Markas Šagalas

Vaikystė


1887 m. liepos 6 d. (senu stiliumi birželio 24 d.) Vitebske (Baltarusija), žydų šeimoje gimė Moiša (Moisejus) Segalas. Jo tėvas dirbo kroviku pas prekybininką silkėmis, motina Feiga-Ita turėjo mažą prekyvietę, senelis tarnavo mokytoju ir kantoriumi sinagogoje. Vaikystėje Moiša lankė žydų religinę mokyklą, paskui nepaisant to, kad carinėje Rusijoje žydų vaikams buvo draudžiama lankyti pasaulietines švietimo įstaigas – gimnaziją. Būdamas devyniolikos nepaisydamas kategoriškų tėvo protestų, bet motinos dėmesio dėka, Moiša pradėjo mokytis privačioje ,,J. Peno tapybos ir piešimo mokykloje“. Nors joje jis mokėsi tik du mėnesius, bet tai buvo pradžia. Drąsi pradžia. J. Penas buvo taip nustebintas įžūliu Moišos darbu su spalvomis, kad leido jam lankyti savo mokyklą nemokamai.

Būsimas dailininkas šeimoje buvo vyriausias iš devynių vaikų ir visi namiškiai, o taip pat kaimynai, prekybininkai ir paprasti miesto vyrai tada buvo jo modeliais. Mediniai namai, cerkvių kupolai, motinos prekyvietė, žydų priesakai, papročiai ir šventės – toks paprastas ir sunkus, bet ,,pagrįstas“ gyvenimas visam laikui pasiliko Moišos širdyje, o gimtojo mylimo Vitebsko vaizdai pastoviai kartojosi visą jo kūrybos kelią.


Sankt-Peterburgas


Turėdamas kišenėje 27 rublius, 1907-aisiais, Moiša Segalas išvažiavo į Rusijos sostinę. Kadangi Sankt-Peterburge diskriminuojanti politika žydų atžvilgiu buvo žymiai griežtesnė, jaunuolis buvo dažnai priverstas kreiptis pagalbos į įtakingiausius šio miesto žydus. Be to, jis buvo labai ribojamas pinigų trūkumo ir gyveno skurdžiai, kartais ties beviltiškumo riba. Bet visi šie sunkumai jaunam dailininkui, dviejų revoliucijų sankirtoje papuolusiam į sostinės dailės gyvenimo sūkurį, turėjo mažai reikšmės. Prieštaraujančios visuomenės nuotaikos visada atsispindi ir kultūriniame jos gyvenime – leidžiami avangardiniai žurnalai, kurie tada buvo savotiški naujų idėjų suburiamieji centrai, organizuojamos novatoriškos parodos, atsidaro durys pažinčiai su vakarų menu: prancūzų fovizmu, vokiečių ekspresionizmu, italų futurizmu ir daugeliu kitų srovių. Visa tai besiformuojančiam jaunam dailininkui darė didelį įspūdį.

Bet pažindamas ir įsisąmonindamas visą tai kas nauja bei pradėjęs formuoti savo individualų nepakartojamą stilių, Moiša laikėsi atokiau nuo įvairių susivienijimų ir grupių. Jau ankstyvuosiuose jo darbuose akivaizdžios savosios vaizduojamosios kalbos paieškos. Gyvenimiškai-buitiniuose siužetuose ,,Gimimas“, ,,Mirtis“, ,,Šventa šeima“ pradeda ryškėti jo kuriamas pasakiškas ir metaforiškas vaizdas. Per kelis gyvenimo Sankt-Peterburge metus jis mokėsi privačioje Zaidenbergo mokykloje, dirbo žydų žurnalo ,,Voschod“ redakcijoje, du metus Zvancevos mokykloje mokėsi pas dailininką Levą Bakstą. Pasak M. Šagalo prisiminimų, būtent L. Bakstas davė jam ,,pajausti Europos kvėpavimą“ ir paskatino važiuoti mokytis į Paryžių. Moiša lankė ir dailininko-novatoriaus Mstislavo Dobužinskio klasę.

1909-ųjų vasarą dailininkas Vitebske susipažino su miesto juvelyro dukra Bella (Berta) Rozenfeld. ,,…Ji tyli, aš taip pat. Ji žiūri – o, kokios jos akys! – aš taip pat. Tarytum mes jau nuo seno pažįstami ir ji viską žino apie mane: mano vaikystę, mano dabartinį gyvenimą ir kas su manimi bus; tarytum visada stebėjo mane, buvo kažkur šalia, nors aš ją mačiau pirmą kartą. Ir aš supratau: tai mano žmona. Išbalusiame jos veide šviečia akys. Didelės, juodos! Tai mano akys, tai mano siela…“

1910 m. pavasarį avangardinio žurnalo ,,Apolonas“ redakcijoje įvyko pirmoji Moišos paroda.

1915 m. liepos 25 d. Moiša ir Bella susituokė. Ji visiems laikams pasiliks jo pirmąja mylimąja, žmona ir mūza.


Paryžius


1910 m. rugpjūtį Valstybės Dūmos deputatas nuo 1905-jų ir mecenatas Maksimas Vinaveris pasiūlė dailininkui stipendiją, kuri suteiktų jam galimybę išvykti mokytis į Paryžių. Atvykęs į Prancūzijos sostinę Moiša Segalas pasirenka sau kūrybinį slapyvardį. Nuo šiol jis – Markas Šagalas.

Pirmaisiais metais Paryžiuje jis Monparnase išsinuomoja dailininko Erenburgo studiją. Dabar jau M. Šagalas laisvu nuo dailės akademijų metu lanko įvairias dailės klases, naktimis tapo, o dienomis, ,,sugerdamas“ garsių meistrų Eženo Delakrua, Giustavo Kurbė, Polio Sezano, Polio Gogeno, Vincento van Gogo ir kitų kūrybą, prapuola parodose, salonuose ir galerijose. Puikiai jausdamas spalvas, jis greitai įsisavina ir pradeda naudoti fovizmo srovės išraiškos priemones. ,,Dabar jūsų dažai dainuoja“, – sakė M. Šagalo Sankt-Peterburgo laikotarpio mokytojas L. Bakstas.

1911-aisiais M. Šagalas apsigyvena ,,Avilyje“ – pastate, kurį išpirko Alfredas Bušė po 1889 m. Pasaulinės Parodos darbų išpardavimo ir tapusiame savotišku meno centru bei gyvenamąja vieta daugeliui varganai gyvenančių dailininkų užsieniečių. Čia M. Šagalas susipažįsta su Paryžiaus bohemos atstovais – poetais, dailininkais; čia jis įsisavina naujas įtakas, kurias kaip visada pritaiko individualiam požiūriui – kubizmą, futurizmą; čia jį aplanko pirmosios sėkmės: ,,Smuikininkas“, ,,Paryžiaus vaizdas per langą“, ,,Golgota“, ,,Dedikacija mano nuotakai“. Nepaisant visiško ,,panirimo“ į Paryžiaus dailės aplinką, jis nepamiršo ir savo gimtojo Vitebsko. Jo darbai ,,Poniutė taboka“, ,,Galvijų pardavėjas“, ,,Aš ir kaimas“ kupini nostalgijos ir meilės.

1914 m. pavasarį M. Šagalas savo darbus, kelias dešimtis drobių ir apie 150 akvarelių, išveža į parodas Berlyne. Kelios autorinės ir kolektyvinės parodos sulaukia gerbėjų palaikymo bei dėmesio. Vėliau jis išvažiuoja į Vitebską, kad susitiktų su artimaisiais ir pamatytų Bellą. Bet prasideda pirmasis pasaulinis karas ir sugrįžimas į Europą atidedamas neapibrėžtam laikui.


Rusija


Bellos brolis Jakovas Rozenfeldas tarpininkauja M. Šagalo atleidimui nuo karinės prievolės fronte ir padeda įsidarbinti Kariniame-Pramoniniame Komitete Petrograde. Dailininko kūryba šiais audringais metais buvo labai įvairi: lankydamasis gimtajame Vitebske jis puola į nostalgiją ir su nauja energija bei patirtimi imasi buitinių kasdieninių motyvų (,,Langas kaime“); bet vyksta karas, jis mato sužeistuosius, žmonių netektis bei liūdesį ir šiuos jausmus taip pat atkartoja savo drobėse (,,Karas“). Jis mato ir tai, kaip suaktyvėjo žydų trėmimai ir sukuria religinės temos darbus (,,Raudonas žydas“). Tuo laikotarpiu sukurtos lyrinės drobės ,,Gimimo diena“, ,,Rožiniai meilužiai“, ,,Pasivaikščiojimas“, ,,Bella su balta apykakle“ perpildytos meile Bellai. Karo metu M. Šagalas pradeda rašyti autobiografinę knygą ,,Mano gyvenimas“.

1918 m. rugpjūčio 9 d. Petrograde vykusiame Menų Ministerijos įsteigimo posėdyje, M. Šagalui pasiūlo užimti vaizduojamojo meno skyriaus vedėjo pareigas, bet jis atsisako. Tačiau tarpininkaujant Anatolijui Lunačiarskiui, jis sutinka su kitu pasiūlymu: tampa Vitebsko gubernijos  meno reikalų įgaliotiniu. Jam vadovaujant Vitebske aktyviai dirba Laisvoji Akademija, kuri tapo stambiu kūrybiniu centru, o joje dėsto garsūs vietiniai ir atvykę dailininkai. Tačiau kartą grįžęs iš Maskvos M. Šagalas randa Laisvąją Akademiją reorganizuotą į Suprematizmo Akademiją. Tai buvo pirmasis naujos valdžios nepasitenkinimo reakcijos rezultatas.

1920 m. M. Šagalas su žmona Bella ir 1916-aisiais gimusia dukra Ida apsigyvena Maskvoje ir aktyviai dalyvauja teatriniame sostinės gyvenime – ruošia spektakliams dekoracijų eskizus. Įsitikinęs suprematizmo meno priešininkas, M. Šagalas tuo pačiu metu yra naujų kultūrinių srovių centre, atsakingai peržiūri asmenišką rašto manierą, daugeliu atveju suartėdamas su nauju ,,revoliuciniu“ stiliumi. Tačiau didėja, nors ir kol kas dar nepriima atvirų formų, partinė kritika, kuriai taip pat būdingas atvirumas ir bekompromisis dailininko požiūris. Visgi kaip bebūtų – M. Šagalas jau dailininkas su pasauliniu vardu ir su tuo tenka skaitytis.

1921 m. sausio 1 d. įvyksta spektaklio ,,Miniatiūros“, neseniai mirusio žinomo žydų rašytojo Šolomo Aleichemo pjesių motyvais, premjera. Šia proga M. Šagalui paveda mažos salės, kurioje vyks spektaklis, apipavidalinimą. Dailininkas sienas, lubas, scenos uždangą tapo devyniais monumentaliais paveikslais, kurie pagal dailininko sumanymą yra kvietimas žydų teatro atgimimui. ,,…Galų gale aš galėsiu išsiplėsti ir išreikšti tai, ką manau esant būtiniausia nacionalinio teatro atgimimui“, – rašė jis. Bet jo siekiai liko nesuprasti, didėjo puolimas, ,,tikrų revoliucingų“ dailininkų bei partijos kritika ir jau po metų Liaudies Švietimo Komitetas M. Šagalą išsiunčia į benamių koloniją netoli Maskvos mokyti piešimo. Nesupratimas ir priešiškumas priverčia dailininką išvykti iš šalies.


Vokietija, Prancūzija


Po išvykimo M. Šagalas, Bella ir Ida metus gyvena Berlyne, kuris tapo prieglobsčiu emigrantams iš Rusijos ir kitų šalių. Iš pradžių dailininkas bando gauti pinigus, kurie buvo priskaičiuoti už 1914 m. parodą, bet nesėkmingai – infliacija padarė savo darbą. Viskas, kas jam pavyksta susigražinti – tai trys paveikslai ir dešimt akvarelių.

1923 m. pavasarį Berlyne gyvenantis leidėjas ir galeristas Paulis Kassireris pasiūlo dailininkui išleisti knygą ,,Mano gyvenimas“ su autorinėmis iliustracijomis. M. Šagalas priima pasiūlymą ir panyra į graviūros meno įsisavinimą. O tų pačių metų vasaros pabaigoje gauna laišką nuo seno paryžiečio draugo: ,,Sugrįžk, tu žinomas. Volardas laukia tavęs“.

Vėl sugrįžęs į Paryžių M. Šagalas išsiaiškina dar vieną praradimą: netekta daugumos prieš aštuonerius metus ,,Avilyje“ paliktų paveikslų, kurių dėka jis dabar yra žinomas. Dailininkas su naujomis jėgomis iš atminties, piešinių ir reprodukcijų vėl atkuria dalį savo pirmojo Paryžiaus laikotarpio darbų: ,,Gimimo dieną“, ,,Aš ir kaimas“, ,,Virš Vitebsko“ ir kitus.

Aistringas knygų mylėtojas, kolekcionierius, leidėjas Ambroise Volardas po karo sumano žinomų dailininkų iliustruotą knygų serijos išleidimą ir pasiūlo M. Šagalui bendradarbiavimą. Dailininkas išsirenka Nikolajaus Gogolio ,,Mirusias sielas“ ir puikiai susitvarko su užduotimi. Meistro metaforiškai – fantastinė grafika puikiai atspindi aštrią gogolišką satyrą.

Paryžiuje M. Šagalas vėl susitinka senus draugus ir susipažįsta su naujais. Būdamas bendraujantis ir linksmas žmogus, jis lengvai suranda bendrą kalbą su visais, tačiau tai netrukdo jam pasilikti nuošaliai nuo įvairių srovių ir susivienijimų. Siurrealistų pasiūlymo prisijungti prie jų jis atsisako: ,,Tyčia kuriama fantastinė tapyba man svetima“. Pasirinkdamas laisvą kūrybą, jis vengia įstatų, manifestų ir lozungų.

Žinomumas dailininkui atnešė ir materialinę laisvę – dabar jis su šeima keliauja po Prancūziją ir Europą, po visų pergyvenimų vėl įgyja pasitenkinimą ir ramybę. Nauji M. Šagalo paveikslai džiaugsmingi, šviesūs ir lengvi: ,,Kaimiškas gyvenimas“, ,,Dvigubas portretas“, ,,Ida prie lango“. Tiesa, šiame periode jis nesukuria daug paveikslų, nes didžiąją laiko dalį ir jėgas skiria ,,Mirusių sielų“, Lafonteno ,,Pasakėčių“ ir Biblijos iliustravimui.

1931 m. dailininkas su šeima apsilanko Palestinoje ir čia atveria sau protėvių žemę bei iš arti pajunta savo tikėjimo centrą. Pasak dailininko, tie keli Šventojoje Žemėje praleisti mėnesiai padarė patį didžiausią įspūdį iš visų jo gyvenimo patyrimų. Grįžęs į Paryžių jis imasi naujo projekto – Biblijos iliustravimo. Dabar jis kaip susiformavęs dailininkas bei žmogus viską apgalvoja ir ant ofortų kuria Biblijos simbolius bei siužetus.

O už lango besibaigiantys 30-tieji. Iš Vokietijos ataidi Hitlerio kalbos ir žygiuojančių nacistų batų dundesys. Priimami nauji antisemitiniai įstatymai, Miunchene vyksta paroda ,,Degeneratyvus menas“, kurioje pristatomi ir M. Šagalo darbai. Europa vėl atsidūrė karo prieblandoje. Padedant Ypatingajam Gelbėjimo Komitetui ir Amerikos konsului Marselyje, M. Šagalas su šeima ir savo paveikslais išvyksta į JAV.


JAV


Amerikoje, kuri priėmė daug emigrantų iš Europos, padidėjo dėmesys europietiškai kultūrai. Niujorke, kuris tapo savotišku uostu daugeliui pabėgėlių, organizuojamos parodos bendra tema ,,menas tremtyje“. M. Šagalui darbui ir parodoms savo galeriją suteikia žinomo dailininko sūnus Pjeras Matisas. Šiuo metu meistras dažniausiai dirba prie atsivežtų iš Senojo Pasaulio nepabaigtų paveikslų.

1942 m. pavasarį choreografas ir buvęs ,,Rusiško baleto“ šokėjas Leonidas Miasinas pakvietė M. Šagalą baleto ,,Aleko“ apipavidalinimui. Dailininkas sukūrė scenos galines dekoracijas ir keturis didžiulius spalvingus fonus, kurie atkūrė pasakišką Aleksandro Puškino poemos atmosferą. Vėliau pas jį buvo užsakytas Džordžo Balančino spektaklio ,,Aukso paukštė“ apipavidalinimas, tačiau sukurtos dekoracijos nepatiko Igoriui Stravinskui ir buvo pasirinktas Pablas Pikaso. Bet kostiumai pagal M. Šagalo eskizus, kurių gamyba rūpinosi žmona Ida, buvo patvirtinti.

1944 m. rugpjūtį M. Šagalo šeima su džiaugsmu priima žinią apie Paryžiaus išlaisvinimą. Karas artėjo prie pabaigos ir jiems rūpėjo kuo greičiau sugrįžti į Prancūziją. Bet po kelių dienų, rugsėjo 2-ąją, vietos ligoninėje nuo sepsio mirė dailininko žmona Bella. ,,Viskas pasidengė migla“,- sakė dailininkas. Jį visai pribloškė netikėtai užklupusi netektis ir dailininkas tik po devynių mėnesių į rankas vėl paėmė teptuką, kad nutapytų du mylimosios atminimui skirtus paveikslus: ,,Vestuvinės ugnys“ ir ,,Kartu su ja“. Jis apsigyvena Hai-Folzo miestelyje ir po kurio laiko imasi darbo prie iliustracijų viduramžių arabų pasakų rinkiniui ,,Tūkstantis ir viena naktis“. Darbo rezultatas – trylika puikių spindinčių graviūrų, kurios savo spalvingu turtingumu harmoningai derėjo su arabų pasakomis.


Prancūzija


1945 m. duktė Ida į pagalbą vertėjui iš prancūzų kalbos pakvietė ir buvusio Didžiosios Britanijos konsulo dukterį Virdžiniją Maknill-Chaggard. Ši mergina už dailininką buvo beveik dvigubai jaunesnė, bet išore kažkuo priminė mirusią jo žmoną Bellą. M. Šagalas nepakeldavo vienatvės, todėl tarp jų užsimezgė romanas. 1946 m. pas Virdžinija pagimdė sūnų Devydą (Dovydą) Maknill. Ji su M. Šagalu pragyveno apie septynis metus, kartu pervažiavo į Paryžių, tačiau paskui su sūnumi dailininką paliko.

Dėl sėkmės JAV, tame tarpe ir finansinės, 1948 m. M. Šagalui galų gale pavyksta atvykti į jau gimtą ir mielą širdžiai Prancūziją. Deja, draugas ir pastovus dailininko užsakovas A. Volardas buvo jau miręs karo pradžioje, bet Paryžiaus leidėjas Terjadas išsiperka A. Volardo palikimą ir galų gale išleidžia M. Šagalo daugelio metų darbus knygų iliustravimo srityje: 1948 m. N. Gogolio ,,Mirusias sielas“, 1952 m. Lafonteno ,,Pasakėčias“, o 1956 m. Bibliją prancūzų kalba. Biblijos tema pastoviai lydės dailininko kūrybą ir M. Šagalas vėlyvajame savo gyvenimo periode prie jos dažnai grįš. Be 105 ofortų (1935-1939 ir 1952-1956 m.) Biblijos leidimui prancūzų kalba, dailininkas jai sukurs dar daug paveikslų, graviūrų, piešinių, keramikinių vaizdų, vitražų, gyvasienių. Visa tai sudarys dailininko ,,Biblinį laišką“ pasauliui, kuriam M. Šagalas 1973 m. Nicoje specialiai įkurs savotišką muziejų, o Prancūzijos Vyriausybė pripažins šią ,,šventovę“ oficialiu Nacionaliniu muziejumi.

1952 m. dailininkas susipažįsta su Valentina Brodskaja, kuri tampa tiesiog ,,Vava“ ir oficialia M. Šagalo žmona. Jų santuoka buvo laiminga, nors Bella vis tiek liks dailininko mūza. 1950-aisiais M. Šagalas su šeima daug keliavo, tame tarpe ir po Viduržemio jūros šalis – Graikiją ir Italiją. Jis žavėjosi šių kraštų kultūra: freskomis, ikonų tapytojais – visa tai įkvepia dailininką spalvotų litografijų kūrimui iliustruojant senovės Graikijos rašytojo Longo kūrinį „Dafnis ir Chlojė“ (1960-1962 m.), o taip pat paskatina susidomėjimą freskų ir vitražų technika. Nuo 1960-ųjų M. Šagalas dažniausiai kuria monumentalius kūrinius – mozaikas, vitražus, gyvasienes, o taip pat susidomi skulptūra ir keramika. 1960-ųjų pradžioje pagal Izraelio Vyriausybės užsakymą, M. Šagalas kuria mozaikas ir gyvasienes Parlamento pastatui Jeruzalėje. Po tokios sėkmės jis tampa savo laiko savotišku ,,Andrejumi Rubliovu“ ir gauna daug užsakymų katalikų, liuteronų bažnyčių bei žydų sinagogų apipavidalinimui visoje Europoje, Amerikoje ir Izraelyje.

1964 m. M. Šagalas paties Prancūzijos prezidento Šarlio de Golio užsakymu tapo Paryžiaus ,,Grand Operos“ plafoną, 1966 m. kuria du pano Niujorko „Metropolitan Operai“, o Čikagoje mozaika ,,Keturi metų laikai“ (1972 m.) puošia Nacionalinio banko pastatą.

1966 m. M. Šagalas apsigyvena specialiai jam Nicos provincijoje – Sen Pol de Vanse pastatytame name, kuris buvo ir jo dirbtuvėmis.

1973 m. Sovietų Kultūros ministerijos kvietimu M. Šagalas lankosi Leningrade ir Maskvoje, jam organizuoja parodą Tretjakovskio galerijoje. Dailininkas kelis savo darbus dovanojo Sovietų Sąjungai.

1977 m. M. Šagalas buvo apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės Legiono ordino Didžiuoju Kryžiumi, o 1977-1978 m. vyko dailininko 90-mečiui skirta darbų paroda Luvre.

Iki paskutinių savo gyvenimo dienų M. Šagalas dirbo: tapė paveikslus, darė mozaikas, vitražus, skulptūras, keramiką, teatrų pastatymams kūrė dekoracijas. 1985 m. kovo 28 d. eidamas 98-uosius metus mirė savo namų lifte. Jis mirė ,,skrydyje“ – taip, kaip kažkada jam išbūrė čigonė ir kaip pats save skaidantį piešdavo savo paveiksluose.


Dailininko M. Šagalo gyvenimo laikotarpiai ir kai kurie jų faktai


Vaikystė (1887–1906): dailininko gimimo dieną Vitebske įvyko didelis gaisras. Pakilęs stiprus vėjas ugnį permetė ant kaimyninių namų ir sunaikino miesto pakraštį. M. Šagalo šeimai pavyko išvengti nelaimės. Sulaukęs trylikos pradėjo mokytis Vitebsko amatų mokykloje, tačiau entuziazmo tam neturėjo. Vėliau pradėjo mokytis pas J. Peną, bet pirmąja M. Šagalo euforiją greitai nustelbė nusivylimas: mokytojo stilius buvo pakankamai tolimas nuo to, kokiu jį matė pats Markas. Pamatęs mokinio darbus J.Penas pažymėjo, kad berniukas turi gabumų.

Pirmoji išvyka į Sankt Peterburgą (1906–1909): ,,prarastas laikas“, – sakė pats dailininkas. Pirma dailės mokykla, pirmas egzaminas – ir nesėkmė. Markas neišlaikė egzamino ir barono Štiglico prestižinės techninio piešimo mokyklos durys prieš pradedantį dailininką taip ir neatsivėrė.

M. Šagalas įstojo į Imperatoriškosios dailės skatinimo draugijos piešimo mokyklą, kurioje jį iš karto priėmė į trečiąjį kursą. Tuo metu jai vadovavo dailininkas Nikolajus Rerichas, kuris mokiniams suteikė pilną kūrybos laisvę. M. Šagalo paveikslus pastebėjo ir jam paskyrė stipendiją, kuri šiek tiek gelbėdavo jaunuolio bėdose. Nematydamas perspektyvų, dailininkas sugrįžo į Vitebską, kur jo laukė pažintis su viso gyvenimo meile.

Pažintis su Bella (1909): paveikslai, kuriuos M. Šagalas tapė po susitikimo su Bella, spinduliavo visiškai naują, ypatingą nuotaiką. Su šia mergina dailininkas tarsi gimė iš naujo, todėl naujo pasitikėjimo savimi paskatintas vėl išvyko į Sankt Peterburgą.

Antras išvykimas į Sankt Peterburgą (1909–1911): be piešimo, M. Šagalas susižavi poezija. Bet pasak jo paties, savo sąsiuvinį su jaunuoliškomis eilėmis jis pametė.

Sveikas, Paryžiau! (1911–1917): Pažintis su vokiečių pirkliu prekeiviu ir menų globėju Gervartu Valdenu dailininkui buvo lemiamas. Pas G. Valdeną buvo savas populiarus žurnalas ,,Der Sturm“ ir galerija ,,Sturm-Galerie“, kurių pagalba jis propagavo tuo laiku Vokietijoje pirmaujančią avangardinę ekspresionizmo srovę. G. Valdenas pasiūlė dailininkui paruošti paveikslus Rudens salonui Vokietijoje ir Markas 1913 m. rugsėjį su draugu išvyksta į Berlyną.

Sėkmė, populiarumas ir kūrybos poreikis neprivertė M. Šagalą pamiršti mylimąją Bellą: jis atsisako išsvajoto Paryžiaus, kad atsidurtų Vitebske ir veda Bellą. Būtent tai jam paruošė likimas.

Socialistinis etapas (1917–1923):

kvb.lt skelbiama, kad M. Šagalas 1917 m. Kaune surengė savo retrospektyvinę darbų parodą, kuri buvo pirmoji po Rusijoje praleistų metų. Ji veikė Lietuvos meno kūrėjų draugijos salėje (dab. Maironio g. 11). Gegužės 14 d. Kaune dailininkas skaitė paskaitą apie savo kūrybą.

Sugrįžimas į Paryžių (1923–1941): 1941 m. balandį M. Šagalas su šeima išvažiuoja į Marselį, kur dailininkas suimamas. JAV Generalinio konsulo Marselyje Hari Binghamo padedamas, jis išlaisvinamas.

1941 m. gegužės 7 d. Šagalų šeima išvažiuoja į Madridą, o paskui į Lisaboną, kur jų laukė laivas į Ameriką.

Gyvenimas Amerikoje (1941–1944).

Gyvenimas po žmonos Bellos mirties (1944–1985): M. Šagalas ir duktė Ida ėmėsi Bellos rankraščių parengimo leidybai – jos prisiminimų ,,Degančios ugnys“ rinkiniui dailininkas sukūrė 68 iliustracijas, o dukra dirbo prie vertimų iš hebrajų kalbos.

M. Šagalas atsidūrė trečioje vietoje pačių brangiausių Prancūzijos dailininkų sąraše po Pablo Pikaso ir Anri Matiso.

 

Ištrauka iš dailininko Marko Šagalo interviu „Radioscopie“ žurnalistui Jacquesui Chanceliui (iš 8diena.lt):

-Kaip manote, ar po dviejų ar trijų šimtų metų tebebus kalbama apie Šagalą?

-Sakyčiau, kad užduodate nepaprastus klausimus. Ką norėtumėte išgirsti iš manęs? Na, ir keistuolis, kad užduodate tokius klausimus! Galima kalbėti tik apie paveikslų išlikimą. Jei žemės drebėjimai nenusiaubs žemės, tai jie išliks, o visa kita nieko nereiškia. Neverta sakyti, kad paveikslas tobulas, nuostabus, nes galbūt po penkiasdešimt metų jis bus nieko vertas. Apskritai, visa šioje žemėje yra nesvarbu, išskyrus meilę. Meilė gali viską. Jei mylime, galime turėti absoliučiai viską.

Apie dailininką Marką Šagalą kalbėjo ir kalbės. Apie jį negalima nekalbėti. Jūsų dėmesiui 1940 m. sausio 8 d. laikraščio ,,Apžvalga“ netikėta tam laikui publikacija ,,Pas garsųjį dailininką Marką Šagalą“:

,,Markas Šagalas turi vaikišką veidą – besistebinčio vaiko. O kai įsižiūri į jo veidą su švelniomis, giliai įdubusiomis mėlynomis akimis, plona, apysmaile nosimi ir minkšta burna, kuri prasiveria geraširde šypsena ir rodo vaikiškai sveikus dantis, sutaršytais, beveik bespalviais plaukais, kažkada, matyti, tamsesniais, o dabar jau žilstančiais – pamatai jo veide kažką motiniško. Bet nuostabu, jo veidas pasidaro didesnis; jo visa galva daro įspūdį išgąsdinto pašiurpusio paukščio, su nuostaba žiūrinčio į pasaulį.

Marko Šagalo galva negalėjo būti geriau nupiešta jokio kito dailininko, tik dailininko Marko Šagalo. Jei Dievas būtų paliepęs angelui, kuriam pavesta žmonių veidai: nupiešk man veidą Markui Šagalui, Šagalas pats nusipieštų sau veidą. Šagalas tik taip begalėtų atrodyti, kaip jis atrodo. Jo veidas pritinka jam.

Kiekvienas žmogus turi tokį veidą, kokio jis yra nusipelnęs. Tai juoba teisinga menininkams ir poetams.

Šagalo veidas šagališkas, kaip Rembranto – buvo rebrantiškas, Van Gogo – vangogiškas, Rafaelio – rafaeliškas, Leonardo – leonardiškas, Sezano – sezaniškas ir t. t.

Šagalo veidas, kaip ir visų didžiųjų menininkų, yra raktas į jo meną. Ne veltui Šagalas tiek kartų piešė savo veidą įvairiose kompozicijose.

         **********

Aš pažinau Šagalo veidą iš jo paveikslų ir autoportretų nuo to laiko, kai iš viso pradėjau žiūrinėti paveikslus. O Šagalas gal buvo pirmas žydų dailininkas, kurio paveikslai man įsmigo į širdį.

Aš manau, kad kiekvienas žydų rašytojas, gimęs rytų Europoje ir užaugęs kovų metais, turėjo tą gilią meilę Šagalo paveikslams. Jis buvo mums toks artimas, tokia suprantama mums jo vaizduotė, jo miestelis, jo folkloras, jo poetinis naivumas, jo liaudinis humoras, slaviškas paprastumas ir lyrizmas, jo žydiškas liūdesys ir ilgesys.

Šagalas buvo mums tiek pat meilus, brangus, artimas ir savas, kaip ir Šolom Aleichem. Todėl taip dažnai gretinami jų vardai. Ir Šolom Aleichem, ir Šagalas – tai didelis meno stebuklas, nes abu jie pirmaeiliai dainiai ir didžios figūros.

         **********

Kai aš sėdėjau su Marku Šagalu jo Paryžiaus studijoje ramioje Villa Eugen Manuel gatvelėje, mūsų pokalbis kaip tik nuriedėjo nuo jo paveikslų į neįvertinamą Šolom Aleichemo meniškumą ir niekas to taip giliai nejaučia, kaip menininkas Šagalas.

Žydų „profesionaluose“ juk imta kalbėti, kad Šagalas pernelyg ,,literatiškas“, kad jis buvęs geresnis, kai tapęs Vitebską,  kad jis per daug ,,paryžietiškas“, ,,prancūziškas“ ir pan. nesąmones. Taip, jau Šolom Aleichem yra pasakęs, kad sunku būti žydu (ir žydų rašytoju). O Šagalas sako: sunku būti žydų dailininku. Bet Šagalas, anaiptol, nėra apkartęs, jis nereiškia pretenzijų. „Toks jau likimas ir niekas prieš vėją nepapūs“, – patraukia Šagalas pečiais ir tyliai nusišypso apyliūdne savo šypsena.

Jo paveikslai dažniausiai perkami ne žydų ir puošia ne žydų galerijas, bet jei yra šiuo metu tikrai žydiškas dailininkas, tai jis vardu Markas Šagalas. Jo įtakos moderniajai dailei, kubizmui, ekspresionizmui, realizmui, tarp gyvųjų dailininkų nepalyginsi su jokiu kitu žydų dailininku. Šagalas – vienintelis, kurio imitatoriai, netikrieji tapytojai, negali imituoti, kad ir kaip besistengtų.

         **********

Dabar Šagalas piešia paveikslus Šv. Raštui, leidžiamam Prancūzijoje. Po didelio pasisekimo, kurį turėjo jo paveikslai Gogolio ir Lafonteno kūriniams, Šagalas dabar vėl sugrįžo prie Biblijos šaltinių ir tie jo piešiniai, kuriuos man teko matyti, yra rembrantiškos kokybės, apgaubti Šagalio meno liaudiškumu ir žydišką fantazija.

Ir net mūsų siaubingoji tikrovė, tokia žiauri savo niekšyste ir vulgariškumu, nenubaidė menininko Šagalo: jis nupiešė paveikslą, kuri galima būtų pavadinti „žydo nukryžiavimas“ – modernusis auto da fe galiniame fone, degantis šventraščio ritimas ir šiurpūs, iškankinti žydų veidai.

Taip – Šagalas nebėga nuo tikrovės ir gali piešti net mūsų pamišusio laiko spektrą. ,,Vita brevis – ars longa“ – gyvenimas trumpas, bet menas amžinas – sako senas lotyniškas priežodis. Esame tikri, kad Šagalo menas pergyvens mūsų plėšriojo, vulgaraus ir niekšiško meto beprotystę. Todėl valanda, praleista su Šagalu, tai laimė ir kas persisunkia jo menu, tas būna meniškai pakylėtas.“

 

Markas Šagalas ,,Vilniaus sinagoga“ (iš jidiš į rusų kalbą vertė Levas Berinskis)

 

Строенье старое и старенький квартал…

Лишь год назад я расписал там стены.

Теперь святейший занавес пропал,

Дым и зола летят, сгущая тени.

 

Где свитки древние, прозревшие судьбу?

Где семисвечья? Воздух песнопений,

Надышанный десятком поколений?

Он в небеса уходит, как в трубу.

 

С какою дрожью клал я краски эти,

Зеленую – на орн-койдеш…Ах,

Как трепетал, в восторге и слезах,

Один… Последний в тех стенах свидетель…

(M. Šagalo eilėraštis skirtas 1944 m. mūšių metu sudegusiai Vilniaus Didžiajai sinagogai)


Šaltiniai: marc-chagall.ru, m-chagall.ru, kvb.lt, epaveldas.lt, 8diena.lt.

Nuotrauka iš 24smi.org.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.