A. G. Gerštein. Mano prisiminimai apie dailininką, kuris neprekiavo savo įkvėpimu
Pirmiau nei susitikau su Jurijumi Moisejevičiumi Penu, savo namuose girdėjau pasakojimus apie jį. Mano tėvas Geršteinas Grigorijus Moisejevičius – J. M. Peno sūnėnas. Jis dažnai prisimindavo apie savo išvykas į Novoaleksandrovską (dabar Zarasai) pas savo močiutę – J. M. Peno motiną. Tėvas pasakodavo apie mažo miestelio buitį, močiutės pomėgį sėdėti prie lango, stebėti praeivius ir aptarinėti miestelio naujienas. Ir, žinoma, apie neparastą J. M. Peno gimtinės grožį – tą ežeringą, bekraštį, vietinių su didele pagarbą prilyginamą Šveicarijai.
Tėvas prisimindavo atskirus, ypatingai svarbius ir šeimoje aptarinėjamus J. M. Peno gyvenimo epizodus. Giminaičių įsitikinimu meilė piešimui pas dailininką išryškėjo dar vaikystėje. Jo šeimos nariams atrodė, kad jis piešė visada ir visur.
Dar lankydamas chederą, J. M. Penas įsigudrino piešti savo draugus. Ypatingai rebe – kai jis ilsėdavosi, susimąstydavo ar įtūždavo ant savo aptingusių mokinių. Rebe portretuose nestigo humoro ir sarkazmo, todėl už tai būsimas dailininkas buvo ne kartą muštas per rankas lazda.
Pasakodavo ir apie pirmąjį J. M. Peno honorarą. Tai buvo tada, kai Jurijus Moisejevičius, rodos, Dvinske tapo dažytojo pameistriu. Kartą vienos sodybos šeimininkas pageidavo, kad būtų dekoratyviai atnaujintas ir papuoštas jo namo prieškambaris. Jaunas dažytojo mokinys J. M. Penas nutarė prie kitų patalpos dekoro detalių maksimaliai realistiškai nupiešti laiptų turėklus. Priimantis darbą šeimininkas stvėrėsi už menamų turėklų ir, žinoma, neteko lygsvaros. Tačiau J. M. Penas už tai nebuvo nubaustas ir įvertinant jo neginčijamas galimybes, gavo net 25 rublių honorarą. Tais laikais tai buvo pakankamai didelis užmokestis.
Pirmą kartą J. M. Peną pamačiau 1931 m. Metų tada turėjau nedaug. Mano prisiminimai – tai vaikystės ir ankstyvos jaunystės įspūdžiai, kurie liko manyje susitikus su juo ar gimė iš papasakotų suaugusių pasakojimų.
1931-ųjų rugsėjį mano tėvas ir mama, Baltarusijos Valstybinio žydų teatro aktoriai, atvyko gastrolių į Vitebską. Jos ryšium su teatro stacionaro Minske remontu užtrūko beveik pusę metų. Nežinau dėl kokių priežasčių mums teko mėnesį gyventi J. M. Peno namuose.
Lankiausi Vitebske ir vėliau – 1932, 1934 ir 1936 m. Kiekvieną kartą trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui mane kviesdavo apsigyventi pas J. M. Peną. Pamenu, kad jo butas, ypač apsilankius pirmą kartą, palikdavo nepamirštamus įspūdžius. Jame beveik nebuvo baldų (sofa, tachta, stalas, kai kur kėdės). Bet visų kambarių ir net prieškambario sienos buvo nukabinėtos paveikslais. Jie kabojo keliomis eilėmis – nuo grindų iki lubų. Paveikslai buvo įvairūs – daugiafigūriai, žanriniai, vyrų ir moterų portretai, senių ir jaunų žmonių, peizažai. Vėliau, kai pripratome vienas prie kito, mums atvykus į Vitebską šeimininkas man aiškindavo paveikslų siužetus. Čia buvo jo favoritai. Pirmiausia – ,,Skyrybos“, kuriame įtūžęs vyras pas rabinus atvedė savo gražuolę žmoną ir reikalavo skyrybų, o gilumoje nutapytas raštvedys net negalėjo įsivaizduoti kaip galima atsisakyti tokios grožio. Tai ir ,,Minachemas Mendlis“ – portretas, kurį įkvėpė pasakojimai apie A. Šalomą-Aleichemą. Paveikslo herojus stovi miestelio gatvėje ir apgalvoja savo eilinę kombinaciją. Jo sunkus minčių darbas atsispindi veide. Akivaizdu, kad Jurijus Moisejevičius labai didelę reikšmę teikdavo detalių tikslumui. Jis visada atkreipdavo dėmesį į antrąjį savo paveikslų planą. O ten, už herojų nugarų, du mediniai namai, dvi buitys – žydų ir baltarusių. Ir būtinai neturtingos buities atributai – išsekusi ožka prie žydo namo ir paršelis, viltis sočiai rytdienai, prie baltarusio. Kai kada dailininkas keisdavo ekspoziciją, bet paveikslas ,,Laikrodininkas“ visada būdavo paliktas savo gerai apšviestoje vietoje. Šis darbas traukė giliu herojaus psichologijos atskleidimu bei meistriškai atliktomis detalėmis.
J. M. Peno favoritu buvo besistengiančio patekti į namus iki šventės pradžios prekybininko-išnešiotojo paveikslas. Jis bėga kiek turi jėgų, mato, kad kraštiniuose namuose šventės pradžiai jau uždegtos šeštadieninės žvakės, o iš jo maišo išskrenda atsitiktinai nusipirktas įkyrus raibas gaidys. Paveikslo charakteristikoje akivaizdu, kad nevykėlis prekybininkas nutapytas su didele humoro doze.
Dar pamenu daugiafigūrį paveikslą, kuriame pagal paprotį į šeštadienio šventę pakviesti keturi jauni kareiviai sėdi šalia šeimininko dukters ir laukia vakarienės pradžios.
Taip tiksliai apie šiuos paveikslus kalbu todėl, kad jie ne visi išliko. Pasak A. A. Šukeloico liudijimo, karo metu paveikslas ,,Laikrodininkas“ kabojo dailininko darbo kabinete, o vėliau vokiečių įsakymu buvo, atseit, išsiųstas į Austriją, žydų kultūros muziejų. Saugomas Vitebsko kraštotyros muziejuje prekybininko-išnešiotojo paveikslas yra tik anksčiau padarytas variantas. O paveikslas su kariais visai neišliko.
Aš pakankamai gerai pamenu visą paveikslų ekspoziciją. Joje buvo daug žanrinių eskizų, kuriuose užfiksuota neįmantri ir vargana žydų amatininkų buitis – šeštadienio vakarienė, vyro ginčas su žmona, siuvėjo dirbtuvė. Ir portretai, portretai – mergina su balta bliuzele, senis elgeta, jaunas batsiuvys, kepėjas…
Buvo ir peizažai – Vitebsko miesto, kaimų, gamtos: suartas laukas, upės įlankos, aukštas krantas. Kaip supratau vėliau, namuose įkurta paveikslų ekspozicija tikrai turėjo savo idėją. Ji išreiškė dailininko esybę, jo skonį ir aistrą. Svarbiausia – meilę savo tautai: kasdienybėje ir šventėse, džiaugsme ir varge, žemei, ant kurios jis gyveno.
Buvo ir paveikslai, kurie laikyti atokiau pagrindinės temos. Bethoveno portretas, labai gera, mano manymu meistriška Rembranto senio raudonais rūbais portreto kopija bei keletas kitų darbų.
Vakarėjant į J. M. Peno namus ateidavo jo mokiniai, tiksliau – Vitebsko dailės technikumo studentai. Pamenu kelias pamokas. Tada tapė akvarelę: mėlynos skrybėlės – rausvos bliuzelės, rausvos skrybėlės – mėlynos bliuzelės. Ilgai. Kol pasiekė meistrą tenkinusį rezultatą daug kartų taisė.
J. M. Penas man sudarydavo ,,sauso“ ir šiek tiek atskirto nuo kitų žmogaus įvaizdį. Pelnyti jo dėmesį buvo nepaprasta. Bet man atrodė, kad šis jo ,,sausumas“ tebuvo apsauginė kaukė, savęs išreiškimo forma. Jis slėpė gerumą, širdingumą (tai patyriau ne kartą) ir nenuginčijamą vidinį pažeidžiamumą bei jautrumą. Ir dar jam buvo būdingas savigarbos jausmas. Į mano sąmonę jis įsirėžė kaip besitvardantis žmogus, niekada jo nemačiau kaip sako ,,išėjusio iš savęs“. Vertindama jo charakterį manau, kad jis nedalyvaudavo daugelyje ginčų ir batalijų, kurios buvo dažnos dailininkų aplinkoje. Jis nuo to visada buvo kiek nuošaliau.
Name, kuriame gyveno J. M. Penas, visada buvo tylu. Panašiai iki 1934 m. jis gyveno su savo seserimi, kuri rūpinosi kuklia judviejų buitimi. Po jos mirties – vienas. Įprasta tyla buvo nutraukiama retai – vakarėjant, kai aplankyti ateidavo seni jo draugai – dailininkai ar mokiniai.
Mano prisiminimuose J. M. Penas visada yra dirbantis. Nors profesionaliuose užsiėmimuose aš mačiau jį retai. Gal būt todėl, kad kiekvieną mūsų atvykimą į Vitebską jo namai būdavo pripildyti naujais darbais. Pamenu apie 1934 m. atsiradusi paveikslą, kuriame rudaplaukė mergina gelbėdamasi nuo pogromo su didele savo manta bando užlipti į palėpę.
Nepamenu tiksliai, 1932 ar 1934 m., mirė teta – J. M. Peno sesuo Lisicina. Pamenu, tai buvo ankstyvą pavasarį ir kad švintant Jurijus Moisejevičius baigė vėliau ilgai kabojusį jo ekspozicijoje numirusios portretą.
Paskutinį kartą J. M. Peną mačiau 1936-ųjų gegužę mūsų atvykimo į Vitebską metu. Tada jis buvo senas žmogus, atrodė silpnas ir pavargęs. Bet toliau tapė. Bute buvo du nauji moterų portretai. Vienas iš jų stovėjo ant molberto.
Man sunku kalbėti apie J. M. Peno kūrybos laboratoriją, meistriškumo paslaptis. Tik pamenu ištraukas iš jo pasakojimų apie meilę paprastiems žmonėms, amatininkams, darbo žmonėms. Ir kas labiausiai atskleidžia žmogaus vidų, jo charakterį ir vidinį pasaulį – veidą ir rankas. Jis manė, kad meistrui būtina būti pedagogu bei perduoti savo patirtį ir jaunimo sugebėjimus. Pedagogu jis tikrai buvo visada. Ir jaunystėje, kai Vitebske steigė pirmąją Baltarusijoje meno mokyklą, ir vėliau, kai dėstė dailės technikume, kai vedė pamokas savo namuose. Tikrai nesuklysiu sakydama, kad dauguma senesnės kartos Baltarusijos dailininkų trumpiau ar ilgiau mokėsi pas J. M. Peną. Ypatingai dailininkas didžiavosi Marku Šagalu. Kaip pasakojo šeimoje, meistras M. Šagalą rado Vitebsko pakraštyje paišantį gatvėje ant akmens. Jis pakvietė Marką į savo mokyklą. Ar tai tiesa, dabar nuspręsti sunku. Bet neginčijama tai, kad vaikštinėdamas Vitebsko pakraščiais J. M. Penas užsispyrusiai ieškojo ypatingų žmonių ir tikėjo, kad padarys naują atradimą.
Manau, kad J. M. Peną ir M. Šagalą siejo ne tik mokytojo ir mokinio tarpusavio supratimas. Čia buvo daugiau – sielų artumas, prisirišimas, kažkoks ypatingas širdingumas. Jie ilgai susirašinėjo. Pamenu namuose skaitytus laiškus. Ir nuotraukas – M. Šagalas su mergaitėmis trumpai kirptais plaukais. O paskui, alkanaisiais ir sunkiais 1930-aisiais, M. Šagalas kažkokiu tik jam žinomu būdu siusdavo mums maisto produktų siuntinius. Sakant tiesą, tuo dailininkui labai padėdavo. Tai tęsėsi iki tol, kol neuždarė ,,geležinė užkarda“…
Tikriausiai mano išsakyti įspūdžiai apie J. M. Peną būtų nepilni, jeigu neatskleisčiau, ko gero, svarbiausios jo charakterio ypatybės. Tai būdingas jam paprastumas, kuklumas, savotiškas asketizmas. Jo namuose nebuvo daiktų pertekliaus, o tik tai, kas reikalingiausia. Atvirai kalbant, dailininkas ir jo sesuo neturėjo maisto ,,kulto“. Tai, ko gero, todėl, kad vieninteliu pragyvenimo šaltiniu buvo uždarbis už dailininko pedagoginę veiklą. Tačiau buities netobulumas J. M. Peną mažai jaudino. Jis visas buvo savo darbe. Jo kūryba buvo gyvenimo prasme, džiaugsmu, įkvėpimu ir laime. Jis niekada neparduodavo savo kolekcijos darbų. Ir kada mano mama paklausė kodėl jis to nedaro, kiek pagalvojęs meistras atsakė: ,,Vaikeli, aš neprekiauju savo įkvėpimu“.
Žurnalas ,,Mišpocha“, 2000 m., Nr. 6 (6).
Iš rusų kalbos išvertė Gražina Ragauskaitė.