Iš rekruto Movšos Iciko Šteino šeimos gyvenimo

Žinių apie Sibire gyvenusį žydą rekrutą ir jo šeimą radome internete publikuojamos Ritos Štein knygos ,,Pasirink gyvenimą. Memuarai“ pirmo skyriaus ketvirtoje dalyje ,,Šteinai“. Joje autorė pasakoja apie savo Salake gyvenusį senelį Movšą Iciką Zalmanovičių Šteiną. Pasak anūkės Ritos Štein jis gimė apie 1841 m. Lietuvoje, Kauno gubernijoje. 


Ištrauka iš Ritos Štein knygos ,,Pasirink gyvenimą. Memuarai“


Tiksliai aprašyti tėvo šeimą man bus sunku, nes nieko gyvo iš jo artimųjų aš savo gyvenime jau nesutikau. Prisimenu tik kažkokius atvirukinius epizodus. Pavyzdžiui, tokia versija: tam, kad patektų į Sibirą (o patekdavo ten ,,etapais“, t.y. nuteistieji, kuriuos į tremtį arba katorgą varė pėsčiomis per visą šalį), kažkuris iš mano protėvių sudavė į veidą uriadnikui (carinės Rusijos apskrities policijos žemesnysis pareigūnas – G. R.). Į Šteinus tai labai panašu: jie savo pyktyje buvo karšti ir nesulaikomi. Bet vienas šeimos archyve išlikęs dokumentas paneigė šią ,,romantišką“ versiją. Šis dokumentas – mano senelio Movšos Iciko Šteino, sūnaus Zalmano puskarininkio knygelė ir įrašai joje.

,,Šio paskelbtasis, tarnavęs 53 Irkutsko gubernijos batalione ir buvęs neterminuotose atostogose puskarininkis Movša Icikas Zalmanovičius Šteinas turi pasižymėjimo ženklus: bronzinį medalį 1853–1856 metų Krymo karui atminti (sukūrimo data 1856 m., sukūrimo vieta Sankt Peterburgas, Rusijos imperija – G. R.) ir vieną geltonos juostelės antsiuvą ,,už 6-metę nepriekaištingą tarnybą.“

Gavo algą po 4 rublius 80 kapeikų per metus.

Dabar jam 38 metai, jo žymės: ūgis 2 aršinai (rus. ,,aršin“, Rusijos senasis ilgio matavimo vienetas – G. R.) 48 verškai (rus. ,,veršok“, Rusijos 16 a.-20 a. pradžios ilgio vienetas – G. R.), švarus veidas, rudos akys, įprasta nosis, ant galvos plaukai ir juodi antakiai.

Į tarnybą stojo, kaip įrašyta jo tarnybos sąraše, iš Kauno gubernijos, Novoaleksandrovsko apskrities Solokų (rus. ,,Solokskogo“, Salako – G. R.) žydų bendruomenės.

Tikėjimas judėjų. Rusų kalba skaityti ir rašyti moka.

Į rekrutų tarnybą stojo 1855 m. gruodžio 2 d., 1856 m. vasario 5 d. įtrauktas eiliniu į Tverės vidinės sargybos batalioną. 1864 m. balandžio 14 d. apdovanotas antsiuvu už šešių metų tarnybą. 1864 m. balandžio 18 d. suteiktas puskarininkio laipsnis.

1865 m. birželio 30 d. paskirtas į Rytų Sibirą, 1866 m. sausio 1 d. atvyko į 53 Irkutsko gubernijos batalioną. 1866 m. sausio 4 d. paskirtas kuopos kaptenarmusu (rus. ,,kaptenarmus“, puskarininkių laipsnis ir pareigos Rusijos sausumos kariuomenėje bei aviacijoje 1632–1917 m., tai atsakingas už ginklų apskaitą ir apsaugą bei turtą pareigūnas  – G. R.).

Išleistas į neterminuotas atostogas 1869 m. spalio 3 d.

Dabar Šteinas nuo karinės tarnybos yra atleistas ir turi teisę kurtis visur, kur pageidaus.“


* * * * * * * * * *


Tai labai svarbus faktas – panaikinta sėslumo zona, kuri ribojo žydų gyvenamosios vietos pasirinkimą.

Iš senelio puskarininkio knygelės įrašų sužinojome, kad jis buvo vedęs Entę Blatovą. Buityje senelę vadino Tania – išvaizda ji tikrai priminė to laikotarpio moterį valstietę, net veidu buvo tarsi rusė. Mano tėtis pasakojo, kad senelė buvo rūsti ir dalykinė moteris. Gyveno iš to, kad ji pardavimui kepdavo pyragus ir tortus. Vaikams saldumynų niekada netekdavo. Bet kada vaikinukai paaugo ir pradėjo dirbti, jie pas motiną ,,išpirkdavo“ nenusisekusius kepinius. Pareina namo iš darbo, o motina sėdi ir verkia.

– Mama, kas atsitiko?

– Tai užsakytas pyragas. Neparduosiu!

– Kiek nori už jį?

Motina pasakydavo kainą. Pas sūnūs – šventė, o motina kepa naują pyragą. Knygelėje minimi tik trys vaikai, nors buvo daugiau. Ko gero, senelis vedė iš karto po demobilizacijos (jam buvo apie keturiasdešimt) ir tuoj pabiro vaikai: 1870 m. Zalmanas, 1873 m. Bella, 1877 m. Leibas, 1877-1887 m. Jakovas ir Michailas, 1887 m. Abramas (Ritos Štein tėvas – G. R.).

Kuo po tarnybos kariuomenėje vertėsi senelis? Apie tai kaip susiklostė šios gausios šeimos likimas daug žinių neišliko. Kad ir šis epizodas, kurį mėgo pasakoti mano tėvas Abramas. Geležinkelio remonto dirbtuvėse jis pradėjo dirbti jaunas, nuo kokių keturiolikos. Jo vyresnysis brolis Jakovas jau dirbo ar ruošėsi dirbti garvežio mašinistu. Taigi, tose dirbtuvėse, kurios vėliau tapo Čitos garvežių vagonų remonto gamykla, dirbo kovingų žmonių ir mano tėvas taip pat prisijungė. Kartą juos susekė žandarai, išsiuntė į kalėjimą (rus. ,,kutuzka“ – G. R.) ir ten stipriai sumušė. Kai tėvas sugrįžo namo, senelis paprašė paaiškinti kas atsitiko ir ko tie žandarai norėjo.

– Mes prieš carą, – išdidžiai išpyškino tėvas.

– Ach, tai jūs prieš carą?

Senelis ilgus metus tikėjimu ir tiesa ištarnavęs carui ir valstybei nusiėmė diržą, pasiguldė tėvą ant suolo, nuleido nuo jo kelnes ir prie jau gautų kalėjime sumušimų pridėjo savo dalią sakydamas:

– Už carą…

Seneli! Tu buvai neteisus. Policininkų muštras tėvui nepraėjo be pasekmių. Jam atmušė plaučius ir visą likusį gyvenimą jis sirgo tuberkulioze: jos židiniai tai atsiverdavo, tai pranykdavo…

Tėvo brolis Leibas dar jaunas išvažiavo į Ameriką ir 1945-1946 m. mes netikėtai iš ten pradėjome gauti jo laiškus bei siuntinius. Aš gerai atsimenu tuos ilgus neįprastus mums vokus iš tankaus balto popieriaus ir adresą: San-Franciskas, Kalifornija. Siuntiniuose vyšninės spalvos kartoninėse dėžutėse su geltonu ovaliu dangteliu būdavo kakava ir tokiose pačiose – didžiulės alyvuogės. Bet pačia nuostabiausia dovana būdavo celofano maišeliuose supakuota vištienos sriuba milteliais su mažais vermišeliais ir petražolių skoniu. Šios sriubos aromatas pasklisdavo po visus namus. Tėvas atidžiai peržiūrėdavo atsiųstus produktus ir ieškodavo brilianto, bet taip ir nesurado. Neaišku kam jis tuo pokariniu laikotarpiu buvo jam reikalingas. Gal norėjo kam nors parduoti? Nebent už skatikus…Ir kodėl būtent brilianto? Ogi todėl, kad Amerikoje brolis Leibas tapo juvelyru, turtingu žmogumi. Jis vedė gražuolę amerikietę Ženni ir susilaukė dukters Leannos…<…>. Po 1947-ųjų susirašinėjimas su juo nutrūko ir užsieniečių giminių nuotraukas užkasėme.

Kitas brolis – Michailas, taip pat išvažiavo į užsienį, bet ne į Ameriką, o Kiniją. Daug metų praleido, rodos, Šanchajuje, o grįžęs į Rusiją buvo represuotas. Jo žmona Fania ir dukterys Nellė bei Sofija gyveno Čitoje. <…>.

Brolis Jakovas vedė mano mamos pusseserę Niutą Neiman. Jų sūnus Mosia žuvo karo metu, o dukra Anna mirė sulaukusi 85-erių.

Nepaisant tuberkuliozės, tėvas išgyveno daugiau nei šešiasdešimt metų – mirė 1951 m. rugpjūčio 23 d. nuo širdies nepakankamumo. Manau, visas jo organizmas buvo ,,sugriautas“ sunkių ligų. Su mama jis nugyveno 16 metų, bet man atrodo, kad santuokoje jie nebuvo laimingi. Mano išlepintai mamai, kukliai inteligentiškai merginai iš geros šeimos, buvo uždėta nepakeliama našta: sergantis ir 15 metų už ją vyresnis beveik penkiasdešimtmetis vyras, du vaikai ir senutė akla jos mama.


Šaltinis: https://www.proza.ru.   

Nuotraukos iš https://www.proza.ru.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.