,,Ji išėjo gyva iš pragaro ugnies, kad aplenktų istoriją“ (Žanas d’Ormessonas). Kalinė Nr. 78651

Per stebuklą išgyvenusi Aušvice ir Bergen-Belzene, palikusi mirties stovyklose savo artimuosius, ji nuėjo į didžiąją politiką tam, kad kovotų už žmogaus teises. Du kartus tapo Prancūzijos sveikatos ministre, o 1952 m. – pirmąja istorijoje moterimi, tiesiogiai išrinkta Europarlamento vadove. Buvusi Nacionalinio Holokausto atminimo komiteto vadovė, Prancūzijos nemirtingųjų Akademijos narė. Garbės Legiono ordino Didžiojo Kryžiaus ir Britanijos imperijos ordino turėtoja, buvusi dešimčių universitetų garbės daktarė, tame tarpe Prinstono, Kembridžo ir Jeilio.  Pagal paskutiniųjų metų apklausas ji buvo viena iš populiariausių prancūzių. Jos autobiografija Prancūzijoje tapo bestseleriu ir buvo išversta į 15 pasaulio kalbų, o 2014 m. ekranus pasiekė kino filmas ,,Įstatymas“, kuriame ją įkūnijo ,,Sezaro“ premijos laureatė Emanuelė Devo. Klausimą apie asmeninį identitetą ji išsprendė prieš daugelį metų – buvo prancūzė, suvienytos Europos pilietė ir kartu žydė,  niekada nepamirštanti apie savo kilmę.

Visa tai apie Simoną Veil (Simone Veil, 1927-2017)…


Jos tėvas buvo architektas, ji nuo vaikystės taip pat piešė, bet jaunatviškiems kūrybiniams planams sutrukdė karas. Simona tik spėjo pabaigti licėjų, kai jai jau teko slapstytis išsigalvotais vardais. Bet ilgai išsilaikyti nepavyko – šešiolikmetę areštavo gestapo.

Iš Simonos Veil prisiminimų:

,,Visiems, ką deportavo, tame tarpe ir man, kiekviena diena pilna prisiminimų apie Šoa. Atmintyje iki šiol pačiu baisiausiu lieka pažeminimo jausmas: jis žymiai stipresnis, negu prisiminimai apie mušimą, badą, išsekimą, šaltį ir nuovargį. Mums atimdavo vardus ir atpažindavo tik pagal tatuiruotus ant rankų numerius. Mus tebepersekioja prisiminimai apie tuos, su kuriais apvykus į stovyklą negailestingai išskyrė ir ką, kaip mums vėliau papasakojo, nusiuntė tiesiai į dujų kameras.

Mane, mano motiną ir seserį į Aušvicą deportavo 1944 m. balandį. Po savaitės, praleistos Dransi, tranzitinėje stovykloje Prancūzijos žydams, mus trims baisioms dienoms sukišo į užplombuotus vagonus gyvuliams, beveik be maisto ir vandens, nepranešant kur esame vežami. Mano tėvą ir brolį deportavo į Kauną (Lietuva) ešelonu su 850 vyrų, iš kurių išgyveno tik kokių 20 žmonių. Mes niekada nesužinojome apie žuvusiųjų likimus, tame tarpe tėvo ir brolio.

Į Aušvicą atvykome vidurnaktį. Viskas buvo parengta taip, kad mus iki mirties išgąsdinti: akinantys prožektoriai, esesininkų šunų lojimas, traukiantys mus iš vagonų katorgininkų rūbais aprengti kaliniai…

Gydytojas Mengele, vyriausias SS specialistas atrankai, savarankiškai spęsdavo ką vesti į stovyklą, o ką iš karto į dujų kameras. Buvo stebuklas, kad visas mus – mane, mamą ir seserį – įleido į stovyklą.

Mes dirbdavome daugiau negu po 12 valandų per dieną sunkius žemės darbus, kurie, kaip paaiškėjo, buvo visai nereikalingi. Mūsų beveik nemaitino. Ir visgi mūsų likimas nebuvo pats blogiausias. 1944 m. vasarą iš Vengrijos atvežė 435 000 žydus. Iš karto po to, kai jie išlipo iš traukinio, dauguma iš jų buvo nusiusti į dujų kameras. Tie, kas iš mūsų žinojo kas jų laukia, buvo apimti siaubo. Aš iki šiol atsimenu jų veidų išraiškas, tas moteris su vaikais ant rankų, tas minias žmonių, kurie nieko neįtarė apie savo likimą. Tai pačią baisiausią iš viso to, ko liudininke Aušvice tapau.

Man, mano motinai ir seseriai pasisekė, nes liepą mus išsiuntė į mažą stovyklą, kurioje darbo sąlygos ir disciplina buvo ne tokie griežti, o 1945 m. sausio 18 d. mes išvykome iš šios stovyklos. Mus, lydimus esesininkų su automatais, užstatė eiti daugiau negu 70 kilometrų. Dvi dienas mes praleidome didelėje stovykloje Gleivine, paskui mus sukišo į atvirus vagonus ir vežė per buvusią Čekoslovakiją, Austriją ir Vokietiją, kad pristatytų į galutinę stotelę – Bergen-Belzene stovyklą. Ją pasiekė tik pusė iš mūsų, nes kiti mirė nuo šalčio ir bado. Šioje stovykloje nebuvo nei atrankų, nei dujų kamerų, bet dėmėtoji šiltinė, šaltis ir badas per kelis mėnesius sunaikino dešimtis tūkstančių čia deportuotų kalinių.

Balandžio 15 d. mus išlaisvino britų kariai. Aš iki šiol prisimenu jų siaubo iškreiptus veidus – žiūrėdami į mus nuo savo tankų, jie pakelėje pamatė vieną ant kito sumestų kūnų krūvas ir linguojančius griaučius – tokie karius pasitiko išgyvenę. Mes nešaukėme iš džiaugsmo, buvo tik tylėjimas ir ašaros. Aš galvojau apie savo motiną, kuri mėnesiu anksčiau mirė nuo išsekimo ir šiltinės. Net ir išgelbėjus dar daug kalinių mirė dėl medicininės pagalbos stokos. Vėliau Simoną dažnai klausdavo, kas jai padėjo išgyventi. Ji atsakydavo: ,,Kai kada tai būdavo tik likimo valia. Mus sustatydavo į eiles po penkis žmones ir atskaičiuodavo tam tikrą žmonių skaičių. Tuos, kuriuos palikdavo gyventi – siųsdavo į vieną pusę, o tuos, kuriuos mirti – į kitą“.

Kai mes su seserimi grįžome į namus Prancūzijoje, šalis jau kelis mėnesius buvo išlaisvinta. Niekas nenorėjo klausytis arba kalbėti apie deportuotus. Tiesiog nieko nenorėjo žinoti. Iš tikrųjų mes net neįtarėme kaip žiauriai skambėjo mūsų pasakojimai. Todėl kalbėtis apie stovyklas teko tarpusavyje, tai yra su tais, kas buvo deportuotas.

Šoa – tai ne tik tai, kas įvyko Aušvice. Ši tragedija krauju užpylė visą Europos kontinentą. Nužmogėjimo procesas sukelia neapleidžiančias mintis apie sąžinę ir žmonių savigarbą, primena mums apie tai, kad baisiausia visada įmanoma.“

Išgyventa Holokausto patirtis tapo pagrindine Simonos priežastimi, kodėl ji nutarė savo gyvenimą paskirti kovai už žmogaus teises ir pasirinko teisuolės karjerą. Jau 50-ųjų metų viduryje ji pradėjo darbą Prancūzijos justicijos ministerijoje atašė poste ir greitai tapo vieno iš jos departamento vadove. 1970 m. ji tapo pirma Prancūzijos istorijoje moterimi, užėmusia Aukščiausiosios teismų darbuotojų Tarybos pirmininkės pareigas, o 1974-aisiais laimėjęs Prancūzijos prezidento rinkimus Valeri Žiskar d’Estenas paskyrė Simoną sveikatos ministre Premjero Žako Širako Vyriausybėje.

Sveikatos ministre ji išdirbo penkis metus, o paskui tapo Europarlamento nare ir jo pirmąja moterimi-pirmininke nuo šios organizacijos susikūrimo pradžios. Eurointegracijos šalininkė Simona Veil aktyviai dalyvavo Europos Sąjungos plėtros veikloje, tačiau ją ir vėl pakvietė Prancūzija: 1993 m. ji antrą kartą tapo sveikatos ministre Eduardo Baladiuro Vyriausybėje. Ji pastoviai sekė ne tik kaip įgyvendinamos žmogaus teisės Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje, ne kartą kvietė sustabdyti prievartą ir diskriminaciją įvairiose planetos vietose, o 2000 m. palikusi politiką, Simona Veil tapo Nacionalinio Holokausto atminimo komiteto vadove bei dar 7 metams pasiliko Prancūzijos Konstitucinės Tarybos nare. 2008-aisiais, pasiūlius Morisui Driuonui, ją priėmė į Prancūzijos Akademiją – nuo 1635 m. Simona joje buvo tik šeštoji moteris-akademikė. Akademijoje ji užėmė krėslą Nr. 13 – kažkada jame sėdėjo Žanas Rasinas. Ant jai skirtos ceremonijos špagos, Simona paprašė išgraviruoti jos, kalinės Osvencime, numerį – 78651, prancūzų šūkį ,,Laisvė, lygybė, brolybė“ ir Europos Sąjungos devizą ,,Suvienijusi įvairovę“.

,,Savo pareiga laikau kalbėti apie Katastrofą ir nuolat jaunajai kartai, formuojantiems Prancūzijoje visuomenės nuomonę žmonėms, politikams priminti kaip šeši milijonai vyrų ir moterų, įskaitant ir pusantro milijono vaikų, mirė tik todėl, kad buvo žydais“, – taip Simona Veil pradėjo savo kalbą Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnoje, 2007-aisiais minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Visą gyvenimą kovojusi už žmogaus teises Simona Veil tada kalbą baigė tokiais žodžiais: ,,Aš visa širdimi linkiu, kad ši diena suvienytų visus mus vienas kito pagarbai ir prievartos, antisemitizmo, o taip pat bet kokios formos diskriminacijos sunaikinimui. Holokaustas – tai ,,mūsų“ atmintis, bet tuo pačiu ir ,,jūsų“ nuosavybė“.


Nuotrauka iš rfi.fr (Briuselis, 2011 m.).

Parengta pagal hadashot.kiev.ua, jewish.ru, holocf.ru.


Parengė ir iš rusų kalbos išvertė Gražina Ragauskaitė.