Jaša Heifecas – smuiko imperatorius
L. Raabenas, 1967 metai (sutrumpinta)
Jaša, o tiksliau Josifas Heifecas (malonybiniu vardu Jaša jį vadindavo vaikystėje, vėliau šis vardas tapo savotišku jo meniniu pseudonimu) gimė 1901 m. vasario 2 d. neturtingais žydais apgyvendintame Vilniuje, kurie vertėsi visais įmanomais ir neįmanomais amatais – viskuo tuo, ką savo kūriniuose spalvingai aprašė rašytojas Šolomas Aleichemas.
Mirė 1987 m. gruodžio 10 d. Los Andžele, JAV.
Muzikiniai Jašos Heifeco interesai labai platūs: jis buvo ne tik smuikininkas, bet puikus dirigentas, talentingas kompozitorius, turėjo daugybę koncertinių transkripcijų ir originalių savos kūrybos kūrinių smuikui.
Vienas menininkas, koks jis bebūtų įvairus, niekada negalės atspindėti visų epochos, kurioje jis gyvena, estetinių tendencijų. Ir visgi, kada galvoji apie Jašą Heifecą, tai nevaldomai kyla mintis, kad būtent visame jame, visame jo nepakartojamame mene labai svarbūs, labai esminiai ir labai vaizdingi to laikotarpio bruožai.
Nikol Girš straipsnyje ,,Jaša Heifecas – smuiko imperatorius“ pavadino jį pačiu paslaptingiausiu pasaulio žmogumi. Manoma, kad ši publikacija yra viena iš nedaugelio, kurioje pateikti įdomūs smuikininko gyvenimo, jo asmenybės ir charakterio faktai.
Jaša Heifecas gyveno tarsi atsiribojęs nuo jį supančio pasaulio siena, pro kurią leisdavo pažvelgti nedaugeliui, išrinktiesiems. ,,Jis nekentė minios, triukšmo, vakarienės po koncerto. Kartą netgi atsisakė Danijos karaliaus kvietimo, jo Didenybei su visa pagarba pranešęs, kad niekur neišeina po to, kai baigia groti.“
Jašos Heifeco tėvas buvo klezmeris – vestuvėse griežęs smuikininkas. Kai būdavo ypatingai sunku, jis su broliu Natanu vaikščiodavo po kiemus ir prašydavo sušelpti maistui.
Visi, kas buvo pažįstamas su Jašos tėvu tvirtina, kad jis buvo nemažiau muzikalus negu jo sūnus ir tik vargingas gyvenimas jaunystėje neleido jam mokytis muzikos bei tobulėti jo talentui.
Kas iš žydų, juo labiau muzikantų, nesvajojo savo sūnui sukurti ,,viso pasaulio smuikininko“ ateities? Taip ir Jašos tėvas – kai sūnui sukako trys metai nupirko smuiką ir pradėjo pats jį mokyti. Berniukui taip gerai sekėsi, kad tėvas nutarė jo muzikinį švietimą pratęsti pas garsų Vilniuje Peterburgo konservatorijos auklėtinį pedagogą – smuikininką Ilją Malkiną. Savo pirmąjį koncertą Jaša surengė Vilniuje būdamas tik šešerių. Po jo buvo nutarta berniuką vežti mokytis į Peterburgą pas Rytų Europos regione garsiausią tų laikų pedagogą Leopoldą Auerį.
Rusijos imperijos įstatymais žydams buvo uždrausta gyventi Peterburge ir tam reikėjo specialaus policijos leidimo. Tačiau konservatorijos direktoriui, garsiajam rusų kompozitoriui Aleksandrui Glazunovui jo autoriteto dėka paprastai pavykdavo gauti tuos leidimus talentingiems auklėtiniams ir už tai jis juokais buvo pramintas ,,judėjų karaliumi“. Tam, kad Jaša galėtų gyventi kartu su tėvais, į konservatoriją buvo priimtas ir jo tėvas.
Kurį laiką Jaša mokėsi pas Leopoldo Auerio adjunktą – Peterburgo konservatorijos smuiko klasės profesorių Joanesą Nalbandianą, vėliau savo globai jį paėmė Leopoldas Aueris ir Jaša Heifecas tapo pirmąja žvaigžde ryškiame talentingų konservatorijos studentų žvaigždyne.
Puikiu Jašos Heifeco debiutu buvo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse surengtas koncertas Berlyne, kuriame su trylikamečiu Jaša dalyvavo pasaulinio garso dirigentas Arturas Nikišas. Išgirdęs berniuką koncerte dalyvavęs legendinis virtuozas Fritzas Kreisleris sušuko: ,,Su kokiu malonumu aš dabar sudaužyčiau savo smuiką!“
Leopoldas Aueris mėgo vasaras leisti kartu su savo mokiniais netoli Drezdeno ant Elbės kranto esančiame Lošvico miestelyje. Savo knygoje ,,Tarp muzikantų“ jis rašė apie jame įvykusį koncertą, kuriame Jaša Heifecas ir Toša Zeidelis atliko Bacho Koncertą dviems smuikams re-minor. Pasiklausyti jaunųjų atlikėjų susirinko muzikantai iš Berlyno ir Drezdeno: ,,Svečiai buvo giliai sujaudini stiliaus švarumu ir vieningumu, giliu nuoširdumu, technikos tobulumu, su kuriais abu berniukai jūreivių marškinėliais Jaša Heifecas ir Toša Zeidelis atliko šį nuostabų kūrinį.“ Leopoldas Aueris šioje knygoje pasakoja apie Lošvice jį ir mokinius, o Berlyne Heifecų šeimą užklupusį karą. Leopoldą Auerį griežtoje policijos priežiūroje išlaikė iki 1914-ųjų spalio, o Heifecus – gruodžio. Paleisti Heifecai sugrįžo į Petrogradą ir Jaša vėl pradėjo mokytis muzikos.
1915-1917 m. vasaras Leopoldas Aueris praleido Norvegijoje, Christianijos [tada taip vadinosi dabartinis Oslas – G. R.] apylinkėse. 1916-aisiais jį lydėjo Heifecų ir Zeidelių šeimos. ,,Toša Zeidelis sugrįžo į šalį, kurioje jį jau žinojo. Jašos Heifeco vardas publikai buvo visai nežinomas. Tačiau jo impresarijus vienam iš didžiausių Christianijos laikraščių bibliotekoje surado 1914 m. Berlyne publikuotą straipsnį, kuriame buvo pateikti Jašos sužavėtų klausytojų atsiliepimai apie jo ir Arturo Nikišo koncertą.“ Bilietai į Jašos Heifeco koncertą buvo išparduoti! Jašą Heifecą ir Tošą Zeidelį pakvietė Norvegijos karalius ir jie rūmuose atliko tą patį Bacho Koncertą dviems smuikams re-minor, kuris skambėjo 1914-aiais Lošvice. Tokie buvo pirmieji Jašos Heifeco žingsniai į pasaulinę šlovę.
1917 m. vasarą Jaša Heifecas pasirašė kontraktą dėl kelionės į Ameriką. Vargu ar jis tada numanė, kad ši šalis taps antra jo gimtine ir į Rusiją jis atvyks tik vieną kartą.
Pasakojama, kad pirmasis Jašos Heifeco koncertas Karnegi Hole (Carnegie Hall) salėje sudomino gausiai susirinkusius pianistus, smuikininkus. Koncertas įvyko su fenomenalia sėkme ir Jašos Heifeco vardas Amerikos muzikantų tarpe tapo žinomu bei garsiu. ,,Jis griežė kaip Dievas, visas virtuoziškas smuiko repertuaras ir Paganinio štrichai atrodė niekada nebuvo tokie velniški. Salėje Miša Elmanas buvo su pianistu Godovskiu. Miša pasilenkė prie jo: ,,Tu nemanai, kad čia labai karšta?“ Ir atsakymas: ,,Pianistams nei kiek.“
Jaša Heifecas tarp smuikininkų Amerikoje ir visame Vakarų pasaulyje tapo garsiausiu. Jo šlovė yra legendinė. ,,Pagal Heifecą“ vertina kitus, net ir labai garsius atlikėjus: ,,Ir didžiausią šlovę pelnę pasaulio smuikininkai pripažįsta jį kaip jų modelį, idealą. Nors šiuo metu muzika nestokoja talentingų smuikininkų, bet pakanka scenoje pamatyti Jašą Heifecą ir iš karto supranti, kad jis tikrai iškyla virš visų kitų. Be to jį visada jauti kiek atitolusį: jis nesišypso salei, jis vos žiūri į ją. Jis švelniai laiko savo smuiką – 1742 m. Gvarneris, kažkada priklausęs Pablo de Sarasatei. Žinoma, kad prieš koncertą smuiką palieka futliare iki paskutinio momento ir niekada negroja prieš lipdamas ant scenos. Jis laikosi kaip princas ir karaliauja scenoje. Gėrėdamasi šiuo žmogumi salė apmiršta ir sulaiko kvėpavimą.“ Ir tikrai tie, kas dalyvavo Jašos Heifeco koncertuose, niekada nepamirš jo karališkai išdidžių išėjimų, valdingos pozos, laisvės ir minimalaus judėjimo, visada atsimins pavergiančią jo, puikaus menininko, jėgą.
1925 m. Jašai Heifecui buvo suteikta Amerikos pilietybė. Jis – Amerikos muzikinės bendruomenės herojus. Jį įrašo didžiausios įrašų studijos, jis filmuojasi kine, apie jį kuriami kino filmai.
1934 m. Jaša Heifecas vienintelį kartą atvyko į Sovietų Sąjungą. Pakeliui pravažiavo Berlyną. Čia smuikininką sutiko su gėlėmis ir laukė jo koncertų. Tačiau jis kategoriškai atsisakė koncertuoti.
Jo koncertai Maskvoje ir Leningrade suriko susižavėjusią publiką. Nieko keisto – tuo laiku Jaša Heifecas jau buvo brandus menininkas. Vertindamas koncertus, I. Jampolskis rašė apie ,,pilnakraujį muzikalumą“, ,,klasikinį išraiškos tikslumą“: ,,Jo menas plačių užmojų ir didžiulių galimybių. Jis suderina monumentalų griežtumą ir virtuozinį blizgesį, plastinį išraiškingumą ir ryškią formos raišką. Atlieka jis nedidelį kūrinėlį ar Bramso Koncertą, juos pateikia vienodai – stambiu planu. Jam vienodai svetima afektacija ir trivialumas, sentimentalumas ir manieringumas. Jo Antantėje iš Mendelsono Koncerto nėra ,,mendelsoniškumo“, o Kanconetėje iš Čaikovskio Koncerto – eleginės įtampos ,,chanson triste“, būdingų smuikininkų traktuotėje…“ Pažymėdamas Jašos Heifeco muzikos atlikimo santūrumą, I. Jampolskis teisingai nurodo į tai, kad šie bruožai jokiais būdais nereiškia šaltumo.
Jašos Heifeco gyvenimo nėra galimybių sekti chronologine seka – jis pernelyg užslaptintas nuo pašalinių akių. Bet pagal laikraščių ir žurnalų pranešimus, jį asmeniškai pažinojusių žmonių liudijimus galima susidaryti šiokį tokį jo buities, asmenybės bei charakterio vaizdą. ,,Iš pirmo žvilgsnio, – rašo Karlas Flešas, – Jaša Heifecas atrodo flegmatiku. Jo veido bruožai atrodo nejudančiais, žiaurokais, bet tai tik kaukė, už kurios jis slepia tikruosius savo jausmus. Jis turi gerą humoro jausmą, nors apie tai susipažinus su juo net nepagalvosi“. Panašius bruožus pastebi ir Nikol Girš. Ji taip pat rašo, kad Jašos Heifeco šaltakraujiškumas ir išdidumas – tik išorė, o iš tikrųjų jis kuklus ir geras. Nikol Girš mini ir apie tai, kad jis mėgsta humorą, pokštus ir visai nevengtų iškrėsti kokį juokelį su savo artimaisiais ar bičiuliais. Tai Nikol iliustruoja smagia impresarijaus Moriso Dandelo istorija: kartą Jaša Heifecas jį dar iki koncerto pradžios pasikvietė pas save į griminę ir paprašė nedelsiant sumokėti honorarą.
– Bet gi muzikantui nemokama iki koncerto, – paprieštaravo šis.
– Aš reikalauju.
– Ach! Palik mane ramybėje!
Po šių žodžių Morisas ant stalo numetė voką su pinigais ir išėjo. Po kurio laiko jis sugrįžo pakviesti Jašą Heifecą ant scenos ir…rando tuščią griminę. Nei futliaro su smuiku, nei liokajaus, nei tarnaitės – nieko. Tik vokas ant stalo. Impresarijus prisėdo prie stalo ir perskaitė: ,,Morisai, niekada nemokėk artistui iki koncerto. Mes visi išėjome į kiną“. Galima tik įsivaizduoti šio žmogaus būseną. Iš tikrųjų visa ,,dingusių“ žmonių kompanija pasislėpė kambaryje ir su pasimėgavimu stebėjo Morisą. Ilgai ištverti susiklėsčiusios komedijos negalėjo ir prapliupo garsiu juoku. ,,Ko gero, – prideda Nikol Girš, – impresarijus Morisas Dandelo iki savo gyvenimo pabaigos nepamiršo tą vakarą jo kaklu tekėjusios šalto prakaito srovės“.
Nikol Girš straipsnyje ,,Jaša Heifecas – smuiko imperatorius“ pateikia daug įdomių Jašos Heifeco asmenybės ir šeimyninio gyvenimo detalių. Ji rašo, kad jeigu smuikininkas atsisakydavo po koncerto kviestinės vakarienės, tai tik todėl, kad mėgo pasikviesti į viešbutį du-tris draugus ir perpjauti jo paties ruoštą viščiuką. ,,Jis atidaro šampano butelį, pasikeičia specialią aprangą į kasdieninę. Tada artistas jaučiasi laimingu žmogumi“. Arba ,,Jis žino visų kavinių adresus ir omarų paruošimo amerikietiškai receptą, kuriuos valgo pirštais, be šakutės, su servetėle aplink kaklą, pamiršdamas šlovę ir muziką…“
Lankydamasis svečiose šalyse Jaša Heifecas būtinai apžiūrėdavo jų garsias vietas, muziejus, jis puikiai valdė kelias užsienio kalbas: prancūzų, anglų ir vokiečių. Garsusis smuikininkas išmanė literatūrą bei poeziją – beprotiškai mėgo A. Puškiną ir mintinai citavo jo poemas. Tiesa, literatūriniuose pomėgiuose turėjo keistenybių: pasak sesers, Jaša Heifecas šaltakraujiškai vertino prancūzų rašytoją, biografą, muziką ir Nobelio literatūros premijos laureatą Romeną Rolaną, nemėgęs jo už ,,Žaną Kristofą“.
Muzikoje Jaša Heifecas pirmenybę teikė klasikai – tuometinių kompozitorių kūriniai jam patikdavo retai. Jis domėjosi tam tikromis džiazo rūšimis ir pasibaisėdavo išgirdęs rokenrolo tipo džiazo muziką: ,,Kartą vakare išsiruošiau į klubą pasiklausyti žinomo komiko. Staiga pasigirdo rokenrolo garsai. Man pasirodė, kad aš netenku sąmonės. Greitai išsitraukiau nosinę, suplėšiau ją gabaliukais ir užsikimšau ausis…“ Jis dievino kamerinę muziką ir dažnai namuose muzikuodavo su violančelistu Grigorijumi Piatigorskiu arba altistu Viljamu Primrouzom, o taip pat pianistu Artūru Rubinšteinu. ,,Vakarais jie surengia ,,liuks seansus“ rinktinei 200-300 klausytojų publikai“.
Karlas Flešas, nagrinėjęs Jašos Heifeco muzikos atlikimo stilių, įžvelgė jame kraštutinumus: jo nuomone jis dažnai grodavo ,,tik rankomis“, nedalyvaujant kūrybinėms emocijoms, ,,Tačiau kai pas jį ateina įkvėpimas, tai pabunda didingiausias menininkas-aktorius. Prie tokių pavyzdžių galima priskirti jo interpretuotą nepaprastą savo meninėmis spalvomis Sibelijaus Koncertą. Tais atvejais, kai Jaša Heifecas grodavo be vidinio pakilimo, jo atlikimas buvo šaltas tarsi nuostabi marmuro statula. Kaip smuikininkas jis pasirengęs viskam, bet kaip menininkas vidumi ne visada“. Karlas Flešas teisus kai nurodo Jašos Heifeco muzikos atlikimo kraštutinumus, tačiau, ko gero, visai neteisus aiškindamas jų esmę. Argi gali toks muzikantas, kokiu buvo Jaša Heifecas, groti ,,tik rankomis“? Tai tiesiog neįmanoma! Esmė čia kitame – pačiame Jašos Heifeco individualume, jo įvairių muzikos reiškinių supratime. Kaip menininke, jame tarsi kovojo dvi tarpusavyje tampriai susietos ir sintezuojančiosios viena su kita pradžios, bet taip, kad vienais atvejais dominuoja viena, kitais – kita. Šios pradžios – pakylėtai ,,klasikinė“ ir ekspresyviai draminė.
Pirmąja Jašos Heifeco žmona buvo garsi amerikiečių kino aktorė Florencė Vidor. Jų santuokoje gimė sūnus ir duktė. Garsusis tėvas abu vaikus mokė groti smuiku, tačiau daugiau tuo domėjosi dukra, kuri dažnai lydėdavo jį ir gastrolėse. Sūnų smuikas domino mažai – jis labiau domėjosi pašto ženklų kolekcionavimu ir tame varžėsi su tėvu. Buvo laikas, kai Jaša Heifecas turėjo vieną iš turtingiausių pašto ženklų kolekcijų pasaulyje.
1959 m. jį pakvietė į Kalifornijos universitetą profesoriumi smuiko klasėje. Tada jis priėmė penkis mokinius ir aštuonis klausytojus.
Šaltinis: belcanto.ru.
Nuotrauka iš belcanto.ru.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.