Israelis Zoferis (tikroji pavardė Israelis Joffe)

Gimė 1897 m. Dusetose. Mokėsi religinėje mokykloje bei Daugpilyje (Latvija).

1919-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje.

Vėliau dirbo laikraštyje ,,Yiddishe Shtime“ (,,Žydų balsas“) Kaune, kuriame ėmė pirmuosius politinius interviu jidiš spaudai Lietuvoje, rašė laikraščiui ,,Our voice“ (,,Mūsų garsas“) ir kitiems Kaune leidžiamiems žydų periodiniams leidiniams.


Rachelė Rabinovič: Israelis Joffe, mano mamos brolis ir Dusetų malūnininko Rebo-Elijaho Joffe sūnus, buvo žinomas Zoferio pavarde, kurią jam davė vokiečiai pirmojo pasaulinio karo metais. 1941 m. birželį, vokiečių armijai užėmus Lietuvą, mano dėdė Israelis paliko savo namus Kaune ir aš jo daugiau niekada nemačiau. Kauno gete mums pasakė, kad matė jį važiuojantį dviračiu keliu iš Vilniaus į sienos su Rusija pusę. Visus karo metus mano teta tikėjo, kad jos vyras Israelis gyvas.


Alikas (Albertas) Joffe: Prasidėjus karui man buvo 9 metai. Pamenu tai – situacija buvo visai neaiški. Prasidėjus karui mano tėvai buvo pakviesti ruso pareigūno. Jo dukra mokėsi groti fortepijonu pas mano motiną, jis gerai sutarė ir su tėvu. Susitikime pareigūnas pasisiūlė padėti tėvui, motinai ir man. Apsisprendimui turėjome tik pusę valandos. Motina abejojo. Ji sirgo cukriniu diabetu, todėl bijojo nuovargio ir manė, kad rusai įveiks vokiečius. Tėvas pareigūno pasiūlymo atsisakė. Sekantį rytą mus pažadino triukšmas. Daukšos gatve Kaune judėjo gausybė žmonių. Tėvas bijojo, kad vokiečiai tuoj pradės konvojuoti žmones, tačiau neabejojo, kad to išvengs moterys ir vaikai. Todėl jis nutarė nedelsiant palikti Kauną – sėdo ant dviračio ir dingo…

Po karo sužinojome, kad mano tėvui pavyko pabėgti į Rusiją. Jo draugas iš Minsko (Baltarusija) padėjo jam susirasti mus ir mes sužinojome jo likimą: tėvą išsiuntė į Uralą. Dirbo Revdoje, vario gamykloje. Šis darbas jam padėjo išvengti tarnybos fronte.

Mama turėjo laimės išgirsti, kad tėvas gyvas. Tačiau praėjo nemažai laiko, kol jis gavo mūsų adresą ir kai 1946 m. pavasarį pasiekė Kauną tam, kad mus išsivežtų į Rusiją, Uralą, mamos gyvos jau nepamatė. Ji mirė 1945 m. rugsėjį.


Raja Krut: Mudu susitikome su Israeliu ir pasišnekėjome. Buvo aišku, kad rusai neleis jam ilgai užsibūti. Jis buvo žinomas kaip sionistas.


Alikas (Albert) Joffe: Būdamas Lietuvoje tėvas pakeitė planus – jis apsisprendė sugrįžti į ją. Todėl kad išspręstų klausimus dėl darbo, vėl išvyko į Uralą ir tikėjosi panašiai po mėnesio sugrįžti, tačiau negalėjo atvykti ir mūsų ryšys su juo nutrūko.

Nepamenu po kiek laiko tėvas sugrįžo į Kauną. Jis mums papasakojo kodėl užtrūko ir kas su juo nutiko. Jam važiuojant į Lietuvą traukinį užpuolė banditai. Traukiniai tada buvo perpildyti keleiviais ir jų tarpe nestigo nesąžiningų žmonių. Toje kelionėje tėvas buvo sužeistas ir pristatytas į ligoninę. Pamenu jo žaizdą – ji tebebuvo atvira.

Po motinos mirties Rachelė rūpinosi manimi. Ši moteris sovietų buvo išsiusta į tolimąją šiaurę ir liko be šeimos. Grįžęs tėvas gyveno su mumis. Iš pradžių dirbo profesinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, o paskui gamyklos administracijos skyriuje. Vieną rytą jis išėjo į darbą ir nesugrįžo. Kai mūsų namuose vyko krata, supratome, kad jį suėmė. Paėmė mūsų dokumentus ir netekome visų šeimos nuotraukų.

Tėvas buvo įkalintas Vilniuje, kur kalėjime tardytas devynis mėnesius. Rachelei pamatyti jį buvo leista tik vieną kartą. Nuosprendis paskelbtas 1950 m. – dešimt metų kalėjime. Tėvas buvo išvežtas į Rusiją, Sibirą, Taišeto miestą. 1952 m. žiemą sužinojome, kad jis mirė. Mirties liudijime buvo parašyta, kad mirė nuo plaučių uždegimo savo namuose Kaune…


Nuotraukoje: laikraščio ,,Yiddishe Shtime“ (,,Žydų balsas“) redakcinė kolegija (1924 m.). Stovi iš dešinės: Jakovas Feiginas, Israelis Zoferis (Joffe), Mošė Rabinovič, Jelizeris Šiboletas. Sėdi iš dešinės: Natanas Gorenas [Grinblatas], Roza Hazan-Feigin, Mošė Cohenas, Ruvenas Rabinovič, Morisas Hermanas. 


Teksto šaltinis: informacija internete ir Saros Veiss-Slep knyga ,,Buvo Lietuvoje miestelis“.

Nuotrauka iš Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“.


Parengė Gražina Ragauskaitė. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas.