Į gyvenimą – per mirties lagerius. Kalinys Nr. 81856
Nedaug, labai nedaug buvo tokių žmonių, kurie liko gyvi, perėję hitlerininkų sukurtą žmonių naikinimo sistemą. Tokių žmonių buvo vienetai, o vienas iš jų – Moisiejus Preisas, kuris liko gyvas vienintelis iš Preisų šeimos, laimingai gyvenusios Kaune. Ir nors dirbo tik vienas tėvas, kuris turėjo savo dirbtuvėles ir parduotuvę, bet to užteko, kad galėtų į aukštuosius mokslus leisti tris dukras, o ir jaunėliui sūnui Moisiejui visko užteko. Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo tautinės nesantaikos. Draugiškai su lietuviais gyveno ir žydai. Vaikščiojo vieni pas kitus į svečius. Ir Moisiejaus geriausias draugas buvo bendraamžis Albinas.
Nerūpestinga Moisiejaus Preiso, kuriam tuo metu tebuvo vos dešimt metų, vaikystė baigėsi 1941 m. birželio 22 d….
Moisiejus nuėjo sunkų ir vaikystę atėmusį Kauno geto, Aušvico bei Dachau koncentracijų stovyklų kelią. Kelią, kuris po karo vėl atvedė į Lietuvą: grįžęs dirbo Vilniuje, o vėliau gavo iš ministerijos siuntimą į Švenčionis, kur buvo pradėta siuvimo fabriko statyba ir šis miestas tapo antraisiais Moisiejaus Preiso namais…
– Buvo toks žiaurumu neprilygstantis vokiečių karininkas, kuris nepatikusį kalinį galėdavo mirtinai užkapoti kareivišku kastuvėliu. Kai jis įeidavo, visi apmirdavo, nes nežinojai, kuris gali tapti eiline šio žiauraus žmogaus auka. Aš tada prie preso dirbau, kapojau metalinę armatūrą. Nuo šalčio stingo rankos, kraujavo delnai. Vieną dieną tas karininkas užėjo pasišildyti prie besikūrenančios statinės, kuri stovėjo visai netoli mano darbo vietos. Atsistojo ir stebi mane. Pradėjau nebodamas skausmo dar greičiau dirbti. Ir staiga matau, kad piršto mostu vokietis liepia man prieiti. „Dabar jau viskas“, – šmėkštelėjo mintis. Priėjęs prisistačiau, žinoma, savo numerį, kurį atsimenu ligi šiol, pasakiau. O jis klausia, iš kur esu, atsakiau, kad iš Kauno. „O, Kovno, žinau, ten buvau“, – sako vokietis, paskui paklausė, kas tėvai. Pamelavau, kad fabrikantai, o kai paklausė pavardės ir aš pasakiau, kad mano pavardė Preis, vokietis dar labiau nustebo, nes ir jo pavardė buvo Preis. Nežinau, ar dėl pavardės, ar dėl kitų priežasčių, man davė kitą darbą – kūrenti krosnelę sargybinių būdelėje, net kai susirgau ir kurį laiką negalėjau kūrenti, manęs nesušaudė, kaip buvo įprasta. Su tuo karininku šilti santykiai išliko ir toliau iki stovyklos likvidavimo, – prisimena karo gyvenimo epizodą Moisiejus Preisas.
(Pagal Algio Jakšto straipsnį ,,Švenčionys tapo antraisiais Moisiejaus Preiso namais“, svencioniu.krastas.w3.lt).
Ištraukos iš Moisiejus Preiso prisiminimų apie koncentracijos lagerių pragarą. Užrašė Algis Jakštas, darbą parengė Danutė Bučelienė, Švenčionių rajono viešoji biblioteka, 2002 m.
– Aš, Preisas Moisiejus Grišovičius, gimiau Kaune 1930 m. vasario 27 d. Okupacijos metu buvau Kauno gete (Vilijampolėje), kur buvo laikoma 40000 žmonių. Galvažudžių gauja per vieną naktį nužudė 1500 žmonių (žydų), kitą naktį – dar apie 2300.
Aušvico koncentracijos stovykla…Netgi dabar baisu tai prisiminti. Visa stovykla buvo aptverta spygliuota dviejų eilių tvora, kuria tekėjo elektra. Priėjus arčiau tave nutrenkdavo. Esesininkų žvėriškumas buvo baisus. Stovykloje buvo sukurta naikinimo sistema. Užmušdavo už tai, kad nepasakydavai savo numerio vokiškai, negalėjai padaryti kokių nors fizinių pratimų, mušė einant į darbą ir iš darbo, pjudė šunimis ir žudė tiesiog šiaip sau, pramogaudami. Apie žvėriškumus šioje stovykloje reikėtų rašyti atskirai. Po dviejų mėnesių buvimo šioje stovykloje mus atskyrė, susodino į mašiną ir nuvežė į stotį. Mes džiaugėmės, pabėgę nuo siaubo. Džiaugėmės, nors ir nežinojome, kas mūsų laukia. Susodino į priekinį vagoną ir kažkur nuvežė. Po kiek laiko išlaipino nežinomoje stotyje ir sustiprintos esesininkų sargybos su šunimis lydimi, atvykome į naują stovyklą.
Tai buvo Dachau koncentracijos stovykla. Dachau – tai ištisas lagerių kompleksas, įsikūręs milžiniškame plote. Mus čia taip pat sutiko su orkestru kaip brangiausius svečius. Belieka tik stebėtis vokiečių cinizmu ir keistu noru pasityčioti iš mūsų, iš pasmerktųjų. Paskui mus nuvedė į dušą, kur išrengė ir nukirpo. Davė dryžuotą aprangą, suteikė man 81856 numerį ir davė raudoną medžiaginį politinio kalinio trikampį. Apgyvendino ketvirtame bloke. Jame buvo daugiau kaip 200 vaikų nuo 6-7 metų ir vyresnių. Nuo stovyklos mus skyrė specialūs vartai. Aplink lagerį buvo perspėjantys užrašai.
Atvykusius porą savaičių laikė karantine, o po to nuvarė statyti naujo lagerio Lamberg-1. Per trumpą laiką buvo pastatytas ne tik lageris, bet ir didžiulė karinė lėktuvų detales gaminanti gamykla. Mes dar nežinojome, kad išeiti iš Dachau galima tik per krematoriumo kaminą. O kol kas ėjome per pagrindinius vartus, virš kurią didelėmis raidėmis buvo parašyta „Arbeit macht frei“ – „Darbas išlaisvina žmogų“…Jau šiek tiek pagyvenę stovykloje, sužinojome kur veža žmones, o šie nežinojo nieko. Galvojo, kad juos veža į kurortą. Juk sutikdavo orkestras.
Stovyklos pradžioje buvo išpiešti gražūs namai, sėdėjo vaikai, žaidė smėlyje arba atskirtame kieme. Ten sodindavo tik gražius vaikus, o kai atsirasdavo „šviežesnių“, „naujesnių“, senuosius nužudydavo ir pasodindavo juos. Iš turtingų žydų paimdavo lagaminus, įduodavo lapuką, kad vėliau galėtų atsiimti daiktus. Atvykusius vesdavo į dušus, sakydavo, kad reikia nusiprausti. Žmonės eidavo ramiai, tikėdami tuo. Dušai atrodė labai tikroviški, tačiau iš čiaupo bėgdavo ne vanduo, o eidavo dujos. Taip po 10-15 minučių mirdavo minia žmonių. Į dušą einantiems žmonėms duodavo muilo, rankšluostį. Tačiau kraupu vien pagalvojus, kad tas muilas buvo pagamintas iš kitų tokių pat žydų. Nunuodyti žmonės buvo vežami į krematoriumą per „mirties kelią“, taip mes jį vadinome. Ten guldomi į krosnį po du ir deginami. Iš riebalų, kurie nutekėdavo degant žmonėms, gamino muilą, o pelenai buvo naudojami laukams tręšti. Kaulus smulkindavo tam, kad paslėptų bet kokius nusikaltimo pėdsakus. Atsirasdavo žmonių kaukolių pylimai. Pelenai buvo siunčiami žydų artimiesiems, kuriems buvo pasakoma, jog žuvo arba įvyko nelaimingas atsitikimas. Už pelenus vokiečiai reikalavo didelių pinigų, o pildavo juos į balionėlius nuo dujų, kuriomis jie buvo nužudyti. Mes tas dėžutes vadinome urnomis. Artimieji gaudavo saujelę pelenų, manydami, kad tai būtent jų artimųjų palaikai.
Be krematoriumų ir „dujų kamerų“, buvo kankinimo kėdės. Mes jas vadinome ,,ožiais“. Virš jų kabojo užrašas vokiečių kalba, kurį išvertus reiškė: „Meilė Tėvynei“. Buvo įvairių kankinimo būdų: kabindavo žmogų už kaklo, už rankų, už kojų, kol lūždavo kaulai ir skausmo neištvėręs žmogus mirdavo. Ypatingai šaudė šventikus ir rabinus. Atskirti juos buvo nesunku. Rabinas mirdamas nenusiimdavo kepurės.
Nustebau pamatęs, kad ne tik žmonės vaikšto sunumeruoti, bet netgi rykštės turėjo savo numerį. Tai bylojo apie vokiečių tvarką stovykloje.
Už stovyklos teritorijos mūsų neleisdavo, todėl ir kontaktų su kitomis stovyklomis bei jų kaliniais neturėjome. Kartais iš barako paimdavo vaikų grupes, kurios kažkodėl atgal jau nesugrįždavo. Mes nieko nežinojome nei apie medicininius eksperimentus, nei apie tyrimus, daromus su gyvais žmonėmis. Apie pogrindinės organizacijos buvimą aš sužinojau gerokai vėliau. Pogrindininkai darė didžiulį darbą: rizikuodami gyvybėmis, gelbėjo vaikus ir paauglius, padėdavo nusilpusiems kaliniams ir išvengti krematoriumo. Tiktai jų rizikos dėka daugelis paauglių ir suaugusiųjų, taip pat ir aš, galėjo grįžti į tėvynę Lietuvą.
Iš atminties išsitrynė šių puikių žmonių pavardės. Jiems padedant aš buvau pervestas į Lancberge Nr.1, Dachau. Geležinkelyje dirbau lėtai, todėl prižiūrėtojas užsirašė mano numerį. Darbe per dieną mirdavo 25-30 žmonių. Labiau patyrę kaliniai patarė savo marškinius ir numerį sukeisti su mirusiojo. Taip išvengiau mirties.
Kad darbininkai būtų stipresni, jiems liepdavo sportuoti, vaikščioti varlyte. Svarbiausia buvo eiti greta suaugusiųjų, greta stipresnių todėl, kad vaikai niekam nebuvo reikalingi. Keletą metų visiems sakiau, kad man 16 metų, tuo tarpu buvo gal 11, o gal 12. Kadangi gerai mokėjau lietuvių kalbą, daugeliui vokiečių sakiau esąs lietuvis.
Lenkai kiekvieną rytą melsdavosi su kunigu ir niekas negalėjo jiems to uždrausti. Nepadėjo net rykštės.
Žmonių rūšiavimas vyko ne tik pagal išvaizdą, kūno sudėjimą, bet ir pagal ūgį. Būdavo ištiesiama virvutė: kas pralįsdamas pro ją palietė – į dešinę dirbti, kas ne – į kairę mirti. Kartą paliečiau, todėl nuėjau nešioti maišų su cementu. Jis buvo šiltas, todėl suteikė šiek tiek jėgų žvarbią žiemos dieną. Apsirengę būdavome „pižamą“, o apsiavę – klumpėmis.
1945-aisiais, paskutinėmis neramiojo karo balandžio dienomis, mus pasiekė žinios, kad esesininkai išveža iš stovyklos kalinius ir pakeliui juos sunaikina. Dabar yra dokumentais patvirtinti duomenys, kad vieno tokio transportavimo metu iš kolonos, kurioje buvo 7000 žmonių ir kuri buvo išvesta likus trims dienoms iki išlaisvinimo, t.y. 1945 m. balandžio 26-ąją, gyvų liko tik 15 žmonių.
Taip naciai naikino savo kruvinų nusikaltimų pėdsakus ir tų nusikaltimų liudytojus. 1945 m. balandžio 29 d. mane 10000 kalinių kolonoje vedė į Alpių pusę. Atvedė prie Miultalio kaimo, o 1945 m. gegužės 2 d. amerikiečių armija mus išlaisvino. Visa kolona buvo išgelbėta nuo neišvengiamos pražūties. Taigi – laisvė!
Po išlaisvinimo į buvusių kalinių rankas pateko SS ir gestapo šefo Himlerio 1945 m. balandžio 14 d. įsakymas apie mūsų stovyklos kalinių sunaikinimą. Išlaisvinus stovyklą buvo rasta daug dokumentų, liudijančių apie Dachau vykdytus įvairūs medicininius ir biologinius eksperimentus su gyvais žmonėmis. Šie bandymai buvo daugelio žmonių mirties ir sužalojimo priežastimis. Visi jie vykdyti trijose tyrimų stotyse: maliarijos, flegmonos ir aviacinėje.
Maliarijos stotyje bandymams vadovavo gydytojas – žudikas profesorius Šilingas. Sveiką žmogų, įkandus specialiai paruoštiems uodams, užkrėsdavo maliarija: egiptietiška, itališka, Madagaskaro, Australijos, o po to jį ,,adydavo“ įvairių „skiepų“ pagalba. Dažniausiai žmonės mirdavo.
Flegmonos stotyje bandymus darė SS gydytojas Štiutcas. Sveikam žmogui darydavo pūlių, paimtų iš ligonio žaizdos, injekciją. Po jos ant bandomojo kūno atsirasdavo baisios, pūvančios, labai skausmingos ir dvokiančios žaizdos. Vienus gydydavo chirurginiu būdu, kitus – įvairių vaistų pagalba. Dauguma bandymų pasibaigdavo mirtimis.
Trečioji stotis vadinosi aviacine. Viskas, kas čia vyko, buvo paslaptis, kadangi tyrinėjo nacistinės aviacijos specialistai. Stočiai vadovavo SS gydytojas Rasens. Daug kalinių pabuvojo šioje stotyje, tačiau gyvas neliko nei vienas. Čia buvo bandomą kaip žmogaus organizmas reaguoja į žemus ir aukštus slėgius: sveiką kalinį uždarydavo į barokamerą ir sukurdavo mažų ir didelių aukščių slėgius. Stebėjo, kaip žmogaus organizmas į tai reaguoja, kada žmogus praranda sąmonę. Prietaisai registruodavo visus pokyčius organizme. Dažnai kraujas išsiliedavo į plaučius ir žmogus mirdavo. Taip pat čia buvo daromi ir organizmo peršaldymo bandymai: kaliniui liepdavo eiti į specialų baseiną, kuriame žemindavo temperatūrą. Kai žmogus prarasdavo sąmonę, imdavo kraujo mėginius iš kaklo srities. Po to bandydavo įvairių šiluminių metodų pagalba grąžinti žmogų į pirminę būseną.
Po šių bandymų gyvas išlikdavo retas ir iki šiol niekas nežino tikro šių eksperimentų aukų skaičiaus. Žinoma tik tiek, kad šis skaičius buvo didžiulis, nes kai kuriuose eksperimentuose dalyvaudavo ir 100 kalinių grupės.
Vėliau prasidėjo ilgas ir varginantis kelias namo, į Lietuvą. Iš Berlyno nuvykau į Lenkiją, o iš jos – į Vilnių. Į namus vykau be jokių dokumentų, teturėjau amerikiečių keturiomis kalbomis išduotą pažymą, kad man būtų suteikta pagalba. Kai grįžau į Lietuvą, nieko neturėjau. Pirmoji mintis buvo nuvykti į Kauną, į gimtus namus. Jau žinojau, kad iš visos šeimos gyvas išlikau tik aš vienas…Atvykęs į Kauną radau mūsų bute apsigyvenusią šeimą. Duris atidariusi moteris išklausinėjo kas aš esu, tačiau įsileisti manęs nenorėjo. Skaudu buvo žiūrėti į tuos daiktus, kurie kažkada priklausė man, kurie priminė malonias akimirkas ir mano šeimą. Paprašiau vienintelio daikto – dviračio, už kurį būčiau galėjęs gauti maisto ir pastogę (tuo metu nakvodavau geležinkelio stotyse, parkuose ir pan.). Atsakymas buvo neigiamas. Moteris sakėsi išmetusi jį lauk. Tuomet nusprendžiau nueiti pas kiemsargę, juk norėjau tik atgauti savo dviratį. Šios neradęs dar kartą įsmukau į namus, norėdamas žvilgtelti, tačiau, nieko iš naujųjų šeimininkų negavęs, buvau išvytas lauk. Dabar teturiu nuotrauką, kurią man išeinant padarė sutiktas nepažįstamas fotografas. Išeidamas girdėjau, kaip mūsų laikrodis muša valandas…
Nuotraukoje Moisiejus Preisas (nuotrauka iš interneto).