Iš Dusetų miesto sinagogų istorijos


Buvęs Beit Midrašas (sinagoga)

Saros Veiss-Slep knygoje ,,Buvo Lietuvoje miestelis“ prisiminimais apie buvusį Dusetų Beit Midrašą (sinagogą) ir religinį miestelio gyvenimą dalinasi buvę jo gyventojai.

 

Micha Baronas: Žiūrėdamas į sinagogos nuotrauką prisimenu jos vidų. Viršutiniame aukšte buvo moterų dalis, apatiniame – vyrų, prie įėjimo – mažas koridorius, kleizlas, kuriame vykdavo pamaldos darbo dienomis. Šios patalpos buvo ypač reikalingos žiemą, kai būdavo sunku apšildyti visą sinagogos pastatą.


Šajkė Glickas: Prie įėjimo į sinagogą sienos stovėjo lentynos, kurios buvo iki lubų pripildytos šventomis knygomis.


Rachelė Rabinovič (Slovo): Sinagogoje buvo labai graži sena Toros knyga išsiuvinėtu viršeliu. Prieš šventes ne žydų tautybės moterys valydavo sinagogos vidų.


Zeligas Joffė: Kai po karo grįžau į miestelį neatsimenu matęs sinagogą.


Jakov Charit: Girdėjau kad sinagogoje laikė arklius.


Malka Gilinskis (Feldmanas): Į miestelio sinagogą ilgam atvykdavo mokytis jaunieji ješivos mokiniai. Kiekvieną dieną jie valgydavo vis kitoje šeimoje. Pamenu, jog vieną kartą jie valgė ir pas mus namuose. Grįžęs po karo sužinojau kaip buvo elgiamasi su šiais mokiniais ir tai turėjo neigiamos įtakos mano religinėms nuostatoms.


Zeligas Joffė: Mūsų namuose gyveno trys jaunieji ješivos mokiniai. Pamenu, jog jų vardai buvo Leibė Feldman, Benis ir Ezeris. Jie buvo iš 50 mokinių grupės – tai buvo karo pabėgėliai iš Baranovičių [galimai vietovė Baltarusijoje – G.R.]. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui suradau pakinkytą vežimą, kuriuo birželio 23-24 d. iš miestelio pabėgo penki šios grupės mokiniai. Kai 1997-aisiais buvau atvykęs į Dusetas, Jonas Galvydis pasakojo matęs kaip buvo žeminami ir mušami jaunieji ješivos mokiniai. „Manau, jog jie į miestelį atvyko iš Liublino“, – tada sakė jis.


Sara Veiss-Slep: Po pokalbio su Aharonu Migdaliu ir rabinu Akiva Egoziu-Ojachu šiek tiek sužinojau apie mokinius ir jų šeimas.


Aharonas Migdalis: Gimiau 1921 m. Mokiausi Baranovičių ješivoje, vėliau – Kobryno [galimai vietovė Baltarusijoje – G.R.] ješivoje, o Sovietinės Rusijos laikais šeima apsigyveno Vilniuje. Likus trims savaitėms iki karo pradžios vyresnieji mokiniai buvo perkelti į Salaką, jaunesnieji – į Jonavą, o vėliau į Dusetas. Jaunesniųjų mokinių buvo apie 50. Salake apgyvendintiems mokiniams ješivos direktorius parūpino vizas į Japoniją ir jiems pavyko išvykti į Šanchajų.

Vizos taip pat buvo išsiųstos ir 20 vaikų Dusetose, tačiau Sovietai juos deportavo į Sibirą.

Iš pradžių Dusetose gyvenau kirpykloje, tačiau artėjant žiemai apsigyvenau Getzel ir Rivlo Binderių namuose. Pas juos lankėsi ne žydų tautybės gyventojai ir gerdavo alkoholinius gėrimus. Binderiai nesilaikė kašruto taisyklių, todėl aš valgydavau pas moterį, kuri turėjo mažą galanterijos parduotuvėlę. Jos sūnus Avremelis dirbo Vilniuje. Pamenu, sėdėdavau jos namuose ir skaitydavau arba mokydavausi, o jos dukra (apie 18 metų) su didžiuliu susidomėjimu sekdavo kas buvo parašyta. Aš nežinau ar jie buvo iš melamedų šeimos.

Binderiai vaikų neturėjo. Pamenu, jog planavo viską palikti savo giminėms iš Utenos.  Prasidėjus karui jie susirinko daiktus ir norėdami pasiekti kuriuos nors savo giminaičius išvažiavo iš Dusetų. Aš nežinau jų tolimesnio likimo.

Aš ir du mokiniai – Davidas Goldsteinas [iš Mežiričių, galimai vietovė Ukrainoje] ir Baruchas Tenenboimas iš Kobryno išvykome iš Dusetų. Baruchas apsigyveno Izraelyje, o Davido likimo nežinau.


Sara Veiss-Slep: Rabinas Akiva Egozijus-Ojachas nieko nežinojo apie vizas į Japoniją: „Galbūt mano vardas buvo vizų į Japoniją sąraše ir jeigu aš nebūčiau pabėgęs, mane butų ištrėmę į Sibirą“,- sakė jis. Akivai Egozijui-Ojachu pavyko pabėgti keliems Sovietų kariams pasiūlius prisijungti prie jų. Jis kelias savaites klajojo po namus – kol pateko į Šiaulių getą.

Dusetose rabinas Akiva gyveno vaistininko Chaimo-Arono ir jo žmonos Saros-Nechamos, rabino Bunimo-Cemacho dukters ir garsiojo rabino Elizierio Silverio sesers, namuose. Jis atsimena tik vieno jaunesniųjų ješivos mokinių grupės nario vardą – kašruto taisyklių prižiūrėtoją Josefą Mamdiką iš Kobryno.


Rivka Levit: Sinagoga buvo ne tik religinis centras. Joje susirinkdavo visi ir be jokio skirstymo į luomus. Visi klausėsi rabino ir meldėsi. Maldos buvo pagrindinis hebrajų kalbos įsisavinimo būdas. Atskiri posakiai hebrajų kalba buvo įjungti į jidiš kalbą, todėl frazes hebrajų kalba „Kitais metais Jeruzalėje“ arba „Neliko jokios liekanos“ suprasdavo visi. Tačiau atsimenu, kad hebrajų kalbos žodžiai „sarid u’palit“ buvo perfrazuojami kaip „sure di Pule…“ Aš neesu tikra ar visi atminimo už mirusius maldos žodžiai buvo suprantami, bet garsus dejavimas buvo visada girdimas.Vestuvės vykdavo sinagogos kiemelyje, į kurį susirinkdavo muzikantai klezmeriai ir svečiai.


Iš religinio gyvenimo


Josefas Javanai (Slepas): Mano laikais Dusetų rabinu buvo Bunimas-Cemachas Zilberis.


Benckė Chaitovicas: Rabinas Zilberis mirė 1918 m. Atsimenu, jog jo sūnus, garsusis rabinas Elizieris Silveris (Zilberis) rabinų Asociacijai padedant 1914 m.. iš JAV atvyko į Lietuvą aplankyti savo tėvo.


Micha Baronas: Aš nežinau kas pakeitė rabiną Bunimą-Cemachą, bet mano laikais rabinu buvo Geršonas Barisnikas. Pagal Sonjos ir Meiro Glickų vestuvių liudijimą, rabinas Barisnikas vadovavo jų vestuvių ceremonijai.


Zeligas Jofė: Pagal įrašus mano pažymių knygelėje, 1936 m. miestelio rabinu buvo B. Slezingeris (rabinas Tuvija Dovas-Beras).


Šaikė Glickas: Jei manęs neapgauna atmintis jis į miestelį atvyko 1928 m. ir neturėjo vaikų. Atsimenu jo vestas pamaldas ir kad tai buvo nuoširdus žmogus. Mano žiniomis rabinas Slezingeris nužudytas kartu su visais Dusetų žydų bendruomenės nariais.


Micha Baronas: Sinagogoje kalbas sakydavo pamokslininkai ir emisarai. Pamenu vieno iš emisarų vizitą į Dusetas. Visas miestelis atėjo jo paklausyti. Didžiąją laiko dalį visi klausėsi tyliai, bet kai jis pradėjo kalbėti apie Hashomer Hatzair [socialistinį-sionistinį pasaulietišką žydų jaunimo judėjimą], kibucą, Šabo niekintojus, susiginčijo tėčiai bei sūnūs ir kilo triukšmas: tėčiai palaikė pranešėją, o sūnūs jam prieštaravo. Kai Freikė Zeligsonas paklausė: „O kas gi per Šabą melžia jūsų karves?“, jis atsakė: „Mes turime rabino Kuko leidimą.“ Kilo tikras pragaras ir mūsų rabinas leido pratęsti diskusiją po vakarinių maldų. Noahas Poricas stovėjo ant pakylos ir atsakinėdavo kandžiais pastebėjimais.

Kitą rytą emisaras išėjo rinkti aukų ir mano nuostabai tėvas, kuris buvo antisionistas, jam pasakė: „Aš neduodu pinigų melagiams !“


Yitzchakas Poratas (Poricas): Tai nutiko 1934 m. kurortiniame Krekenavos miestelyje. Aš lankiau savo motiną Rochelę Leah. Šabo dieną dauguma poilsiautojų susirinko miške aplinkui rabiną, kuris sakė pamokslą apie Šabą paniekinusius Hashomer Hatzair. Jis šmeižė tiek juos, tiek sionistus.

Mano motina išdrįso visų akivaizdoje paprieštarauti rabinui sakydama: „Biblijoje parašyta, jog visiems, kurie praeina keturis Izraelio žemės uolekčius [senovės matavimo vienetas], yra garantuota vieta kitame pasaulyje („Olam Haba“), nes jis yra teisus žmogus. O jie, Hashomer Hatzair, kurie vaikšto ne tik Izraelio žeme, bet ir po išdžiūvusias pelkes – argi jie nėra teisūs? Ar jie kito tikėjimo Šabo niekintojai?“ Pamatęs raukšlėtos moters žvilgsnį rabinas suglumo, bet buvo nustebęs jos drąsa bei priekaištais. Dauguma žmonių išgirdę mano motinos žodžius jai plojo.


Rivka Šteinman (Šub): Izraelio žemė buvo visų Dusetų gyventojų širdyse. Joje buvo sausra ir visi miestelio gyventojai labai jaudinosi. Rabinas pakvietė juos į sinagogą ir paprašė maldomis prašyti lietaus. Kai aš jau gyvenau Izraelio žemėje ir ją vėl užklupo sausra, prisiminiau buvusį Dusetų sinagogoje įvykį ir tik tada supratau jo reikšmę.


Josefas Javanai (Slepas): Mano laikais miestelyje gyveno kantorius, kuris taip pat buvo ir ritualinis skerdikas (shochet), o švenčių išvakarėse jis padėdavo rabinui. Kantorius sinagogoje turėjo chorą, kuris taip pat dainuodavo vestuvių ir kitų švenčių metu.


Šaikė Glickas: Turbūt tai vykdavo choralinėje sinagogoje, kuri stovėjo Beth Midrash aikštėje ir buvo sudeginta per vieną iš gaisrų. Po gaisro miestelio žydai pastatė kitą pastatą ir ne visai toje pačioje vietoje. Matyt, bijojo paniekinti šventąją žemę. Aš manau, kad po gaisro choras sinagogoje daugiau nebegiedojo.

Toros skaitovas buvo Michos Barono tėvas, Elijahu Orlinas nuoširdžiai melsdavosi. Prisimenu, jog Didžiojoje sinagogoje skaitovu buvo Leizeris Glickas. Jo sūnus melsdavosi chasidų sinagogoje ir savo gražiu balsu sukeldavo daug emocijų.


Jakovas Charitas: Aš gerai atsimenu Dusetose, Mackevičiaus gatvėje gyvenusio ritualinio skerdiko balsą. Vilniuje, Lietuvos Jeruzalėje, dabartiniai laikai yra visai kitokie: skaitovas sinagogoje yra beveik devyniasdešimties, o jo pakeisti nėra kuo.


Nuotrauka pateikta iš asmeninių archyvų. Pateikė dusetiškė Marija Varenbergienė.


Papildoma informacija apie buvusį Beit Midrašą (sinagogą)



Pirmoje tarpukario laikotarpio nuotraukoje už paminklo stovintis pastatas – per karą ir sovietmečio pradžioje aikštėje stovėjęs Beit Midrašas (sinagoga). Nežinoma kodėl, bet kaip liudijama, 1954 m. nugriautas. 1957 m. vasarą Dusetose pradėta projektuoti kino teatrą – 1960-ųjų lapkritį atidaryti žydų maldos namus pakeitę ,,Sartai“ (2-a nuotrauka). Tačiau ir kino teatro jau senokai nėra – dabar jame įkurta parduotuvė (3-a nuotrauka).


Nuotraukos iš epaveldas.lt, Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“, interneto.


Chasidų minjanas



Nors dabar žydų istoriją pristatantys vietiniai gyventojai sako, kad antrųjų Dusetų maldos namų vieta nežinoma, jie kiek klysta: chasidų minjanas stovėjo tarp dabartinės Nepriklausomybės aikštės ir Sartų ežero (žiūrėkite nuotrauką).


Nuotraukos iš Saros Veiss-Slepp knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“.


Parengė Gražina Ragauskaitė. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas.