Holokaustu pažymėta istorija
Ši istorija apie artimųjų paiešką ir begalinį tikėjimą, kad iš mozaiką primenančių liudijimų bei suteiktų žinių susidėlios tai, ko ieškoma jau ne vieną dešimtmetį. Joje privalu susitaikyti su tuo, kad bus žinomi tik artimiausių žmonių gyvenimo fragmentai, kurie jau niekada nesusidėlios dažnam mūsų taip įprastai – nuo gimimo iki paskutinio atodūsio.
Vieną 2011-ųjų vasaros dieną įvyko netikėta pažintis su atvykusiu į Zarasus nepažįstamuoju. Susėdę pokalbiui susipažinome – tai buvo Zalmanas Tzibel (Cibel), kuris atvyko į Zarasus iš Izraelio tikėdamasis ką nors sužinoti apie savo artimuosius: iš tėčio pusės Salake gyvenusius Tzibel (Cibel) ir iš mamos pusės Zarasų mieste Gafanowicz (Gafanovič). Tąkart Zalmanui nepavyko išgirsti kažką daugiau nei žinojo ir tik vėliau išsiunčiau jam Zarasų krašto muziejuje rastą prieškarinę laikraščio ,,Zarasų kraštas“ iškarpą, kurioje buvo siūloma apsilankyti jo senelio Chockelio (Khotzkel) Gafanowicz statybinių medžiagų parduotuvėje tuometinėje Savanorių g. 17. Apmaudu, bet tuo galimybės padėti Zalmanui baigėsi. Apie tai, kad senelis Chockelis turėjo ir benzino kolonėlę, sužinojau iš Zalmano laiško, bet tik 2015 m. kovą padedant R. Juknevičiui (Rosui) pavyko rasti jos nuotrauką vienoje iš knygų ir taip nustatyti stovėjimo vietą dabartinėje Sėlių aikštėje. Tai labai nudžiugino Zalmaną, nes vėliau pateiktos prieškarinės buvusios aikštės nuotraukos atskleidė jam brangių žmonių gyvenamąją aplinką. Žinias apie Gafanovičių šeimą išplėtė bei žinotas patvirtino ir neseniai publikuotas 1931 m. Zarasų apskrities žydų verslininkų sąrašas, kuriame buvo įrašas apie Zalmano senelės Gitos Gafanowicz (mergautinė pavardė Fligel) tuometinėje Šiaulių g. 8 turėtą kolonialinių prekių parduotuvę. Anūkas laiške prisiminė mamos pasakojimus apie tai, kai ji dar mokinukė dažnai užbėgdavusi į šią parduotuvę ir prisidėjusi pilnas kišenes saldumynų skubėdavo į mokyklą jais vaišinti draugų…
Jau nepamenu visų senai vykusio susitikimo detalių, bet kažkodėl kiekvieną kartą kai tik tekdavo domėtis žydų tautos istorija, visada prisimindavau tą vienintelį mudviejų susitikimą Zarasuose ir vėl svarstydavau ar tikrai Zalmano artimųjų istorijų jau negalima niekuo papildyti.
Nežinau kodėl 2014 m. lapkričio 1-ąją vėl prisiminiau susitikimą su Zalmanu: važiuojant nuo senelių kapų pro nuorodą į masinę žydų žudymo vietą netoli Degučių, pradėjau kalbėti apie šią vietą ir panorau joje apsilankyti, tačiau neatsiradus norinčių vykti, ten tądien neužsukau.
Prie Zalmano šeimos praeities teko sugrįžti po savaitės ir jau neabejojau, kad jos epizodus reikia bandyti atskleisti iki paskutinės turimos galimybės, juolab kad paieškose jau nebuvau viena – į pagalbą atėjo sūnėnas Vitalijus, kuris ir rado pirmąjį šios šeimos dokumentą: iš Salako kilusios Musios Tzibel (gim. 1914 m.) sunaikinimo Holokausto metu paliudijimo dokumentą. Netrukus gautas Zalmano laiškas paliudijo, kad Musia tikrai yra jo teta iš tėvo pusės, apie kurią jam pasakota, bet jis iki tol nebuvo matęs jokio archyvinio mirties liudijimo. Tai ir buvo paskata nenuleisti rankų.
Netrukus pavyko rasti rusų kalba rašytą persekiojamų/nukentėjusiųjų žydų tautybės žmonių sąrašą bei jų sunaikinimo 1941-1944 m. fiksavimo dokumentus, tarp kurių buvo įrašyta ir Zalmano senelių iš Salako šeima: 45-erių Zalmanas ir jo bendraamžė žmona Roza (Kagan [Kaganytė]) Tzibel bei vaikai Khona (13 m.), Masha (10 m.), Borokhas (9 m.), Yelis (7 metai) bei Genekh (2 m.). Iš Zalmano ir Rozos Tzibel šeimos gyvas išliko Zalmano tėtis Mendelis (gim. 1920 m. birželio 10 d., mirė 1987 m.). Apie jį duomenis radome ir 1941-1945 m. sovietų karo archyvuose bei jų tikslumu nustebinome Zalmaną: tėtis kariavo 16-oje Lietuviškoje divizijoje, gavo vyr. seržanto laipsnį, dalyvavo mūšiuose prie Maskvos, Lietuvoje ir Latvijoje, keturis kartus buvo sužeistas. Besekant šios šeimos narių likimus, pavyko rasti ir Zalmano bei Rozos Tzibel aštuonmetės dukters Rokha-Leya, mirusios nuo meningito, mirties liudijimą, iš kurio dabar Zalmanui jau tiksliai žinoma jos mirties data bei aplinkybės. Prisimindamas savo vaikystę, jis viename iš laiškų pasakojo kaip su tėčiu Salako žydų kapinėse ieškojo jo sesers kapo, bet paieškos buvusios nesėkmingos. Tik vienintelio šios šeimos nario – sūnaus Vulfo (gali būti Volfas, Velvelis), kuris buvo jaunesnis už Mendelį (gim. apie 1925 m.) likimo nustatyti nepavyko iki šiol. Tai, kad Zalmano senelis Zalmanas Tzibel salakiškis – buvo dar kartą rastais dokumentais patvirtinti pasakojimai, o kad senelio tėvo Motelio (Mordkhel) gimimo vieta Užpaliai – dar vienas iš negirdėtų artimųjų gyvenimo faktų.
Zalmanui iš mamos Beile pasakojimų buvo žinoma, kad zarasiškių senelių Chackelio (Khotzkel) ir Gitos Gafanowicz šeimoje be jos dar augo Avraham, Gedalis ir jauniausioji sesutė Sulamita (gim. 1934 m.). Beile atsitiktinai išliko gyva ir nepateko su tėvais bei Sulamita į šaudymus Krakynės miške, nes 1941 m. birželio pradžioje išvyko pasisvečiuoti pas savo dėdę į Kauną ir jame pergyveno pirmąją karo dieną. Jau antrąją ji bandė grįžti pas savo šeimą į Zarasus, bet prie Jonavos buvo suimta ir kiek vėliau įkalinta Kauno gete: jame išbuvo nuo 1941 m. liepos iki 1944-ųjų, sunkiai dirbo Kauno Aleksoto aerodrome, daug kartų turėjo būti sunaikinta. 1944 m. liepą Beilę išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą Vokietijoje, o 1945 m. gegužę ji buvo anglų karių išlaisvinta ir tais pačiais metais sugrįžo į Zarasus. Beile broliai Avraham ir Gedalis taip pat buvo įkalinti Kauno gete, vėliau Gedalis buvo išvežtas į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą Vokietijoje ir po išlaisvinimo emigravo į JAV (mirė 2002 metais). Avraham po karo apie du metus gyveno Zarasuose, vėliau Kaune ir emigravo į Izraelį (mirė 1985 metais). Netikėčiausia žinia Zalmanui senelių Gafanowicz linijoje buvo mirčių liudijimo registre rastas įrašas apie keturių mėnesių kūdikio Saulio Gafanowicz mirtį nuo žarnyno infekcijos 1929 m. kovo 17 d. Kūdikio tėvais jame buvo įrašyti Chackelis ir Gita Gafanowicz.
Mendelis Tzibel ir Beile Gafanowicz susitiko po karo Zarasuose ir 1946 metais sukūrę šeimą išvyko į Kauną, o 1972 metais emigravo į Izraelį.
Mums net sunku numanyti Mendelio ir Beile mintis – juk iš artimiausių jiems žmonių žinoma, kad gyvi išliko tik Beile broliai Avraham ir Gedalis, močiutės Gitos Gafanowicz seserys Reiza Fligel-Vorcman ir Matle bei senelio Chockelio Gafanowicz brolis Isaak…Kartu su sušaudytais šeimos nariais šie du žmonės prarado ir dalį savo praeities, todėl tik tegaliu įsivaizduoti iš emocingo Zalmano laiško jo būseną kuomet jam persiunčiau atsitiktinai atrinktų prieškarinių nuotraukų pluoštelį…Vienoje jų buvo užfiksuoti neįvardinti Zarasų žydų mokyklos moksleiviai, kurioje Zalmanas pamatė savo mamą dar mokinukę…
Nustatant Zalmano artimųjų likimus bei artimiausius žmones, pavyko dokumentu patvirtinti pasakojimą apie tai, kad Zalmano senelis Chackelis Gafanowicz tikrai gimė Dusetose ir čia gali būti palaidoti Zalmano proseneliai, o senelės Gitos Gafanowicz seneliai (Zalmano proseneliai) kilę iš Antalieptės ir gali būti palaidoti šio miestelio žydų kapinėse. Sekant išduodamų pasų registro įrašus pavyko nustatyti kai kurių artimųjų gyvenamųjų vietų adresus Zarasuose, surinkti nuotraukas apie Gitos Gafanowicz brolio Dovydo veiklą ir pan.
Tai, kad tarp Zarasų rajone nužudytų 1941 m. rugpjūčio 26 d. K. Jägerio raporte minime Degučių seniūnijoje esančiame Krakynės miške yra Salake ir Zarasuose gyvenę Zalmano artimieji paliudijo skaityti sunaikinimo dokumentai bei myriop siunčiamų žydų sąrašai. Tačiau po to kai viename iš laiškų Zalmanas paklausė apie Salako žydų žudynes netoli miestelio esančiame Sungardų miške (dabar tai Ignalinos rajono teritorija) buvau nustebinta, nes apie tai skaičiau pirmą kartą. Nepavykus rasti išsamesnio pasakojimo apie 1941 m. rugpjūčio mėnesį vykusius įvykius, beliko kreiptis į Ignalinos rajono savivaldybę.
Dar turiu vilties, kad renkantys senas Zarasų krašto nuotraukas ar saugantys jas senelių foto albumuose gali turėti tas, kurios yra labai svarbios ir Zalmanui. Tai jo senelių Zalmano ir Rozos (Kagan [Kaganytė]) Tzibel iš Salako, Chockelio (Khotzkel) ir Gitos (Fligel) Gafanowicz bei artimiausių žmonių praeitis. Bet kokia žinutė, nuotrauka, prisiminimas Zalmano yra labai seniai ir su didele viltimi ieškomi. Kaip ne kartą savo laiškuose rašė Zalmanas, kiekvieno iš jūsų suteikta informacija svarbi – jis Lietuvoje neturi jokių giminių, net ir tolimiausių, todėl labai tikisi geros valios žmonių pagalbos.
Nuotrauka iš Zarasų krašto muziejaus archyvų.
Parengė Gražina Ragauskaitė.