Jehudi Menuchinas

Jehudi Menuchiną vadina pirmuoju pasaulio smuiku. Po jo išėjimo iš gyvenimo 1999-aisiais, pasibaigė garsių smuikininkų-romantikų epocha (Eženas Izai, Jaša Haifecas, Fricas Kleisleris, Henrikas Šeringas, Davidas Oistrachas, Leonidas Koganas) ir XX a. smuiko istorijoje buvo padėtas taškas.

Jehudi Menuchinas, vienas iš genealiausių XX a. muzikantų, savo pavyzdžiu įrodė, kad iš tikrųjų mylinčiam meną žmogui nėra nieko neįmanomo. Nepaisant likimo, kuris, rodos, neparuošė jam smuikininko karjeros dėl įgimtų abiejų rankų defektų, jis sugebėjo sukelti sensaciją ir dėl savo nepakartojamo muzikavimo stiliaus tapti žinomiausiu smuikininku. ,,Smuikas ir atlikėjas turi būti nedalomi, – sakė Jehudi Menuchinas. – Jeigu nori groti smuiku, reikia dirbti. Artistui tai žinoma taip, kaip paukščiui skraidyti.“  

Jo pirmasis koncertas įvyko tada, kai jam tebuvo ketveri. Pirmą kartą su orkestru grojo septynerių ir sužavėjo amerikiečius Felikso Mendelsono ,,Koncerto smuikui“ atlikimu. Pirmąjį profesionalų honorarą, kuris buvo 200 dolerių, Jehudi Menuchinas gavo aštuonerių metų nugalėjęs smuikininkų konkurse – vienintelis, kuriame dalyvavo. Dvylikamečio Jehudi koncertai buvo Paryžiuje, Berlyne ir Niujorke. O artėjant trisdešimtmečiui jis su pačiais garsiausiais muzikantais koncertavo pasaulinės reikšmės scenose.

Tęsdamas savo mokytojo, rumunų smuikininko ir dirigento, vieno iš garsiausių XX a. pirmos pusės muzikanto Džordžė Enesku mintį, Jehudi Menuchinas sakė, kad ,,smuikas turi dainuoti.“ Ir pridėdavo: ,,Man visada norėjosi girdėti labai minkštą ir šiltą garsą, girdėti muziką, kuri pakeltų mirusius, prieštarautų viskam, kas žmones mintyse ir jausmuose daro žiauriais.“ Būtent taip skambėjo jo smuikas.


Jehudi Menuchinas tarp XX a. muzikantų genijų unikalus – garsus smuikininkas susiejo savo gyvenimą su menu nepaisydamas fizinių trūkumų – įgimtas abiejų rankų trumpumas galėjo neleisti susiklostyti jo muzikinei karjerai. Muzikologas Raabenas rašė: ,,…nepaisant to, kad neretai Menuchinas sunkiai nuleidžia stryko lazdelę ant smuiko stygų ir sunkiai ją nutraukia iki galo, jo dosnaus talento jėga tokia didelė, kad šio smuikininko negalima pakankamai prisiklausyti.“

Vardas Jehudi (Yehudi) reiškia ,,žydas“. Smuikininko motina nutarė savo pirmagimiui duoti tokį vardą tada, kai Niujorke buto šeimininkė neįžvelgusi vyresniuosiuose Menuchinuose žydų, jiems pasakė: ,,Galiu jus nudžiuginti – žydams buto nenuomoju.“ Bet kaip garsusis muzikantas rašė savo memuarų knygoje ,,Klajonės“: ,,…kaip aš viliuosi parodyti, mūsų motina norėjo, kad jos vaikai būtų laisvi nuo giminiškų ryšių ir žydų tradicijos.“ Jehudi Menuchino motinos noras buvo įvykdytas. Ko gero, jos sūnus tapo pačiu žinomiausiu XX a. klasikiniu muzikantu. Jo gyvenimas atrodo per daug literatūrinis, tarsi sugalvotas: septynerių metų koncertinis debiutas, dvylikos – šlovė. Gerai žinoma istorija: grojantis smuiku žydas berniukas, padėję ant piupitro savo gyvenimus tėvas ir motina. Sūnaus sėkmei jie padarė viską: išrinko mokytojus, keitė šalis ir impresarijus. Jo tėvai įveikė kelią iš carinės Rusijos į Palestiną, o iš ten į Niujorką ir Kaliforniją.

Jehudi Menuchinas gimė Niujorke 1916 m. balandžio 22 d. emigrantų žydų šeimoje. Po jo gimimo šeima apsigyveno San Franciske.

Menuchino motina puikiai grojo fortepijonu ir violončele. Jos sūnui nebuvo dar dvejų metų, kai ji berniuką pirmą kartą atvedė į simfoninio orkestro koncertą. Sulaukęs ketverių metų amžiaus, Jehudi pradėjo mokytis pas smuikininką Zigmundą Ankerą. Ir nors dėl berniuko įgimtų fizinių trūkumų pirmieji bandymai suvaldyti smuiką buvo labai sunkūs, jis jau po pusės metų koncertavo prestižiniame moksleivių orkestre ,,Fermont“. Nuo septynerių metų Jehudi pradėjo globoti San Francisko simfoninio orkestro koncertmeisteris Luisas Persingeris. Neparastą berniuko talentą pastebėjo ir vietinis mecenatas Ermanas. Jis patarė tėvams išvežti jį mokytis į Paryžių, o išlaidas įsipareigojo prisiimti sau. Dėl to 1926 m. rudenį visa Menuchinų šeima ir išvyko į Paryžių. Ten Jehudi susitiko žinomą smuikininką, dirigentą ir kompozitorių Džordžė Enesku, kuris jam tapo ne tik muzikos pedagogu, bet ir draugu.

Nepaliaujamas darbas su garsu, smuikininkui davė neįtikėtinus rezultatus. Jaunasis genijus savo koncertinę veiklą pradėjo būdamas dvylikos metų. Iš pradžių du koncertai Paryžiuje, o paskui sensacingas pasirodymas Niujorko ,,Carnegie Hall“. Po trijų dvylikamečio  Jehudi ir Bruno Valterio orkestro koncertų Berlyne, kuriuose skambėjo Johano Sebastiano Bacho, Johanneso Brahmso ir Liudviko van Bethoveno kūriniai, Albertas Einšteinas sušuko: ,,Dabar aš žinau – Dievas yra!“ Vėliau Jahudi sakė, kad labai romantiškas Einšteinas taip pat galėjo pasakyti ir apie slieką arba medžio lapus…

1931 m. Jehudi Menuchinas Paryžiaus konservatorijos konkurse pelnė pirmąją premiją. Diriguojant autoriui 1932 m. Londone įrašė Edvardo Elgaro ,,Koncertą smuikui si-minor“, 1934-1936 m. – kompozitoriaus Johano Sebastiano Bacho sonatas. Jehudi Menuchinas tapo pasauline muzikos žvaigžde. Intensyvi koncertinė veikla tęsėsi iki 1936 m. Po to muzikantas staiga nutraukė visus savo koncertus dviems metams ir su tėvais bei seserimis apsigyveno Kalifornijoje. 1938 m. vedė Austrijos pramoninko dukterį Noli Nikolas (santuokoje susilaukė dviejų vaikų).

Antrojo pasaulinio karo metu Jehudi Menuchinas beveik visose vietose, kur vyko kariniai veiksmai, surengė daugiau nei 500 koncertų. 1943 m. pabaigoje jis vėl atvyko į Angliją ir pradėjo koncertinę veiklą. Čia sutiko baleriną Dianą Gould, kuri tapo antrąja jo žmona (su ja susilaukė dar dviejų vaikų). 1945 m. balandį išlaisvinus Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklą, Jehudi Menuchinas ir anglų kompozitorius, dirigentas bei pianistas Bendžaminas Britenas surengė koncertą šios stovyklos kaliniams. 1947 m. Jehudi sugrįžo į Vokietiją, kad surengtų koncertą su Vilhelmo Furtvenglerio vadovaujamu Berlyno filharmonijos orkestru (jo vadovui priekaištauta už  bendradarbiavimą su nacių režimu). Šis koncertas buvo tarsi susitaikymo aktas – Jehudi Menuchinas buvo pirmasis žydas muzikantas, kuris tai padarė po Holokausto įvykių. Atsakydamas į kritiką, jis pasakė ,,kad nori reabilituoti muziką ir Vokietijos dvasią“.

1945 m. Jehudi Menuchinas buvo pirmasis Sovietų Sąjungoje apsilankęs atlikėjas iš užsienio. Jis su Davidu Oistrachu atliko ideologiškai neutralią partitūrą – Johano Sebastiano Bacho dvigubą koncertą.

Po tokios įtemptos veiklos, Jehudi Menuchinas pradėjo jausti fizinį ir meninį nuovargį. Bet susidomėjimas joga ir atidus jos teorijos mokymasis, suderintas su praktika bei meditacija, padėjo jam įveikti daugelį iškilusių problemų, todėl muzikantas tęsė koncertus, jo gilios muzikinės interpretacijos pelnė pripažinimą, jis diriguodavo ir dėstė. 1962 m. Surėjaus grafystėje (Anglija) įkūrė Jehudi Menuchino mokyklą. 1965 m. Jehudi Menuchinui buvo suteikti riterio titulas.

1983 m. Jehudi Menuchinas ir Robertas Mastersas pradėjo rengti Tarptautinį jaunųjų smuikininkų konkursą, kuris ir dabar vienas iš svarbiausių konkursų jauniems muzikantams, kurie vėliau tampa garsiais. Tarp jų Tasmine Little, Nikolajus Cnaideris, Ilja Gringolts, Julia Fišer, Daišinas Kašimoto ir Lara St. John.

Jehudi Menuchinas – ne tik klasikinės muzikos atlikėjas. Jis domėjosi ir kitų stilių muzika: 1970-1990 m. džiazo kūrinius atlikdavo kartu su smuikininku Stephanu Grappelli, o su legendiniu Indijos sitaristu Ravi Šankaru surengė kelis rytų muzikos koncertus.

1990 m. Jehudi Menuchinas tapo pirmuoju Azijos jaunimo orkestro, kuris koncertavo visoje Azijoje, įskaitant Japoniją, Taivanį, Singapūrą ir Honkongą, dirigentu.

1991 m. Belgijoje karališkuoju įsaku buvo patvirtinta Tarptautinė Menuchino asociacija, kuri 1994 m. reorganizuota į jo vardo Tarptautinį fondą.

Jo kontraktas su garso įrašų kompanija EMI tęsėsi beveik 70 metų ir yra pats ilgiausias muzikinės industrijos istorijoje. Savo pirmąjį įrašą Jehudi Menuchinas padarė 1929 m. lapkritį, būdamas trylikos metų, o paskutinę – 1999 m., būdamas 82-jų. EMI jis, kaip smuikininkas ir dirigentas, įrašė daugiau nei 300 įrašų. 2009 m. EMI išleido Jehudi Menuchino muzikinės karjeros retrospektyvą (51 CD).

Jehudi Menuchinas mirė 1999 m. kovo 12 d. Berlyne. Po jo mirties Karališkoji muzikos akademija gavo smuikininko archyvą – tai vienas iš gausiausių kada nors surinktų muzikanto archyvų.


Šaltiniai: galatv.am, tvkultura.ru, mjcc.ru.

Nuotrauka iš blogrev.livejournal.com.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.