Getas Užtiltėje (Dusetos)

Apie getą Užtiltėje Unter-Dem-Brik (Už tilto) pasakojama Saros Veiss-Slep knygoje ,,Buvo Lietuvoje miestelis“:

,,Iš pradžių žydams liepta išsikraustyti iš jų namų. Getas buvo įkurtas kitapus upės keliuose mažuose žydų namuose bei svirnuose ir sandėliuose šalia jų. Patalpos buvo perpildytos.

Getą saugojo lietuviai. Savo žiaurumu jie siekė būti pranašesnis vienas už kitą.

Netrukus miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai užėmė žydų namus. Naujieji gyventojai pasisavino ir juose buvusį turtą.

Vyrai žydai buvo vedami į sunkius darbus.


 Šajkė Glikas: Man apie getą Dusetose papasakojo Markelis. Badas jame buvo nepakeliamas, todėl septyni jaunuoliai nutarė pabandyti gauti maisto iš miestelėnų, kurie buvo jiems skolingi. Tačiau ant tilto stovėjusi sargyba juos pamatė ir pradėjo šaudyti. Po karo lavonai buvo rasti po tiltu. Matyt, kažkas iš gyventojų papasakojo. Kūnų liekanos buvo surinktos ir palaidotos prie kelio, vedančio į kiemą, prie posūkio į Barovker (?) mišką. Man sakė, kad ten palaidotas ir mano brolis Aharonas.


Baruchas Krutas: Tarp minimų septynių aukų buvo ir Unter-Dem-Brik gyvenantis Alteris Getzas iš Obelių, Israelis Josmanas, Frojkė Zeligsonas, mano brolis Benzkė ir kiti, kurių pavardžių negaliu prisiminti. Žinau, kad mano brolis Benzkė buvo įspėtas ir užstatytas išbėgti anksčiau, bet tai jam nepadėjo – žmogžudžio ranka pasiekė jį.“


1961 m. balandžio 8 d. Zarasų rajono laikraštyje ,,Pergalė“ apie žydų išvežimą iš Užtiltės geto pasakojo Žukliškių kolūkyje gyvenęs K. Drebulys:


,,Saulei dar nepatekėjus, į mano kiemą atjojo seniūnas Levonas Mažiulis.

– Kinkyk kuiną! Į pastotę! – suriko jis ant manęs.

Aš dar nesupratau: su savo arkliapalaikiu dar praeitą savaitę valdžios išvarytas važinėjau, kai turtingesni kaimynai jau mėnuo kaip jokių pastočių nematė.

– Spėriai, spėriai! – išblaškė mano abejones vokiečių pastatytas seniūnas. – Žemės iš bolševikų gavai, tai dabar nėra ko išsisukinėti. Džiaukis, kad ne po velė…

Mažiulis nebaigė šnekos, sudrožė rimbu kumelei ir per dobilus nušuoliavo pas kitus mažažemius.

Pasikinkiau savo kuiną, atsisveikinau su žmona ir vaikais – nežinia, dar kas gali atsitikti, – ir nudardėjau į Dusetas. Važiuoju per miestelį ir matau: visur – baltaraiščiai, tarp jų ir pažįstamų sūnūs. Surikiavo mus, pastotininkus, ir liepė važiuoti už Šventosios. Ginkluoti apsupę lydi, kad nepaspruktume. Čia mums ir akys atsivėrė: važiuojame į getą, kurį naujoji valdžia dar liepos mėnesį įkūrė Užtiltoje…Atvažiavom: baltaraiščių dar tirščiau negu mieste, geto gyventojai išvaryti ant šaligatvių. Jų tarpe pamačiau dvi pažįstamas šeimas; kelias savaites, per pačią rugiapjūtę, jas laikė Antanas Rapolis, pas kurį už skolas padieniu dirbdavau ir aš. Žydai, gyvenę mieste, nemokėdavo kirsti rugių ir prie kitų lauko darbų nebuvo pratę, tai juos mušdavo , kad dirbtų su devyniais prakaitais. Už darbą net maisto neduodavo, o kai darbymetis praėjo – išvežė Užtiltėn, jų turtą pasiimdamas sau…

Baltaraiščiai išsirinko stipriausius ir nuvarė gatve pėsčiomis. Į mūsų vežimus surinko moteris, vaikus, senelius ir ligotus. Žmonėms skleidė gandą –vežą juos į Liublianą, kur apgyvendinsią. Tik kažkodėl tedavė į rankas pasiimti mažus ryšulėlius. Turtas liko ant šaligatvių. Dar mums nenutolus, jį apspito žmonės.

Pamenu, mūsų vežimai tartum gedulo procesija nusidriekė per Dusetas. Miestelis buvo lyg išmiręs. Gatvėse nė gyvos dvasios. Žmonės lindėjo užkampiuose, bijodami pasirodyti.

Ties Naujasodžiu pamatėme einančią moterį su naščiais. Mano vežime sėdėjo moteris su keturiais vaikais; tai tie mažyliai ėmė prašyti vandens. Paėmiau puodelį ir buvau bebėgąs prie moteriškės, kaip kelią automatu užstojo baltaraištis. Pažinau jį, bernas iš Padustėlio. Tuo tarpu kitoje vežimo pusėje atsirado Mažiulis ir moteriai, sėdinčiai ratuose, sušėrė per veidą. Gerkit savo ašaras, atseit…

…Nuvežėm tada nelaiminguosius prie tokio ežerėlio – Balčiu vadinasi. Čia jau tikras pasaulio galas atėjęs. Tik ir tegirdi – verksmas, dejavimas, šauksmas…Pamačiau smėlyje kraujo klanus, suplėšytus drabužius. Nors užsikimšk ausis, užsirišk akis. Ištraukė iš mūsų rankų vadžias ,,naujieji tvarkdariai“ ir ėmė raginti arklius tiesiai prie išlaipinimo vietos. Nesvarbu, kad žmogus užkliūna, kad kurį nors ir ratai pravažiuoja, arkliai sutrypia…

Nesavais būdami iš tos mirties stovyklos atgal grįžome. Pasmerktųjų šauksmas, rodos, iki pat namų lydėjo. Pamenu tik: prasilenkėme su trimis vežimais, kurie buvo su kaupu prikrauti dėžių; iš jų kyšojo butelių gurkliukai. Matyt, jie buvo skirti kruvinai puotai…“


Pirmosios Dusetų geto aukos 1941-ųjų metų vasarą


Efraimas-Efrojkė (Frojkė) Zeligsonas



Dusetiškio Efraimo-Efrojkės [Frojkės – G. R.] Zeligsono likimo epizodus sužinojome skaitant Saros Veiss-Slep knygą ,,Buvo miestelis Lietuvoje“. Pradėję domėtis Zarasų rajono žydų dalyvavimu tarpukario Lietuvos kariuomenėje, radome tarp gausiai publikuojamų knygos foto archyvų Frojkės Zeligsono nuotrauką su Lietuvos kariuomenės kareivio uniforma.

Žinoma, kad jis buvo Dusetų žydų mėgėjų teatro aktorius.

Apie E. Zeligsono žūties aplinkybes minėtoje knygoje savo prisiminimuose pasakojo Dusetose gyvenęs Baruchas Krutas.


Nuotrauka iš Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“: Efraimas Efrojkė (Frojkė) Zeligsonas (dešinėje) ir Dovas Berke Levitas.


Bentzlis-Bentzkė Krutas



Apie brolio Bentzkės žūtį Saros Veiss-Slep knygoje ,,Buvo miestelis Lietuvoje“ liudijo Baruchas Krutas.


Nuotrauka iš Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“:  Bentzlis-Bentzkė Krutas. 


 Aharonas – Aronas Glikas


Pasakoja brolis Šajkė Glickas


Man pavyko įtikinti Kauno avalynės fabrike batsiuviu dirbusį savo brolį Aroną prisijungti prie manęs. Mes sėdome į vežimą ir patraukėme Kauno senamiestyje buvusios geležinkelio stoties link. Gatvės buvo pilnos kažkur skubančių žmonių. Stotyje susitikau Dorą Levit, kuri gyveno tame pačiame štetle. ,,Kur jūs susiruošėte?“ – paklausė ji. Aš jai atsakiau: ,,Dora, važiuok kartu su mumis į Rusiją“. Bet ji atsakė: ,,Aš nepaliksiu savo mamos“. Daugiau Doros nemačiau.

Atvažiavo krovininis traukinys ir mes su broliu daug neklausinėdami atsidūrėme jame. Pas mane tebuvo viena mintis: bėgti! Kai pasiekėme Obelius, mano brolis Aronas užsispyrė, kad leisčiau išeiti ir nužingsniavo į Dusetas – čia liko jo žmona ir keturi vaikai. Aš mačiau kaip jis, užsimetęs ant peties maišą, vis tolo ir tolo, kol visai išnyko. Kai grįžau į Dusetas po karo, man parodė antkapį ir pasakė, kad čia palaidotas mano brolis Aronas.


(Saros Veiss-Slep knyga ,,Buvo Lietuvoje miestelis“).


Saros Veiss-Slep knygje ,,Buvo Lietuvoje miestelis“ Baruchas Krutas minėjo dar dviejų aukų pavardes: Alterį Gezą ir Israelį Josmaną. Dvi aukos nėra įvardintos.


Nuotraukose: Dusetų miestelio pietų dalies panorama iš Užtiltės (1929 m.). Tiltas per Šventąją, už kurio buvo įrengtas getas (1932 m.).


Ruošiant medžiagą naudotasi Saros Veiss-Slep knyga ,,Buvo Lietuvoje miestelis“.


Parengė Gražina Ragauskaitė