Dolgopolskij. Iš hebrajų kalbos istorijos (ištraukos iš knygos ,,Šiuolaikinė hebrajų kalba. Savamokslis‘‘)1


Priklausanti semitų kalbų šakai hebrajų kalba – šių dienų Izraelyje vartojama kalba. Ne vieną tūkstantmetį semitų kalbomis kalbėjo senieji Artimųjų Rytų gyventojai. Be hebrajų kalbos, šiai kalbų šakai priklauso mirusios finikiečių (II-I tūkstantmetyje prieš mūsų erą gyvenusių dabartinio Libano teritorijoje), aramėjų (senoji Sirija, Mesopotamija ir kitos teritorijos), senoji hebrajų, senoji egiptiečių bei jos tęsėja koptų ir arkadų kalbos, dabartinė sirų, arabų (Aravijos pusiasalio genties kalba, kuri VII-VIII a. po musulmonų užkariavimo žygių išplito Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalyse), maltiečių, amharų, tigrinių, tigrių, hararių ir kitos kalbos.

Hebrajų kalba atsiskyrė nuo kitų giminingų semitų dialektų ir II tūkstantmečio prieš mūsų erą antroje pusėje tapo atskira kalba. Mokslui žinomas seniausias literatūrinis kūrinys hebrajų kalba – XII amžiuje prieš mūsų erą sukurta ,,Deboros giesmė“, kuri vėliau buvo įtraukta į Biblijos tekstą (Teisėjų knyga, 5 dalis). Seniausias hebrajų kalba išlikęs užrašas priskiriamas X amžiui prieš mūsų erą. Tad hebrajų kalba – viena iš seniausių pasaulio kalbų; ji senosios graikų, senosios indų bei kinų kalbų bendraamžis ir žymiai vyresnis už lotynų kalbą. Trijų tūkstantmečių žydų kalba skirstoma į kelis pagrindinius periodus:

1. Biblinė hebrajų kalba (XII-II amžiai prieš mūsų erą).

Svarbiausi šio laikotarpio religiniai ir pasaulietinės literatūros kūriniai mūsų laikus pasiekė Biblijos (Senojo Testamento) sudėtyje.

2. Pobiblijinis laikotarpis (nuo I amžiaus prieš mūsų erą iki II a.).

Šios epochos hebrajų kalba sukurta Mišna – tradicinis žydų įstatyminių nutarimų sąvadas. Šiam periodui priklauso Kumrano bendruomenės literatūra (uolose prie Negyvosios jūros rasti rankraščiai).

Tai buvo žydų tautos kovos prieš svetimšalius užkariautojus romėnus epocha. Žydų sukilimai prieš romėnų viešpatavimą (66-70 m. ir 132-135 mūsų eros metai) buvo žiauriai numalšinti, Jeruzalė ir šventoji Jeruzalės Šventovė sugriautos, o daugumai persekiojimų žydų teko palikti tėvynę. Šie įvykiai turėjo ir kalbines pasekmes: tiek tremties šalyse, tiek ir tėvynėje žydai atsidūrė kitakalbių gyventojų, kurie kalbėjo aramėjų kalba, aplinkoje ir todėl savo kasdieniniame bendravime vis daugiau jų naudodavo ją.

II a. hebrajų kalba nustojo būti šnekamąja kalba.

3. Talmudo ir masoretų epochos hebrajų kalba (III-IX a.).

Nors hebrajų kalba jau nebuvo šnekamoji kalba, ji nebuvo užmiršta: ja toliau meldėsi, skaitė šventas knygas, rašė. Po šios epochos išliko religinės poezijos (pijut) kūriniai hebrajų kalba, Biblijos aiškinimas (midraši). Tuo pačiu metu ši ir aramėjų (artima hebrajų k.) kalbos įtraukiamos į žydų kultūrinio gyvenimo sferą: aramėjų kalba parašyta didelė Talmudo dalis.

Svarbiausias šio laikotarpio žydų filologų (masoretų – ,,tradicijos sergėtojų“) pasiekimas – sukurta tiksli hebrajų kalbos balsių garsų per ypatingus ženklus  נְקוּדוֹת (nekudot) užrašymo sistema. Tuo metu žydų rašte (kaip daugelio kitų semitų tautų) buvo tik priebalsių žymėjimo raidės, o balsiai liko nepažymėti. Iškilo grėsmė pamiršti teisingą šventų Biblijos tekstų tarimą. Dabar Biblijos tekstai buvo aprūpinti ženklais, kurie žymėjo balsius ir tikslino kai kurių priebalsių tarimą. Nuo šiol hebrajų kalboje naudojama masoretų sukurta ženklų tarimo (skambėjimo) sistema.

4. Viduramžių hebrajų kalba (X-XVIII a.).

Hebrajų kalba lieka žydų kultūros kalba, kuri apjungė Europos, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalyse gyvenančius tėvynainius. Šios epochos literatūra hebrajų kalba labai plati apimtimi ir įvairiapusiška: poezija (pavyzdžiui, nuostabi X-XIII a. Ispanijos žydų poezija), mokslinė literatūra (filosofinė, geografinė, istorinė, filologinė, medicininė ir pan.), Biblijos bei Talmudo komentarai (pavyzdžiui, garsūs XI-XII a. Raši parengti komentarai), kabalistinė literatūra ir t.t.

5. XIX a. hebrajų kalba.

XIX a. žydų kultūra (iš pradžių Vakarų Europoje, o vėliau ir Rytų Europos šalyse) priartėja prie šiuolaikinės europinės: atsiranda laikraščiai ir žurnalai hebrajų kalba. Literatūroje hebrajų kalba vystosi šiuolaikiniai žanrai (pavyzdžiui, romanas), knygų puslapiuose hebrajų kalba atsiranda šiuolaikinė tematika. XIX a. literatų ir publicistų kūryba, ypatingai puikaus žydų rašytojo Mendele Moicher Sforim (1835-1917), paruošė kalbinę aplinką hebrajų kalbai – šiuolaikinei gyvai kalbai atgimti.

7. Atgimusi hebrajų kalba (nuo XX a. pradžios).

XIX ir XX a. sankirtoje įvyksta nebuvęs žmonijos istorijoje įvykis – mirusios senos kalbos atgimimas. Mirusiomis įprasta laikyti kalbas, kurios netarnauja kasdieniniam šnekamajam bendravimui, nėra niekam gimtosios nuo vaikystės, netgi jeigu kalbos (kaip lotynų ir viduramžiais sanskritas) ir buvo naudojamos raštijoje bei literatūrinėje kūryboje. Kalba, kuria niekas nekalba – mirusi. O kaip žinoma – mirę neatgimsta. Taip visi galvojo. Bet įvyko tai, kas neįmanoma: 18 šimtmečių egzistavusi tik knygose ir maldose kalba vėl tapo visos tautos gyva šnekamąja kalba. Entuziazmas ir nacionalinis sąmoningumas padarė tai, kas laikyta neįmanomu.

<…>.


1Šošana, Blium; Chaimas, Rabinas. 1990. EIO MCIREK ,,TCHIJA“. Psl. 345-352.

http://babylonians.narod.ru  


**********


Hebrajų kalba – atgimusi Izraelio kalba

Ben–Jehuda
Ben–Jehuda

Žmogus, kuris sukūrė hebrajų kalbos atgimimo stebuklą, gimė 1857 m. (pagal kitus šaltiniu 1859 m.) Rusijos imperijoje, Vilniaus gubernijos Lužki miestelyje (dabar Lietuva), chasidų šeimoje. Tai buvo Lazaris Perelmanas [slapyvardis Ben–Jehuda]. 1877 m. baigė Daugpilio realinę mokyklą, paskui išvyko į Paryžių, kad taptų gydytoju. Tačiau greitai jo gyvenimas pasikeitė. Po metų Paryžiuje laikraštyje ,,Ha Šahar“ Ben–Jehudos slapyvardžiu paskelbė straipsnį ,,Žgučij vopros“ (,,Opus klausimas“), kuriame pirmą kartą suformulavo dvasinio centro visai žydų tautai Palestinoje įkūrimo idėją. Ben–Jehuda svarbiausiu žydų tautos atgimimo elementu laikė hebrajų kalbos – kasdieninio bendravimo kalbos atgimimą. Savo straipsnyje autorius rašė: ,,Jeigu mes norime, kad Izraelio vardas nebūtų užmirštas, mes turime sukurti kažką, kas galėtų tarnauti centru visai mūsų tautai – tarsi širdis organizme, iš kurios kraujas skubės į arterijas ir gyvenimu pripildys nacijos kūną. Šis ,,kažkas“ – gyvenvietės Palestinoje…Kodėl kai kurie mūsų žmonės pareiškia, kad mes netinkame savarankiškam nacijos gyvenimui? Tik todėl, kad nekalbame bendra kalba? Argi mes, žydai, neturime kalbos, kuria galime rašyti apie viską ką norime pasakyti ir kuria net galime kalbėti tam išreiškę savo valią?“

1881 m. Eliezeris Ben–Jehuda atvyko į pažadėtąją Žemę. Išlipdamas Jaffos krante jis paėmė žmoną už rankos ir prisiekė, kad nuo šiol kalbės tik hebrajų kalba. Susižavėjęs Ben–Jehuda aprašė savo pirmuosius pokalbius hebrajų kalba: jis pradėdavo pokalbius su įvairių profesijų žydais – pavyzdžiui, viešbučio šeimininku ar vežiku, kurie nors ir su klaidomis pakankamai laisvai kalbėdavo hebrajų kalba. Tačiau Ben–Jehuda norėjo, kad Palestinos žydai kalbėtų tik hebrajų kalba. Todėl kada 1882 m. pas jį šeimoje gimė pirmagimis Ben-Cionas Ben–Jehuda (tapęs labiau žinomu Itamaro Ben-Avi vardu), Ben–Jehuda žmoną Deborą paprašė pažadėti, kad jos pirmojo naujoje istorijoje vaiko gimtoji kalba bus hebrajų kalba. Ben–Jehuda galvojo, kad tai labai svarbu kalbos atgimimo sėkmei, nes tokio vaiko tėvai ir jų svečiai su juo bus priversti kalbėti tik hebrajų kalba. O kai vaikas pradės kalbėti pats, pas Ben–Jehudą atsiras gyvas kalbos atgimimo galimybės įrodymas.

Ben–Jehuda suprato, kad svarbiausia, o gal ir vienintelė kalbos atgimimo sąlyga bus pergalinga tik tada, kai hebrajų kalba laisvai prabils naujoji karta. Todėl kada 1882 m. prie Jeruzalės Pasaulinio žydų aljanso veikusios mokyklos ,,Biblija ir darbas“ direktorius Nisimas Bechar pasiūlė Ben–Jehudai mokytojo pareigas, jis priėmė pasiūlymą. Direktorius neabejojo dėstymo mokykloje  hebrajų kalba būtinumu, nes tik tai leistų apjungti vaikus iš įvairių žydų bendruomenių – juk pas juos be hebrajų kalbos nebuvo kitos bendravimo kalbos. Ben–Jehuda taip pat suprato, kad nėra kitos priemonės kalbos atgimimui: jeigu besimokantys vaikai įsisavins hebrajų kalbą mokykliniame amžiuje, tai kai jie išaugs jis taps vienintele jų kalba. ,,Hebrajų kalba – rašė jis, – iš sinagogos pereis į mokyklą, iš mokyklos – į namus…ir atgims“ (Ha-cvi, 1886).

Mokymą hebrajų kalba lydėjo sunkumai – trūko parengtų mokytojų, vadovėlių, pagalbinių priemonių, terminologijos ir t.t. Tačiau su laiku šios kalbinės problemos buvo išspręstos ir išaugo tik hebrajų kalba kalbanti jaunoji karta. Tai buvo atgimusios kalbos sėkmė.

Mokymo įstaigos tapo pagrindiniu ,,kalbos karo“ frontu – hebrajų kalba jose turėjo konkuruoti su vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis. Esminiu lūžio momentu tapo 1913 metai: hebrajų kalbos šalininkams Haifos Technologijos institute (Technione) pavyko nugalėti vokiečių kalbos, kuri tada laikyta mokslo ir technologijų kalba, šalininkus. 1922 m., jau mirus Ben–Jehudai, ,,kalbos karas“ buvo pabaigtas – hebrajų kalbai buvo suteiktas oficialios Erec-Izraelio (Izraelio žemės) kalbos statusas.

Žinoma, Ben–Jehuda nebuvo vienintelis siekęs hebrajų kalbos atgimimo žmogus, bet jis užsitarnavo didžiausią tautiečių susižavėjimą. Ben–Jehuda tapo žmogumi, kuris iš vietos nustūmė laviną iššaukusį pirmąjį akmenį.

<…>.



http://callofzion.ru/pages.php?id=572

Praktinė hebrajų kalbos gramatika: http://tora.lt/index.php?psl=108&i=0&d=0&klb=1


Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.