Mauthauzeno koncentracijos stovykla

Likusius gyvus Mauthauzeno koncentracijos stovyklos (Austrija) kalinius 1945 m. gegužės 5 d. išlaisvino JAV kariai.

Mauthauzenas planuotas kaip stovykla nepataisomiems nusikaltėliams-recidyvistams, todėl pirmaisiais jo kaliniais buvo 300 austrų ir keli vokiečiai. Bet nuo 1939 m. ji buvo reorganizuota į darbo stovyklą politiniams kaliniams.


1938 m. rugpjūčio 8 d., praėjus penkiems mėnesiams po taip vadinamo ,,anšliuso“ – Austrijos prijungimo prie Trečiojo reicho, iš Dachau koncentracijos stovyklos į Mauthauzeną buvo atvežti pirmieji kaliniai. Parenkant šią vietą koncentracijos stovyklai (kaip ir 1940 m.  netoli įkurtai Guzeno stovyklai) lemiamą reikšmę turėjo ten esantis granito karjeras. Iš pradžių kaliniai dirbo stovyklos statybose, vėliau turėjo gaminti statybines medžiagas SS įkurtai įmonei, kurios buvo naudojamos monumentalių ir prestižinių nacionalsocialistinės Vokietijos objektų statybai.

1939 m. gruodį stovykloje buvo apie 3 tūkst. kalinių – beveik visi vokiečiai. Prasidėjus karui žmonių skaičius stovykloje ženkliai padidėjo.

Iki 1943 m. pagrindinė stovyklos politinė funkcija buvo ilgalaikė realių arba menamų politinių bei idėjinių priešų izoliacija. Kurį laiką Mauthauzenas ir Guzenas buvo vienintelėmis koncentracijos stovyklomis, kurios buvo priskirtos ,,Š kategorijai“. Tai reiškė, kad čia buvo pačios sunkiausios įkalinimo sąlygos nacistinių stovyklų sistemoje. Mirtingumas čia taip pat buvo vienas iš didžiausių.

Kaliniai šioje stovykloje ir gyveno, ir dirbo labai sunkiomis sąlygomis. Jie turėjo ant pečių tampyti sunkius granitinius blokus nuo karjero iki stovyklos – šimtu aštuoniasdešimt šešiais ..mirties laipteliais“. Blokai dažnai krisdavo ir sužeisdavo arba kartais užmušdavo einančius paskui žmones. Esesininkai lažindavosi kuris ateis pirmas. Bet tuos kurie išgyvendavo, užstatydavo šokti žemyn nuo karjero krašto – ši vieta buvo žinoma kaip ,,Šuolis su parašiutu“.

Viename iš dokumentinėje apysakoje ,,Kalinio Michailo Černiševo pabėgimas iš Mauthauzeno“ liudijimų pasakojama: ,,Ankstį rytą atsiverdavo platūs vartai, per kuriuos begaliniu srautu į Vinergabeno akmens skaldyklą ėjo žmonės. Įsivaizduokite juostą iš žmonių, kiekvienoje eilėje po dešimt kalinių. Štai ta juosta artinasi prie baisaus skardžio – akmens skaldyklos, bet kad nusileisti žemyn reikėjo peržengti šimtą aštuoniasdešimt šešis laiptelius, iš kurių kiekvienas – mirtis. Nacistai čia sukūrė jiems nepatogių žmonių metodinę naikinimo sistemą. Ant laiptų veikė žiaurus įstatymas: kas nukrisdavo, tas daugiau ne gyventojas – jį nuvesdavo į šalį ir sušaudydavo. Tai buvo žinoma kiekvienam…Kaliniai su siaubu stodavosi ant pirmojo laiptelio, mintyse suskaičiuodavo paskutinius, štai pabaiga ir šimtas aštuoniasdešimt šeštas – galima atsipalaiduoti…Bet tai tik pradžia, visas baisumas – dar laukia. Juosta iš žmonių išsiskirstydavo. Reikia paimti akmenį ir užsiversti jį sau ant pečių. Akmenį rinkdavosi sunkesnį, nes jį būdavo lengviau numesti į šoną, ne numesi – susitaikyk su tuo, kad viskas baigta…Su lengvu nešuliu tave būtinai užtiks grandine ant laiptų stovintys esesininkai ir tada įsakys vėl nusileisti žemyn, užsiversti ant pečių tokį akmenį, su kokiu neįveiksi tų šimto aštuoniasdešimt šešių laiptelių ir nukrisi po paties nešamu svoriu. Kada tu be akmens, tau įsakys pakilti į viršų, nuves kokius penkis žingsnius į šoną nuo laiptų. Dabar tu esesininko gyvas taikinys. Šūvis – ir žmogaus daugiau nėra. Jo paskutinė kelionė ant nedidelio vežimo iki krematoriumo ir viskas. Jeigu nebuvo esesininko, tave nuo laiptų viršaus numes ant aštrių akmenų apačioje – tau vis tiek skirta tik mirtis!“

1942-1943 m. Mauthauzeno stovyklos kaliniai, kaip ir daugelio kitų, buvo pradėti aktyviau naudoti karinės pramonės veikloje. Šiuo tikslu buvo sukurtos išorinės stovyklos bei žymiai padidintas kalinių skaičius.

1944 m. viduryje į Mauthauzeną pradėjo siųsti kalinius iš evakuojamų rytuose stovyklų. 1945 m. pavasarį buvo likviduotos išorinės ir priverstinio darbo stovyklos Vengrijos žydams. ,,Mirties marše“  tūkstančius kalinių varė į Mauthauzeną. Ne tik ši stovykla, bet Guzenas ir dar veikusiosios kelios išorinės stovyklos buvo perpildytos žmonėmis, jose siautėjo badas, ligos bei dar labiau padidėjo mirtingumas.

Paskutinis kalinys Nr. 139317 į stovyklą atvežtas 1945 m. gegužės 3 d.

1938 m. rugpjūtį-1945 m. gegužę į Mauthauzeną buvo deportuota apie 190 tūkst. žmonių (pagal kitus šaltinius 200 tūkst. ir apie 335 tūkst. daugiau nei 30 tautybių žmonių). Mauthauzeno ,,mirties knygoje“ buvo užregistruoti 36318 nubaustų mirties bausme kalinių. Kituose šaltiniuose minima, kad per šį laikotarpį žuvo daugiau 119 – 122 tūkst. žmonių. Stovykloje, buvusioje netoli ,,mylimo Hitlerio miesto Linco, kurį jis norėjo paversti pasaulio sostine“, buvo sušaudyti, nužudyti mirtinomis infekcijomis, mirė nuo šalčio ir muštro, užduso dujų kameroje, buvo nukankinti, neištvėrė nepakeliamų darbo sąlygų tūkstančiai žydų, Sovietų piliečių, lenkų, italų, vengrų, albanų, serbų ir kroatų.


Šaltiniai: mauthausen-memorial.org, holocaustmusic.ort.org, babiy-yar.livejournal.com.

Nuotrauka iš lifeglobe.net.

Video medžiaga iš www.ushmm.org.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.