Ištrauka iš Saros Veiss – Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“

Liudija Dovydas Leibas Aires



1940-ųjų vasara. Baltijos šalys, t. t. ir Lietuva, buvo prijungtos prie Sovietų Sąjungos. Rusų kareiviai buvo visur ir pirko viską, ką matė jų akys. Vėliau viskas buvo nacionalizuota, parduotuvės taip pat, todėl nebuvo nei kur įsigyti prekių, nei sąlygų atnaujinti parduotuvių atsargas.

Aš gyvenau mažame Lietuvos štetle – Dusetose. Mūsų namo priestate turėjome nedidelę avalynės parduotuvėlę. Ir nors prasidėjus rudeniui, pertvarkiau krautuvėlę taip, kad ją būtų galima apšildyti šaltomis žiemos dienomis, parduoti jos nepavyko.


Mano paskutinis Šabas štetle   


Tą 1940 m. lapkričio šeštadienį pirmą valandą dienos aš išsiruošiau pasivaikščioti su savo vyresniuoju sūnumi, šešiamečiu Judeliu. Šaltis skverbėsi iki kaulų, bet mes buvome tinkamai tokiam orui apsirengę. Šeštadienio diena buvo taiki. Aplinkui matėsi žmonės, iš kurių dauguma buvo iš sinagogos einantys namo pagyvenę senoliai. Šeštadienį buvo galima pajusti vidumi. Man buvo patraukli tylaus ir taikaus štetlo aplinka ir atrodė, kad aš jo ilgai nemačiau.

Mielai bendraudami su sūnumi, mudu ėjome vis tolyn į štetlo pabaigą. Kai atsisukome atgal, kad grįžtume namo, prie mūsų priėjo kokių penkiolikos metų mergaitė. Ji buvo nusiminusi. Lėtai ir drebančiu balsu ji ištarė: ,,Šalom Šabat“ ir jau šnibždėdama pridėjo: ,,Eikite namo“. Aš girdėjau jos širdies dūžius. Drebančiu balsu ji tęsė toliau: ,,Jie apsupo jūsų namą“. ,,Kas?“ – paklausiau aš. ,,Kareiviai. Jie ieško jūsų“.

Aš buvau visiškai ramus, nes žinojau kad niekuo nenusikaltau. Tačiau kai pasakiau mergaitei, kad nieko nebijau, pajutau, jog mano gyvenime turi kažkas pasikeisti. Aš pakėliau sūnų. Jis apsikabino mane, paglostė mano kaklą ir prisiglaudė taip, tarsi būtų taip pat kažką pajutęs. Susijaudinusiu balsu jis išlemeno: ,,Tėti, kas su tavimi atsitiko?“ Iš nuraminau jo baimes: ,,Nieko, vaike mano. Eikime namo. Jie laukia mūsų.“ Gatvė buvo pilna žmonių. Štetlas buvo mažas, dauguma jo gyventojų buvo giminės arba geri draugai. Prie įėjimo į namus stovėjo uniformuotas žmogus. Aš nežinojau kas jis toks ir kokios jo pareigos, tik ant jo kepurės pastebėjau raudoną pjautuvą. Pasakiau jam, kad esu šio namo šeimininkas ir kad ant mano rankų vyresnis sūnus. Vyriškis palydėjo mane į vidų – kambaryje manęs jau laukė komisaras.

Namuose buvo mano žmona Teibla, jaunesnysis sūnus Ichakas Chaikelis, sutrikusi uošvė Sara Aires ir mano seserys Chaja ir Rivka, kurios tą šeštadienį svečiavosi pas mus. Užėjęs buvo ir kaimynas Kahatas Kaganas su žmona. Visiems jiems buvo liepta sėdėti ant grindų ir niekur neišeiti.

Komisaras iš kišenės išsitraukė popieriaus lapą, kurį, pasak jo, pasirašė vyriausias komisaras. Tai buvo leidimas daryti kratą mano namuose. Buvau apkaltintas prekių parduotuvėje slėpimu ir tuo, kad tvarkiau parduotuvės apšildymą tam, kad jos neparduočiau. ,,Tai netiesa!“ – pasakiau aš, bet komisaras nieko neatsakė.

Jie apieškojo visas vietas, bet paslėptų prekių nerado. Tada nutarė paimti namie ir parduotuvėje buvusias prekes – odą, avalynę, bet aš neleidau. ,,Tai, tikriausiai, klaida!“ – pasakiau. Jie nutarė, kad šios prekės liks kambaryje tol, kol patikrins ir nuspręs ką su jomis daryti. Mudu su žmona pasirašėme, kad viskas liks ten, kur yra. Susiruošus išeiti, komisaras parodė į mane ir perspėjo, kad jeigu būsiu kviečiamas į policijos nuovadą, turiu tuoj pat atvykti.

Namuose įsiviešpatavo įtampa. Moterys pradėjo verkti. Aš jas nuraminau: ,,Nesvarbu. Viskas bus tvarkoje. Jie išsiaiškins, kad esu nekaltas“. Tačiau pats buvau neramus. Aš jaučiau, kad įvyks didelė bėda, tačiau nežinojau kokia. Neturėjau laiko galvoti. Vėl atsidarė durys ir į kambarį įėjo du policininkai – man buvo liepta su jais vykti į policijos nuovadą.

Policijos nuovadoje su manimi elgėsi mandagiai. Man paaiškino, kad kadangi parduotuvė užregistruota mano žmonos vardu, ji yra kaltinamoji ir bus areštuota. ,,Ką? – sušukau aš. – Ji vaikų motina! Taip negali būti! Aš nepripažįstu jokios kaltės!“ Dar pridėjau, kad parduotuvė registruota jau ne jos vardu, o kad būtent aš esu savininkas ir net tada, jeigu būtų kaltinimas, aš paneigčiau jį. Policininkas šito laukė. Jis užrašė viską ką sakiau, aš pasirašiau ir išėjau namo.

Jau buvo vėlyvas šeštadienio vakaras. Gatvėje buvo tamsu ir lempos tik vos vos ją apšvietė.

Mano sugrįžimas namo tapo didelio džiaugsmo priežastimi, bet neilgam. Vaikai jau miegojo. Aš pagalvojau, kad gerai jog jie dar maži ir ne viską supranta. Negalėjau užmigti. Negalėjau suprasti ko iš manęs nori. Aš galvojau ir bijojau, kad galiu būti atskirtas nuo savo namų, žmonos ir dviejų mylimų vaikų. Nematydamas jų, negalėčiau išgyventi ir vienos dienos.

Aš neturėjau daug laiko, kad tai suvokčiau. Po valandos atsidarė durys ir įėjo du policininkai. ,,Jūs areštuojamas ir turite eiti su mumis. Galite užvalgyti, tačiau jums neleista nieko pasiimti su savimi“. Buvo jau vidurnaktis. Aš paprašiau leisti nueiti į kitą kambarį ir pabučiavau savo mažylius. Tai buvo paskutiniai mano bučiniai – su jais atsisveikinau amžinai.


Nuosprendis – penki įkalinimo metai


Tai buvo pirmoji mano naktis policijos nuovadoje. Aš galvojau apie savo vyresnįjį sūnų – tokio nuostabaus ir protingo vaiko nerasi visame pasaulyje. Negalėjau įsivaizduoti, kaip galėsiu gyventi be savo žmonos ir vaikų. Prieš mano akis praėjo visas mano gyvenimas. Naktis buvo nesibaigianti…Tačiau tuo pačiu metu aš pasijutau laimingas, nes būtent aš buvau ten, kur mano šeima, kad žmona ir vaikai vis dar mūsų namuose.

Švito. Kambarys, kuriame praleidau naktį, buvo užrakintas. Aš atidžiai klausiausi. Netikėtai išgirdau pokalbį telefonu. Vargas man! Aš supratau, kad jie areštavo ir mano žmoną. Pradėjau bėgioti po kambarį, paskui, tikėdamasis ką nors pamatyti, priėjau prie lango. Po kurio laiko sugrįžo policininkai ir iš jų pokalbio sužinojau, kad suimant mano žmoną, ji pažadino vaikus ir pasakė: ,,Aš neisiu. Geriau nušaukite, bet negalite mane atimti iš mano mažylių!“. Dar išgirdau, kad vaikų močiutė paėmė anūkus ir pasakė: ,,Eik, dukra mano. Aš pasirūpinsiu jais ir niekam jų neatiduosiu. Pas tave ir tavo vyrą ateisiu kai tik galėsiu“. Jos apsikabino ir graudžiai pravirko. Išlydėdama marčią, mano mama šūktelėjo: ,,Jeigu pasaulyje yra Dievas, jis nepaliks mūsų!“.

…Iš pradžių mus su žmona Teibla išvežė į Zarasų kalėjimą ir labai greitai į kalėjimą Utenoje. Mane nuvedė į kamerą, kurioje jau buvo keli vyrai. Žmoną – į tuščią. Jos riksmas, permušantis nakties tylą, vis skambėdavo mano ausyse ir aš iki šiol negaliu to ištrinti iš atminties.


Kai mane išvedė ir pasodino koridoriuje, aš puoliau į žmonos kameros pusę ir kol sargybinis pradėjo rėkti ant manęs, jai dar spėjau greitai pasakyti: ,,Laikykis! Viskas bus tvarkoje!“ Po viltingų žodžių man pasidarė lengviau.

Nežinau kur išvedė žmoną apklausai, nes sekančią dieną ją pervedė į kitą vietą. Mane antrą valandą dienos pakvietė: ,,Aires, ateik!“

Buvau atvestas į kabinetą, kuriame jau sėdėjo tardytojas. Su manimi jis kalbėjo mandagiai, bet šaltu tonu: ,,Jūs norite sugrįžti namo. Pasakykite, kur slepiate prekes ir išeisite namo“. Aš atsakiau: ,,Visos kameros sienos išrašytos žodžiais, kurie štai ką parodo – Stalinas stovi su gėlių puokšte vienoje rankoje, o kita apkabinęs vaiką. O ką padarėte jūs? Iš mažų vaikų atėmėte jų motiną ir pasodinote į kalėjimą!“

,,Atsakinėkite tik į užduodamus klausimus,“ – pakeltu tonu pasakė tardytojas. Aš atsakiau, kad kol nesužinosiu jog mano žmona išleista ir yra su savo vaikais, nepasakysiu nei žodžio. ,,Galiu ginčytis, kad ką nors pasakysite,– atsakė jis ir šūktelėjo kareiviui: – Išveskite!“ Šis tuoj pat mane nuvedė į rūsį.

Rūsyje mano kelius jau siekė vanduo. Pro mažą langelį mane stebėjo sargybinis. Vandenyje išstovėjau dvi valandas. Po to mane vėl užvedė į viršų. Aš sunkiai kėliau kojas – mano batai buvo pilni vandens. Vanduo sunkėsi ir iš mano rūbų, todėl pasilenkiau, kad nors šiek tiek išgręsčiau savo sušlapusias kelnes. Tardytojas nerimo: ,,Ir taip, kur slepiate prekes?“

,,Nesuprantu, ko norite iš manęs,“ – vis kartojau aš.

Taip slinko laikas. Mano žmona suimta išbuvo devynias dienas ir kada ją paleido, ji man persiuntė siuntinuką – taip buvome susitarę, kad žinočiau apie jos paleidimą. Mane trylika dienų laikė tardymo izoliatoriuje, o paskui vėl grąžino į Utenos kalėjimą.

Buvau apkaltintas atsisakęs perduoti prekes. Nepadėjo nei mano advokato argumentai, nei aštuoniolikos žmonių liudijimai. Tai buvo demonstratyvus procesas, kad išgąsdinti kitus. Vis nauji suimtieji pildė kalėjimą ir dauguma iš jų buvo prekybininkai ir bakalėjininkai. Ar kas galėjo pagalvoti apie tokį mūsų likimą Sovietų Sąjungoje? Juk jie šiltais žodžiais kreipdavosi į mus, šlovingus žodžius sakė, dainavo dainas ir rengė mums koncertus. Jie sustodavo gatvės viduryje ir į žmonių minią iš sunkvežimio viršaus pabirdavo aktoriai. Ar galėjo šie žmonės blogai elgtis su niekuo nekaltais žmonėmis? Per kurį laiką Utenos kalėjimas prisipildė žmonėmis ir kiekvienas iš jų užduodavo vienintelį klausimą: ,,Kodėl?“ Kalėjime atsidūrė žydai iš įvairių Lietuvos štetlų –  kiekvienas su savo skausmo naštą.

Mano teismas įvyko 1941 m. sausio 1 d. Buvau nuteistas penkiems nelaisvės metams.

1941 m. balandį į kalėjimą atėjo policininkai, įsakė susirinkti daiktus ir eiti prie sunkvežimių. Mums nebuvo leista atsisėsti – turėjome atsiklaupti ir buvo uždrausta šnekėtis. Mus atvežė į kalėjimą Vilniuje, kuriame išbuvome dvi savaites. Į Vilnių atvažiavo mano žmona Teibla, kad pamatytų mane ir perduotų šiltus drabužius. Mes kalbėjomės per geležines grotas. Daugiau verkėme, negu kalbėjomės. Tarsi mūsų širdys jautė, kad tai yra paskutinis mūsų pokalbis.  Pamenu, mane dar aplankė Miša Slepas, Dusetų štetlo gyventojas, ir tai buvo paskutinis žmogus, kurį mačiau Vilniuje.


Pečioros rajonas, 37-asis lageris


1941 m. balandžio 30-osios rytas. Buvo įsakyta nusirengti – vyko mūsų rūbų patikrinimas. Paskui mus mašina atvežė į geležinkelio stotį, bet taip, kad niekas nepamatytų. Joje buvome perduoti automatais ginkluotiems kareiviams. Kiekvienas bandymas pabėgti buvo pasmerktas. Mus suleido į gyvulinius  vagonus. Mūsiškiame buvo 40 žmonių.

Traukiniui pajudėjus, pradėjau drebėti. Buvau begarsis. Kur jie mus veža? Šito niekas nežinojo. Traukinys judėjo laukais ir miškais. Vagono ratai judėjo ritmiškai, garsiai ir lengvai. Negalėjau užmigti, nes galvojau apie tai, koks manęs laukia likimas, ką dabar daro mano žmona ir vaikai. Kol neužmigau, viskas buvo, tarsi, šalia mano sąmonės, lyg filmas. Aš varčiausi nuo šono ant šono ir staiga garsiai sušukau. Šalia gulintis kaimynas sučiupo mane ir sušnibždėjo: ,,Ko rėki?“

Kareiviai mus pažadino anksti rytą. Jie atstūmė sunkias vagono duris, ,,pavaišino“ niuksais ir valdžios demonstravimu. Traukinys stovėjo mums nežinomoje stotyje. Po patikrinimo gavome šiek tiek atsigerti ir pavalgyti. Apsidairęs per atidarytas duris aplinkui, ant vieno iš namų pamačiau užrašą ,,Gegužės pirmoji“.

Mes važiavome dienomis ir naktimis. Vienoje iš stočių traukinys stovėjo dvi dienas. Tada gavome duonos ir žuvies, kurią ne kiekvienas galėjo valgyti. Duona greitai pasibaigė. Atsigėrę šalto vandens, daugelis susirgo ir buvo perkelti į specialią mašiną. Tie, kuriuos hospitalizuodavo, niekada nesugrįžo.

Mūsų sunki kelionė tęsėsi toliau. Po dviejų dienų vėl gavome duonos. Vagono duris atstumdavo tris kartus per dieną. Rytais ir vakarais būdavo patikrinimas, bet nedidelį maisto davinį gaudavome tik vieną kartą per dieną.

Mes pradėjome priprasti prie situacijos, kurioje atsidūrėme. Gulėdami pasakodavome istorijas, kuriomis kiekvienas išliedavome širdies skausmą. Su mumis buvo ir du rusų kariškiai, kuriuos Vilniuje nuteisė penkiolikai metų sunkiųjų darbų. Atsimenu, kad vienas iš jų man vis sakydavo, kad liksiu gyvas.

Mūsų mėnesio kelionė baigėsi. Atstumus vagono duris pamatėme, kad aplinkui kareiviai ir šunys. Išlipę turėjome sėdėti – stovėti buvo uždrausta. Mūsų asmeniniai daiktai buvo specialiame vagone, iš kurio juos traukė ir pagal vardus kvietė atsiimti. Įkalinti rusai užšokdavo ant mūsų ,,turto“ ir išsirinkę vertingesnius daiktus, likučius numesdavo ant žemės. Kai palikome šią vietą, ji atrodė tarsi po pogromo…

Mano laimei maniškis ,,turtas“ buvo su manimi – jis tilpo maiše per petį. Jo turinys buvo menkas – du kostiumai, megztinis, kelios poros naujų batų ir apatiniai drabužiai. Lydimi ginkluotų kareivių ir šunų vėl pajudėjome, tačiau kur – nežinojome. Priėjome plačią užšalusią upę, tačiau jos krantuose jau matėsi vanduo. Manau, mūsų buvo apie du tūkstančiai. Upę perėjome grupėmis. Aš buvau labai pavargęs nuo kelionės ir petį spaudžiančio maišo.

Buvome patalpinti žmonėmis pripildytame dideliame barake. Čia sutikau žydus iš įvairių vietų. Atsisėdau ant savo maišo ir užmigau. Kai pabudau, pajutau, jog esu žemiau nei prieš užmigdamas. Mano maišas buvo suplėšytas ir iš jo dingo batai ir megztinis – juos kažkas pavogė. Aš susijaudinau. ,,Jeigu būčiau žinojęs, kad mane veža į Rusiją, būčiau iššokęs iš traukinio ir puolęs po jo ratais“, – pasakiau šalia manęs buvusiam lietuviui. Žmogus taip nusijuokė, kad net jo pilvas pajudėjo. ,,Kvailas tu vaikinas, – atsakė jis man. – Tu dar jaunas ir nieko nežinai“. Minutę pajutau nusivylimą, bet paskui vėl pradėjau galvoti: ,,Man reikia susitvarkyti su likimu, nes turiu grįžti pas žmoną ir vaikus, kurių prisiminimas manęs niekada neapleidžia. Ką jie dabar veikia? Kaip gyvena be manęs?“ Šios melancholiškos mintys praėjo per mano protą, tačiau vieną gerai žinojau: aš turiu būti stiprus ir pasipriešinti viskam, kas trukdys sugrįžti pas artimuosius.

Praėjo dvi dienos. Mums davė guminius batus ir autus, kuriais apsivyniojome kojas. Buvome padalinti į grupes po šimtą žmonių ir pėsčiomis išėjome į Pečioros lagerį.

Buvo birželis, lijo. Atvykome į 37-ame kilometre esantį lagerį, kurį sudarė trys dideli barakai. Jis buvo aptvertas spygliuotos vielos tvora, o virš įėjimo vartų kabėjo transparantas ,,Mes laiminame Staliną“.

Tarp šio lagerio nuteistųjų buvo žydai iš įvairių vietų, bet dauguma iš Lenkijos. Tarp jų buvo neaukštas, bet stiprus, vyras, tik bėda tame, kad mes, litvakai, sunkiai suprasdavome ką jis kalba. Jis perspėjo visus, kad saugotumės vagių ir pasiūlė man parduoti geresnius savo daiktus, vietoj jų įsigyjant maisto. Atvedė man pirkėją, kuriam už 60 rublių pardaviau kostiumą. Dar du, vieną iš kurių dėvėjau, pasilikau sau.

Mus išstatė, suregistravo ir įleido į baraką. Gavome sriubos, sukramtėme po gabaliuką duonos ir šiek tiek pavaikščiojome po patalpą. Buvau labai pavargęs, todėl tik padėjęs galvą ant savo maišo – užsnūdau. Mus pažadino ketvirtą valandą nakties. Aplinkui buvo didelis sąmyšis, o kalbantys ir rėkiantys girdėjosi iš visų pusių. Į mano klausimą ,,Kas atsitiko?“, buvo atsakyta, kad visus apvogė. Aš žvilgtelėjau į savo daiktus ir supratau, kad man trūksta kostiumo. Dabar turėjau tik vieną – tą kurį dėvėjau. Atmosfera buvo nejauki. Jautėmės tarsi po gaisro ir be šanso išsigelbėti. Rodės, iš po kojų slysta žemė. Šaltis ir karštis praėjo visu mano kūnu. Aš sučiaupiau lūpas ir nutariau tylėti. Svarbiausia – išsilaikyti!

Buvome suskirstyti į darbo grupes. Mūsiškės vadu buvo lietuvis iš Šiaulių. Grupėje buvo keturiasdešimt vyrų, iš kurių beveik visi žydai iš Lietuvos.

Išsirikiavome lauke, gavome įrankius ir išėjome į liniją. Sniegas jau tirpo ir aplinkui matėsi balos. Vanduo tekėjo siaurais kanalais keliu ir man atrodė, kad jį kažkas stumia.

Mes prisijungėme prie kitų grupių ir energingai ėmėmės darbo, nors prie tokio nebuvome pripratę. Greitai mūsų delnuose iššoko didelės pūslės, bet ir toliau dirbome, kad užsidirbtume savo maisto porciją. Grįžę į lagerį po pirmos darbo dienos gavome 600 gramų duonos ir truputį sriubos. Duona buvo kieta, tarsi iškepta iš cemento, todėl ją buvo sunku sukramtyti. Sriuba buvo išvirta ir jos gailint. Pavargę suvirtome miegoti…Taip dirbome kiekvieną dieną – nuo saulėtekio iki saulėlydžio.

Kraudavome žemes į karučius ir stumdavome jas ant lentų. Mūsų jėgos seko. Už šį katorgišką darbą gaudavome normuotą kiekį duonos, kuri atitinkamai senkančioms jėgoms, darėsi vis skanesnė ir skanesnė – lyg naminis tortas. Mes laužydavo ją mažais gabaliukais, kad pratęstume savo ,,šventę“.

Darbas naktimis buvo dar sunkesnis. Jis prasidėdavo penktą valandą vakare ir tęsdavosi iki septynių-aštuonių ryto. Kartą lagerio ,,vadybininkas“ pateko į mūsų baraką ir susirinko daiktus. Paklaustas kuo rengsimės atsakė, kad nuo šiol dėvėsime dryžuotą uniformą. Kada pabandėme triukšmauti, mums buvo įsakyta užtilti ir laikyti liežuvius už dantų…

…Kelias iki darbo užimdavo apie valandą. Valgyti gaudavome tik vieną kartą per dieną: jeigu įvykdydavome dienos normą – sriubos, šaukštą miežinės košės arba bulvių ir 600 gramų duonos, o  jeigu ne – tik 300 gramų duonos, neaišku su kuo išvirtos sriubos…Duona buvo iš vandens ir miltų.

Situacija darėsi nepakeliama: mes silpome, nes netikėtai pasibaigė duona. Dvi dienas jos visai negavome. Grįžę iš darbo, pavargę ir alkani sėdėjome barake ir gėrėme sriubą, kai netikėtai atsidarė durys ir įėjęs lagerio viršininkas giliu ir garsiu balsu pranešė: ,,Mes neturime duonos, nes miltais pakrauti sunkvežimiai negali pravažiuoti pažliugusiais keliais. Jus turite išeiti, kirsti medžius ir tvirtinti kelius, kuriais galėtų pravažiuoti transportas. Lageris miške ir jums nereikės toli vaikščioti. Mes gavome pjūklus ir kirvius“. Kaliniai išėjo dirbti. Vieni kirto medžius, kiti kapojo šakas arba rąstus kėlėsi ant nugarų ir nešė juos į kalną. Naktimis uždegdavome laužus, kad šiek tiek apšviestume teritoriją ir sušiltume.

Tik prašvitus dienai vėl tęsdavome darbus. Nors vos judėjome, vis tebelaukėme duonos. Rąstai buvo pakloti ir aš maniau, kad kelias sunkvežimiams bus įveikiamas. Bet kai tik ant jų užvažiavo pirmasis sunkvežimis, rąstai pradėjo skęsti ir mašina įklimpo. Mums buvo įsakyta iš sunkvežimių iškrauti maišus su miltais. Tušti jie vienas paskui kitą pradėjo judėti į kalną. Tačiau sunkvežimiams kiek pravažiavus, rąstai po jais nuskendo ir vėl iškilo problemų dėl jų tolimesnio judėjimo. Buvo dvi valandos dienos. Tai buvo trečia mūsų darbo diena – be kruopelytės maisto ir bent lašelio sriubos. Kai sunkvežimiai pasiekė kalno viršūnę, mes vėl turėjome sutampyti maišus į juos. Dirbome energingai. Sekė maišas po maišo ir sunkvežimiai buvo pakrauti. Paskutiniajam buvo atiduotos paskutinės jėgos. Dirbdami turėjome rūpintis dar ir tuo, kaip išlaisvinti kojas iš purvo: žiūrėk, tik vieną ištrauki, kita įstringa…Dirbome basi. Kai pradėjo suktis galva, pamaniau kad tuoj nukrisiu, bet dar blogiau buvo numesti  į purvą  maišą…Staiga vairuotojas pribėgo prie manęs: ,,Na, na, beždžione!“ Taip vadino kalinius. Aš pasižiūrėjau į jį ir jam, matyt, pasirodė, kad aš tuoj griūsiu. Niekaip negalėjau išlaisvinti įstrigusios kojos, o jėgų jau nebuvo. Vairuotojas paėmė nuo manęs maišą ir nunešė jį į sunkvežimį. Tada jis man buvo dangaus angelas…Jis kalbėjo rusų kalba ir, kaip man pasirodė, buvo žydas. Tai buvo pirmoji mano silpnumo akimirka…


Sunkus darbas 55 laipsnių šaltyje


Visuose lageriuose, kuriuose buvau, sutikau žydus, rusus ir lenkus. Buvo nuteistieji, kurie ten kalėjo jau kelis metus, tame tarpe ir Rusijos-Suomijos kare dalyvavę rusai karininkai.

Iš pradžių mes sudarėme lietuvišką brigadą, kuriai vadovavo lietuvis. Bet kada 1941 m. birželio 22-ąją prasidėjo karas, mes buvome išblaškyti po skirtingas brigadas. Ta, į kurią buvau paskirtas aš, vadinta ,,Lešspal“ ir buvo siunčiama išskirtinai sunkiems darbams. Mes kirtome medžius, kapojome šakas ir tampėme prie upės rąstus, kuria juos plukdė į kitas vietas. Teko rąstus tempti ir į krantą arba krauti į prekinius vagonus. Šis darbas buvo labai sunkus, o maistas – apgailėtinai skurdus. Pietums gaudavome sriubos ir šaukštą kažko ,,valgomo“, o grįžę iš darbo – 600, kai kada 700 gramų duonos, kurios dalį palikdavome atsargai. Būdavo, kad tik grįžę į baraką ir vėl išgirsdavome sireną – tekdavo keltis ir ruoštis į darbą. Kai kada tai įvykdavo dienomis, o kartais ir naktimis – po sunkaus darbo ir be jokių galimybių pailsėti.

Vasara šiame regione būdavo trumpa – po jos lietūs, sniegas ir smarkūs vėjai, o vėliau stodavo šalčiai. Oras atspindėjo mūsų būseną. Mes dėvėjome suplyšusias vilnones kelnes ir šiurkščius vilnonius paltus. Tokiomis sąlygomis buvo labai sunku dirbti, tiesiog nepakeliama. Mes pavydėjome tiems, kuriems apšaldavo kojos arba rankos, nes jie likdavo barake. Jie negaudavo maisto ir buvo alkani, bet bent jau šilumoje.


Darbas buvo alinantis. Mums neduodavo riebalų ir mūsų kūnai sureagavo į tai. Buvo labai sunku ištverti badą, todėl dauguma žmonių maisto ieškodavo šiukšlių dėžėse. Daugelis iš mūsų sutindavo, ketėdavo nuo dizenterijos ir kraujosruvų, todėl kasdien iš barakų būdavo išnešami lavonai. Gydytojai ir medicinos seselės bandydavo ligoniams padėti, bet nebuvo nieko, kas nuramintų bado jausmą. Žmonės norėjo numirti, kad baigtųsi jų kančios. Mano draugas lenkas sakė, kad aš turiu nugalėti! Man atrodė, kad joks blogis manęs nepaveiks. Kada pagalvodavau apie lagerio draugus: ,,Šis išėjo, ir anas tuoj mirs…“,  pajausdavau, kad turiu kovoti pats su savimi ir priešintis visiems išbandymams.

…Anksčiau į darbą mus žadindavo ketvirtą valandą nakties. Mes mesdavomės į virtuvę, kad gautume nors truputį karštos sriubos ir penktą jau būdavome išsirikiavę patikrinimui. Danguje dar spindėdavo žvaigždės. Šaltis atakuodavo mūsų kojas. Jis pasiekdavo ir 45 laipsnius žemiau nulio. Iš šalčio kalenome dantimis. Negalėjome kalbėti, todėl apverkdami savo skaudžią dalią, kalbėdavome mintyse patys su savimi. Tose vietose kur dirbdavome, uždegdavome laužus, kad turėtume kur nors truputį sušildyti rankas. Rąstai upėje įšaldavo, todėl kirviais skaldydavome ledą, traukdavome juos ir dėdavome ant ledo.

Kartą šaltą žiemos vakarą, siaučiant pūgai, grįžome po darbo į baraką. Tuoj po patikrinimo, net neleidus nors šiek tiek atsigerti karšto vandens, mums įdavė kastuvus ir liepė kasti sniegą. Judėti buvo sunku. Tąkart kastuvą panaudodavau ir tam, kad pridengčiau veidą nuo vėjo ir sniego. Mano kojos strigo sniege taip, kad negalėjau jų ištraukti. Vidurnaktį mes prisikasėme iki vietos, kurioje buvo daug žmonių. Išgirdome juos šaukiant: ,,Davai, davai!“ Pūga rimo, tačiau vis stiprėjo šaltis. Spindinčios danguje žvaigždės šiek tiek apšvietė aplinką. Nors mes buvome išvargę nuo dienos ir nakties darbų, mums niekas neleido pailsėti ir atgauti jėgas – turėjome ir toliau kasti sniegą. Aušra nušvietė dangų. Buvau toks bejėgis, kad mano rankos jau nebeklausė manęs. Nepaisant nuovargio, darbus turėjome tęsti toliau, nes sniegas ir toliau kaustė kelius. Atidirbę mums nustatytą darbo  laiką, buvome pakeisti kitos brigados žmonių ir sugrįžome į baraką.

Baraką apšildė šildytuvas. Nors mano veidas buvo tarsi užvirintas, bet šildytuvo šiluma nepasiekė kaulų. Vėliau apšilau, padėjau į šalį maistą ir atsiguliau. Mintyse meldžiau Dievo, kad daugiau mūsų nesiustų į nepakeliamą darbą. Tūkstančiai žmonių kasė sniegą nuo geležinkelio bėgių, kad galėtų judėti krovininiai sąstatai.

Aš pabudau iš gilaus miego. ,,Greičiau, greičiau, kelkis!“ – ragino mane. Dalis žmonių jau stovėjo patikrinimui, nors daug buvo tokių, kurie negalėjo atsikelti. Jaučiau, kad netenku paskutinių jėgų ir vilties, kad išsilaikysiu. Galų gale tai buvo tik pradžia ir pabaiga dar nesimatė. Būdamas čia, niekada neturėjau daug laiko apmąstymams. Kai esi spaudžiamas taip stipriai kaip mes, padarysi viską ir būk kaip bus. Aš nežinojau nei savaitės dienos, nei kada šeštadienis. Žiema buvo pačiame pike. Girdėjome kalbas, kad temperatūra krito žemiau – 55° C ir mes nėjome į darbą. Gulėjome ant į ką nors įsivynioję, o už barako sienų siautėjo šaltis. Šildydavomės apsėdę šildytuvą. Šalia manęs buvo žmonės sutinusiais veidais, kojomis ir neretas sakydavo, jog virš mūsų skraido mirties angelas.

Barako langeliai buvo užpustyti sunkaus sniego sluoksniu. Kai atidarė duris, į patalpą įsibrovė šaltas oras ir tarsi tankūs dūmai užpildė baraką.

1941-ųjų žiemą kasėme sniegą, kirtome medžius ir traukėme iš užšalusios upės rąstus. Sulaukiau pavasario apleistas jėgų ir balansuodamas tarp gyvenimo ir mirties…

…Vieną iš pavasario vakarų, baigiantis dienos pamainai, pas mus atvyko kariškis ir sargybinis mums liepė išsirikiuosi. Atvykėlis pradėjo vaikščioti. Tarpusavyje kalbėjomės ir patys sau svarstėme, kad mus, ko gero, išveš į frontą. Čia žmonės krito tarsi musės, be jokios vertės. ,,Gal man pavyktų fronte sunaikinti kelis Hitlerio žmones? Ir, gal būt, ten aš išgyvensiu. Netgi jeigu mane pasieks kulka, aš būsiu išlaisvintas nuo viso šito.“ – svarsčiau aš. Tarpusavyje pasidalinome savo mintimis. Paskui sugrįžome į baraką – jis buvo pilnas žmonių. Mums davė sriubos ir duonos, kurios turėjo pakakti ir sekančiai dienai. Girdėjosi balsas: ,,Valgyk. Vis tiek pasiims daiktus. Kai išgirsime sireną, visi turėsime išsirikiuoti kieme“.

Kiemas jau buvo pilnas žmonių. Mums įsakė eiti. Tačiau niekas nežinojome kur. Ėjome visą naktį ir prasidėjus naujai dienai. Sunku buvo išlaikyti atmerktas akis, o kojos buvo nepakeliamai pavargusios. Kai pasiekėme didelės upės pakrantę, pamatėme daug susirinkusių žmonių iš skirtingų lagerių. Niekas ir iš jų taip pat nežinojo, kur mus veda.

Keltai su žmonėmis plaukė vienas po kito – taip mes persikėlėme per upę ir ją supančiame miške atsigulėme ant žolės budriai saugomi sargybinio žvilgsnio. Gulėjome ir ilsėjomės. Buvome taip pavargę, kad užsnūdome. Pažadino įsakymas keltis. Mūsų grupę, vadovaujamą lietuvio ,,veterano“, sudarė apie keturiasdešimt žmonių. Kai lageryje žydai ir lietuviai būdavome kartu, rūpinomės vieni kitais ir gyvenome kaip viena šeima.

…Mus atvežė į tankų, ne vieną kilometrą besitęsiantį mišką. Tam tikroje jo teritorijoje buvo įsakyta pjauti medžius, kapoti jų šakas. Medžiai buvo didžiuliai, jų pjovimas buvo varginantis darbas. Naudojome traktorius. Dirbome nesustodami – dienomis ir naktimis taip, kad sutino mūsų rankos ir jau negalėjome išsilaikyti ant kojų…

…Čia buvo statomas aerouostas. Darbai tęsėsi, todėl laikas nuo laiko prisijungdavo vis nauji darbininkai. Baigėsi vasara, atėjo ruduo ir pasirodė pirmi žiemos požymiai. Mus sugražino į lagerį Pečioroje, padalino į brigadas ir vėl toliau tęsėsi katorgiškas darbas.

Kartą darbe susižalojau ir netekau sąmonės. Buvau išvežtas į ligoninę: apdėjus mano kūną ledais gavau stiprią infekciją, krėtė drebulys ir aš visas degiau. Ligoninėje praleidau dešimt dienų, po kurių mėnesiui buvau atleistas nuo darbų. Tris kartus per dieną gaudavau 400 gramų duonos ir sriubos. Visą dieną aš paprastai vaikščiodavau ir šiek tiek padėdavau virtuvėje, lupdavau bulves ir už tai gaudavau maisto. Kiti atleisti nuo darbo dėl ligų darė tą patį. Nepaisant to, kad gaudavome šiek tiek maisto, visada buvome alkani. Anksčiau mes valgėme žalias bulves ir kai pavykdavo rasti truputį druskos – tai buvo didelė sėkmė.

Mėnesio pabaigoje medicininė komisija nutarė, kad turiu būti paskirtas į brigadą, kuri dirba lengvesnius darbus. Jos brigadininku buvo žydas Bronsteinas. Jis buvo advokatas iš Čarnovicų. Beveik visi brigados nariai buvo žydai. Dirbome įvairius darbus: transportavome vandenį, pjovėme ir kapojome medieną. Buvo ir plytų gamykla, kurioje taip pat dirbdavau. Su mumis ,,paskirtas rabinas“ Margulis buvo taip pat iš Čarnovicų. Jo dėka žinojome savaitės ir šventines dienas, nors mus užstatydavo dirbti ir per Jom Kipurą. Būdavo taip, kad už  Margulį dirbdavome ir mes – pavyzdžiui per Šabą.

…Dirbome nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Neretai pavydėdavome žmonėms, kuriems nušaldavo pirštai. Aš nekartą juos kišau į vandenį, kad jie apšaltų, bet kai skausmas pradėdavo pjauti tarsi peilis, imdavau galvoti ką gi su savimi darau. ,,Laikykis!“ – sakydavau sau ir išsivalydavau rankas. ,,Juk tau dar reikės rankų. Laikykis iki pabaigos ir nepasiduok. Tavo žmona ir vaikai laukia tavęs.“ – imdavau skatinti pats save. Iki šiol mano pirštai pažeisti, o šaltomis dienomis jie peršti.

Su mumis buvo rudaplaukis, kurį pravardžiavome Rize. Kartą jis paprašė brigadininko, kad šis leistų jam uždegti laužą ir sušilti prie jo. Kirsdamas laužui šakas jis nusikapojo didįjį pirštą, dėl ko buvo atleistas nuo sunkių darbų. Daugelis vaikinų padarė kažką panašaus. Po kelių mėnesių nuteisti lenkų tautybės žmonės buvo išleisti iš lagerio ir pašaukti tarnybai į lenkų armiją. Bet Rize, kurį prisimenu kaip simpatišką vaikiną, armijai netiko. Mūsų brigadą papildė nauji žmonės. Tęsėsi darbai, žiema ir 1942-ieji.


Vadovaujami negailestingų banditų


Buvau paskirtas sodo sargybiniu…

Iš lysvės išsiroviau ridikėlį ir nors jis buvo dar mažas, suvalgiau, kad nors kiek numalšinčiau alkį. Buvo akivaizdu, kad norint išlikti gyvam, reikia valgyti. Valgyti viską, kas papuola po ranka.

Daržininkystės sezonas šiame regione buvo trumpas – vos trys mėnesiai. Sodą saugodavau naktimis. Ypatingai jame augančius tabako lapus, kurie buvo jau pakankamai dideli. Sodas buvo didelis, prie įėjimo į jį buvo įrengtas požeminis šiltnamis, uždengtas stikliniais langais. Jame darbavosi du žmonės, prižiūrintys sėklas ir daigus. Jie buvo pikti žmonės.

…Aš sekiau sodą. Tačiau buvo aišku, kad vagys seka mane. Kai nuėjau į sodo pusę, vagys perbėgo kitapus ir naudodamiesi lazdomis ėmė skinti tabako lapus. Kaip aš galėjau sutramdyti dešimt lazdomis ginkluotų galvažudžių? Kol prisišaukiau tuos du šiltnamio darbininkus, banditai baigė savo darbą ir dingo…

Sargyba vėjuotu, lietingu ir šaltu oru būdavo sunki, o aš net ir šuns būdos neturėjau, kad galėčiau pasirsislėpti joje.

Vieną iš sargybos naktų buvo stipri vėtra, lietus su ledais, todėl negalėjau išstovėti lauke. Aš vaikščiojai iš vienos pusės į kitą ir jaučiau, kad baigiuosi. Mano vilnonis paltas buvo permirkęs, todėl su didelėmis pastangomis aš nusigavau iki šiltnamio ir pasiprašiau į jo vidų. Maldavau, kad mane įleisti, bet durų niekas neatidarė. O juk tokiu oru geras šeimininkas ir šuns į lauką neveja! Ir dabar, praėjus šitiek metų, susapnavęs tos audringos nakties įvykius, prabundu išpiltas šalto prakaito. Aš atsiguliau šalia šiltnamio, užsiklojau šiaudais ir nors buvau šlapias, sušilau ir užmigau. Pabudau su dienos šviesa. Negalėjau ištarti nei vieno žodžio…Aš pakeičiau šiaudų ryšulį ir nubėgau pasižiūrėti kas darosi sode. Lietus ir ledai viską išdaužė, tačiau net ir tokiu oru vagys buvo aktyvūs ir nuskynė didžiąją tabako lapų dalį.

Aš pasiskundžiau, kad vienas negaliu saugoti teritoriją, todėl netrukus paskyrė dar vieną sargybinį –  tokį pat alkaną kaip ir aš. Kai atėjo naktis, kiekvienas iš mūsų nuėjome saugoti savo dalies.

Vieną naktį sargybinį užpuolė grupė žmonių ir mušė lazdomis. Aš pakviečiau dirbančius šiltnamyje, bet užpuolikai su tabaku spėjo pabėgti.

Vagių veiksmus iššaukdavo badas, kuris stipriai slėgė žmones. Kaip išgyventi? Tai buvo pastovi alkanų žmonių problema. Kai nebūdavo maisto, žmonės griebdavosi rūkimo ir kad gautų tabako atiduodavo visą duonos porciją. Jaučiau, kad saugoti tokioje situacijoje aš negaliu, todėl atsisakiau šio darbo ir ėmiausi kito.

Kartas nuo karto mus tikrindavo medicinos komisija, kuri nustatydavo kiekvieno fizinę būklę ir po jos mus paskirdavo į ją atitinkantį darbą. Tad keliaudavome iš lagerio į lagerį, iš darbo į darbą…

…Kartą nuo pjūklo atskilęs medžio gabalas taip trenkė į mane, kad nuo smūgio nulėkiau į duobę ir, tada atrodė, kad mano gyvenimas bei kančios beveik pasiekė pabaigą. Buvau sužalotas, todėl išvežtas į ligoninę. Po kelių dienų mane pervedė į brigadą, kuriai vadovavo žmogus pavarde Karalkovas. Jo veidas bylojo, jog jis – nusikaltėlis. Tokie tipai kaip jis jau ne vienerius metus leido lageryje, turėjo savo statusą ir buvo skiriami brigadininkais. Mes buvome labai nualinti ir kad žinotų, kad mes dar ,,neišėjome“, mums priskirdavo siaubą keliančius prižiūrėtojus. Tarp penkiasdešimties brigados žmonių buvau vienintelis žydas. Kiekvieną dieną mane siųsdavo tampyti rąstus ir dėti juos šalia geležinkelio bėgių. Tampiau juos nuo aušros iki saulės laidos. Būdavo labai šalta, bet aš pripratau ir visai bejėgis grįždavau ,,namo“. Kartas nuo karto aš pašildydavau prie šildytuvo savo paltą, įsivyniodavau į jį ir atsiguldavau. Kai šaltis pažadindavo mane, aš vėl šildydavau paltą…

Kai pavogė mano rūbus, likau tik su suplyšusiomis vilnonėmis kelnėmis, kurias virve prisitvirtinau prie kūno.

Dangus buvo ryškus, švietė mėnulis ir žvaigždės. Aplinkui nė lašo užuojautos…Buvo keturios valandos nakties ir kokie -45 ° C. Kol pasiekėme baraką, ėjome kokius tris su puse kilometrų. Jame stovėjo du šildytuvai. Mane ,,įsisūnijo“ žydai – jie kažkuo laikinai apvyniojo beveik apnuogintą mano kūną. Vakare kiekvienam iš mūsų davė po 300 gramų duonos, bet dar nespėjau įdėti į burną, kaip kažkas ją išplėšė iš mano rankų. Vėl viena diena praėjo be maisto, tačiau tai jau nebuvo naujiena.

…Ketvirtą valandą nakties buvome pakelti į darbą. Mano kūną dengė tik marškiniai ir apatinės kelnės, todėl nutariau į darbą neiti. Lenkas stovėjo prie durų ir nužvelgdavo išeinančius pro jas. Barake dar buvo gulinčių ir drebančių nuo šalčio žmonių. Lenkas prieidavo prie kiekvieno ir klausdavo kodėl nesiruošiama į darbą. ,,Aš nuogas“, – atsakiau paklaustas to paties. Jis čiupo už apnuogintos mano kojos ir pradėjo mušti. Netikėtai jis stipriai trenkė ir numetė mane prie durų. Šis sargybinis taip pat buvo nusikaltėlis. Tokie žmonės kaip jis neidavo į darbą, bet sekdavo kaip dirba kiti. Kai nusileidau ant žemės, jis pribėgo prie manęs ir toliau spardė…Sumuštas ir alkanas aš šiaip taip pasiekiau gultą ir atsiguliau. Ant mano kūno nebuvo sveikos vietos.

Buvo labai šalta. Kaip nežmoniška tokiomis sąlygomis siųsti žmones į darbą. Tądien keli nuteistieji mirė. Kai žmonės grįžo iš darbo, pro atidaromas duris kartu su jais į baraką plūstelėjo šaltis. Vienas iš nuteistųjų nuėjo prie šildytuvo, suklupo ir mirė mano akyse…

Tyrėjas pasižiūrėjo į mane ir, ko gero, pagal mano vardą nustatė, kad esu iš Lietuvos. Jis taip pat buvo iš jos. Nusikaltėlio šis paklausė: ,,Kodėl taip blogai elgėtės jo atžvilgiu? Pagal aprašą jis atleistas nuo darbo. Jis serga“.

…Keturioms dienoms likau barake. Kasdien man duodavo 300 gramų duonos, tačiau suvalgyti jos nespėdavau – ją iš mano rankų akimirksniu ištraukdavo. Negalėjau atsikelti, nes buvau žmogysta iš odos ir kaulų.

Kartą atvažiavo gydytojas ir medicinos personalas. Jie išklausė tai, ką norėjau pasakyti. Po šio vizito buvo įsakyta mane ir kitus pervežti į kitą lagerį, kuriame galėtume atstatyti jėgas ir vėl būti tinkamais darbams. Tada kojos vos išlaikė mane. Šiame lageryje išbuvau du mėnesius. Čia nedirbau ir po truputį atsigavau. Kartais skusdavau virtuvėje bulves – už tai gaudavau sriubos. Po dviejų mėnesių medicinos komisijos sprendimu buvau grąžintas į ankstesnį lagerį darbams ir vėl papuoliau pas nusikaltėlį Karalkovą. Ir vėl dirbau nuo aušros iki saulėlydžio, kai tuo tarpu Karalkovas ir draugai pasilikdavo barake, žaisdavo kortomis ir gaudavo didelę duonos porciją, o mes ir toliau gaudavome savuosius 300 gramų duonos dienai. Rytais būdavo skirtas šaukštas sriubos, vakarais – kažkas panašaus į sriubą. Jaučiau artėjančią savo pabaigą. Mano rankos buvo apmirę ir aš net negalėjau užsitraukti kelnių. Kartą vienas iš nusikaltėlių tai pastebėjo – priėjo prie manęs, pririšo kelnes prie kūno ir padėjo įsitrinti rankas, kad jos sušiltų.

Mane nedelsiant paguldė į ligoninę, kurioje praleidau dvi savaites. Mano kojos ir rankos buvo sutinusios, aš negalėjau vaikščioti, buvo atsivėrusios opos, mane kankino siaubingi skausmai. Po dviejų savaičių vėl atsidūriau lageryje, nors opos dar nebuvo užgijusios. Dažnai susitikdavau su rabinu Marguliu ir mudu vienas kitam išliedavome kankinantį liūdesį.


Aš ieškojau būdų išgyventi


Siuvykloje buvo taisomi seni drabužiai ir siuvamos pirštinės darbininkams. Darbams vadovavo man pažįstamas žydas iš Lietuvos, Kalvarijos. Rabinas Margulis patarė kreiptis į šį žydą ir paprašyti, kad priimtų į darbą. Mano nuotaika buvo labai prasta, nes visai nebeturėjau vilties išgyventi. Aš negyvenau, aš egzistavau ir kentėjau. Pagalvojau apie rabiną Margulį, kuris norėjo išgelbėti mane. Abu kartu nuėjo į siuvyklą ir mane įdarbino joje. Aš taip pat taisiau senus drabužius. Ten gaudavau maisto ir truputį pajudėdavau, nors mano kojos vis dar buvo sutinusios. Tačiau nuotaika pagerėjo neilgam – po trijų mėnesių medicininės komisijos sprendimu ir vėl buvau sugražintas į senąjį darbą. Netrukus pasklido kalbos, kad mus išveš į lagerį, kuris tokioje šaltoje vietoje, kad joje net medžiai neauga.

Atsisveikinant su siuvyklos vadovu, šis man įdavė aulinius batus, porą šiltų apatinių rūbų ir 82 rublius. Išsiskyrėme su juo tarsi būtume giminės. Su ašaromis akyse ir neištarę vienas kitam nei žodžio. Aš buvau pasiruošęs išvažiuoti…

Peizažas už traukinio lango buvo baltas – daug sniego, tačiau mano galvoje buvo tik tamsios mintys. Aš nežinojau kas darosi aplinkui ir kas manęs laukia. Tiesiog pasakiau sau: ,,Aš neturiu pasiduoti! Aš turiu viską iškęsti!“. Traukinys pajudėjo ir padidino greitį. Sekdamas traukinio ratų bildesį, aš ir toliau kalbėjausi pats su savimi: ,,Laikykis! Laikykis! Nepasiduok! Nepasiduok!“ Vagonas, kuriame buvau, buvo pilnas žmonių, bet jame viešpatavo tyla. Visi buvo užsidarę savyje…

…Virš lagerio vartų kabėjo užrašas ,,Mes laiminame Staliną“. Kiekviename lagerio kampe stovėjo po bokštą sargybai. Viskas buvo saugoma – iš čia nepabėgsi. Prasidėjo pirmoji naktis vėl naujoje vietoje…

…Mus išvedė sargybiniai. Keliai buvo užpustyti, o šaltis siekė net smegenis. Ir eidami negalėjome sušilti. Aš negalėjau net garso išleisti. Ėjome be poilsio tol, kol nepasiekėme ant upės kranto buvusios statybvietės. Mums buvo liepta pastatyti tiltą ir darbus baigti iki to, kol dar nepradėjo tirpti upę kaustęs ledas.

 …Įėjome į baraką ir šiek tek sušilome. Netrukus sugulėme, nes buvome labai pavargę.

…Sekančios dienos vakarą išėjome į darbą. Siaubingai riaumojo mašinos, o aplinkui buvo chaosas. Visur buvo žmonės. Stojo naktis ir visus uždengė šaltas rūkas. Mes vos galėjome matyti kas vyksta. Pastebėjau, kad žmonių palaipsniui vis mažėdavo. Apsidairiau ir susimąsčiau kur galėčiau pasislėpti nuo šalčio ir pailsėti nuo sunkaus darbo. Iki aušros šliaužiojau tarp rąstų, kurie turėjo tapti tilto atramomis. Prašvitus supratau, kad dirbo tik pusė iš pradžių buvusių žmonių. Mūsų brigadininkas, kuris šioje vietoje jau praleido penkiolika metų, buvo geras žmogus. Jis klausinėjo manęs kur buvau, bet jam atsakiau, kad pamečiau savo kelią ir buvau atskirtas nuo grupės. Jis patikino mane, jog susidirbsime ir aš nekantraudamas pradėjau laukti pertraukos.

Šeštą valandą ryto buvau visai ,,užgesęs“. Man sukėsi galva ir aš lyg girtuoklis vos galėjau perstatyti kojas. Mano jėgos baigėsi. Kai įėjau į baraką, kritau miegoti ir daugiau nieko nenorėjau. Kiekviena čia praleidžiama diena buvo vis baisesnė nei buvusi prieš ją. Galvoje sukosi mintis, kad turiu ieškoti būdų kaip padaryti galą mano kančioms. Aš pasižiūrėjau į žmonių barake veidus – jie visi buvo niūrūs. Man atrodė, kad pailgėjo mano nosis, kad akys dingo akiduobėse ir buvo tarsi įsuktos, rankos drebėjo ir buvo sutinusios, kojos taip pat – sutinusios, tarsi rąstai, o opos taip ir nespėjo užgyti. Aš galvojau apie visą tai ir ieškojau priemonių kaip išsigelbėti.

Ketvirtą valandą mums dalindavo duoną, kurią akimirksniu išgraibstydavo alkani žmonės. Aš nevalgydavau jos, o paslėpdavau prie kūno prisirištame maiše. Paskui apsilaižydavau sausas lūpas ir gavęs sriubos ilgai mėgaudavausi ja, kad nuryčiau iki paskutinio jos lašelio.

Gulėjau barake ir galvojau apie tai, kas bus su manimi sekančią dieną. O sekančią dieną mane išsiuntė į medicininę komisiją, kurioje kaip įprastai klausinėjo kas aš toks, iš kur ir ko atvažiavau. Komisijos vyr. gydytojas buvo rusas – visiškai žilas ir su gražia barzda. Šalia jo sėdėjo du jaunesni gydytojai – vyras ir moteris. Vyriausias gydytojas vis žiūrėjo į mane, o paskui kolegoms ištarė: ,,Pasižiūrėkite ką jie siunčia statyti tiltą. Jis labiau tiktų stovėti parduotuvėje ir pardavinėti avalynę. Jis greitai mirs!“ Ko gero, iš mano asmeninės bylos jis sužinojo, kad buvau avalynės pardavėjas ir kokias ,,nuodėmes turiu“, kad buvau išvežtas iš Lietuvos. Gydytojas parašė raštelį ir mane išvedė į ligoninę.

Ligoninė buvo didelis apšildomas barakas. Joje tarp ligonių buvo daug žydų. Dauguma iš jų negalėjo judėti. Mes gaudavome 500 gramų duonos, 10 gramų sviesto, truputį sriubos ir šaukštą kruopų. Žmonės svajojo likti čia ir negrįžti į alinantį darbą ir badą. Mačiau, kad žmonės valgydavo muilą – taip sukeldavo pilvo skausmus ir dar galėdavo kurį laiką negrįžti į darbą. Kartas nuo karto mus tikrindavo ir spręsdavo kuris jau tinkame darbui. Atlaisvintas vietas tuoj užimdavo nauji ligoniai, nes vietų ligoninėje trūko. Ar tinka žmogus darbui spręsdavo pagal jo odą: jei ji vos dengė kaulus, tokį ligonį palikdavo ramybėje, nes suprato kas jo laukia.

Mane apžiūrėjo daktaras Popovas. Išklausęs mano širdį jis pasakė, kad ligoninėje turiu pasilikti dar dviems savaitėms. Buvau sužavėtas. Žiema jau beveik baigėsi, sniego sluoksnis jau nebuvo toks storas, o naktimis būdavo lengvas šaltukas. Truputį stipresnis buvau ir aš. Po apžiūros Popovas pasikvietė mane pas save į kambarį ir pasakė: ,,Žinok, kad man gaila tavęs. Tame būvyje, kuriame pakliuvote pas mus, ilgai neištemptumėte. Aš ruošiuosi jus išsiusti į lengvesnį darbą kolūkyje. Atėjo pavasaris ir jūs truputį padirbėsite.“ Aš padėkojau jam. Su manimi jis elgėsi tarsi su savo sūnumi gailestingas tėvas. Jo veide matėsi draugiška šypsena – tokia būna darant gerą darbą. ,,Dabar galite eiti“. Aš vėl padėkojau jam. Daugiau negalėjau ištarti nei žodžio, o mano akys buvo pilnos ašarų. Manyje pabudo viltis, kad pasaulyje visada bus gerų žmonių. Apmaudu, bet šalia tokių buvo ir kitokie.


***************


Paaiškinimai


Kai kurių prisiminimuose minimų žmonių likimai:


Dovydo Leibo Aires uošvė Sara Aires (gim. 1890 m.) namų šeimininkė, pagal liudijimą nužudyta 1941 m. Dusetose [galimai 1941 m. rugpjūčio 26 d. Krakynės miške, Degučių seniūnijoje, Zarasų rajone – G. R.].

Dovydo Leibo Aires kaimynas Kahatas Kaganas (gim. 1888 m.), pagal liudijimą nužudytas 1941 m. Dusetose [galimai 1941 m. rugpjūčio 26 d. Krakynės miške, Degučių seniūnijoje, Zarasų rajone – G. R.].


Yra paliudyta, kad:


Dovydo Leibo Aires mama Bailė Rivka Aires (gim.1891 m.), namų šeimininkė, nužudyta 1941 m. Dusetose [galimai 1941 m. rugpjūčio 26 d. Krakynės miške, Degučių seniūnijoje, Zarasų rajone – G. R.].

Dovydo Leibo Aires uošvis Judelis Aires nužudytas 1941 m. Dusetose [galimai 1941 m. rugpjūčio 26 d. Krakynės miške, Degučių seniūnijoje, Zarasų rajone – G. R.]


Nerasta duomenų apie:

Dovydo Leibo Aires žmoną Teiblą Aires.

Dovydo Leibo Aires sūnų Judelį Aires (gim. 1932 m. gegužės 13 d.).

Dovydo Leibo Aires sūnų Ichaką Chaikelį (gim. 1934 m. rugsėjo 2 d.).

Dovydo Leibo Aires tėvą Chatckelį Chaikelį.

Dovydo Leibo Aires prisiminimuose minimas seseris Rivką ir Chają.


Nuotraukoje Dovydas Leibas Aires su žmona Teibla Aires (1932 m., fotografas Ch. Sneidermanas,  Rokiškis).


Parengė Gražina Ragauskaitė, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas.