Kaip ir kiek žydų gyveno dabartiniame Zarasų rajone buvusiuose štetluose?

Gražina Ragauskaitė, 2018 m. balandžio 5 d.


Negalėjau nesureaguoti į 2018 m. balandžio 3 d. laikraštyje ,,Zarasų kraštas“ (Nr. 25 (9799) pateiktoje publikacijoje ,,Kadišas Lietuvos medinėms sinagogoms“ p. Marijos Varenbergienės paminėtą Dusetose gyvenusių žydų skaičių. Sutinku – toks gyvenusiųjų skaičius – iš 1278 gyventojų 1158 žydai – Dusetų istorijoje tikrai buvo. Nustebino kitkas – publikacijos autorės kalbintos pašnekovės pateikiamo statistinio skaičiaus priešistorija: skaitytojams pasakojama, kad minimas skaičius ,,atspindi truputį ankstesnį laikotarpį nei buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė 1918 metų vasario 16 dieną“. Manau, ,,truputį“, tai tikrai ne penkmetis ar dešimtmetis – tai laikotarpis, kuris apibrėžia čia pat minimai datai artimą metą. Minimu atveju taip nėra – pagal šaltinius tiek gyventojų Dusetose buvo užfiksuota 1897  m. vykusiame pirmajame Rusijos imperijos visuotiniame gyventojų surašyme, t. y. metais, kai nuo istorinės Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, Dusetas ir visą Lietuvą skyrė labai ilgas, sudėtingas, kupinas įvykių 21 metų istorinis laikotarpis.

Žinomos surašymo žinios ir dar iš trijų tuo metu buvusių štetlų (kol kas mažiausiai žinome apie Turmanto štetlą). Tad be jau minėtų Dusetų, duomenys apie žydus buvusiuose rajono štetluose buvo tokie: Antalieptėje iš 554 gyventojų buvo 474 žydai,  Salake iš 2356 gyventojų – 1582 žydai ir Novoaleksandrovske (dabar Zarasai) iš 6370 gyventojų – 3348 žydai.

1897 m. surašymo lapai buvo sudaryti iš 14 klausimų: vardas, šeimyninė padėtis, ryšys su namų ūkio šeimininku, lytis, amžius, luomas arba turtas, tikyba, gimimo vieta, registracijos vieta, pastovios gyvenamosios vietos vieta, gimtoji kalba, raštingumas, užsiėmimas, fiziniai trūkumai. Vienoje iš surašymo suvestinių nurodoma, kad pagal surašymo duomenis tuo metu Rusijos imperijoje gyveno 129,9 mln. žmonių, iš jų 48 558,7 mln. europinėje jos dalyje (šiame skaičiuje 3714 tūkst. žydų). Iki šiol yra nagrinėjami 1897 m. surašymo duomenys, jiems netrūksta priekaištų, tačiau pripažįstama, kad buvo sudaryta pakankamai išsami tuometinės Rusijos situacijos apžvalga. Kaip bebūtų keista, bet tai buvo vienintelis visuotinis surašymas to laikotarpio Rusijoje, nes po jo planuotos 1910 ir 1915 m. surašymo veiklos neįvyko.

Sekantis gyventojų surašymas buvo vykdytas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1923 metais (nevyko okupuotame Vilniaus krašte ir ką tik prijungtame prie Lietuvos Klaipėdos krašte). Taigi, kaip Zarasų rajono štetlai atrodė Lietuvos tarpukario laikotarpiu?

Pirmojo 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenys yra pasiekiami kiekvienam interneto naudotojui, todėl man keista, kodėl pašnekovė nenagrinėjo jų, o rėmėsi labai tolimais minimam jos valstybingumo šimtmečio laikotarpiui duomenimis, kuriuos įtakojo visai kita geopolitinė situacija.

Kadangi Turmantas jau priklausė Lenkijai, pateiksiu statistinius gyventojų duomenis iš buvusių rajone keturių štetlų. 1923 m. nurodomas bendras žydų skaičius Lietuvoje – 153743, iš jų 3402 gyveno Zarasų (Ežerėnų) apskričiai priklausiusiose teritorijose: Antalieptėje – iš 581 gyventojo buvo 367 žydai, Dusetose – iš 1164 gyventojų – 704 žydai, Salake – iš 1918 gyventojų – 917 žydų, Zarasuose (Ežerėnuose) – iš 3785 gyventojų – 1329 žydai. Sudomino žinios apie žydus iš kai kurių kitų tuometinei apskričiai priklausiusių gyvenamųjų vietovių: Antazavės miestelyje ir dvare gyveno 15 žydų, Imbrade – 50, Paupinėje – 7 ir Smalvose – 13. Nei vieno žydo negyveno Degučių valsčiaus centre – Degučiuose.

1923 m. visuotiniame gyventojų surašyme minima, kad tuo laikotarpiu žydai buvo susikoncentravę Kaune – 27, 09 proc., Panevėžyje – 35,66 proc., Šiauliuose – 24, 96 proc. ir Vilkmergėje (dabar Ukmergė) – 36, 64 proc. Glaustai buvo nagrinėti 1897 m. statistiniai gyventojų rodikliai ir pateikta apibendrinta išvada: ,,Nuo 1897 m. iki 1923 m. laikotarpis yra toks didelis, jog net negalima tiksliai nustatyti gyventojų prieaugio, juo labiau, kad taip Lietuvos siena, taip administracinis padalinimas labai pasikeitė“. Ir iš tiesų, jeigu pasižvalgysime po buvusius rajone štetlus, pamatysime ir bendrų visiems jiems, ir tik konkrečiai vietovei būdingų priežasčių kodėl per 1897-1923 m. laikotarpį taip ženkliai sumažėjo žydų mūsų krašte: nuo 6562 carinės Rusijos laikotarpiu iki 3402 nepriklausomoje Lietuvoje. Keliais bruožais pabandysiu pateikti kai kurias aplinkybes, rastas Zarasų krašto žydų istorijos pristatyme moksliniuose darbuose, knygose ir kituose šaltiniuose.

Kalbant apie Dusetas būtina paminėti faktą, žinomą tiek iš senosios spaudos, tiek iš dabar Lietuvos žydų istoriją nagrinėjančių mokslininkų darbų – tai 1905 m. Dusetų žydų pogromas, kilęs vietiniams lietuviams apkaltinus žydus sukeltu miestelyje gaisru (ir ne pirmą kartą). Pirmieji pogromo įvykiai prasidėjo sekmadienį prieš Velykų Šv. Mišias – tada buvo puolami žydų namai ir parduotuvės, iš kurių vogta viskas ką buvo galima pasiimti su savimi. Išsigandę miestelio žydai slėpėsi kas kur įmanydamas ir sinagogos moterų dalyje. Pogrome nebuvo apseita be aukų. Jau vėliau gubernatoriaus pavedimu į Dusetas atvyko 15 kazokų būrys tvarkai palaikyti. Interneto portale ,,Žydiškos šaknys“ pateikiama carinėje Rusijoje 1903-1906 m. vykdytų pogromų prieš žydus nuostolių statistika, o apie 1905 m. vykusį Dusetose rašoma: ,,Jo metu Dusetose gyveno 1000 žydų. Per įvykius 2 žydai nužudyti, 50 sužeisti, 50 žydų parduotuvių ir 200 namų apvogti bei suniokoti. Patirtas žydų nuostolis 100 000 rublių“. Dusetose žydams carinės Rusijos laikotarpiu dėl nemažos vietinių gyventojų priešpriešos buvo nesaugu. Iš Dusetų žydų buvo išvykstama ir Pirmojo pasaulinio karo metu bei apsigyvenama didesnėse gyvenamosiose vietovėse.

Kiek stabilesnė žydams padėtis carinės Rusijos laikotarpiu susidarė dusetiškių kaimynams – Antalieptės žydams, kai čia 1893 m. buvo įsteigtas didelis moterų stačiatikių vienuolynas, kuriame gyveno apie 80-100 vienuolių (šaltiniai nurodo skirtingą skaičių). Aptarnaujantys vienuolyną žydai buvo prekybininkai, malūnininkai, statybininkai ir kiti amatininkai. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu situacija Antalieptėje pasidarė sudėtinga, o vienuolėms pasitraukus iš miestelio dauguma žydų neteko savo menkų pajamų pragyvenimui. Tačiau tai neturėjo įtakos žydų emigracijai – pasak kai kurių šaltinių, tik dvi jų šeimos paliko miestelį ir pasitraukė į Rusijos gilumą. Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvai atgavus nepriklausomybę žydų padėtis pasikeitė, todėl daugelis iš jų emigravo į Pietų Afriką, Ameriką ir Argentiną, miestelyje sumažėjo žydų tautybės jaunimo, kurio išvykimui įtaką darė ekonominės priežastys ir aplinkybės, nesudarančios perspektyvos pragyventi Antalieptėje.

Josifas Rosinas savo knygelėje rašo, kad susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, Zarasai buvo atskirti nuo dalies savo buvusios apskrities vietovių. Teritorijos rytuose atiteko Lenkijai, o šiaurėje atsirado pasienis su neseniai susikūrusia Latvijos valstybe. Ypatingas smūgis ekonominei Zarasų miesto raidai buvo suduotas atskyrus jį nuo geležinkelio linijos teritorijoje, kuri pateko į Lenkijos sudėtį. Dėl šios izoliacijos sumažėjo tiek bendras miesto gyventojų, tiek ir žydų skaičius jame. Zarasus paliko didžioji profesijas turinti gyventojų žydų dalis.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Salakas buvo viena iš tų Lietuvos vietovių, kurioje gausiai kūrėsi žydai. Savo pragyvenimui jie užsidirbdavo prekiaudami išaugintais žemės ūkio produktais, mediena ir žvejodami. Jų socialinė-ekonominė padėtis iki šio karo pradžios buvo pakankamai gera. Pogromą teko pergyventi ir Salako žydams – tiesa, skirtingai nuo įvykių Dusetose, 1915 m. vykdytą miestelyje prižiūrėjo atsiųsti kazokai ir manoma, kad jis buvo suplanuotas žydams pagąsdinti. Ko gero, būtent dėl to jo metu nebuvo aukų. Pirmojo pasaulinio karo metu situacija Salake ženkliai pasikeitė. Vietovei likus be ekonominių išteklių, dauguma miestelio žydų emigravo į Pietų Afriką, Kubą ir Palestiną. Pasilikę gyventi Salake vertėsi sunkiai: prekiavo miestelyje ar išnešiodavo prekes po aplinkinius kaimus, dirbo nedidelėse dirbtuvėse, ėmėsi batsiuvių ir siuvėjų amatų. Žydai į Salaką pradėjo grįžti tik po 1918-ųjų metų.

Dabartinio Zarasų rajono štetluose Holokausto išvakarėse gyveno apie 3000 žydų. Dauguma jų nužudyti 1941 m. rugpjūčio 26 d. Krakynės miške, Degučių seniūnijoje. Manau, kad vargu ar atsiras teigiančių, jog šioje vietoje nereikia įamžinti žinomas aukų pavardes ir vardus. Juolab, artėjant įvykių 80-mečiui. 1990 m. gegužės 8 dieną tuometinės Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pasirašė pareiškimą, kuriame rašoma: ,,Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba lietuvių tautos vardu pareiškia, kad be išlygų smerkia hitlerinės okupacijos metais Lietuvoje vykdytą genocidą prieš žydų tautą, ir su širdgėla pažymi, kad tarp okupantams tarnavusių budelių yra ir Lietuvos piliečių…<…> Lietuvos valstybė pasirūpins žydų tautos genocido aukų įamžinimu. Lietuvos Respublika netoleruos jokių antisemizmo apraiškų“. Tad, tikiu, kad tiems mūsų kraštiečiams, kurie prieš daugiau nei 76 metus bevardžiais atgulė paskutinėje savo žemiškoje kelionėje, bus sugrąžinta tai, kas priklauso tik jiems ir nei vienam iš mūsų – jų vardai, kuriuos dešimtmečiais saugo jų artimieji, kad bus pažymėtas ne tik getas Užtiltėje, bet Salake ir Smalvose – juose taip pat kentėjo mylėję ir kartu su kitais kūrę Zarasų krašto ateitį mūsų bendrapiliečiai, kad pasitelkdami Lietuvoje ir užsienyje vykdomų projektų patirtį neieškosime atsitiktinių vietų, kuriose norėtųsi užrašyti Holokausto aukų vardus, o pirmiausia tai aptarsime su aukų artimaisiais ir visa rajono bendruomene, kad bus pristatytos ne tik dvi Dusetose buvusios sinagogos, bet rasta lėšų, kad galėtume pamatyti ir Zarasuose, Salake bei Antalieptėje buvusius žydų maldos namus, kad be Antalieptės ir Turmanto, rugsėjo 23 d. kasmet vykstančioje prasmingoje ,,Vardų“ akcijoje dalyvaus ir Zarasų, Salako bei Dusetų bendruomenės. Kad šiose vietovėse nuskambėtų nuo 1941 m. rugpjūčio 26 d. netarti Holokausto aukų vardai nereikia lėšų, o reikia noro ir atsakingo organizatoriaus. Ir dar – Dusetose buvus žydų bendruomenei primena bent iš rajono Savivaldybės biudžeto lėšų pastatytas nedidelis atminimo ženklas. Kituose keturiuose buvusiuose štetluose jokių atminimo ženklų ten joms buvus kol kas nėra ir nesigirdi, kad tokiomis pat sąlygomis kaip Dusetų, artimiausiu metu atsiras…

Daug metų Lietuvoje kalbėta apie tai, kad ,,litvakų“ istorija nežinoma ar jos mažai žinoma. Iš tikrųjų situacija kiek kitokia – dalis jos jau senai įvairiuose šaltiniuose užrašyta pačių žydų, daug dirba Lietuvos mokslininkai, gausiai suskaitmeninta tarpukario spauda bei leisti leidiniai. Todėl visiems, kas mes bebūtume – istorijos mėgėjai ar profesionalai, reikėtų dirbti fiksuojant išlikusių šaltinių bei oficialių dokumentų duomenis ir stengtis pateikti žydų istoriją tokią, kokia ji susiklostė per ne vieną šimtmetį. Manau, kad tame negali būti asmeniškumų ar istoriniais faktais neparemtų norų – tokiais atvejais istorija yra rūsti teisėja. Nepamirškime, kad mus vertins jau kitos kartos…Esame ypatingai dėkingi tiems žmonėms, kurie nuoširdžiai atsiliepė į žydų istorijai skirto savanoriško švietėjiško portalo steigėjų kreipimąsi  ir yra užrašę bei pateikę skaitytojams informaciją apie Zarasų krašte buvusius štetlus: mūsų krašto šviesuoliams bei istorijos metraštininkams mokytojoms salakiškei Vidai Žilinskienei ir dusetiškei Leokadijai Malcienei bei rašytojui Vytautui Indrašiui, garsiam Izraelio prozininkui Jakovui Šechteriui, istorikei Sarai Veiss-Slep, Kler Le Foll, Marianai Gončarovai, Dariui Staliūnui, Aleksandrui Chaješui, Ritai Kasimovai Braun, Mari-Lu Veisman, Zarasų krašto garbės piliečiui karikatūristui Al Jaffee, džiaugiamės turėta galimybe bendrauti su šviesios atminties rašytoju Donatu Čepuku, kuris suteikė teisę publikuoti jo kūrybą žydų tema.