Iš A. Chaješo straipsnio ,,Dėžutės“ mokestis – žinių apie žydų bendruomenių gyvenimą ir jų personalinę sudėtį šaltinis“
Anatolijaus Chaješo straipsnyje ,,Dėžutės“ mokestis (,,korobočnij sbor“)* – žinių apie žydų bendruomenių gyvenimą ir jų personalinę sudėtį šaltinis“ pateikiama duomenų ir apie Zarasų rajone buvusias Dusetų, Salako ir Novoaleksandrovsko (dabar Zarasai) žydų bendruomenes. Apimamas laikotarpis 1846 – 1894 m.
*,,Dėžutės“ mokestis (,,korobočnij sbor“) – žydų bendruomenių mokėtas mokestis, kurio pagrindinę dalį sudarė mokestis nuo pagal košerinius reikalavimus paskerstų gyvulių ir parduotos mėsos. Šis mokestis naudotas žydų bendruomenių bei iš dalies, vietos savivaldybių reikmėms).
Bendros žinios
Pagal straipsnyje pateikiamus 1846 m. duomenis tuometinės Kauno gubernijos sudėtyje buvusios žydų bendruomenės, kaip ir veikusios visoje Lietuvoje, buvo suskirstytos į klases – nuo 1 iki 4 ir joms nustatyti galimai turėjo reikšmės pasiturinčių bei neturtingų vyrų skaičius jose (mokesčiai už neturtingus vyrus mokėti iš ,,dėžutės“ mokesčio) :
Dusetos buvo priskirtos 2 klasei. Bendruomenėje gyveno 182 pasiturintys bei 31 neturtingas bendruomenės narys vyras.
Salakas buvo priskirtas 2 klasei. Bendruomenėje gyveno 137 pasiturintys bei 52 neturtingi bendruomenės nariai vyrai.
Novoaleksandrovskas buvo priskirtas 1 klasei. Bendruomenėje gyveno 66 pasiturintys bei 95 neturtingi bendruomenės nariai vyrai.
Straipsnyje rašoma, kad 1846 m.: Dusetose buvo gamyklinė pramonė, turėjusi 120 rub. metinę apyvartą, Salake – odadirbystė, turėjusi 150 rub. metinę apyvartą, Novoaleksandrovske – aludarystė, turėjusi 300 rub. metinę apyvartą.
Dusetos
Mokėjęs ,,dėžutės“ mokestį Dusetose Icikas Demba rašė, kad ,,1862 m. rugpjūčio 6 d. Dusetų miestelyje dėl nežinomų priežasčių kilo gaisras. Ugnis nusiaubė 22 namus, kuriuose gyveno 50 žydų šeimų <…> visos šios šeimos turėjo išsikelti už Dusetų ,,dėžutės“ mokesčio ribos, kad nukentėję galėtų gauti paramą iš privačių žmonių.“
Salakas
Salako žydų bendruomenė pateikė prašymą leisti vietoj 1886 m. sudegusių maldos mokyklų statyti dvi naujas – medinę bei mūrinę ir tam prašė 4500 rublių.
Skundai buvo neretas žydų gyvenimo reiškinys. Straipsnyje pateikiamas pasakojimas jam buvus ir Salake. 1888 m. į tuometines teisėsaugos institucijas kreipęsis šio miestelio miesčionis žydas Averbuchas pateikė du prašymus tyrimui, kuriuose ,,pranešė apie Salako miesčionių valdybos nario Goljando neleistiną piktnaudžiavimą skirstant ,,dėžutės“ mokesčio lėšas ir iš vietinių žydų renkant įstatymu neįtvirtintą rinkliavą rabino atlyginimui tam imant akcizą nuo žydų naudojamų mielių.“ Po šių pranešimų tyrimo Kauno gubernatorius ,,informavo, kad aplinkybės nepasitvirtino. Salake gyvenęs žydas Simonas Pozeris Averbuchas pareiškė, kad šių prašymų jis nepateikė, kieno jie išsiusti nežino ir neprašė Luckino pasirašyti juos už save [Averbuhą – G. R.], nes pats moka pasirašyti žydų kalba. Slapta sužinota, kad Salako rabinas Gercas Kronic kai kuriems religingiems žydams lotą* mielių parduoda kapeika-dviem brangiau negu parduotuvėse tuo siekdamas, kad mielės nebūtų prastos ir kad suteikti šiokį tokį materialinį palaikymą rabinui.“
*Lotas – svorio matas.
Novoaleksandrovskas
1851 m. Novoaleksandrovsko žydų bendruomenės įgalioti Leiba Mušenas, Icikas Lonšteinas ir Šloma Leibas Giršovičius Baronas rašė, kad iki 1846 m. laiku neapmokėtų mokesčių nebuvo, bet ,,tais metais pačiai bendruomenei nustačius ir papildomų pasakų apie prirašytas 38 dūšias dėka, gubernijos iždo rūmai už jas mokesčių bei rinkliavų priskaičiavo daugiau nei 2000 rublių.“
Novoaleksandrovsko žydų bendruomenės įgalioti Šimelis Judelis Boruchovičius Penas, Zelmanas Icikovičius Penas, Zelmanas Icikovičius Goronas ir Jankelis Leibovičius Šteimanas rašė: ,,…Mūsų bendruomenės padėtis ženkliai pablogėjo, pirmiausia, Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelio keliui aplenkus mūsų gyvenamąją vietą Novoaleksandrovską. Šis geležinkelis nutraukė judėjimą Kauno keliu, su kuriuo buvo tampriai susieta prekiaujančių Novoaleksandrovsko gyventojų veikla ir, antra, bendras 1867 ir 1868 m. nederlius vietinėje žydų bendruomenėje taip padidino pauperizmą*, kad <…> mes buvome priversti imtis privataus skolinimosi <…>“
*Pauperizmas – labai didelis darbo žmonių nuskurdimas.
1894 m. Novoaleksandrovsko žydų bendruomenė prašė ,,5000 rublių sudegusios mūrinės sinagogos atnaujinimui.“
Šaltinis: https://imwerden.de.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.