Leokadija Lukošiūnaitė – Malcienė. Ištraukos iš knygos ,,Dusetos“. Dusetų žydai

Nemažas skaičius žydų šeimų nuo pat seniausių laikų gyveno ir Užtiltės kaime, kuriam pradžią davė smuklė ir užeigos namai. Čia gyvenę žmonės (sunku pasakyti, ar tik lietuviai, ar ir žydai) keltais ir valtimis perkeldavo per upę pirklius, dažniausiai nuo Užpalių (Utenos rajonas), važiuojančius į Daugpilį (Latvija) arba Rygą (Latvija) su linais, žąsimis, grūdais ir kitomis prekėmis. Tačiau pagrindinė žydų bendruomenės dalis kūrėsi ir gyveno aplink miestelio centre buvusią Turgaus aikštę.

Miestelyje nuo senų laikų vyko gyva prekyba, kurioje didžiąją dalyvaujančių dalį sudarė žydai. Mokytojos Teofilės Pakalnutės – Puodžiuvienės prisiminime minima, kad caro laikais Dusetose prekyba vertėsi beveik tik žydai. Jie buvo įsikūrę pačiame miestelio centre.

Iš šios mokytojos prisiminimų sužinome, kad greta prekybininkų buvo ir nemažai kitais verslais besiverčiančių žydų. Vieni iš jų laikė arklius ir išvežiodavo prekes per parduotuves – tokius vadindavo ,,zvoščikais“. Kiti supirkinėdavo galvijus, juos pjaudavo ir pardavinėdavo mėsą. Dar kiti – kepdavo duoną, bandeles, riestainius ir juos pardavinėdavo savo krautuvėlėse.

Ežeringame Dusetų krašte nemažai žydų vertėsi žuvų prekyba. Jie nuomodavo ežerus, samdydavo žvejus, kurie žvejojo, o sugautą žuvį pardavinėdavo savo krautuvėlėse arba gabendavo kitur. Taip vertėsi turtingesnieji, o vargingesnieji patys žvejodavo. Bradesių kaimo žmonės prisimena, kaip metai iš metų Sartų ežerą (o gal tik jo dalį ties Bradesiais) nuomodavo Dusetų žydai. Kaimo žmonės laukdavo, kada jie atplauks žvejoti, kad galėtų iš jų nusipirkti šviežios žuvies. Ties Bradesiais žvejodavo barzdotas žydas Dotkė su sūnumi Joske. Pavargę ir sušalę, jie užeidavo pas bradesiškius pasišildyti, naujienomis pasidalinti, o tuo pačiu atnešdavo ir žuvies, ją parduodavo, o kartais į ką nors išmainydavo. Ir vieni, ir kiti likdavo patenkinti.

Daug žydų buvo amatininkais: kirpėjais, skardininkais, siuvėjais, batsiuviais ir t.t.

Tuometinėje Turgaus aikštėje ir K. Būgos gatvės pradžioje buvo apie 40 smulkių žydų krautuvėlių. Veikė žydų bankas (dabartinės Vilniaus gatvės name Nr. 5).

Žydų namai stovėjo prie pat gatvės, o laipteliai nusileisdavo tiesiai ant šaligatvio, durys taip pat buvo tiesiai į gatvę. Prekiavo pačiomis įvairiausiomis prekėmis, ko reikėdavo apylinkių ūkininkams ir miestelio gyventojams. Krautuvėlės vos išsilaikydavo, todėl kiekvienas jos savininkas stengdavosi kaip išmanydamas susirasti ir prisivilioti pirkėjus. Dažnai sėdėdavo ant laiptelių krautuvėlės tarpduryje ir vos ne už skvernų traukdavo pas save. Pastovių kainų prekėms nebūdavo, todėl buvo galima derėtis. Žmonės, dažnai nežinodami tikrosios prekių kainos, gerokai permokėdavo, nes žydai visada užprašydavo daugiau. Kas mokėjo derėtis, nusipirkdavo normalia kaina, neretai už pusę to, kiek buvo paprašyta.

Senutė Konstancija Marašinskienė taip pat labai vaizdingai pasakodavo apie žydų krautuvėles ir prekiavimą jose: ,,Negalėdavai praeiti pro šalį, kad nebūtum pakviestas užeiti, o jau užėjus tai vargiai galėjai išeiti ko nors nenusipirkęs, kad ir nebūtinai reikėdavo. Žydai taip mokėjo įsiūlyti, kad būdavo sunku atsisakyti. Jie visada mielai duodavo į skolą. O nusiderėti pas juos taip pat buvo galima gana daug ir nusipirkti už prieinamą kainą.“

Dauguma krautuvėlių buvo labai mažos ir vos išsilaikydavo.

Greta skurdokų krautuvėlių savininkų Dusetose gyveno ir gana pasiturinčių žydų šeimų. Tai Slepai, seserys Baskės, Goldbergai, Berenšteinai [Beršteinai – G. R.] ir nemažai kitų turtingų šeimų. Dauguma jų buvo apsišvietę, išsimokslinę žmonės, stengėsi išmokslinti savo vaikus. Dusetose veikė žydų keturklasė pradinė mokykla, kurią lankė 40-50 vaikų. Juos mokė mokytojai Judelis Slepas ir Hildas Švarcas. Žydų mokykla gražiai bendravo su lietuvių, dalyvaudavo bendruose renginiuose, išvykose. Mokyklos vedėjas Petras Kuzmickas kuravo ir žydų mokyklą, kuri atskiro vedėjo neturėjo.

Miestelio centre buvo sinagoga. Pagal žmonių pasakojimus, tai jau buvusi antroji sinagoga Dusetose. Pirmoji, kuri buvusi pastatyta anksčiau nei bažnyčia (nenustatyta kuri), stovėjusi paežerėje, visiškai prie vandens. Jai susenus, žydai pasistatę sinagogą miestelio centre, rytiniame aikštės gale. Sinagoga stovėjo iki šeštojo dešimtmečio pabaigos. Sovietmečiu joje buvo demonstruojami kino filmai. Vėliau ji buvo nugriauta ir jos vietoje pastatytas kino teatras ,,Sartai“.


Papildoma informacija. Gražina Ragauskaitė: pagal kitus šaltinius, 1910 m. Dusetose kilusio gaisro metu nesudegė tik dviejų žydų bendruomenės narių Icės Mesajo ir Heneko Kahato namai bei chasidų sinagoga, stovėjusi prie ežero. Po šios nelaimės žydai susirinko prie Šventosios: visi buvo palūžę, labai verkė vaikai. Aplinkinių vietovių žydai kaip galėdami padėjo padegėliams – aprūpino maistu, rūbais ir pinigais. Finansinės paramos buvo sulaukta ir iš Amerikoje bei Pietų Afrikoje gyvenusių dusetiškių emigrantų, kurie per vienerius-dvejus metus padėjo atstatyti daugumą sudegusių gyvenamųjų ir iki 1912 m. pagrindinę sinagogą bei Toros studijų namus miestelio centre.


Nuo seno gyvendami Dusetose, žydai buvo pilnateisiai Dusetų bendruomenės nariai. Su lietuviais jie gyveno draugiškai, dalyvaudavo visuose miestelio renginiuose, tautinėse lietuvių šventėse. 1932 m. atidengiant Lietuvos Nepriklausomybei skirtą paminklą, kalbą sakė ir labiausiai apsišvietęs žydas Berenšteinas/Beršteinas. Jis kalbėjo miestelio žydų bendruomenės vardu, džiaugėsi kartu su visais atgauta Lietuvos nepriklausomybe.

Žydai skaudžiai išgyveno visas lietuvių tautos nesėkmes, valstybėje vykusius nesklandumus. Po tragiškos nesėkmės, ištikusios Lietuvos lakūnus Darių ir Girėną, 1933 m. liepos 19 d. sutinkant didvyrių palaikus per radiją buvo transliuojamos Kauno bazilikoje vykusios pamaldos. Klausytis transliacijos prie Dusetų mokyklos buvo susirinkęs didžiulis būrys dusetiškių. Jų tarpe buvo ir nemažai žydų. Senukas Leizeris Gluchas, gyvenęs netoli mokyklos, nusiėmęs kepurę pagarbiai klausėsi transliuojamų apeigų nuo jų pradžios iki pabaigos.

Seserys Baskės turėjo dviejų aukštų namą, kurį žmonės vadindavo ,,traktieriumi“. Viršutiniame jo aukšte buvo viešbutis, o apatiniame – restoranas, kur galėjai skaniai pavalgyti ir išgerti. Į ,,traktierių“, kaip prisimena  Konstancija Marašinskienė, eidavo tik turtingi žmonės. Jokių nepatogumų kaimynams ši įstaiga nesudarydavo, nes jos svečiai vaišindavosi saikingai ir netriukšmaudavo.

Beveik miestelio centre žydas Irškė (dabar namas Vytauto g. Nr. 2) turėjo kalvę, Feldmnas – kavinę (dabar Vytauto g. 4), Zrolka – parduotuvę. Dabartinėje Pirties gatvėje gyveno Leizerių šeima. Elka pardavinėjo šviežią mėsą, o Chaimočkės šeima dirbo žemę. Iš Bradesių kaimo atsikėlę Slovai taip pat dalinai buvo žemdirbiai, nors vienas iš sūnų dirbo vairuotoju. (Tiek R. Bakšytė, tiek kiti kalbinti dusetiškiai prisimena kaip vadindavo žydus, bet ar tai jų vardai, ar pavardės nežino – L. M.).

Vytauto g. Nr. 14 žydas Ulpa turėjo įrengęs kepyklą, kurioje kepė duoną ir bandeles. Savo gaminius pardavinėdavo daugiausia Dusetų gyventojams.

Dabartinėje Pirties gatvėje stovėjo neaukštas, bet gana didelis, iš vidaus ir išorės tinkuotas namas. Jame sovietmečiu buvo įrengta miesto pirtis. Tik retas kuris tada kalbėjo, kad tarpukario Lietuvos laikais šis namas priklausė žydui Ruveliui, kuris čia buvo įrengęs kailių raugyklą.

Tarpukariu Dusetose buvo du stambūs malūnai. Abu priklausė žydams. Pačioje paežerėje buvo Gerškos malūnas, o Vytauto g. Nr. 5 – Karabielniko.

Jau tais laikais žydas Krutas turėjo dengtą sunkvežimį ir vežiodavo žmones bei krovinius. Šiuo sunkvežimiu ne kartą pasinaudojo Dusetų pradžios mokykla moksleiviams vykstant į ekskursijas.

Kai kurie žydai vertėsi medienos prekyba. Iš buvusio girininko K. Juknos dukters D. Juknaitės – Pažereckienės prisiminimų sužinome, kad žydai, medienos pirkliai, girininkijoje lankydavosi dažnai.

Pirmosios elektros lemputės Dusetose sužibo žydo malūniuko Slovos dėka. Jis 1938 m. vasario mėnesį į naujai pastatytus Šaulių namus prieš Grabnyčių atlaidus ir žirgų lenktynes įvedė šviesą. Už vieną kilovatvalandę tada prašyta 1,10 lito. Tai buvo labai brangu, tačiau dusetiškiai tuo nesiskundė.

Dusetiškiai iki šiol geru žodžiu mini gydytoją Epšteiną, kuris ne vienam padėjo ir sunkiuose negalavimuose.

1998 m. liepos 16 d. Dusetose lankėsi grupė pagyvenusių, gražiai žilstelėjusių žydų iš Australijos, Izraelio ir kitų kraštų, kur juos išblaškė antrasis pasaulinis karas. Gerokai nustebau, kai į mano ,,Laba diena“ žilutėlė šios grupės dalyvė atsakė lietuviškai. Netrukome susipažinti. Tai buvo Lanja Vysokolskaja, gimusi ir augusi Dusetose, čia lankiusi pradinę žydų mokyklą, o vėliau baigusi Rokiškio gimnaziją. Devintą dešimtį įpusėjusi p. Lanja sakė, kad lietuviškai viską suprantanti, bet kalbėti jau beveik pamiršusi. Nors iš tiesų ji kalbėjo gana gerai ir dar daug ką iš senųjų Dusetų laikų prisiminė. Ypač mokyklą, savo mokytojus Judlą Slepą ir Hild Švarcą, kurie puikiai sutarė ir gražiai bendravo su mokyklos vedėju Petru Kuzmicku.

Grupės sudėtyje buvo brolis ir sesuo Jakovas (1923) ir Batja (1917) Milun, kurie savo vaikystę taip pat praleido Dusetose, o 1930 m. su šeima išvyko į Pietų Afriką, iš ten 1958-aisiais – į Izraelį. Deja, su jais pasikalbėti lietuviškai man nepavyko – iš Dusetų jie išvažiavo dar vaikystėje ir lietuvių kalbą buvo jau pamiršę. Grupėje buvo Slepas ir Švarcas – Dusetose dirbusių mokytojų sūnūs.

Labai trumpai pabendravus su atvykusiais į Dusetas svečiais, pakilo gero pavydo jausmas, kad jie taip gerbia ir vertina savo tėvų bei protėvių atminimą, taip aktyviai domisi savo tautos šaknimis, taip brangina mažiausią smulkmeną, susijusią su jų tautos praeitimi. Sakoma, kad žmogus arba tauta, praradusi istorinę atmintį, neturi ateities. Manau, žydų tautai tai visai negresia, jei net garbaus amžiaus žmonės nepabūgo tokio tolimo kelio, kad galėtų pastovėti prie tėvų kapų, praeiti jų vaikščiotais takais.

Grupės vadovė prof. Sara Veis-Slep (Dusetose gyvenusių Slepų duktė) atsivežė nemažai nuotraukų iš žydų gyvenimo prieškarinėse Dusetose. Juose buvo užfiksuoti daugelis žydams priklausiusių namų, šventinių renginių akimirkos ir pan.

Tais pačiais metais Dusetose lankėsi dar dvi žydų ekskursantų grupės, kurių tikslas buvo aplankyti tėvų ir giminaičių kapus, nusilenkti Holokausto aukoms, pamatyti tėvams brangias vietas. Apžiūrėję Dusetose tebestovinčius jiems žinomus namus, ekskursantai patraukė į dabartinę Kazimiero Būgos gimnaziją, šalia kurios tebestovi buvusios žydų pradžios mokyklos pastatas (dabar privatizuotas ir remontuojamas, įrengiant gyvenamąsias patalpas). Pastovėję šalia savosios mokyklos jie pajudėjo į buvusios Dusetų spec. mokyklos – internato pusę. Jo pašonėje – senosios žydų kapinės. Nežinia, ar surado kas savo giminių ir pažįstamų kapus – apie tai jie nekalbėjo, tačiau ilgai susimąstę vaikščiojo po kapines…1


1Leokadija Lukošiūnaitė – Malcienė ,,Dusetos“, 2002, UAB ,,Utenos spaustuvė“, psl. 99-111.


Publikavimui parengė Gražina Ragauskaitė.


Papildoma informacija. Gražina Ragauskaitė: Tikiuosi, kad pateiktojo teksto autorė p. Leokadija Lukošiūnaitė – Malcienė neprieštaraus, kad jos surinktą medžiagą apie Dusetų žydų bendruomenę papildysiu prieškarinėje spaudoje publikuoto straipsnio apie Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos vizitą 1927 m. vasarą Aukštaitijoje, t. t. ir Dusetose, ištrauka: ,,Dusetose sveikina viršaitis Puteikis, ūkininkas Kuzmickas, moterų draugijos vardu Bražienė, pavasarininkų – Kašerytė, blaivininkų – Muralis, žydų – Berenšteinas/Beršteinas (?), Makabi – Levitas. <…>. Vėliau iškilmių susitikimai bažnyčioj ir sinagogoj.“