Ištrauka iš Jakovo Šechterio rinktinės ,,Meilė velnių saloje“
Kad suprastume apsakymą, reikia prisiminti tikrą 2006 m. gruodžio 13 d. įvykį ir kuriam buvus užsimenu apsakymo pabaigoje. Kodėl…Todėl, kad be praeities negali būti ateities. Todėl, kad suvedinėti sąskaitas tarp žmonių ir tautų galima amžinai, bet tai tik stabdo gyvenimą, o ne gerina jį. Ir todėl, kad galų gale žmonija turi kažko išmokti ir baigti negailestingai naikinti pati save.
Ir štai dar kodėl…Salake žydai ir lietuviai vienas šalia kito sugyveno taikiai ir jiems atrodė, kad taip bus amžinai. Niekas net negalėjo numanyti, kokį žvėrį į laisvę išleis nebaudžiamumas. Ar galvojate, kad nuo to laiko pasaulis pasikeitė į gerą?
Jakovas Šechteris, Izraelis, 2015 m. birželio 24 d.
Ištraukos iš Jakovo Šechterio apsakymo ,,Achašverošo palikuonis“
Ją vadino Cipi, švelniu vardo Cipora trumpiniu. Aš niekada negirdėjau, kad kas nors į ją kreiptųsi pilnu vardu. Net Jakovas, senelių namų šeimininkas, jau pats gerai pagyvenęs vyriškis, nuolat kartodavo: Cipi, Cipi, Cipočka.
Beveik šešiasdešimt metų iš savo daugiau nei septyniasdešimties, Cipi gyveno šiuose namuose. Kai dar ankstyvoje jaunystėje jai nustatė psichinius sutrikimus, jos brolis Girša vietoj ligoninės sugebėjo apgyvendinti ją čia, pas mamos mokyklos draugą. Tuometiniu senelių namų šeimininku buvo Jakovo tėvas. Iš Salako, mažo žydų miestelio šiaurės Lietuvoje, jis išvažiavo dar apie 1920-uosius.
…Pamačiusi mane, Cipi atgijo. Kiek pakilusi iš lovos, ji kambario gyventojų paprašė mus palikti dviese – tai buvo nepaprastai delikatus jos poelgis. Kai durys užsidarė, Cipi pirštu parodė į prie jos lovos stovinčią kėdę. Nespėjau atsisėsti ir ji pradėjo kalbėti. Prisipažinsiu – nuo šio momento prasideda tai, dėl ko aš pradėjau šį pasakojimą.
* * * * * * * * * *
Vokiečiai į Salaką įžengė ankstų rytą. Miestelio gyventojai išsislapstė, tik kaip įprasta kepykloje darbavosi mano tėvas. Jam atrodė, kad šviežia duona reikalinga esant bet kuriai valdžiai, todėl cinamonu kvepiančių bandelių kvapas tėvui buvo geriausia apsauga pasaulyje.
Nepaisydama motinos protesto, aš pasilikau kepykloje su tėvu. Tam laikui visai neblogai išmaniau apie darbą kepykloje, daug ką jau mokėjau daryti pati ir be tėvo patarimų. Juk besidarbuodamas jis man visada aiškindavo kiekvieną savo veiksmą, rodydavo kaip ir kiek reikia minkyti tešlą, kaip išsipūtusius kepaliukus pašauti į krosnį, kada kvapnią duoną ar bandeles ištraukti iš jos.
Vokiečių karių armijos dalinys miesteliu pražygiavo lyg peilis raikytų ką tik iškeptą duoną. Mes jiems visai nerūpėjome. Baisiai riaumodami Salaku pirmiausia prašliaužė tankai, o paskui juos pražygiavo kareiviai. Du iš jų, suvilioti duonos kvapu, įbėgo į mūsų kepyklą, tylėdami pasičiupo po kepalą ir prisijungę prie kolonos nužygiavo mums nežinoma kryptimi.
Praėjus kelioms valandoms valdžią miestelyje perėmė lietuviai. Kai kurie iš jų užsirišo baltus raiščius ir su automatais per pečius išdidžiai bei susireikšminę vaikštinėjo gatvėmis. Žydus jie niekino ir kalbėdavo su jais tik rėkdami. Daugelį iš jų, naujųjų Salako viršininkų, aš pažinojau: dar visai neseniai buvę neturtingi šeimininkai, jie vakarais ateidavo pas tėvą į kepyklą ir prašydavo pridegusių duonos likučių.
Išaušo nauja diena. Žydai vengė išeiti iš savo namų. Tėvui susiruošus į kepyklą, mama įsikibo į jo rankovę ir kaip suriko, kad jis nesiryžo atidaryti lauko durų.
Baisumai Salako žydams prasidėjo po dviejų dienų. Visiems jiems buvo įsakyta susirinkti centrinėje miestelio aikštėje. Policijos viršininkas stovėjo pastato antro aukšto balkone ir garsiai šaukdamas komandavo. Moterys su vaikais buvo atskirtos į vieną aikštės kampą, vyrai – į kitą. Iš pradžių niekas jo komandų nepaisė, o žydelis Micha Goldinas net puolė muštis. Viršininkas išbėgo į aikštę, išsitraukė revolverį ir iššovė į nepaklusnųjį Michą. Tiesiog į galvą. Aš stovėjau netoliese ir gerai mačiau kaip aikšte nuskrido jo plaukų sruogos ir ištryškęs kraujas.
Vyrus iš aikštės išvedė, o moteris ir vaikus įvarė į sinagogą. Ji buvo pilnutėlė ir nors diena buvo karšta atidaryti lango neleido, todėl netrukus jau nebuvo kuo kvėpuoti. Daugelis moterų nualpo. Vaikai verkė ir prašė gerti, bet vandens nebuvo. Mama su jaunesniu broliuku ant rankų, mano vyresnysis brolis Girša ir aš sėdėjome prie sinagogos sienos. Mums buvo pakankamai vėsu, nes nuo sienos ėjo kažkoks šaltis ir mes vis smarkiau rėmėmės į ją nugaromis.
Netikėtai pasigirdo dūžtančio stiklo skambesys. Vienas iš sinagogos sargybinių, senas mamos pažįstamas lietuvis Povilas šautuvo buože išstūmė lango stiklą. Jo šukės krito tiesiai ant moterų ir šios pradėjo šaukti.
Povilas apėjo sinagogą ir išmušė stiklo likučius iš kitos pusės. Uždarytųjų galvomis nuvilnijo vėjelis ir tapo lengviau kvėpuoti.
Niekas nežinojo kas bus toliau. Rabino žmona išdalijo visiems psalmių knygeles, bet skaitėsi jos sunkiai. Pradėjo temti. Mama priėjo prie išdaužto lango ir tyliai pakvietė Povilą. Jis kažkada mergino ją ir tėvas kiekvieną kartą Povilui užėjus į kepyklą stebėdavo šio bandymus užkalbinti žmoną.
Grįžusi nuo lango mama apkabino mane ir sukuždėjo į ausį:
– Neužmik. Kai tik visai sutems, Povilas mus išleis.
Ant jos piršto vietoj vestuvinio žiedo baltavo nenudegusios saulėje odos lopinėlis.
Kartu su paskutiniais krintančios į sinagogą šviesos taškeliais iš jos nyko ir susijaudinimas. Motinos sūpavo vaikus tikėdamos, kad rytdiena atneš palengvėjimą. Visi buvo pavargę, todėl miegas slinko staiga užplūdusia poilsio palaima, galimybe neilgam pabėgti iš netikėtai užklupusios nepakeliamos realybės.
Mama vėl priglaudė lūpas prie mano ausies ir pradėjo pasakoti. Aš net neįtariau, kad mūsų šeima saugo tokią paslaptį.
– Nežinau kas įvyks šią naktį, – šnibždėjo man mama. – Aš bijau net rytdieną planuoti, todėl nors tu ir maža ir vargiai suprasi viską iki galo, kai ką tau papasakosiu…
Kai ji baigė kalbėti, buvo jau gili naktis. Sinagogoje buvo tylu. Tik kai kada kas nors sušukdavo per miegus. Mes tyliai priėjome prie sinagogos durų. Mama pabeldė į jas.
– Kas?
– Povilai, tai aš…
Durys šiek tiek prasivėrė. Mama su jaunesniuoju broliuku ant rankų tyliai išėjo į lauką, aš, laikydamasi jos rankos, ėjau įkandin, o Girša sekė paskui mane. Staiga netolimame skersgatvyje pasigirdo motoro triukšmas ir pasimatė šviesa. Ko gero, tai buvo motociklas arba mašina. Povilas stipriu kirčiu išmušė iš mamos delno manąjį, įstūmė mane atgal į sinagogą ir užtrenkė jos duris.
Motoro ūžesys artėjo ir netrukus ūžiančio prietaiso šviesa jau slinko sinagogos langais, o galiausiai sustojo ties išėjimu iš jos. Mudu su broliu stovėjome prisiglaudę prie durų sinagogos viduje. Siaura šviesos linija prasimušė pro jos tarpą slenkstyje ir apšvietė mano batelius.
Pasigirdo balsai. Dvi ar tris minutes girdėjosi šaižus vokiečių pokalbis. Nutilus balsams vėl pasidarė tamsu. Brolis atsargiai pabeldė į duris. Atsakymo nebuvo. Jis vėl pabeldė, tik šį kartą jau stipriau. Paskui dar kartą, antrą, trečią…Galų gale už durų kažkas piktai suriko:
– Dar vienas pabeldimas ir aš šaudysiu!
Tai buvo ne Povilas, bet kitas lietuvis. Dar šiek tiek pastovėję, grįžome į savo vietą prie sienos. Savo mamos ir jaunesniojo broliuko aš daugiau jau niekada nemačiau…
Rytą mus vėl išvarė į aikštę. Atvedė ir vyrus, bet tik senius ir ligotus. Sakė, kad kitus išvežė kažkur prie Kauno darbams ir jie dingo lyg į vandenį. Pasirodo, mano tėvas pateko į šią grupę, todėl iki šiol nežinau kas su juo atsitiko.
Po saule ir alkani, mes stovėjome aikštėje iki vakaro. Gerai tiek, kad vandens iš šulinio galėjome pasisemti. Jo atsigėrėme į valias ir už vakar dieną, ir rytdienai, ir vietoj maisto. Kartas nuo karto kelios moterys sustodavo viena šalia kitos tarsi siena, o tarp jų kažkas ,,prisėsdavo“ atsitūpdamas.
Paskui iš minios išvedė rabiną – stiprų, kokių šešiasdešimties senuką ir policijos viršininkas pradėjo jam kažką rėkti. Rabinas lingavo galva neigdamas šio šaukiamas frazes. Viršininkas sudavė senoliui lazda ir rabinas sulingavo. Viršininkas sudavė jam dar kartą. Kažkodėl man atrodė, kad mūsų ateitis priklauso būtent nuo šio rabino – išsilaikys jis ant kojų ar ne.
Rabinas lingavo, bet stovėjo. Tada viršininkas pradėjo jį mušti nesustodamas ir vis spardė kojomis. Rabino barzda tekėjo kraujas ir lašėjo ant žemės. Lazda subyrėjo į gabaliukus nuo smūgio į galvą. O paskui policijos viršininkas išsitraukė pistoletą ir jo rankena trenkė rabinui į kaktą. Jis nukrito, bet tuoj pat pabandė stotis. Kitas viršininko smūgis buvo į smilkinį. Rabinas visai susmego ir jau nejudėjo. Aš supratau: į miestelį atėjo didelė nelaimė.
Aikštėje mus laikė be jokio reikalo, tiesiog tam, kad pasityčiotų. Vakarėjant vėl suvarė į sinagogą. Einant į ją kelioms moterims leido užbėgti į namus pasiimti maisto. Mano brolis taip pat gavo tokį leidimą. Kartu su duona bei agurkais jis atsinešė ir raktų ryšulį.
– Naktį aš atrakinsiu galines duris ir mes pabėgsime, – tyliai paaiškino jis.
Sinagogoje buvo keli išėjimai. Pagrindinis – vyrams, šoninis – moterims, įėjimas į kambarį, kuriame buvo mokomasi. Ješiva paaugliams, kurioje mokėsi mano brolis, buvo įkurta viename iš sinagogos kambarių, todėl jis puikiai žinojo visus įėjimus ir išėjimus. Pas jį, kaip grupės seniūną, buvo saugomos ir sinagogos raktų kopijos.
Naktį Girša išstūmė lango stiklą, kuris skyrė pagrindinę sinagogos salę nuo kambario mokymams. Aplinkui pasigirdo tylūs priekaištai:
– Ką jūs darote? Bėdą norite prišaukti?
– Tylėkite, – šnibždėdamas atkirto brolis.
Mes dar gal pusantros valandos palaukėme kol visi užmigs ir tyliai perlipome į mokymams skirtą kambarį. Girša atspyrė užstatytas duris, vos vos jas pravėrė ir atsargiai iškišo galvą į lauką. Už jų nieko nebuvo, nes sargybiniai vaikštinėjo prie pagrindinio įėjimo į sinagogą.
Mes be garso išėjome į lauką. Brolis vėl tyliai uždarė duris kaip buvo, kad sargybiniai nieko nesuprastų apie pabėgimą, ir mudu pasileidome bėgti kiek kojos nešė, kiek kvapo užteko, kiek dar turėjome jėgų.
Manau, mūsų dingimo niekas nepastebėjo. Dviem vaikais pilnoje sinagogoje daugiau ar mažiau – kas skaičiavo? Mes išbėgome iš Salako ir tiesiog nugriuvome į kažkieno saulėgrąžų lauko vidurį. Brolis tuoj pat nuskynė kelias ,,saulėtas galvas“, iškrapštė iš jų dar žalias sėklas ir ištiesė man. Nespėjusi įkvėpti gaivaus oro, aš puoliau jas valgyti.
Prisivalgę ir atgavę kvapą, mudu su broliu pradėjome galvoti kur mums eiti. Prisiminęs visus tėvo ir motinos draugus, Girša nutarė kreiptis į Viliją. Ji gyveno viensėdyje su kurčiu vyru Andriumi. Ateidama į Salaką pirkinių, Vilija visada užsukdavo pas mūsų mamą paplepėti.
Mes ėjome beveik visą naktį. Rytas mus užtiko miško viduryje. Brolis prilaužė šakų ir padarė slėptuvę, kurioje prasėdėjome iki vakaro…
Pamačiusi mus Vilija sušuko:
– Ir kur aš jus, vaikai, dėsiu! Vakar buvo atvažiavęs seniūnas ir pasakė, kad už žydų slėpimą būsime sušaudyti. Oi, ką gi man daryti?
– Mes eisime, – tarė Girša. – Nereikia nieko daryti.
– Niekur jūs neisite, – paprieštaravo Vilija. – Be maisto, išrengti…Jus jau antrą dieną pagaus. Pasilikite čia, rūsyje, iki ryto, o rytoj Andrius miške iškas gilesnę duobę. Šakomis pridengsime, pasėdėsite joje kol prigalvosiu kur jus išsiųsti.
Duobėje mes išsėdėjome keturias savaites. Vilija ateidavo naktimis ir atnešdavo lauknešėlį su karštomis bulvėmis, duona ir ąsočiu vandens. Maisto trūko, todėl Girša slapta išsiropšdavo iš duobės ir rinkdavo žoles bei lapus. Kai juos kramtydavome, burnoje darydavosi kartu ir ne taip norėdavome valgyti.
Sudėtingiausia buvo nejudėti ir visą dieną sėdėti. Kūnas apmirdavo, kojas lyg kas užpildavo ir jos darėsi nejautrios. Tik naktimis aš išlipdavau iš duobės ir šiek tiek pasivaikščiodavau aplink ją. Buvo liūdna, nepakeliamai liūdna. Mes su broliu daug kalbėdavomės pašnibždomis, tardavomės ką darysime toliau, svarstėme galimus mūsų artimųjų likimus.
Vieną iš naktų Vilija elgėsi kitaip nei įprastai – ne iš karto išėjo, o atsisėdo ant žemės ir įkišo galvą į duobę:
– Nenorėjau aš jums, vaikai, pasakoti, bet teks. Prieš tris dienas surinko visus Salako žydus, atvedė į Mikulišo vienkiemį ir sušaudė. Ten dvi didelės duobės…Ten juos ir užkasė…Visus visus iki vieno. Daugiau Salako apylinkėse žydų neliko – tik tie, kurie slapstosi. Šiems paskelbta ne tik ,,medžioklė“, bet už juos pažadėti ir geri pinigai. Negaliu aš jus toliau laikyti…
– Kur gi mums eiti? – paklausė Girša.
– Štai ką galiu, – atsakė Vilija, – Tavo seserį Cipį nuvešime į vienuolyną, Motinėlė sutinka. O tave, Girša, apgyvendinsime negyvenamame vienkiemyje. Nyki tai vieta, niekas metų metais į ją neužsuka. Jeigu tave ten suras, mums įtarimų nekris. Jei tik pats papasakosi…
– Ne, nepapasakosiu! – sušuko Girša. – Grasinsis nužudyti, bet nepasakosiu!
– Na, tai kol kas sėdėkite. Rytoj pažiūrėsime…
Vilija išėjo, o mums gal tik po minučių dešimties tapo aišku kokią žinią ji mums atnešė. Aš iki ryto verkiau – negalėjau įsivaizduoti, kad daugiau nepamatysiu nei mamos, nei tėčio, nei jaunesniojo broliuko, nei artimųjų, nei draugų, nei kaimynų. Girša neverkė, o tik be perstojo kosėjo ir griežė dantimis.
Rytą, vos prašvitus, atėjo Vilija. Atnešė Giršai kaimiečio drabužius, o vietoj batų padavė medines klumpes.
– Pagal pėdas, – pasakė rodydama į Giršos batų padus, – tuoj supras kas čia vaikštinėja. O tu, Cipi, pabūsi viena. Giršą aš tuoj sutvarkysiu, o į vienuolyną kelias ilgas. Iš pradžių jis, o rytoj užsiimsiu tavimi…
Išeidama Vilija paliko man virtų bulvių ir vandens. Aš pakėliau kelias duobę dengiančias šakas ir žiūrėjau įkandin nueinančiam broliui bei Vilijai. Žiūrėjau ir galvojau ar dar kada pamatysiu Giršą. O gal Vilija jį į policiją nuvedė, kad pinigus gautų…Negerai, žinoma, taip buvo galvoti, bet jau nežinojau kuo tikėti.
Vilija grįžo tik sekantį rytą. Kaip praleidau dieną ir naktį, geriau neklausti. Čia ir suaugęs žmogus galvą pamestų, o aš – maža mergaitė…Nors gal ir atvirkščiai – didesnei man būtų dar baisiau. Pamenu, iš šakų pasidariau kažką panašaus į lėles, pasisodinau jas prieš save tarsi mokinius ir pradėjau šnibždėdama jiems pasakoti visokias istorijas. Jose viskas buvo tikra, lyg nieko mano gyvenime būtų nenutikę. Ir nors aš pasakojau lėlėms, pati tikėjau, kad mane užklupęs košmaras greitai baigsis, aš sugrįšiu namo ir drauge su tėčiu kepsiu bandeles bei chalą (per šabatą žydai netgi duonos negali atsiriekti, todėl jie sugalvojo pynutę, jų vadinama „chala“: jos nereikia pjaustyti – tik atsilaužti), o su mama gaminsime šeštadienio šeimos pietus.
Šį kartą maisto Vilija kaip visada atnešė dviems, todėl tądien negraužiau žolės, o iki valios prisivalgiau bulvių su duona. Nors kažkuo pasidžiaugiau, nes nuo žolės mano ir brolio dantys apsinešė juodomis apnašomis, o burnoje nuolat jautėme kartėlį.
…Rytą aš pabudau nuo žingsnių. Nors Vilija ėjo labai tyliai ir lengvai, baimė atvėrė ausis. Ji parsivedė mane į savo namus, išprausė didelėje geldoje ir sušukavo. Mano plaukai per keturias savaites duobėje susivėlė į kaltūnus. Tuos, kuriuos nepavykdavo iššukuoti, Vilija iškirpdavo didelėmis siuvėjo žirklėmis ant kurių žydų kalba buvo užrašyta: Boruch Ratner. Kaip šios žirklės iš Salako siuvėjo pateko pas Viliją aš nesiryžau paklausti, bet širdis sunerimo, užsidaužė.
Kuklioje kaimo mergaitės suknelėje, su dviem supintomis kasytėmis ir klumpėmis aš atrodžiau kaip sodžiaus lietuvaitė. Bet Vilija galvojo kitaip, kritiškai nužvelgė mane ir dar užrišo skarelę taip, kad nebūtų matomas nei vienas mano plaukas ant galvos.
– O…, – su palengvėjimu atsiduso ji, – dabar panaši…
Andrius įsodino mane į vežimą, o Vilija liepė atsigulti jame ir veidą uždengė apklotu. Ko gero, ji baiminosi.
Mes važiavome ilgai, visą dieną. Kelyje mus kelis kartus sustabdė ir Vilija aiškindavo, kad veža į vienuolyną sergančią mergaitę gauti paskutiniojo palaiminimo. Jos niekas neįtarė ir vakarop mes sustojome prieš vienuolyno vartus. Į jo teritoriją Vilija su Andriumi neįvažiavo – prieš juos perdavė mane pasitikusiai grėsmingai pagyvenusiai vienuolei, atsisveikinant peržegnojo ir vežimas tuoj pat pajudėjo iš vietos. Aš pasilikau nežinomoje vietoje su man nepažįstamais žmonėmis…
Iki šiol man niekada neteko būti vienuolynuose ar bažnyčiose. Vienuolė nuvedė mane į pagrindinę salę, kurioje vyko vakarinės mišios. Skambėjo vargonai, klūpėdamos giedojo vienuolės. Aukšti vienuolyno skliautai skendo prietemoje, šilumą skleidė žvakių liepsnelės, o iš tiesiog ant sienų nutapytų paveikslų švelniai šypsojosi katalikų šventieji.
Salėje pasitikusi mane Motinėlė nusišypsojo švelnia šypsena. Ji buvo pagyvenusi moteris ir panaši į mano tetą Sonią iš Kauno. Man staiga tapo ramu, pirmą kartą per keturias savaites nustojo skambėti kažkas nepaaiškinamo ir įtempto manyje. Aš priėjau prie jos ir suklupau prieš ją ant kelių. Ji pakėlė mane ir priglaudė prie krūtinės.
– Vargšas vaike, – bučiuodama į kaktą sušnibždėjo ji, – vargšas, genamas vaike. Nesijaudink, dabar tu namie. Viskas bus gerai.
Aš neištvėriau ir pravirkau. Begarsiai, kad nesutrukdyčiau giedojimui. Pažvelgusi į Motinėlę supratau, kad ji verkia kartu su manimi.
Vienuolyne aš gyvenau iki karo pabaigos. Darbų ten daug nebuvo, o ir vienuolyno Motinėlė nenorėjo, kad kiti matytų mane, todėl dirbti nesiuntė. Kiekvieną dieną aš dalyvaudavau maldose, o paskui, pavalgius, po kelias valandas buvau mokoma vienuolių. Jos man pasakodavo apie Dievą ir jo apaštalus. Kai kurios tik pasakodavo, o kitos kalbindavo priimti katalikų tikėjimą. Pasak šių – visų mūsų nelaimių priežastis tame, kad nepripažinome Dievo.
,,Negi jūsų Dievui reikia pripažinimo?“ – norėdavau paklausti vienuolių, – Visa Lietuva tokia didelė ir turtinga šalis priklauso Jam. Juo tiek daug tikinčių žmonių, tiek bažnyčių, vienuolių, kunigų. Negi Jam svarbu į ką tikėjo mano tėtis ir mama, bedalis siuvėjas Ratneris, teta Sonia iš Kauno? Ir kodėl praėjus net dviems tūkstantmečiams nuo šios istorijos pradžios, mus reikia žudyti?“
Bet man vienuolyne buvo gera ir aš bijojau vėl atsidurti už jo sienų – viena prieš vokiečius ir policininkus. Ką gi daryti, ką daryti?
,,Jeigu krikštytis, – galvojau aš, – tai tada išduoti šeimos paslaptį?“
Pasidalinti abejonėmis su vienuolėmis negalėjau, bet diena iš dienos peršamas patarimas darėsi vis sunkiau pakeliamas. Man padėjo įvykis.
Vienoje iš knygų apie šventuosius, kurias man davė vienuolyno Motinėlė, aš pamačiau paveikslėlį: besimeldžiančią šventąją Teresę. Paveikslėlyje buvo nutapyta kniūpsčiomis gulinti moteris, jos veidą dengė gobtuvas, o plačiai išskėstos rankos vaizdavo kryžių. Lenkiškai skaičiau blogai, bet sugebėjau suprasti, kad šventoji Teresė tokioje pozoje praleisdavo daug valandų. Taip meldžiantis jai apsireikšdavo Šventoji Mergelė Marija ir atskleisdavo gyvenimo paslaptis bei pasakodavo apie mirtį.
Sekančią dieną rytinės maldos metu vietoj to, kad atsilaupčiau ant kelių, aš atsiguliau matytoje paveikslėlyje pozoje, užsidengiau veidą Vilijos skarele ir plačiai išskėčiau rankas. Mano ausis tuoj pat pasiekė įaudrintų vienuolių šnabždesys. Paskui aš išgirdau Motinėlės balsą.
– Šventas vaikas, – pasakė ji pagarbiu tonu. – Nemaišysime jai.
Po kelių minučių aš užsnūdau – žadindavo vienuolyne anksti, o guldavomės vėlai. O ir miegodavau blogai, nes akmeninis pagrindas ne geriausia vieta poilsiui. Mano miegas truko ne daugiau dvidešimties minučių, bet rankos ir kojos spėjo nutirpti. Aš šiek tiek pajudinau jas ir pabandžiau atgaivinti, bet veltui. Ir taip tapo apmaudu, skaudu bei pagailo savęs, kad ašaros pasipylė iš akių, o prie širdies lyg kas karštą akmenį būtų pridėjęs. Vienut viena tarp svetimų, be mamos, tėčio, draugų, artimos sielos…Iš pradžių be garso judinau lūpas, o paskui pradėjau šaukti savo mamą.
– Mama, mamyte, mamučiuk, – šaukiau aš ir ašaros riedėjo veidu vis stipriau. – Ateik pas savo dukrelę, tu gi sakei, kad myli mane…Išgirsk mano balsą kur tu bebūtum, ateik nors sekundei, nors akimirkai…
Paskui aš pradėjau šnabždėti jos vardą – kaip maldą, kaip užkeikimą:
– Estera, Estera, mama Estera, kur gi tu, kur, kur?
Staiga per stipriai užmerktus vokus aš atskyriau šviesą. Ji ėjo kažkur iš vidaus, tarytum mano akių gilumoje suspindo nežemiškas, smaragdinis švytėjimas. Tokios šviesos aš niekada anksčiau nemačiau. Širdis krūtinėje pradėjo daužytis, išdžiuvo gerklė. Aš supratau, kad vyksta nepaprastas, nuostabus, stebuklingas apsireiškimas.
Per švytėjimą ėmė ryškėti moters figūra.
– Mamyte, tu atėjai, mamyte!
Bet tai buvo ne mama. Šviesa sunyko ir atsitraukė, o moteris iškilo prieš mano akis lyg gyva. Aš net negalėjau įsivaizduoti, kad pasaulyje gali būti tokių gražuolių. Nuo jos sklido šiluma lyg nuo ką tik iškeptos chalos, akys spindėjo lyg šeštadienio pamaldų žvakių liepsnos, o kvepėjo ji kaip mirtos šakelės Sukkoto šventę. Nežinau iš kur, nežinau kodėl, bet staiga supratau, kad prieš mane stovi karalienė Estera. Jos lūpos pastebimai pajudėjo ir žodžiai patys suskambėjo mano galvoje:
– Nieko nebijok. Viskas baigsis gerai. Tik nieko nebijok…- Aš sutikindama vos linktelėjau galva. – Niekada daugiau negulėk tokia poza. Dabar atsistok, prieik prie Motinėlės ir pasakyk jai, kad daiktas, kurio ji ieško, yra po čiužiniu sesers Kristinos celėje. Kai Motinėlė sugrįš, paprašyk jos leidimo savarankiškai rinktis knygas vienuolyno bibliotekoje.
Aš išsižiojau, kad užduočiau klausimą, bet smaragdinis spindesys apgaubė karalienę Esterą ir ji išnyko.
Kojos visai suakmenėjo, todėl nuo žemės kėliausi su didžiausiomis pastangomis. Malda ėjo į pabaigą, vienuolės klūpojo ir tyliai giedojo. Vienuolyno Motinėlė kiek pasisuko ir parodė kviečiantį judesį. Aš prisiartinau, ji apkabino mane ir prispaudė prie savęs:
– Kaip jautiesi, mažyle? – paklausė ji švelniu balsu.
Aš pasilenkiau prie jos ausies ir sušnibždėjau tai, ką liepė karalienė Estera. Motinėlė krūptelėjo:
– Iš kur tai žinai? – paklausė jau visai kitu tonu. Aš tylėjau. – Sužinojai tai melsdamasi?
Aš linktelėjau galvą. Motinėlė staigiai pakilo nuo kelių ir šiurendama apsiaustu išėjo iš salės. Po kelių minučių ji sugrįžo. Jos veidas liepsnojo raudoniu ir pykčiu.
– Keliauk į mano celę, mažyle, – įsakė ji man. – Lauk manęs tenai. O tu, sese Kristina ir tu, sese raktininke, eikite su manimi į vienuolyno kontoros patalpas.
Nuo tos dienos aš apsigyvenau galinėje Motinėlės celėje. Skirtingai nuo siaurų, panašių į kalėjimo kameras seserų celių, Motinėlė gyveno keturiuose tarpusavyje sujungtuose kambariuose, kukliai vadinamuose taip pat celėmis. Pačioje erdviausioje iš jų ji priimdavo svečius, viduriniojoje buvo įrengta asmeninė jos koplyčia, o dviejose mažutėse – įrengti miegamieji. Vieną iš jų atidavė man ir aš beveik niekur neišeidavau, nes didžiąją laiko dalį praleisdavau skaitydama vienuolyno bibliotekoje rastas knygas jidiš kalba.
Vienuolyne mane pradėjo laikyti šventąja. Seserys galvojo, kad aš apsikrikštijau ir ruošiuosi, sulaukusi pilnametystės, tapti vienuole. Ir tik Motinėlė žinojo, kad tai ne tiesa. Pirmąjį vakarą prieš užsnūsdama aš pasukau kabojusį virš galvos Nukryžiuotąjį veidu į sieną. Naktį Motinėlė tyliai įėjo į mano kambarėlį.
– Mažyle, tu miegi? – pasilenkusi virš lovos paklausė ji.
Aš nieko neatsakiau. Dar pastovėjusi kelias minutes Motinėlė išėjo. Atmerkusi akis aš pamačiau, kad Nukryžiuotasis išnyko.
Karalienė Estera mane aplankydavo beveik kiekvieną savaitę. Kaip taisyklė, ji apsireikšdavo tada, kai Motinėlė užduodavo eilinį savo klausimą. Iš pradžių aš galėjau surasti dingusius daiktus arba suprasti seserų sumanymus, bet įsitikinusi mano atsakymų tikslumu, Motinėlė pradėjo klausinėti apie žymiai sudėtingesnius dalykus. Atsakymus man pasakydavo karalienė Estera ir aš tik persakydavau juos žodis žodin, dažnai net nesuprasdama apie ką kalbu.
Motinėlė man buvo labai gera. Prisimenu ją su meile ir dėkingumu. Gaila, kad ji nepaklausė mano paskutinio patarimo. Kada nuo artėjančio fronto triukšmo pradėjo drebėti vienuolyno langai, karalienė Estera papasakojo man kodėl aš likau gyva ir ištarė man vardą.
– Greitai čia bus rusai, – pasakė ji ir man pasirodė, kad visada laimingas ir nuostabus jos veidas nuliūdo. – Daugiau mes jau nesusitiksime. Perduok Motinėlei, kad ji drauge su seserimis vyktų į Lenkiją. Praėjus savaitei po Raudonosios Armijos atėjimo, vienuolyne sutiksi savo brolį…
Aš sunkiai pažinau Giršą – kaip jis pasikeitė, suvyriškėjo. Motinėlė nenorėjo skirtis su manimi, bet brolis buvo nepalaužiamas. Prieš palikdama vienuolyną, aš perdaviau jai karalienės Esteros žodžius ir ji pravirko. Ar tai dėl išsiskyrimo, ar dėl išgirstos naujienos…
Kaip paskui sužinojau, Motinėlė nepaklausė karalienės Esteros patarimo. Po metų Sovietų valdžia išvaikė vienuolyną, o Motinėlę išsiuntė į Sibirą. Mudu su broliu grįžome į Salaką. Vieni kapai ir svetimi veidai gimtuosiuose namuose. Mus pasitiko pikti ir baikštūs buvusių kaimynų bei pažįstamų žvilgsniai. Kiekvienas gyveno kaip išmanė: kažkas žudė, kažkas grobė ar pusvelčiui supirkinėjo svetimus daiktus. Į mane ir brolį žiūrėjo tarsi į ateivius iš ano pasaulio…Aplankėme Viliją. Šioji skėsčiojo rankomis ir verkė:
– Nemaniau, kad vėl pamatysiu jus, vaikai.
Vilijos ir Andriaus viensėdyje išgyvenome pusę metų – su Girša padėjome jiems. Valstiečių darbai nelengvi, bet po vienuolyno celėje praleistų metų jie man atrodė tikra laime.
Kartą vakare užsnūdus šeimininkams, Girša ženklais paprašė mane išeiti į kiemą.
– Surink daiktus, – sušnibždėjo jis priglaudęs lūpas prie mano ausies. – Mes išeiname.
– Kur?
– Iš pradžių į Kauną, o iš jo – į Lenkiją. Iš ten – į Palestiną.
Palestinoje gyveno mūsų tėvo brolis. Mes dažnai gaudavome jo laiškus su atvirukais ir nuotraukomis. Jis kvietė mūsų šeimą pas save, bet tėvas nesiryždavo.
– Jam vienam gerai, – visada perskaitęs laiškus sakydavo jis. – O kur mes su trimis vaikais? Kai paaugs, tada ir pažiūrėsime.
Brolis Girša kažkokiu būdu susitarė dėl mudviejų nelegalios emigracijos į Palestiną.
– Lenkijoje jau mūsų laukia, – šnabždėjo jis. – Mus prie garlaivio trapo sutiks dėdė Benči.
Taip ir įvyko. Bet kiek dar teko išgyventi kol pasiekėme Lenkiją, o ir joje lengva nebuvo. Palestinoje vargo irgi netrūko.
Baigdama pasakoti savo istoriją, Cipi pradėjo kosėti. Priepuolis niekaip nesibaigė, ji pradėjo verkti, veidas pamėlo ir aš jau norėjau bėgti kviesti medicinos seselę, bet staiga kosulys baigėsi.
– Eik, – ranka parodė ji. – Paskui baigsime kalbėtis.
Prisipažinsiu, labiausiai norėjau sužinoti kokią paslaptį motina patikėjo Cipi Salako sinagogoje ir kokį vardą ištarė karalienė Estera, bet pokalbio tęsti toliau nebuvo galimybių.
* * * * * * * * * *
Ūždamos lyg kamanės žydinčioje Izraelio kasdienybėje ištirpo dar dvi dienos. Kiekvieną vakarą duodavau sau žodį, kad po pamaldų užbėgsiu pas Cipį, bet kiekvieną kartą prapuldavau kasdieninių savo darbų verpetuose.
Netikėtai trečiosios pusiaudienį, pačiame dienos darbų įkarštyje, telefono ekrane pamačiau žmonos numerį.
– Skambino iš senelių namų, – stengdamasi išlaikyti ramų toną pranešė ji. – Cipi prašė tave skubiai ateiti. Medicinos seselė kalba, kad ji labai silpna.
Tramdomas žmonos sumišimas man pasakė daugiau nei jos žodžiai. Metęs visus darbus, aš tiesiog išlėkiau pas Cipį.
Per šias kelias dienas ji labai pasikeitė. Susmego veidas, rodos, dar labiau paaštrėjo nosis, o lūpos sukepė, visai netekusios savo vyšninės spalvos. Jos kvėpavimas su švilpimu sunkiai ištrūkdavo iš krūtinės.
– Ji atėjo, – tarė Cipi mudviem likus kambaryje. – Pirmą kartą per tiek metų.
Aš nesitikslinau apie ką ji kalba.
Cipi kalbėjo vos girdimu balsu ir aš, pasitraukęs arčiau jos, savo veidu beveik liečiau susiraukšlėjusį jos veidelį.
– Karalienė Estera…Mes iš jos giminės. Tą naktį Salako sinagogoje mama man atskleidė paslaptį. Maldos jėga persiduoda tik per moterišką liniją. Jos jėga…
– Kokia jėga? – negalėjau susilaikyti.
– Prisimeni ritinyje…Estera prašo karaliaus pakarti dešimt Amano sūnų. Prisimeni? (Svarbiausia šių laikų purimo pavasario šventės, kurios metu švenčiamas žydų išgelbėjimas nuo mirties Babilone, tradicija – karalienės Esteros ritinio, pasakojančio purimo istoriją, skaitymas sinagogoje – G. R.).
– Žinoma prisimenu.
– Atidžiai perskaityk. Juos gi iki to jau nužudė. Taip parašyta. Kam gi dabar ant medžio karti? Negi Estera buvo tokia žiauri?
– Nežinau.
– Ten, kur ritinyje parašytas žodis ,,Karalius“ iš didžiosios raidės kalbama apie Karalių karalių. Estera Aukščiausiojo prašė pakarti dešimt kitų nusikaltėlių.
– Kitų?
– Taip, kitų. Amano sūnų varduose yra parašytos keturios raidės mažosiomis. Jeigu jas perskaityti kaip metus, tai gausis 1949-ieji. Estera prašė apie dešimt žmonių iš Niurnbergo.
Cipi užtilo ir primerkė akis. Kiekvienam žodžiui ištarti ji dėjo vis daugiau pastangų.
– Tu ne svetimas, – ji vos pasuko galvą ir atmerkusi patamsėjusius akių vokus, pažiūrėjo tiesiai man į veidą. – Kitaip nieko tau nepasakočiau. Tu taip pat karalienės Esteros palikuonis. Jeigu tavo šeimoje gims duktė, ji paveldės karalienės galią. Kiekvienoje kartoje prieš mūsų tautą vis pakyla naujas priešas. Karalienės palikuonys meldžia Aukščiausiąjį pakarti juos ant medžio. Prašyk žmonos, kad ji tau pagimdytų dukrą.
– Paprašysiu, būtinai paprašysiu…O tave pakviesiu pasiimti ją iš gimdymo namų. Su gėlėmis eisi pirma visų.
– Ne, – vos šyptelėjo Cipi. – Aš jau neišeisiu iš šio kambario. Karalienė Estera pasakė, kad mano malda jau priimta ir aš galiu išeiti.
– O kaip gi mano dukra? Kas ją visko išmokys, kas papasakos apie karalienę Esterą? Ne, mes tavęs niekur neišleisime!
Aš stengiausi linksminti Cipį ir be sustojimo kalbėjau kokių dešimt minučių. Man pasirodė, kad Cipi tapo tarsi lengviau, jos akys prisipildė spindesio, o lūpos kiek paraudonavo. Aš žadėjau ateiti sekančią dieną, būtinai ateiti ir kartu peržiūrėti Esteros ritinį. Bet sekančią dieną, trečią valandą, mes stovėjome prieš ką tik supiltą jos kapą…
Po metų mano šeimoje gimė pirmagimis – berniukas. Po dviejų – dar vienas. Apie ką Aukščiausiojo prašė Cipi, aš supratau tik iš 2006 metų gruodžio 13 dienos naujienų suvestinės.
Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.