Jie padėjo pasmerktiesiems Antalieptės žydams
Pasakoja Marytė Jakavonytė – Žasaitienė, gim. 1932 m. Beržyno viensėdyje, prie Kaniūkų kaimo (buvęs Antalieptės valsčius). Dabar gyvena Alytuje:
„Šiek tiek prisimenu pati, kita girdėjau mamos pasakojimuose. Jakavonių šeima visą laiką bendravo su Antalieptės žydais. Tėvų žemė rubežiavosi su pirklio Barolskio žeme. Visai netoli stovėjo didelis jų klojimas. Mano brolis Bronius Jakavonis mokė Barolskių vaikus. Prisimenu, pas mus ateidavo jų mergaitė ir berniukas. Brolis mokė juos matematikos ir rašybos. Vaikai gerai kalbėjo lietuviškai, bet rašydavo silpnai, todėl brolis diktuodavo jiems diktantus, o paskui taisydavo, rodydamas dėl ko atsirado tos klaidos.
Kai prasidėjo karas, Antalieptės žydus suvarė į Barolskio klojimą. Saugojo juos trys sargybiniai iš vietinių vyrų. Jie nedrausdavo žmonėms, atėjusiems su maistu, paduoti jį žydams, tik sakydavo: „Ilgai nestovėkit, kad neužvažiuotų valdžia iš Antalieptės.“
Po kokio mėnesio pamatėme, kad žydus iš klojimo išvaro. Vyrai eina pėsti, moterys ir vaikai ratuose juda į Vencavų pusę. Po kurio laiko tėvai išgirdo baisią žinią: Barolskius su vaikais ir mūsų pažįstamus žydus sušaudė miške prie Vencavų [Krakynės miške, Degučių seniūnijoje – G. R.]. Mano tėvelis Simonas Jakavonis labai pergyveno, o mama sakydavo, kad jis ir mirė nuo to širdies liga 1944 m. kovo 30 d.
Po karo Degučių stribai 1945 m. birželio 5 d. nušovė mano brolį mokytoją Bronių Jakavonį, o mūsų mamą su trimis vaikais ir nušauto brolio Broniaus <?> Veroniką Vitaitę 1948 m. išvežė į Krasnojarsko miškus.“
Užrašyta 2017 m. rugsėjo 2 d.
Pasakoja Ona Kirdeikytė – Gurauskienė, gim. 1926 m. Padusčio kaime, buvusiame Antalieptės valsčiuje. Gyveno ir mirė (2012 m.) Vilniuje. Palaidota Antalieptės kapinėse.
„Justinas Kirdeikis (1880 – 1960) buvo mano tėvo Vinco Kirdeikio brolis, o Jonas Kirdeikis (1888 – 1953), tėvo pusbrolis, abu gyveno ir mirė Padusčio kaime. Iš Jono Kirdeikio šeimos nieko neliko.
Kai Padusčio gyventojai ėjo į viensėdžius, mano tėvas Vincas su broliu Justinu gavo žemes pietinėje Padusčio kaimo dalyje, prie Kaniūkų kaimo ribos. Tėvas buvo muzikantas, grodavo armonika ir klarnetu kartu su garsiais Padusčio kaimo muzikantais Saimininku, Zabiela ir kitais.
Su Antalieptės žydais tėvas gerai sutarė. Kai trukdavo pinigų, krautuvininkai jam duodavo „vargan“, nes žinojo, kad muzikantas Kirdeikis visada atiduos. Pas mėsininką Beržanskį dažnai užeidavo.
Kartą tėvas Beržanskiui liko skolingas 10 litų. Vieną vakarą grįždamas iš vakaruškos užsigrojęs pinigų, užsuko atiduoti skolos. Tuo metu žydo žmona Tankė dejuodama ruošėsi gimdyti. Prie jos guosdamas ir ramindamas sėdėjo vyras. Pamatęs muzikantą, žydas iš džiaugsmo net šoktelėjo: „Ui, Kirdeiki, kaip gera, kad atėjai. Turiu keturias dukras, noriu, kad gimtų sūnus. Grok, Kirdeiki ir gims sūnus“.
– Ponas Beržanski, kad nepatogu prie gimdyvės… – atsikalbinėjo muzikantas. Tačiau žydas taip nuoširdžiai prašė ir Kirdeikis tai su armonika, tai su klarnetu grojo daugiau nei valandą tol, kol Tankė pagimdė sūnų. Iš džiaugsmo Beržanskis muzikantą išbučiavo ir neėmė skolos.
Kai prasidėjo karas, baltaraiščiai Antalieptės žydus suvarė į pirklio Barolskio klojimą. Tas klojimas nuo mūsų namų matėsi. Kartą tėvas papjovė iš karto dvi vištas, mama jas nupešė, išdarinėjo ir išvirė. Grįžo kiek susierzinęs ir girdėjau kaip kalbėjo motinai: „Pakliuvau ant sargybinio Vilimo. Tas kad pradėjo keiktis, šalin varyti. Gerai, kad užvažiavo Vapsviokai, tų Vilimas bijojo, nes jie dirbo policijoje. Jie irgi žydams atvežė maisto ir aš paprašiau, kad vištas perduotų Beržanskiams“.
Po to karto tėvas daugiau nėjo, bet žydams valgyti, vaikams drabužėlių perduodavo per Justiną ir Joną Kirdeikius. Tie eidavo pas žydus dažniau, bet kai sargyboje nebūdavo Vilimo ir Putrinsko.
Padėjo žydams ir kiti Padusčio gyventojai: Saimininkai, Pūras, ypatingai Vapsvų šeima. Tie [Vapsvų šeima – G. R.] buvo dirbę policijoje ir sargybinių nebijojo.“
Užrašyta 2008 m. rugsėjo 29 d.
Nuotraukoje: Antalieptės žydų mokyklos mokiniai 1936 – 1937 m.
Žodinius liudijimus užrašė ir pateikė rašytojas, kraštotyrininkas Vytautas Indrašius. Esme dėkingi jam už pagalbą ir bendradarbiavimą pildant Antalieptės žydų istoriją.