Jechielis Zilbermanas. Ištraukos iš prisiminimų apie žydų gyvenimą Lietuvoje praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje

J Zilbermanas

Jechielis Zilbermanas gimė 1922 m. Lietuvoje.

1940 m. baigė Šiaulių Ch.-N. Bialiko gimnaziją ir įstojo į Prekybos institutą. 1941 m. birželio viduryje su tėvais ir broliu Moše (Michailu) buvo ištremtas į Altajaus kraštą (1941-1945 m.). 1949 m. baigė Gorkio (dabar Nižnij Novgorodas) Industrijos institutą ir tapo inžinieriumi. 1954 m. apsigynė kandidatinę,  o 1965 m. – daktaro disertacijas. Parašė knygų, daugiau nei 400 straipsnių, apie 100 autorinių liudijimų išradimams chemijos srityje ir technologijose.  

Prisiminimų ištraukose trumpai apžvelgiama Lietuvos žydų mokyklų veikla, emigracijos priežastys, religija, apranga ir gyvenimo būdas.      


**********


Aš augau ypatingoje žydiškoje bendruomenėje, kurioje viešpatavo nacionalinė dvasia, o religija joje vaidino mažesnį vaidmenį. Pagrindine šnekamąja kalba buvo jidiš, tačiau mūsų gyvenamojoje aplinkoje vis labiau plito atgimęs ir atsinaujinęs ivritas – senoji žydų kalba.

Dviejų pasaulinių karų laikotarpiu žydų bendruomenė gyvavo visose Rytų Europos šalyse. Jos bruožai ypatingai ryškiai buvo matomi Lietuvoje. Visose nekomunistinėse Rytų Europos šalyse kultūros ir kalbos asimiliacijos procesas buvo lėtas. Ko gero, jo visai nebuvo. Praktiškai, mūsų savotišką kultūrą sunaikino Katastrofa [Holokaustas], kuri, kas buvo ypatingai svarbu, nuo žemės paviršiaus nutrynė Rytų Europos žydų bendruomenę ir daugumą jos narių. Tad aš išaugau pasaulyje, kuris išnyko lyg kadaise pasakiška Atlantida. Vietovėse, kuriose kažkada buvo mūsų pasaulis, dabartiniu metu sunku net užtikti ženklus, patvirtinančius jam buvus ir mums gyvenus pilnakraujį gyvenimą. Mūsų pasaulis sunaikintas ir neįmanoma įsivaizduoti aplinkybių, kurių dėka jis galėtų atgimti. Todėl svarbūs liudijimai apie tai, kaip mes (turiu omenyje atskirus žmones, šeimas, tautą) gyvenome iki žydų tautos Katastrofos. <…>.

Dauguma Lietuvos žydų vaikų mokėsi įstaigose, kuriose buvo dėstoma ivritu. Pradinės (liaudies) mokyklos su dėstomąja ivrito kalba buvo praktiškai visur, kur gyveno žydai. Ivrito kalba dėstomų gimnazijų visoje Lietuvoje buvo apie 15. Kai kurios iš šių gimnazijų buvo religinės. Be gimnazijų Lietuvoje veikė ir ivritu dėstomos progimnazijos. Pakankamai nedidelė vaikų dalis lankė tas mokyklas ir gimnazijas, kuriose mokymosi procesas vyko jidiš kalba. Tokių gimnazijų tebuvo dvi, o nuo 1933 m. – tik viena. Nors chederai, kuriuose caro valdymo laikotarpiu mokėsi beveik visi žydai berniukai išliko ir nepriklausomoje Lietuvoje, jie buvo nepopuliarūs. Tėvai stengėsi savo vaikus mokyti mokyklose. Lietuvoje buvo žinomų ješivų, kuriose ruošė rabinus visai žydų diasporai. Tačiau ješivų vaidmuo žydų švietimo sistemoje buvo žymiai mažesnis, negu šiuolaikiniame Izraelyje. Lietuvoje buvo žydų, kurie pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais savo vaikus siuntė mokytis į rusų ir vokiečių mokyklas (iki 1933 m., kol Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris). Žydų jaunimas mokėsi ir valstybinėse lietuviškose gimnazijose. Jose, skirtingai nuo privačių tautinių mažumų gimnazijų, mokymasis buvo nemokamas. Suprantama, kad tai buvo svarbus faktorius, kuris nulėmė kai kurių tėvų sprendimus lietuviškų mokymosi įstaigų naudai. Neretai nedidelių miestų vaikai baigdavo ivritu dėstomas pradines mokyklas, bet dėl to, kad juose nebuvo žydų gimnazijų, tolimesnį mokymąsi tęsdavo vietinėse pakankamai aukšto dėstymo lygio lietuviškose gimnazijose. Buvo atveju kai vaikams nežydiškos mokymosi įstaigos buvo parenkamos ir dėl ideologinių priežasčių. Čia kalbu apie žmones, kuriems buvo svetimas ir net priešiškas sionizmas ir ivrito kalbos atgimimas. Paskutiniais metais prieš Lietuvos okupaciją Kaune veikė žydų mokymosi įstaiga su dėstomąja lietuvių kalba.


<…>.


Oficialiai žydai Lietuvoje buvo lygiateisiai piliečiai. Tačiau iš tikrųjų ne vienoje gyvenimo sferoje jie buvo diskriminuojami. Ypatingai ribotas jų priėmimas į darbą valstybinėse įstaigose. Buvo sunku įstoti į aukštąsias mokyklas, ypač medicinos ir teisės fakultetus. Jautėsi siekis ,,išstumti“ žydus iš jų užimamų pozicijų prekyboje ir amatininkystėje, pasigirsdavo skatinimų boikotuoti žydų prekybos įstaigas ir dirbtuves. Dėl to ypatingai kentėjo žydų jaunesnioji karta, todėl daugelyje šeimų buvo sprendžiamas klausimas apie jaunimo emigraciją į kitas šalis.

Daugelio jaunų Lietuvos žydų emigraciją į Palestiną įtakojo menkos perspektyvos normaliai įsikurti ir gyventi savo gimtinėje, ateities neapibrėžtumas bei nacistinės Vokietijos grėsmė. Buvo žinoma koks sunkus gyvenimas emigrantų laukia mūsų istorinėje tėvynėje. Todėl šiems pokyčiams buvo ruošiamasi ir tam pasitarnavo ,,Achšaras“ (הכשרה), kuris būsimus emigrantus ruošė ypatingu fiziniu ir ideologiniu paruošimu (sionistinio socializmo dvasioje). ,,Achšare“ dalyvaujantis jaunimas buvo apmokamas dažniausiai reikalingų žemės ūkyje darbininkiškų profesijų. Praeinantys pasirengimą dalyviai gyveno komunose, kurios buvo įsteigtos Lietuvos miestuose ir kaimiškose teritorijose. Tačiau apsigyventi Palestinoje pavyko ne visiems planavusiems įgyvendinti šį savo norą.

Žydų jaunimui buvo aktualu emigruoti ne tik į Palestiną, bet ir kitas šalis. Tačiau praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje tai padaryti pavyko ne daugeliui, nes kaip taisyklė laisvas pasaulis nepriėmė žydų emigrantų. Svetingesnė nei kitos šalys buvo Pietų Afrika. Lietuvos žydų emigracija į ją vyko jau nuo XIX a. pabaigos. Jeigu emigracija į Palestiną buvo vertinama kaip bendruomeninis nacionalinis procesas ir todėl buvo gerai organizuotas, tai išvykimas į Pietų Afriką ar bet kurią kitą šalį buvo tik išvykstančiųjų bei jų artimųjų reikalas.

Kaip Lietuvos žydai aptariamu laikotarpiu vertino religiją? Kaip ir ankstesniais metais dauguma jų vykdė Toros įstatymus, priesakus ir apeigas – tad šeštadieniais nebuvo dirbama ir naudojamasi transporto priemonėmis. Šeštadienio išvakarėse uždegdavo žvakes ir laikydavosi košerinės mitybos. Tačiau tuo pačiu metu buvo pastebimos tendencijos, kad ne taip griežtai laikomasi šventose knygose suformuluotų nurodymų. Kaip pavyzdys tai buvus yra susiformavęs požiūris į sinagogas ir maldą: šeštadieniais jų lankomumas buvo žymiai mažesnis, o kitomis savaitės dienomis visai nežymus. Mano senelis kaip ir buvo nustatyta per dieną meldėsi tris kartus, bet vėlesnių kartų kasdienybėje šios apeigos vykdymas tapo retu reiškiniu.

Kiti pateikiami pavyzdžiai – žmonių išvaizdai ir aprangai aptarti. Vidutinio amžiaus vyrai nepaisė tradicijų ir skutosi savo barzdas – barzdotais išliko garbino amžiaus žydai bei kulto tarnai. Viršutinė mieste gyvenusių žydų apranga (vyrų ir moterų) paprastai buvo tokia pati kaip ir gyvenusių  kaimiškoje teritorijoje. Darbe ir gatvėje mažai kas galvą dengė kipa. <…>.

Aptariamu laikotarpiu Lietuvos žydų gyvenimo būdas tapo labiau pasaulietiškas. Tuo pat metu tam tikra gyventojų žydų dalis liko ortodoksine (miesteliuose daugiau nei miestuose) ir nepritarė daugelio žydų gyvenimo būdo pokyčiams. Tad nesantaikos ir nesutarimo priežasčių būta pakankamai. Tačiau nežiūrint į tai, šios dvi pusės laikėsi abipusio pakantumo – nebuvo nei grubios bedievystės, nei religinio fanatizmo. Nebuvo siekio įpiršti vieni kitiems savo pasaulėžiūrą. Antagonizmas tarp atskirų sionistinių krypčių buvo žymiai stipresnis, negu priešprieša tarp žydų pasauliečių ir ortodoksų.

Kaip jau minėjau, pagrindine Lietuvos žydų šnekamąja kalba buvo jidiš. <…>. Nedaugelyje šeimų gimtąja buvo rusų kalba.


<…>.


,,Žydų senovė“, 2014 m. liepos 18 d., Nr. 2, www.berkovich-zametki.com.


Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.