesį. Jums pateikiamuose pastebėjimuose negaliu daug vietos skirti Europos antisemitizmo istorijai <…>. Pažymėtina tik tai, kad nacistai kaip ,,ypatingai vertingą savo propagandinio arsenalo dalį“ aktyviai  naudojo antisemitizmą12. Pakurstytu nacistinės propagandos antisemitizmu daugeliu atveju galima paaiškinti abejingumą ir net džiaugsmą kitų nelaimėmis – su šiais jausmais žydų kančias neretai stebėjo jų kaimynai ir pažįstami. Bet buvo ir kitos žmonių elgesį, tarpusavio santykius ir požiūrį į žydus įtakojusios aplinkybės.

Pirmiausia reikia prisiminti apie tai, kokias netektis ir kančias atnešė Antrasis pasaulinis karas. Daugeliui iš europiečių teko pergyventi ir Pirmąjį pasaulinį karą, ir Didžiąją depresiją. Bet dalyje prisiminimų šie išgyvenimai atrodo nereikšmingi lyginant su tais, kuriuos atnešė naujas karas: bombardavimai, sunaikinti gyvenamieji ir maldos namai, gatvėmis žygiuojantys priešų kariai, žeminantys pralaimėjimai ir dalies tautų pavergimas. Milijonai europiečių prarado savo artimuosius, neteko įprasto saugumo ir stabilumo, laisvės ir nepriklausomybės, t. y. tos didžiosios jų žinotos ir laikytos savuoju pasauliu dalies. Daugelį miestų paslėpė griuvėsiai. Šimtai tūkstančių žmonių paliko savo namus, pabėgėliai tapo įprastu reiškiniu. Karas sugriovė Europos šalių ekonomiką, žmonės badavo, dažniausiai maisto buvo galima įsigyti slapta, stigo kuro, drabužių, vaistų. Vokiečių okupacijos žiaurumą patyrė ne tik žydai, bet ir kitos tautos, pirmiausia Rytų Europos slavai – lenkai, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai. Susiklosčius tokioms aplinkybėms svarbia užduotimi tapo paties savęs ir šeimos gelbėjimas. Atskiro žmogaus moralinės atsakomybės zona sumažėjo iki kritinės ribos: matydami nacistų persekiojamus žydus, žmonės stengėsi atsiriboti nuo jų ir juos ištikusios bėdos13.

Fašistai labai sumaniai naudojosi nuo seno buvusiais Rytų, Centrinės ir Pietų Europos šalyse etniniais nesutarimais ir konfliktais. Hitlerio politika ,,skaldyk ir valdyk“ akivaizdžiai matoma šiuo Lenkijos pavyzdžiu – šalyje nacionalinėms mažumoms priskiriamiems ukrainiečiams ir ne Reiche gyvenantiems vokiečiams buvo suteikta nemažai privalumų ir jie tapo aktyviais okupantų pagalbininkais. Šią galimybę buvusių nacionalinių mažumų atstovai naudojo kerštaudami savo skriaudikams lenkams, tuo pačiu bausdami ir jų pagalbininkais laikytus žydus. Nacistinė propaganda įžiebdavo  nacionalinių grupių abipusę neapykantą. Dėl šios taktikos silpnėjo opozicija fašizmui ir didėjo savanorių pagalbininkų bei nusikaltimų bendrininkų būrys.

Kad sustiprintų įvairiose socialinėse grupėse vyravusius antisemitinius jausmus, nacistai naudojosi visomis prieinamomis priemonėmis: religinėmis, politinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis. Žydų ,,medžioklė“ darėsi legali, o prieš juos buvo leista naudoti bet kokius veiksmus, netgi tokius, kurie normalioje visuomenėje laikomi nusikaltimais. Buvo mirtinai pavojinga ne tik padėti žydams, bet net išreikšti jiems simpatiją ar užuojautą. 1941 m. spalio 15 d. Varšuvoje išleistas įsakymas mirties bausme bausti kiekvieną žydui padėjusį žmogų. Ir tai nebuvo tušti grasinimai. Labai greitai žmonės suprato, kad tokia pagalba yra ne tik rizikavimas savo, bet ir artimųjų gyvybėmis. Neretai už tokius poelgius sudegindavo visą kaimą8.

Reikia pažymėti ir ekonominės motyvacijos įtaką. Nacistai oficialiai pranešė, kad visas žydų turtas priklauso Trečiajam Reichui. Ne žydiška Vokietijos ir šalia esančių valstybių gyventojų dalis gavo namus bei žydų turėtą nuosavybę, buvo įdarbinami jų darbo vietose. Už kiekvieną pagautą ar nužudytą žydą mokėta pinigais arba karo metu ypatingai deficitiniais maisto produktais. Dalyvavusiems naikinant žydus policininkams ir turtuoliams bei jų šeimų nariams buvo išduodami maisto daviniai ir mokami pinigai. Karo suformuotose ekonominės griūties sąlygose labai daug žmonių negalėjo atsilaikyti tokioms vilionėms14.


<…>.


Rodos, išvada gali būti tik viena: nacių okupuotoje Europoje realiai padėti žydams buvo neįmanoma. Tačiau pasaulio Teisuolių gyvenimai ir jų darbai šį teiginį ryžtingai paneigia. Negalima buvo išgelbėti visus, bet daugelį buvo galima išgelbėti. Tai tikrai buvo velniškai sunku ir labai rizikinga, bet atsirasdavo nemažai žmonių, kuriems ištikimybė moralės principams pasirodė svarbesnė nei jų pačių gyvenimai.

Susisteminti ir aprašyti visus pagalbos žydams ir jų gelbėjimo būdus nelengva – jie labai įvairūs ir priklauso nuo aplinkybių. Žydai buvo naikinami didžiojoje Europos dalyje – ši erdvė apjungia beveik dvi dešimtis šalių. Aptariamoje temoje viskas svarbu: geografinė šalies padėtis, jos istorija, politinė struktūra, tradicijos ir papročiai. Dažnai galutinę reikšmę gelbėjant žmones turėjo atstumas iki jūros arba šalies neutralumas.

Kad Holokausto istorijoje objektyviai įvertintume pasaulio Teisuolių vaidmenį, negalime pamiršti, kad kai kurie žydai sugebėjo apsiginti save ir savo artimuosius16. Visoje Europoje žydų gelbėjimu rūpinosi įvairūs žydų judėjimai ir gausios partijos (sionistinės, socialistinės ir kt.), žydų Pasipriešinimo grupės, pogrindžio organizacijos, specialiai sudaryti komitetai ir susivienijimai. Daugelis gyvenančių Europoje tautiečių pagalbai kūrė bendruomenes Palestinoje ir JAV. Neretai išgelbėjimas buvo ne vieno atskiro žmogaus veiklos, o ištisų ,,tinklų“, įskaitant artimuosius, draugus, kolegas, kaimynus, neretai visai pašalinius žmones veiklos rezultatas. Pagalbai pabėgėliams buvo sudaryti specialūs tarptautiniai komitetai ir sąjungos.

Šias judėjimų formas negalima vertinti atskirai nuo laikotarpio, nes pati nacistų požiūrio į žydus politika kiekvienais metais iš esmės keitėsi – nuo pilietinių ir žmoniškųjų teisių panaikinimo iki totalaus šios tautos žmonių sunaikinimo.


Nepaisant socialinės iliuzijos 


Iki 1938-ųjų nacistai Vokietijos žydams savo veiksmais negrasė. Bet jie metodiškai ir siekdami tikslo likusių gyventojų akivaizdoje darė juos nepageidaujamais svetimšaliais, vis dažniau jų atžvilgiu griežtino įstatymus ir instrukcijas. Žydai netekdavo pagrindinių normalaus ir oraus gyvenimo atributų: lygybės prieš pilietinį įstatymą, teisės į profesionalų darbą, galimybės dalyvauti visuomenės kultūriniame gyvenime, saugumo ir apsaugos užtikrinimo. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui šios politikos nuostatos paplito po visas nacių okupuotas šalis.

Šiame etape pagalba žydams buvo ta, kad palikti juos savo gyvenimuose ir nepaisant nacistinės propagandos, kuria siekta žydų socialinės izoliacijos, išsaugoti su jais draugiškus, kolegiškus ar kaimyniškus santykius. Tada ypač vertingas buvo gerumas, ištikimybė, patarimai ir užuojauta. Ir tuo nelengvu metu dar išliko patikimi draugai ir tiesiog padorūs žmonės. Dauguma žmonų, ne žydžių, nepasidavė nacistų reikalavimams išsiskirti su savo vyrais žydais ir taip buvo išgelbėtos jų gyvybės17-19.

Žydė iš Belgijos Tania Lipski prisimena, kad kada ji nešiojo visiems Belgijos žydams privalomą geltoną žvaigždę, daugelis gatvėje jos sutiktų vyrų prieš ją nusiimdavo skrybėles, o tramvajuje su pabrėžtu galantiškumu užleisdavo vietą atsisėsti20.

Tuo laikotarpiu žydų palaikymui buvo rengiamos protesto akcijos. Olandijoje ir kitose šalyse protestuojantys žmonės užsirišo raiščius su geltonomis žvaigždėmis, prieš žydų persekiojimą organizuoti streikai, maldos namuose buvo skaitomi pamokslai21. Nors nacistai žiauriai malšino       visas žydų palaikymo akcijas, šie simpatijos ir palaikymo veiksmai padėjo išsaugoti viltį, kad paskendęs antisemitizmo nuodėmėje pasaulis dar ne visai išprotėjo.


<…>


Niekindamas nacistų draudimus, maisto parduotuvės Berlyne savininkas vokietis Robertas Jernaitcingas padėdavo Chelės ir Kurto Ridų šeimai. Jis pats atnešdavo produktus jiems į namus ir neimdavo jokio užmokesčio. Kai 1943 m. sutuoktiniams Ridams grėsė deportacija, R. Jernaitcingas padėjo jiems pasislėpti patikimoje vietoje23.

Nuo 1938 m. nacistinė valdžia paviešino nurodymus, kurie žydus-verslininkus įpareigojo savo įmones parduoti vokiečiams. Bet tarp vokiečių buvo nemažai padorių žmonių, kurie įteisinę įmones savo vardais, pelną ir toliau perduodavo teisėtiems šeimininkams13. Tuo metu kai valdžia reikalavo praktiškai visą žydų šeimų turtą atiduoti valstybei, žydams pažįstami vokiečiai padėdavo išsaugoti vertingus jų daiktus18.

Po ,,Krištolinės nakties“ (1938 m. lapkričio 9 – 10 d. naktimis vykęs pogromas, kuri metu Vokietijos naciai planingai puolė žydus ir naikino bei grobė jų turtą) vokiečiai gelbėjo žydus nuo įkalinimų stovyklose, o jeigu nepavykdavo išvengti arešto, bandydavo juos išlaisvinti. Davus kyšį tai kai kada pavykdavo. Žinoma vieno Švedijos pastoriaus Berlyne istorija – iš aukštų SS vadovų jis reguliariai ,,pirkdavo“ žydus ir politinius kalinius21.     


Emigracija – tai gyvenimas


Į valdžią atėjus Hitleriui daugelis žydų suprato, kad jų gyvenimas nacistinėje valstybėje darosi nepakeliamas. Jų emigracija iš Vokietijos pradėjo 1933 m. ir tęsėsi iki oficialaus jos uždraudimo 1941-aisiais. Iš pusės milijono žydų tautybės gyventojų, šalį paliko beveik pusė. Daugumai šių žmonių pavyko išsigelbėti. Paskutinės iliuzijos apie žydų galimybes saugiai gyventi hitlerinėje Vokietijoje išsisklaidė tik 1938-aisiais po ,,Krištolinės nakties“. Patys nacistai nuo 1938 m. lapkričio iki Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 m. rugsėjo 1 d. visomis priemonėmis įtakojo žydų išvykimą iš šalies. Tačiau problema išliko – pasaulyje beveik neliko saugių vietų, į kurias buvo leista įvažiuoti. Tada daugelis padėjo žydams legaliai ir nelegaliai išvykti iš Vokietijos, o vėliau ir iš kitų nacių okupuotų valstybių. Reikia pripažinti, kad tokia pagalba pasirodė pačia efektyviausia: būtent emigracija išgelbėjo dešimtis, jeigu ne šimtus tūkstančių žydų gyvybių.

Olandė Gertrūda Vijsmiuler-Maier dalyvavo žydų vaikų gelbėjime – tokių keli tūkstančiai. 1938 m. atsirado galimybė vaikus pervežti į Angliją, bet tam reikėjo vokiečių valdžios sutikimo. Gertrūda nuvažiavo į Vieną, kalbėjosi su pačiu Adolfu Eichmanu ir gavo kolektyvinę vizą 600 žmonių išvykimui. 1939 m. rugpjūtį, likus tik savaitei iki vokiečių įsiveržimo į Lenkiją, ji nuvažiavo į Dancigą ir ten surado 50 laivų vaikų perplukdimui į Olandiją ir Belgiją. Visus karo metus Gertrūda Vijsmiuler-Maier padėjo žydų vaikams, rasdavo jiems slėptuves, šelpė maistu, aprūpindavo fiktyviais dokumentais24.

1938 m. švedų pastoriui Goitui Chedenkvistui pavyko iš Austrijos išvežti 3000 žydų23.

Kapitonas, anglų misijos Berlyne kariškis, vizų į Palestiną išdavimo vadovas Frenkas Fouli puikiai suprato, kad žydų padėtis Vokietijoje darosi kritiška, todėl jis išdavė papildomas vizas visai nepaisydamas oficialaus Anglijos apribojimo žydų išvykimui į Palestiną. Kuo tragiškesnė Europoje darėsi žydų padėtis, tuo sudėtingiau buvo gauti vizą. Pasak Berlyno žydo Beno Koeno: ,,Fouli darė viską, kas buvo jo galioje, kad į saugią vietą išsiustų kuo daugiau žmonių. Jis iš mirties rankų ištraukė tūkstančius žydų“ 8.


<…>.


Netikėta vieta išsigelbėjimui tapo japonų kontroliuojamas Šanchajus. Buvo sutikta šiame mieste priimti 17 tūkstančių Vokietijos žydų. Be to, 1940-1941 m. dviems tūkstančiams žydų pavyko Japoniją pasiekti per Sibirą. Iš šių žmonių tūkstantis žydų buvo nukreipti į Šanchajų. Tad net 18 tūkstančių žydų pavyko išvengti Holokausto kančių27.


Išsigelbėjimo trajektorija


<…>.


1939 m. vokiečiai įžengė į Lenkiją, 1940-aisiais į Norvegiją, Daniją, Belgiją, Liuksemburgą, Prancūziją…Apie nacistų žiaurumą buvo žinoma, todėl milijonai žydų ir kitų tautybių žmonių paliko savo namus ir keliais nusitęsė nesibaigiančios pabėgėlių virtinės. Žydų padėtis ypatingai sudėtinga tapo po 1940 m., kai vokiečiai pradėjo įgyvendinti getų ir prievartinės deportacijos politiką, o iš Rytų pasklido kalbos apie masinius žudymus. Ieškodami saugių vietų, žydai buvo priversti jausti pastovaus judėjimo poreikį. Geriausia tada buvo išvažiuoti iš Europos. Buvo galima pabandyti patekti į kažkurią iš neutralių Europos šalių, kurios pagal saugumą išsidėstė taip: Ispanija, Portugalija, Švedija, Šveicarija. Bet ypatingai žydai siekė patekti į Turkiją: ji buvo taip pat neutrali šalis ir turėjo valstybines sienas su rytine ir pietrytine Europos dalimis. Tie, kurie patekdavo į ją judėjo toliau, kad galėtų nelegaliai kirsti kaimyninės Palestinos sieną. Yra žinomas atvejis, kai graikų partizanai per Turkiją į Palestiną pervedė apie tris tūkstančius žydų29. Kai kurias galimybes išsigelbėti suteikė ir susietos su nacistine Vokietija šalys, tačiau žydų atžvilgiu išsaugojusios tradicinį ne priešišką požiūrį. Prie tokių ,,saugumo salelių“ iki 1943 m. buvo priskiriama fašistinė Italija ir jos kontroliuojamos teritorijos Jugoslavijoje, Graikijoje ir Prancūzijoje30 ir iki 1944-ųjų – Vengrija.        


<…>.


Organizavęs kapucinų vienuolyne tikrą žydų gelbėjimo organizaciją pastorius Mari-Benua tapo legenda. Kartu su Prancūzijos Pasipriešinimo grupėmis ir oficialia prancūzų žydus atstovaujančia organizacija UGIF (Generalinė izraeliečių sąjunga Prancūzijoje) ši organizacija tūkstančius pabėgėlių aprūpino fiktyviais pasais ir kitais dokumentais, kad žmonės galėtų pabėgti į pietvakarius (Ispanija) ir šiaurės rytus (Šveicariją). Kai 1942 m. lapkritį vokiečiai galutinai okupavo Prancūziją ir visi gelbėjimo keliai buvo uždaryti, Mari-Benua pavyki įtikinti Italijos valdžią nepaisyti Vokietijos Užsienio reikalų ministro protestų ir leisti žydams pasilikti itališkoje okupacijos zonoje. Dėl šių veiksmų savo išsigelbėjimą zonoje rado tūkstančiai žydų30. Po to, kai nepavyko įgyvendinti grandiozinio projekto į Šiaurės Afriką laivais išplukdyti 50 tūkst. Prancūzijos žydų, Mari-Benua turėjo pabėgti į Romą. Bet savo misijos nepamiršo ir ten: kai 1943 m. rudenį griuvo Musolinio režimas, o vokiečiai užėmė Italiją ir ėmėsi žydų deportacijos į rytus, jis tėvo Benedetti vardu suvaidino galutinį vaidmenį jų išgelbėjime31.

<…>. Keliems valdininkams žmonių gyvybių išgelbėjimas buvo svarbesnis už jų šalių vyriausybių politiką. Šveicarijos pasienio miestelio Sent-Gallen policijos viršininkas Paulas Griuningeris pirmais karo mėnesiais prieglobstį Šveicarijoje suteikė šimtams žydų, už ką buvo atleistas iš tarnybos ir neteko pensijos26. Portugalijos konsulas Bordo Aristedesas de Susas Mendesas išdavė įvažiavimo vizas į savo šalį daugiau nei 10 tūkst. žydų, o tai prieštaravo tiesioginiams jo vadovybės nurodymams. Nemažai žydų išsigelbėjimą rado jo namuose Bordo. Net tą dieną, kai konsulas buvo konvojuojamas atgal į Portugaliją, jis dar išrašė paskutines vizas pabėgėliams. Aristedesas de Susas Mendesas neteko darbo ir buvo nubaustas bauda. Jis su žmona ir trylika vaikų atsidūrė skurde. Pasaulio Teisuolio vardas jam buvo suteiktas po mirties 1966-aisiais.

Viena iš pačių žinomiausių karo metu vykdytų gelbėjimo operacijų – Danijos žydų evakuacija, kuri organizuota 1943 m. rudenį. Vokietijos diplomatinės misijos Kopenhagoje jūros atašė Georgas Dukvicas perspėjo Danijos vadovybę apie ruošiamą deportaciją  ir spalio 29-lapkričio 1 d. beveik 8 tūkst. žmonių laivais buvo išgabenti į Švediją, kurios valdžia sutiko priimti pabėgelius26. Šioje operacijoje dalyvavo šimtai Danijos piliečių. Ana Christensen kelis mėnesius slėpė 40 žydų vaikų, susietų su viena iš sionistų grupių, rūpinosi jais, numatyta dieną atvedė į pajūrį, iš kurio jie išplaukė į Švediją32. <…>.

Deja, net Osvencimo ugnis dalies europiečių širdyse neįžiebė noro padėti kaimynams. Kodėl? Todėl, kad jie nelaikė žydų savo kaimynais. Kažkas nenorėjo tikėti, kad kančių gaisras tikrai siautėja. Buvo matantys gaisrą, bet bijantys jame sudegti patys. Atsirado ir tokie, kurie džiaugėsi žiūrėdami į degančius namus ir juose žūstančius žmones. Ir tik nedaugelis rizikavo gyvybėmis, kad padėtų kaimynams pažaboti ugnį. Jie negalėjo išbraukti žydų iš savo moralinės atsakomybės zonos. Šie nedaugelis žmonių užsitarnavo pasaulio Teisuolių vardus, nors patys savęs tokiais nevadino.


Tapti ne žydu


Išvykti į saugią vietą pavyko nedaugeliui Europos žydų. Didžioji jų dauguma buvo nacistų kontroliuojamose teritorijose. Nuo 1942 m. pilnu pajėgumu pradėjo dirbti mirties fabrikai – pagal tuometinius technikos pasiekimus įkurtos sunaikinimo stovyklos Chelmne, Treblinkoje, Osvencime ir kitose Rytų Europos vietovėse. Į jas iš viso kontinento judėjo ešelonai su žmonėmis – visi keliai pasmerktiesiems tapo mirties keliais. Išsigelbėjimui liko tik dvi galimybės: nuo aplinkinių nuslėpti jog esi žydas arba patikimai pasislėpti. Abiems galimybėms įgyvendinti buvo reikalinga pagalba iš šalies.

Kad aplinkiniai žmoguje ,,neįžvelgtų“ žydo, jis privalėjo turėti atitinkamus dokumentus. Nacistinės Vokietijos ,,naujoji tvarka“ buvo neribotai biurokratinė. Dabar kiekvienas prie savęs privalėjo turėti krūvą popierių, o tarp jų svarbiausią – tapatybės liudijimą, kuriame buvo nurodytas religinis ir rasinis jo turėjo statusas. Be jo buvo privaloma turėti leidimą darbui, apsigyvenimui, maisto korteles, įvairius dokumentus tolimoms kelionėms, asmeninę kortelę paštui ir t.t. – iki moterų nėštumo eigos kortelės23. Labai svarbūs buvo bažnytiniai liudijimai apie krykštą ir vedybas – be jų niekas negalėjo gauti ,,arijaus“ tapatybės liudijimo. Falsifikuotų dokumentų išdavime buvo ypatingai svarbi krikščionių kunigų ir maldos namų patarnautojų pagalba. Tokių pavyzdžių visoje Europoje gausu.

Savo tikromis tapatybės kortelėmis besinaudojantys žydai, kuriose nuo tam tikro laikotarpio turėjo būti privalomai įrašytas vardas Izraelis vyrams ir Sara moterims, greitai įsitikino, kad sąžiningumas veda į pražūtį. Europoje suklestėjo falsifikuotų dokumentų gamyba, kuri tapo pagrindine organizuotų gelbėjimo grupių veiklos forma23. Ypatingai efektyvi buvo oficialių valdininkų pagalba20. Tūkstančiai žydų dėkingi šiems žmonėms už išsaugotas jiems gyvybes.


<…>.


Dokumentų falsifikavimas buvo būtinas, bet jo nepakako tam, kad žydai galėtų išgyventi Holokaustą. Kad įtikinamai atrodyti ,,ne žydu“ reikėjo ir aktorinių sugebėjimų. Be to buvo svarbu kiek kiekvienoje konkrečioje vietoje stipri žydų kultūrinė, kalbinė ir išorinio skirtumo nuo kitų tautybių žmonių aplinka. Vakaruose šie skirtumai buvo ne tokie pastebimi kaip Rytuose. Todėl šansai save ,,eliminuoti“ iš žydų tautybės Prancūzijoje, Olandijoje ar Vokietijoje buvo didesni, nei Ukrainoje arba Lenkijoje16. <…>.

Savanoriai nacistų pagalbininkai, taip vadinami informatoriai, aktyviai stebėjo įtartinus žmones. Rasti paslėptą žydą buvo šių žmonių svajonė, nes jie už rastąjį nuo vokiečių be padėkos gaudavo ir solidžią piniginę išmoką. Apgauti informatorius buvo labai sudėtinga: žydiškas akcentas, klaidos meldžiantis, neteisingas elgesys maldos namuose – visa tai išduodavo ieškomą užsimaskavusį žydą. Kai kurie bandė padėti žydams atsikratyti akcento, išmokyti teisingo katalikų elgesio, kai kada gydytojai bandydavo ,,ištaisyti“ žydams būdingą nosį ir nuslėpti apipjaustymą34. Visos pastangos duodavo laukiamus rezultatus tik tada, kai žydai dar gerokai iki Antrojo pasaulinio karo žinojo katalikišką kultūrą.

Geriausiai save pristatyti ne žydu sekdavosi tiems, kas tikėjo neesantis juo. Pirmiausia, katalikų šeimose priglaustiems mažamečiams žydų vaikams. Svetimose šeimose jie atsidurdavo nežinomomis aplinkybėmis: juos pažįstamiems gelbėdami nuo neišvengiamos mirties perduodavo tėvai arba artimieji tiesiog palikdavo tikėdami, kad radęs vaiką žmogus neleis jam žūti… <…>.

Daugelis žydų vaikų savo išsigelbėjimą rado katalikų ir kitų konfesijų vienuolynuose. Viena iš garsiausių istorijų susieta su motinėlės Marijos (Jelizavetos Skobcovos) veikla. Ji atvyko iš Rusijos ir tapo nedidelio vienuolyno Paryžiuje vienuole. Motinėlė jame priimdavo žydus iki to laiko, kol nerasdavo jiems patikimos slėpimosi vietos. Gelbėjant žmones tai buvo tik nežymi jos įvairių krypčių veiklos dalis. Ji įkalintiems Dransi stovykloje žydams rinko maisto produktus ir rūbus, jos vadovaujami žmonės gamino falsifikuotus dokumentus, ji ieškojo kontaktų su kitomis gelbėjimo ir Pasipriešinimo grupėmis35.

Kiekvienas save pristatantis ne kaip žydą turėjo kažkur gyventi. Lengviausia būtų įsikurti dideliame mieste ir jame ,,pasimesti“: nesukelti įtarimo informatoriui ar sutikti pažįstamų. Bet išsinuomoti gyvenamąjį plotą buvo sunku. Šeimininkai bijojo nuomininkų – jeigu išaiškėtų kad tai besislapstantys žydai, neišvengtum žiaurios bausmės nei sau, nei jiems. Norėję žydams padėti žmonės butus nuomojosi savo vardu ir atiduodavo juos persekiojamiems. <…>.


,,Gulti ant dugno kaip povandeniniam laivui“


Pasmerktiesiems, kurie nesugebėjo pabėgti iš nacistų okupuotų teritorijų ir neturėjo būtinų dokumentų nuslėpti savo žydišką kilmę, liko paskutinė išsigelbėjimo galimybė – pasislėpti. <…>. Tūkstančiai jų gelbėjosi padedami drąsių šeimų ir kilnių žmonių, nors žydams rasti slėptuves buvo nelengva – vokiečiai nedelsdami įvykdydavo mirties nuosprendžius visiems, kurie ryždavosi slapstyti kitus. Labai sunku buvo išvengti budrių gestapo pagalbininkų informatorių akių, ieškančių bet kokios galimybės išduoti įtartiną asmenį.

Tada, kai pavykdavo rasti pasirengusį rizikuoti ir savo namuose įrengti slėptuvę šeimininką, iškildavo slaptų patalpų įrengimo klausimas. Jeigu atsiradęs šeimininkas būdavo patikimas ,,statybininkas“ arba ,,architektas“, tai namuose buvo įrengiamos slaptos sienos, bunkeriai ar kitos patalpos, kuriose buvo galima išlikti nepastebėtam vykstant kratoms ar per netikėtų svečių vizitus. Kori ten Bum karo metais pas save slėpė kelis žydus. Ji pasakojo apie talentingą architektą, pogrindžio gelbėjimo organizacijos narį, kuris su statybininkų brigada jos namuose įrengė slėptuvę, kuri vėliau tapo garsia38. Dauguma gi gelbėtojų tam buvo įrengę vietas už spintos, krosnies, rūsyje, palėpėje, vištidėje,  po laiptais, kluone, šiene – jie žydus slėpė tiesiog bute, name arba kieme. Kai kada net dėžėje, kuri tikdavo tik mažam vaikui. Žaklina Volf ir jos keturmetė sesuo Žozeta nuo gestapo slėpėsi duobėje, specialiai iškastoje po mėšlo krūva39. Lenkijos žydas Feliksas Canmanas ir dar keturi žmonės beveik 500 (!) dienų slėpėsi 1,5 kv. m ploto ir 1,20 m gylio duobėje.

Gyvenimas slapstantis buvo nelengvas išbandymas ir žydams, ir slėpusiems. Juk visą laiką reikėjo būti pasiruošus, kad ne tik vokiečiai, bet ir kaimynai nieko neįtartų. <…>.

Neretai žydai turėjo slėptis ne tik nuo gestapininkų kratų, bet kaimynų ir net mažų savo gelbėtojų vaikų, kad šie netyčia jų neišduotų. Tad didžiąją paros dalį tekdavo praleisti tamsoje, nejudant ir tyloje, todėl daugelis rimtai susirgdavo. Rasti sergančiam žydui gydytoją buvo beveik neįmanoma. <…>. Priėmęs sergantį žydą šeimininkas dažniausiai pats rūpindavosi jo gydymu ir vaistais, o mirties atveju – dar ir slaptu palaidojimu.


<…>.


Dažnai pabėgėlius šeimininkai po savo namų stogu priglausdavo neilgam laikui – tvyrojo pernelyg didelė įtampa ir trikdė grėsmės. Nors rasti pastovią ir patikimą slaptavietę buvo kiekvieno žydo svajonė, neretai daugeliui iš jų reikėjo ne kartą ieškotis naujų namų ir praleisti juose tik po kelias naktis.

Dvylikametis Šmulekas Olineris pabėgo iš geto ir jį savo namuose Lenkijoje priglaudė valstietė Balvina. Ji mokė berniuką taisyklingos lenkų kalbos rašto ir kalbos, paaiškino kaip elgtis bažnyčioje bei kaip teisingai melstis. Kai Šmulekas visą įsisavino, Balvina nutarė geriau jį pristatyti kaip lenką, nei laikyti paslėptą. Jis susirado kaimyniniame kaime darbą ir jo uždarbis padėjo išsimaitinti jiems abiems. Berniukas išgyveno karą ir tapo garsiu istoriku, vienu iš autoritetingiausių pasaulio Teisuolių tyrinėtoju Samueliu Olineriu13.


Į getą


Nepaisant visų pastangų ir gudrybių, daugeliui Europos žydų nepavyko išvengti baisios dalios – jie pateko į nacistų rankas. „Galutiniame žydų klausimo sprendimo“ plane buvo numatyta iš pradžių visus žydus sukoncentruoti getuose ir persiunčiančiose arba darbo stovyklose, o paskui išsiųsti juos į sunaikinimo vietas. Beveik visi atsidūrę fašistų kontrolėje žuvo. Bet buvo ir laimingų išimčių: kai kurie žydai išgyveno, bet be daugelio pasiaukojančių žmonių ir jų pagalbos tai būtų buvę neįmanoma.

Patekę į getus žydai dar nežinojo, kad yra pasmerkti mirčiai. Bet tai, kad jau nuo pirmosios dienos jie turės kovoti už egzistavimą – buvo iš karto aišku. Trūko maisto produktų, vaistų, rūbų, įsigyti maisto pogrindžio parduotuvėse be pinigų buvo neįmanoma. Nelegaliam darbui buvo reikalingi falsifikuoti dokumentai. Visus šiuos išgyvenimui reikalingus daiktus į getus pristatydavo neabejingi žydų likimui žmonės. Vėliau, ne žydams uždraudus įėjimą į getus, tekdavo ieškoti nestandartinių sprendimų.

Lenkas iš Varšuvos Aleksas Roslanas 1943 m. sugebėjo patekti į Varšuvos getą požeminiu tuneliu, apie kurį vokiečiai nieko nežinojo. Jį sukrėtė tai, ką jis pamatė, ypač sunki vaikų dalia. Aleksui pavyko su savimi išsivesti aštuonmetį Jakovą Gilatą. Vėliau prie jo prisijungė jaunesni jo broliai Šalomas ir Dovydas. Jakovas ir Dovydas Roslano namuose gyveno iki karo pabaigos, Šalomas mirė nuo skarlatinos42.


<…>.


Tikru įkalintųjų angelu-gelbėtoju tapo Vilniaus Universiteto bibliotekos bibliotekininkė Ona Šimaitė. Ji vokiečių valdžią įtikino, kad bibliotekos fondų papildymui turi surinkti knygas iš atsidūrusių Vilniaus gete žydų studentų ir gavo leidimą lankymuisi jame. Ji kiekvieną dieną vaikams našlaičiams į getą atnešdavo duonos, marmelado, margarino ir sūrio. Ona sugebėdavo padėti šimtams žmonių. Pavyzdžiui rado kitų pasisavintus kažkada žydams priklausiusius rūbus ir kitus namų apyvokos daiktus ir privertė jų šeimininkams  gražinti daiktus. Ona Šimaitė į getą įnešdavo falsifikuotus dokumentus, ginklus, buvo ryšininkė, organizuodavo literatūrinius ir muzikinius susitikimus, o iš geto slapta išnešdavo religines ir kultūrines vertybes, rado joms slėptuves. Kai ši jos veikla tapo žinoma vokiečiams, Ona buvo areštuota, tardyta ir išsiusta į Dachau koncentracijos stovyklą. Paskui buvo pervesta į kitas stovyklas. Ji per stebuklą išgyveno. 1953 m. prisimindama karą, Ona Šimaitė ji pavadino laimingomis savo gyvenimo dienomis35,36.


Prie paskutinės ribos


Hitlerininkų įkurtose koncentracijos stovyklose žuvo milijonai Europos žydų. Žuvo ne tik specialiose naikinimo stovyklose (kaip Treblinka ar Osvencimas), bet ir šimtuose darbo stovyklų – nualinti sunkaus darbo, bado ir nesulaukę medicininės pagalbos. Labai retais atvejais nuteistuosius užjausdavo aptarnaujantis personalas – tada ir beviltiškoje situacijoje atsirasdavo išsigelbėjimo šansas. Kuo žmogus stovyklos hierarchijoje užimdavo aukštesnį postą, tuo daugiau turėjo galimybių padėti nuteistiesiems.


<…>.


Kai kada žydus užjausdavo net vokiečių pusėje tarnavę ar buvę sąjungininkais oficialūs asmenys. Vengras pulkininkas Imrė Revickis buvo darbo stovyklos, kurioje 1940-1944 m. kalėjo keli šimtai žydų, komendantu. Skirtingai nuo kitų stovyklų vadovų jis žydams padėdavo kuo galėdavo: leisdavo žmonoms susitikti su vyrais-kaliniais, atleisdavo nuo darbo religinių švenčių metu, dėl įvairių aplinkybių suteikdavo atostogas. Jo namų durys visada buvo atviros žydams. Kai buvo įsakyta deportuoti  visus žydus į sunaikinimo vietą, jis atvėrė stovyklos vartus, kad kaliniai galėtų pabėgti nuo mirties. Baigiantis 1944-iesiems Imrė Revickis buvo areštuotas36.

Naikinimo stovyklose galimybių išsigelbėti beveik nebuvo. Ir visgi atsirasdavo Teisuolių, kurie pagal turėtas galimybes palengvindavo pasmerktųjų dalią. Tai dažniausiai būdavo už kovą su nacizmu į stovyklas patekę politiniai kaliniai.


<…>.


* * * * * * * * * * *


Pastabos


1 Holokausto enciklopedija. Niujorkas. 1990.

2 Enciklopedija Judaika. Jeruzalė. 1972.

3 Gushee, David P. Holokausto Teisuoliai.1997.

7 Hilbergas, Raulis. Nusikaltėliai, Aukos, Stebėtojai. Niujorkas.1992.

8 Gilbertas, Martinas. Holokaustas. Niujorkas. 1985.

12 Raušningas, Germanas. Kalba Hitleris. Žvėris iš bedugnės. Maskva, ,,Mif“. 1993.

13 Olineris, Samuelis P., Oliner, Pearla M. The Altruistinė Asmenybė: žydų gelbėtojai nacistinėje Europoje. Niujorkas.1988.

14 Baueris, Jehuda. Istorinė Holokausto perspektyva. Niujorkas. 1982.

16 Berkovičius, Jevgenijus. Vilhelmo Bachnerio istorija.

17 Berkovičius, Jevgenijus. Žodis ir byla.

18 Berkovičius, Jevgenijus. Baronas Liovenšteinas ir jo nacistinė tetulė.

19 Berkovičius, Jevgenijus. Moterų sukilimas Rožių gatvėje.

20 Hellmanas, Peteris. Teisuolių aveniu. Niujorkas, 1980.

21 Sijes, B.A. Keli pastebėjimai apie žydų padėtį Antrojo pasaulinio karo metu okupuotoje Olandijoje. Publikuota knygoje: Gurmanas, Iisraelis, Zuroffas, Efraimas. Bandymai gelbėti Holokausto metu. Jeruzalė. 1974.

23 Grossas, Leonardas. Paskutiniai Berlyno žydai. Niujorkas. 1992.

24 Linn, Edvardas. Drąsios moterys iš Olandijos. 1967.

26 Bejskis, Mošė. Pasaulio teisuoliai ir jų vaidmuo žydų gelbėjime. Gelbėjimų bandymai per Holokaustą. Jeruzalė. 1974.

27 Kranzleris, Davidas. Kaip degančioje Europoje išgyveno 18 000 žydų. – Publikuota knygoje: Žydų gyvenimas. 1975. Tomas 1 (naujas leidimas).

29 Bowmanas, Stevenas. Žydai karinėje Graikijoje. – Publikuota knygoje: Socialinės žydų studijos. 1986, V. 48, Nr 1.

30 Berkovičius, Jevgenijus. Banalus gerumas arba kaip Italijos fašistai gelbėjo žydus.

31 Le Boucher Fernande. Puiki tėvo Benedetti misija. Niujorkas. 1969.

32 Borchsenius, Poul. Danijos žydų gelbėjimas. 1969.

34Kanabus, Feliksas. Pranešimas Žydų nacionalinio fondo susitikime. Publikuota knygoje: Glatsteinas Jakobas. Žydų literatūros antologija. Niujorkas. 1969.

35 Friedmanas, Filipas. Jų brolių sargas. Niujorkas. 1978.

36 Baumingeris, Ariehas. Teisuoliai. Jeruzalė. 1983.

38 Boom, Corrie. Slaptavietė. Niujorkas. 1971.

39 Volfas, Žaklinas. Rūpintis Žozeta. Niujorkas. 1981.

42 Cholavskis, Šalomas. Geto kariai. San Diegas. 1980. 


Ruošiant medžiagą naudota Jevgenijaus Berkovičiaus knyga ,,Banalus gerumas“.

Nuotraukos iš mokslinių tyrimų centro ,,Jad Vašem“ archyvų.


Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.