Istorija

Algimanto Miškinio knygoje ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ rašoma, kad ,,1775 m. parapijoje buvo 4566 gyventojai, <…> 86 žydų kiemai. <…> 1784 m. Dusetose buvo 20 žydų šeimų – 79 asmenys“. 1996 m. Izraelyje išleistoje ,,Lietuvos žydų bendruomenių enciklopedijoje“ pateikiama Dusetose  skirtingais metais gyvenusių gyventojų statistika. Nurodoma, kad 1811-aisiais miestelyje gyveno 907 gyventojai – žydai, lietuviai, rusai ir totoriai, kurie buvo įsikūrę 145 skurdžiuose nameliuose, 1847 m. gyvenusių gyventojų skaičius enciklopedijoje nepateikiamas, bet nurodoma buvus 486 žydus, 1897 m. – iš 1278 gyventojų net 1158 buvo žydų tautybės, 1923 m. ir 1927 m. – gyveno 1164 gyventojai, iš kurių 704 žydai, 1959 m. – iš 1806 gyventojų 6 buvo žydų tautybės.

Dusetų (jidiš דוסיאַט – Dusiat) rabino šeimoje gimė žinomas žydų poetas, vertėjas ir literatūros kritikas Mordechajus Jaffė (1899 -1961), debiutavęs 1917 m. Odesoje išleistais ir jo pasirašytais pirmaisiais 20-čia poemos ,,Pakeliui“ (,,Untervegs“) egzempliorių. Vėliau jis grįžo į Kauną. 1927 m. emigravo į Kanadą, o 1937 m. – į Niujorką. 1953-1961 m. du kartus persikėlė į Izraelį ir atgal į Niujorką. Siekė tapti literatūros hebrajų ir jidiš kalbomis tarpininku. Jo kūriniai apie hebrajų rašytojus publikuoti knygoje ,,Grandys“ (1939). Didžiąją savo darbinių metų dalį paskyrė hebrajų poezijos vertinimui – ją sudaro keturi tomai (1935, 1939, 1948 ir 1958). Paskutinė Mordechajaus Joffės publikacija – analogija ,,Palestina jidiš literatūroje“ (1961), kurioje buvo pristatyta 94 jidiš kalba rašiusių poetų kūryba. Iš Dusetų kilę Israelis Zoferis (Joffe, gim. 1897 m.), rašęs Kaune leidžiamam laikraščiui ,,Žydų balsas“ žurnalistas; Dovas Gerberis – Kauno choralinės sinagogos dirigentas/vadovas (?); Berta Englander (gimė 1915 m., mergautinė pavardė Chait) – Johanesburgo (Pietų Afrika) jidiš kalba vaidinančio teatro aktorė; Aba Šlomovičius – kelių knygų autorius; filosofijos mokslų daktaras Ješajahu Levitas (daktaro laipsnį apsigynė Vokietijoje). 1896 m. sausio 15 d. Dusetose, kūrusio ivritu bei jidiš kalbomis rašytojo Arje-Chaimo Goldino šeimoje, gimė sūnus Icchokas Goldinas. Mokėsi pradinėje religinėje mokykloje, ješivoje Dvinske (dabar Daugpilis, Latvija), vidurinėje mokykloje Rusijoje. 1911 m. atvyko į Lodzę ir iki 1936 m. aktyviai dalyvavo jaunųjų sionistų partijos, vėliau – sionistų darbo partijos veikloje. 1911 m. pradėjo rašyti eilėraščius rusų kalba, o nuo 1914 m. – jidiš ir tais pačiais metais spaudoje pasirodė pirmos eilėraščių ir pasakojimų publikacijos. Nuo 1936 m. gyveno Izraelyje ir aktyviai dalyvavo darbo sąjungos veikloje. Icchokas Goldinas buvo gamintojų kooperatyvo įkūrėjas. Arje-Chaimas Goldinas gimė 1871 m. Dvinske (dabar Daugpilis, Latvija).1893-1900 m. gyveno Dusetose ir buvo vienas aktyviausių šio miestelio sionistų. 1900 m. išvyko į Lodzę. Dusetose užaugo garsus JAV rabinas Eliezeris Silveris (1881-1968), miestelyje buvusio rabinu Bunimo-Cemacho Silverio sūnus (daugiau apie E. Silverį galite pasiskaityti šio puslapio dalyje ,,Likimai“).

Iki XX a. miestelio gyventojų daugumą sudarė žydai.


Dusetų žydai iki ir po Pirmojo pasaulinio karo


Manoma, kad pirmieji žydai Dusetose apsigyveno jau XVI a. A. Miškinio knygoje ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ minima, kad jau po 1530-ųjų ,,<…> kahalas turėjęs duoti kasmet dar du karvės kumpius ir 40 svarų lajaus“. ,,Rusijos žydų enciklopedijoje“ minima, kad 1865 m. Dusetose buvo sinagoga.

Šiuo laikotarpiu Dusetų žydų pragyvenimo šaltiniu buvo pajamos iš smulkios prekybos ir atsitiktinių darbų. Vėliau dusetiškiai žydai įkūrė bendruomenę, pastatė sinagogą ir Toros studijų namus, chasidų minjaną.

Skaitant pasakojimus apie Dusetose vykusius įvykius susidarė įspūdis, kad vietiniai žydai buvo kaltinami dėl kiekvieno miestelyje kildavusio gaisro. 1905 m., per Velykas, naktį iš balandžio 16 į 17-ąją vykusio pogromo prieš žydus dingstimi taip pat buvo gaisras. Tam, kad paneigtų kaltinimus, žydai pogromo išvakarėse susirinko į sinagogą ir prisiekė, kad jie niekuo dėti. Tačiau miestelėnai tuo nepatikėjo ir jau sekančią dieną susirinkę vietiniai Dusetų bei aplinkinių kaimų gyventojai ėmėsi veiksmų prieš ,,kaltininkus“.

,,Rokiškio memorialinėje knygoje“ papasakojama šio pogromo priešistorė ir jo įvykiai:

,,Dar iki Velykų keli arkliavagiai padegė namą netoli pirties ir ugnis išsiplėtė į buvusią Malūno gatvę. Po gaisro miestelyje prasidėjo neramumai ir žydai įtarė, jog jie baigsis pogromu prieš juos. Ypač bijota trečiadieniais, turgaus dieną, ir sekmadieniais. Baimindamasis išpuolių Dusetų žydų jaunimas susibūrė į savigynos sąjungą, kurios veikloje dalyvavo ir tautiečiai iš Novoaleksandrovsko (dabar Zarasai) bei Salako.

Pirmieji pogromo įvykiai prasidėjo sekmadienį dar prieš Šv. Mišias – tada buvo puolami žydų namai ir parduotuvės, iš kurių vogta viskas ką buvo galima pasiimti su savimi. Išsigandę miestelio žydai slėpėsi kas kur įmanydamas ir sinagogos moterų dalyje. Izakas Baronas, vienas iš miestelio prekybininkų, pasislėpė savo parduotuvėje po laiptais ir gynėsi šaudydamas į pogromščikus tol, kol baigėsi šoviniai. Užpultas I. Baronas buvo žiauriai sumuštas, o paskui išmestas pro jo namo langą.

Kaimynystėje su Izaku gyveno Rachelė-Lėja Poritz. Ji buvo šviesiaplaukė ir todėl daugelis manė, jog ji ne žydė. Kad nesukeltų įtarimo, ji apsirengė būdinga kitų tautybių moterims apranga ir išskubėjo pas Dusetų bažnyčios kunigą. Rado jį bažnyčioje ir pradėjusi verkti pasakė: ,,Žinokite, kad būsite atsakingas už šiandien miestelyje vykstančius įvykius – nesvarbu ar tai būtų prieš Dievą, ar tvarkos sergėtojus. Vienas vyras jau žuvo ir kas žino kiek jų dar žus“. Įdėmiai išklausęs žodžius, kunigas liepė skambinti bažnyčios varpais ir juos išgirdę pogromščikai pradėjo rinktis į maldos namus…Susirinkusiųjų buvo pareikalauta nedelsiant nutraukti riaušes. Vėliau gubernatoriaus pavedimu į Dusetas atvyko 15 kazokų būrys tvarkai palaikyti“.

Pasakojama, kad vėliau vienas iš penkių I. Barono vaikų surado savo tėvo žudiką ir jį nužudė. I. Barono kapas Dusetų žydų kapinėse išliko iki šių dienų.

Apie kilusį incidentą buvo pasakota ir savaitraštyje ,,Voschod“:

,,<…> Išėję iš bažnyčios žmonės puolė niokoti žydų namus ir parduotuves bei vogti iš jų. Daugelis žydų bėgo, slėpėsi palėpėse ir rūsiuose. Tie, kurie bandė apginti save ir turtą buvo sunkiai sužeisti ir dabar jų būklė kritiška. Izakas, Avraamo Barono sūnus, bandė pasipriešinti jo namo užpuolikams, bet vagys jį pagavo, išmetė per langą iš antro aukšto ir paskui mušė tol, kol jis nustojo kvėpuoti. Jie taip pat pasikėsino į jo tėvą ir brolį – šie sunkioje būklėje ir gali neišgyventi. Apvogti žydai liko be namų ir maisto, o jų padėtis siaubinga. Prašome nedelsiant padėti“.

Interneto portale ,,Žydiškos šaknys“ pateikiama 1903-1906 m. vykdytų pogromų prieš žydus nuostolių statistika. Apie 1905 m. Dusetose vykusį pogromą rašoma: ,,Jo metu Dusetose gyveno 1000 žydų. Per įvykius 2 žydai nužudyti, 50 sužeisti, 50 žydų parduotuvių ir 200 namų apvogti bei suniokoti. Patirtas žydų nuostolis 100 000 rublių“.

Šis Dusetose įvykdytas pogromas visuomenėje turėjo didelį atgarsį. Lietuvos socialdemokratų partija išplatino pareiškimą, kuriame pasmerkė vykdytus prieš žydus veiksmus bei išreiškė nuomonę, kad tai buvo carinio valdymo pasekmė.

,,Rokiškio memorialinėje knygoje“ rašoma, kad neramumai Dusetose kilo ir 1908-aisiais. To priežastimi buvo buitinė istorija: dusetiškis žydas Joelis  nusipirko pas Kriaunų (Rokiškio rajonas) ūkininką karvę. Pirkėjas sugebėjo šeimininkui įrodyti, kad jo karvė yra bergždžia. Tačiau netrukus kriauniškį pasiekė žinia, kad Joelis sumelavo. Jį suradęs karvės šeimininkas pagrasė žydą už melagystę nužudyti. Naujiena apie šį įvykį pasklido po Dusetas kaip gaisras! Nors žydų savigynos sąjungos nariai prikalbino Joelį prisipažinti melavus, tačiau po miestelį dar ilgai sklandė galimo pogromo nuojauta.

1910 m. Dusetose kilusio gaisro metu nesudegė tik dviejų žydų bendruomenės narių Icės Mesajo ir Heneko Kahato namai bei sinagoga. Po šios nelaimės žydai susirinko prie Šventosios: visi buvo palūžę, labai verkė vaikai. Aplinkinių vietovių žydai kaip galėdami padėjo padegėliams – aprūpino maistu, rūbais ir pinigais. Finansinės paramos buvo sulaukta ir iš Amerikoje bei Pietų Afrikoje gyvenusių dusetiškių emigrantų, kurie per vienerius-dvejus metus padėjo atstatyti daugumą sudegusių gyvenamųjų ir iki 1912 m. pagrindinę sinagogą bei Toros studijų namus. Dėl šio gaisro ir kitų priežasčių daugelis žydų išvyko iš miestelio į užsienį arba apsigyveno kitose vietovėse. Dusetose žydų skaičius sumažėjo – 1912 m. miestelyje gyveno 250 žydų šeimų (704 žmonės). Likę Dusetose žydai dirbo darbininkais, bendradarbiavo su aplinkinių rajonų ūkininkais, kiekvieną trečiadienį prekiaudavo Dusetose vykusiuose bei vieną kartą per metus kasmetiniuose turguose. Miestelyje buvo apie 30 parduotuvių ir beveik visos jos priklausė žydams, kiti tautiečiai vertėsi žemės ūkio veikla, nekilnojamo turto nuoma, žvejyba bei didmenine prekyba, ypatingai Dvinsko (dabar Daugpilis, Latvija) mieste.

Dusetų žydai finansiškai rėmė Palestinos plėtrą. 1914 m. sąraše minimi 60 miestelio žydų-rėmėjų.

Beveik visi žydų vaikai mokėsi chederuose. Kiek tiksliai jų buvo nėra žinoma – informacijoje nurodoma 5 ar 6. Vienas iš jų buvo prieš kelis metus iki Pirmojo pasaulinio karo įsteigtas ,,Chederas Metukanas“ (progresyvus chederas), kurio įkūrėju buvo už gerą hebrajų kalbos mokymą pripažinimą pelnęs rabinas Jekhelis Gerberis. Dusetų chederuose mokytojais buvo Alteris Šeinas, rašytojas Mošė Paseleris, Mošė Karpelas, Mošė-Elija (pavardė nenurodoma), Leibas-Icė (pavardė nenurodoma), Avramas-Mošė ir Šaulis (pavardės nenurodomos, mokė Gemaros), Haimas-Leibas (pavardė nenurodoma).

Miestelyje ypatingai gerbiami buvo netradicinės medicinos žinovė Sorė-Lėja Šein (mirė 99-rių metų), vaistininkas Haimas-Aronas Šeinas ir geras savo amato žinovas mėsininkas Šaulis-Dovydas Šubas.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Dusetose rabinais buvo ir Liubline gimęs bei 1807 m. Vilniuje išleistos knygos ,,Tamim Yakhdav“ autorius Minachemas Mendelis, Dusetose gimę Natanas-Netas Zilberis ir jo sūnūs Bunimas-Cemachas Zilberis.

Pirmojo pasaulinio karo metu daugelis žydų išvyko iš Dusetų ir apsigyveno didesnėse gyvenamosiose vietovėse.


Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis


Po pirmojo pasaulinio karo, jau nepriklausomoje Lietuvoje, Dusetose gyveno daugiau nei 100 žydų šeimų. Yra žinoma, kad dusetiškiai žydai taip pat tarnavo Lietuvai ir žuvo gindami jos laisvę: Dovydas Barkūnas/Dovydas Borkanas [Borkan] tarnavo 10 pėstininkų pulke, žuvo 1920 m. spalio 19 d., palaidotas Trakuose; Ruvinas Bunas tarnavo 2 pėstininkų pulke, žuvo 1920 m. spalio 21 d., palaidotas Ukmergės žydų kapinėse (vienais šaltiniais gimė Dusetose, kitais – Pasubatėje).

1919 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos delegacijai Paryžiaus taikos konferencijoje įteikus Lietuvos Respublikos Vyriausybės deklaraciją (vadinama ,,Paryžiaus deklaracija“) šalies žydų tautinės mažumos klausimu ir joje nurodžius, kad žydai Lietuvoje naudojasi visiška pilietinių, tautinių ir politinių teisių lygybe, suaktyvėjo politinių partijų, judėjimų ir bendruomenių veikla. Dusetose buvo išrinkta 9 narių žydų bendruomenės Taryba. Šis žydų nacionalinės autonomijos valdymo organas veikė iki 1926 m.  Tarybos veiklos pradžioje jį sudarė 2 Tzeirei Zion (jaunieji sionistai) atstovai, 2 – Akhduth (politinis žydų ortodoksų judėjimas) ir 5 nepartiniai. 1922 m. teisę rinkti vietinių žydų atstovus į šią Tarybą Dusetose turėjo 421 miestelio žydas. 1923 m. miestelio žydai dalyvavo visuotiniame balsavime renkant delegatus į Lietuvos žydų nacionalinius susirinkimus bei 358 Dusetų žydai (teisę turėjo 388) – į žydų Tarybą. Išrinkti 9 pastarosios nariai atstovavo: 3 – Tzeirei Zion-Hitakhdut, 2 – Mizrachi (religinis sionizmas), 3 – Akhdut (politinis žydų ortodoksų judėjimas) ir vienas buvo nepartinis. Balsuoti buvo galima tik sulaukus 21 metų ir vyresniems.

Nors daugelis jaunų žmonių iš Dusetų emigravo į Pietų Afriką ir Palestiną, žydų švietimas miestelyje klestėjo. 1921 m. įsteigtoje ,,Tarbuto“ tinklo (sionistų steigiamos mokymosi įstaigos) žydų mokykloje mokėsi apie 60 mokinių. Jos įkūrėjas Gilelis Švarcas, mokytojai Jehuda Slepas, Leibas Gordonas, Cvi Hameris ir Izakas Poritzas (šis vardas jam suteiktas 1905 m. nužudytam I. Baronui atminti) buvo sionistai bei aktyvūs miestelio žydų bendruomenės nariai. Prie mokyklos veikė biblioteka ir dramos būrelis, vakarais rinkdavosi žydų kalbos kursų klausytojai. Mokykla turėjo gerą vardą, todėl joje mokėsi ir kitų vietovių žydų šeimų vaikai.

Vietiniame chedere mokėsi 10 moksleivių.

1924 m. Dusetose įkurtas Žydų liaudies bankas tapo svarbiu miestelio žydų ekonominio gyvenimo įvykiu. Tuo metu jis turėjo 143 indėlininkus (kitu šaltiniu 152). Banko valdytojais buvo Dovydas Švarcas ir Joselis Poritzas.

1925 m. miestelyje gydytoju dirbo Dovydas Drojanas.

Nuo 1928 m. Dusetų rabinu buvo knygų ,,Bet Va’ad Lakhakhamim“ ir ,,Knesset Yisrael“ (1938 m.) autorius Dovas-Tuvija Šlesingeris.

1931 m. Zarasų apskrities žydų verslininkų sąraše nurodoma, kad Dusetose veikė Ebero Berenšteino (Viešoji a.), Urijaus Ciklino (Vilniaus g. Nr. 61) ir Chasės Levitienės manufaktūros įmonės, Basės Gluchienės mezginių ir trikotažo dirbtuvės, Onos Joffienės kepykla, Sona Levitaitė (Vilniaus g.) prekiavo geležimi ir jos dirbiniais, Lipmanas Levitas ir Boruchas Morduchovičius (Maskvyčių g-vė 30) – javais, veikė Soros-Libos Zeliksonienės (Viešoji a.) restoranas ir Onos Joffienės arbatinė. ,,Lietuvos žydų bendruomenių enciklopedijoje“ nurodomi šie žydų verslai: 6 maisto prekių, 6 aprangos, 1 metalo bei darbo įrankių, po 2 augalų  ir ūkinių prekių parduotuvės, 2 užeigos, 1 restoranas, ,,Singer“ siuvimo mašinų agentūra, 1 kepykla ir audimo fabrikėlis. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu didžiausias parduotuves turėjo Rachelė-Lea Poritz, Berčikas Levitas, Chaimas-Leibas Adelmanas ir Henekas Kahatas. Didžiausią parduotuvių skaičių Dusetose turėjo iš Jūžintų kilusi išsilavinusi Levitų giminė.

Verslininkų veiklos sąlygos ženkliai pablogėjo nutrūkus prekybos ryšiams su Dvinsku (dabar Daugpilis). Dėl to daugeliui Dusetų žydų pragyvenimui teko užsidirbti dirbant atsitiktinius darbus ir verčiantis amatininkyste. 1937 m. miestelyje buvo 32 amatininkai (išvardijami 31), iš kurių 8 siuvėjai, 6 mėsininkai, 3 kalviai, 3 batsiuviai, 2 kepėjai, 2 medžiagos dažytojai, 2 siuvinėtojai, po 1 stiklių, kepurių siuvėją, skardininką, mezgėją ir odadirbį.

Dusetose buvo žinomi dailidė Aba (pavardė nenurodoma) – nors senatvėje jis apako, bet nenustojo dirbti savo pamėgto darbo, puodžius Lozeris, kurio gaminiai buvo parduodami ir už miestelio ribų, prekiavęs audiniais Meiras Ciklinas.

Leokadijos Malcienės knygoje ,,Dusetos“ rašoma, kad ,,Tarpukario laikais Dusetose buvo du stambūs malūnai . Abu priklausė žydams. Pačioje paežerėje <…> buvo Gerškos malūnas, o Vytauto g. Nr. 5 – Karabielniko malūnas. <…> Pirmosios elektros lemputės Dusetose sužibo žydo malūnininko Slovos dėka. Jis 1938 m. vasario mėnesį į naujai pastatytus Šaulių namus prieš Grabnyčių atlaidus ir žirgų lenktynes įvedė elektrą. <…> Už vieną kilovatvalandę Slova užprašė po 1,10 lito. Tai buvo labai brangu, tačiau dusetiškiai tuo nesiskundė“

Dusetiškiai iki šiol prisimena gydytoją Epšteiną. Apie jo šeimą video pasakojime Antanas Galvydis pasakojo: ,,Labai geras žydas, o žmona buvo dantistė. Jie turėjo mergaitę – dukterį, na, tai ją labai mokino gražiai lietuviškai kalbėti. Aš gydytojo žmonai pasakiau, kad girdėjau jog žydus šaudys…O, Jėzau, ana net užpyko ant manęs. Sakau: ,,Geriau atiduokit mergiotę man, aš mažu išlaikysiu kaip nebūt“. ,,Sako ,,Ne!“, tegul šaudo mus, geriau su mumis sykiu sušaudo“.

Istorinėje medžiagoje apie Dusetas minima, kad jo gyventojai labai gerbė  ir gydytoją Drujaną bei gerą Toros žinovą advokatą Eberį.

Informacijos apie žydų verslus Dusetose suteikia 1930, 1935, 1938 ir 1939 m. telefonų knygos: 1930 metai – Mauša Krutas (automobilių garažas); 1935 metai – Dovydas Epšteinas (gydytojas), Mauša Krutas (automobilių garažas); 1938 metai – Dovydas Epšteinas ir Sara Epšteinienė (Markaitė) (gydytojas-vidaus ir moterų lygos bei stomatologė), Mauša Krutas (automobilių garažas); 1939 metai –  Dovydas Epšteinas ir Sara Epšteinienė (Markaitė) (gydytojas (vidaus ir moterų lygos) bei stomatologė), Mauša Krutas (automobilių garažas), Borachas Krutas (sunkvežimių stotis).

Dusetose veikė ne tik dveji žydų maldos namai (chasidų ir misnagdų), bet ir Toros tyrinėjimo bendruomenė bei dvi paramos asociacijos: ,,Linat Tsedek“ (prieglauda vargšams) ir ,,Gemilut Khesed“ (labdara, filantropinė veikla).

Pagrindinės sionistinės organizacijos Tzeirei Zion (jaunieji sionistai), sioninkų jaunimo organizacija He’chaluc (pionieriai), Lietuvos sioninkų jaunimo draugija Hashomer Ha’cijar (Jaunieji Sergėtojai) ir ,,Maccabi“ Dusetose turėjo savo filialus. Miestelio žydai dalyvaudavo rinkimuose į sionistų kongresus.


Antrasis pasaulinis karas


1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą Dusetų, kaip ir daugelio kitų vietovių žydų gyvenimas pasikeitė – sovietizacijos periode pradėta turto nacionalizacija pakirto ekonominius miestelio žydų pamatus. Informacijoje minimas Barucho Kroto atvejis: jis iki sovietizacijos turėtus 6 autobusus privalėjo atiduoti naujai valdžiai, o pats buvo įdarbintas vieno iš jų vairuotoju. Dovydas-Leibas Eirsesas buvo apkaltintas finansiniais nusikaltimais, areštuotas ir ištremtas į Sibirą. Ieškodami geresnių verslo galimybių, miestelio žydai žvejai ir kai kurie amatininkai įkūrė kooperatyvus.

Gilelio Švarco ,,Tarbuto“ tinklo mokykla buvo reorganizuota į jidiš mokyklą, visos veikusios  sioninkų organizacijos nutraukė veiklą, o bibliotekoje ivritu spausdintos knygos konfiskuotos. Dalis Dusetų žydų jaunimo emigravo arba išvyko gyventi į Kauną bei kitas Lietuvos vietoves.

Rašoma, kad prasidėjus karui kai kurie Dusetų žydai bandė pabėgti, vienas buvo pagautas prie Irano-Palestinos sienos ir ilgam laikui įkalintas, kai kurie kovėsi 16-os lietuviškos divizijos karių gretose ir dauguma žuvo.

Karo pradžioje dabartinės Užtiltės teritorijoje buvo įkurtas laikinas getas, kuriame įkalinti žydai perpildė jam skirtas patalpas. Visų įkalintųjų turėtas turtas buvo išsidalintas. Daugiau nei mėnesį, iki masinės egzekucijos 1941 m. rugpjūčio 26-ąją Krakynės miške (Degučių seniūnija, Zarasų rajonas), geto kaliniai vyrai turėjo dirbti sunkiausius darbus miestelyje arba ūkininkų ūkiuose. Savo video pasakojime A. Galvydis apie gyvenimą gete pasakojo: ,,Ai, koks čia gyvenimas. Neturi nei baldų, nei nieko, siuvimo (?) maišuose stovi visi rūbai, visa kas. Gete gryčelės kelios buvo <…>. Ar bagotas, ar biednas, visi vienodi buvo“.

Apie šį karo laikotarpį prel. Mykolas Krupavičius rankraštyje apie lietuvių ir žydų santykius nacių okupacijos metais rašė:

,,Dusetose vokiečiai, suvarę žydus į getą, paliko juos saugoti lietuvių policijai. Policija leido jiems išeit lyg dirbti pas ūkininkus. Žydai, pasinaudodami ta proga, savo vaikučius išslapstė pas ūkininkus. Sužinoję tai, vokiečiai įsakė tuoj surankioti visus žydus. Vienus surado, kitų ne. Vėliau paskelbė įsakymą grąžinti į getą visus žydų vaikus. Neklausantiems buvo paskelbta mirties bausmė. Nepaisant to, toli gražu ne visi vaikus grąžino. Paminėtina Lukošiūnų šeima iš Bileišių kaimo, kuri negrąžino dr. Epšteino dviejų metų dukrelės. Vokiečiai tik kratą darydami pas juos ją rado. Lukošiūnas buvo smarkiai nubaustas. Visi rasti žydų vaikai sunaikinti.

Vietos lietuvių komendantas drąsiai gynė ir gelbėjo žydus. Vokiečiai už tai jį, apkaltinę neveiklumu prieš žydus, suėmė.

Daugelis dusetiškių lietuvių, vokiečių pastatytų sargybiniais prie žydų, už atsisakymą žiauriai elgtis su jais buvo skaudžiai sumušti, kiti pasodinti į kalėjimą.

Laikomi gete žydai Dusetų savivaldybės buvo maitinami taip, kaip laisvėj gyveną lietuviai. Viršaitis Svilas už tai ir už protestą dėl žydų naikinimo buvo vokiečių apšmeižtas, apkaltintas, atleistas iš pareigų ir nubaustas“.

Rašoma, kad įvykių Krakynės miške išvakarėse, Dusetose gyveno apie 80 žydų šeimų. Žinoma, kad sušaudytas buvo ir paskutinis Dusetų rabinas Dovas-Tuvija Šlesingeris. Vienam iš pasmerktųjų dusetiškių Elijagui (Elkai) Baronui iš šios žydų šaudymo vietos pavyko pabėgti. Jis slapstėsi aplinkiniuose miškuose, tris metus bendradarbiavo su partizanais, tačiau karo pabaigos nesulaukė – nuskendo ežere.

Saros Veiss – Slep knygoje ,,Buvo štetlas Lietuvoje“ esančiame Dusetų miesto plane nurodyta, kad miestelyje stovėjo medinis paminklas, skirtas septyniems sušaudytiems Dusetų žydams, kurie bandė pabėgti iš Užtiltėje įrengto geto, bet buvo nušauti. Kitų jo pastatymą patvirtinančių pasakojimų bei sunaikinimo aplinkybes nustatyti kol kas nepavyko.


Prisiminimai apie Dusetų  žydų gyvenimą


Poeto ir vertėjo Lino Brogos (kilęs iš Pačiaunės kaimo) prisiminimai iš Leokadijos Malcienės knygos ,,Dusetiškiai“: ,,<…>. Netrukus pasirodė vokiečiai. Gatvėse išvydom žmones su geltonomis žvaigždėmis. Tai buvo žydai, su kuriais daug metų bendravome, dirbome, mokėmės. Ramybė nebegrįžo.

Vieną sekmadienį motina grįžo iš Dusetų pergedusi, vis kartodama: ,,Viešpatie, Viešpatie!“ Ji sužinojo, kad Dusetų žydus išvarė į Degučių pusę ir sušaudė. Žinia buvo baisi ir slogi ne tik dėl kraupaus krikščioniškų nuostatų ir įprastų sambūrio papročių paniekinimo, bet ir todėl, kad su daugeliu miestelio žydų – prekybininkų, amatininkų buvome pažįstami, juos gerbėme. Ypač mums buvo artima gydytojo Epšteino ir jo žmonos Saros Šlavaitės šeima. Epšteinas ne sykį gydė sergantį plaučių uždegimu tėvą, susižalojusius senelę ir tėvo dėdę Petrą, visus vaikus nuo tymų. S. Šlavaitė gerai gydė, plombavo dantis.

Mokytojų Slepo ir Švarco šeimos pas mus kelissyk vasarojo, berods 1937 m. rugpjūty abu mokytojai dalgiais pjovė miežius. Mokytojo Švarco du vaikai (gal dvynukai), rodos, Abromas (ar Aronas) ir Berelis, kartu su manimi mokėsi 5-me skyriuje pas mokyt. P. Kuzmicką.

<…>.

Čia aprašyti ir panašūs išgyvenimai dar paauglystėj mane daug ko pamokė, padėjo susidaryti požiūrį į gyvenimą, nepasiduoti prievartos režimų ir piktų žmonių įtakai, ne griauti, o statyti, daryti gera ar bent nedaryti bloga. Ką vėliau dariau, veikiau ar sunkiai ieškojau sprendimų, beveik visuomet jutau ryšį su šiais jaunos dvasios įžadais.“

,,Rokiškio memorialinėje knygoje“ knygoje rašoma, kad labiausiai pasiturinčiomis Dusetose laikytos Levitų, Mošės-Leibo Zivo, Haimo-Leibo Adelmano ir Emanuelio Slepo šeimos.

Mirijam Slep prisiminimai iš Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“: ,,Dusetos – ant vaizdingo Sartų ežero kranto išsidėstęs nedidelis štetlas (miestelis, kuriame žydai sudarė ženklią gyventojų dalį, darė įtaką miestelio raidai, kultūrai, gyvenimui) Zarasų rajone. Per mūsų miestelį vingiavo ir į Sartus įtekanti Šventosios upė, ne vieną kilometrą pratekanti mažesnėmis ir didesnėmis Lietuvos vietovėmis. Aplink Dusetas tokie miškai, kad į kai kuriuos iš jų nebuvo įžengęs žmogus.

Šeštadieniais mes eidavome uogauti ir iškylauti. Kiekvieną kartą, kai nuklysdavome giliau į mišką, gerą orientaciją turėjusi mano pusseserė Rasja padėdavo mums ištrūkti iš suklaidinusio labirinto!

Dusetose buvo tik keli miestelį puošę raudonų plytų namai, visi kiti – mediniai. Skirtingai nuo žydų, kitų miestelėnų namai buvo apjuosti tvoromis, apsupti sodria sodų žaluma, spalvingomis gėlėmis ir sklindančiu nuo jų aromatu. Ir nors žydai nebuvo linkę puošti savo namų aplinkos, ant kai kurių jų namų palangių buvo galima pamatyti vazonus su gėlėmis.

Šaltomis žiemos dienomis mes rengdavomės šiltus drabužius ir bėgdavome prie užšalusio ežero, čiuožinėdavome pačiūžomis arba ledu tampydavome savo roges. Vasarą Sartų ežeru plaukiodavome būriniais laiveliais, penktadieniais atlikdavome maudimosi ežere ritualą, o sekmadieniais visi miestelėnai su savo laiveliais išplaukdavo į ežero platybes. Pamenu, kaip nepaprastai gražiai ant jo skambėdavo dainuojamos dainos.

Ant ežero kranto stovėjusi žydų pirtis buvo savotišku socialiniu centru. Prausdamiesi net tik rūpinomės švara, bet gydėme visą kūną. Pamenu, pirtyje visada buvo toks tirštas garas, kad mes net negalėdavome vienas kito įžiūrėti, o kuo ant aukštesnio gulto užlipdavome, tuo būdavo karščiau. Sėdėjimas ant paties aukščiausiojo gulto ir vanojimasis vantomis buvo didelė drąsa! Aikčiojimai tada skambėdavo į puses: ,,Oy, a-mechaye! Oy a-mechaye!“ (,,Koks malonumas! Koks malonumas!“).

Į miestelį gydytoją iškviesdavo retai. Dusetose buvo vaistinė ir jos vaistininkas žinojo kokius vaistus ligai gydyti reikia skirti. Ir nors atrodė, kad labai nedaug žmonių serga ir jie ilgiau gyvena, turiu prisipažinti, kad šešiasdešimtmetė moteris atrodė pakankamai sena. Gal man taip atrodė dėl to, kad jos ant galvos rišdavosi skareles, o taliją dengdavosi prijuostėmis…

Pagarba vyresnio amžiaus žydams buvo savaime suprantamas dalykas: jie visada buvo gerbiami, niekas jų senatvėje nepalikdavo be priežiūros. Galbūt jų teises gynė malda ,,Al tashliheini…“ (,,Neatstumk manęs…“). Mūsų močiutė Chaja-Sorė nugyveno ilgą gyvenimą, todėl jai atgulus į ligos patalą paeiliui prie jos lovos budėdavo vyresnieji anūkai.

Miestelyje buvo dvi sinagogos. Viena buvo daugumą miestelio žydų jungusi mitnagedų,  kita – chasidų. Pastaroji dažniausiai būdavo tuščia ir liūdna buvo į ją tokią žiūrėti. Tik per Roš Hašaną (žydų naujieji metai) ir  Jom Kipurą (kasmetinė atpirkimo diena spalio mėn., skirta tautinei ir asmeninėms išpažintims bei apsivalymui nuo nuodėmių) ji prisipildydavo žmonių, jų vilties ir susižavėjimo. Jaunimas retai dalyvaudavo religinėse apeigose, nors šabo (kiekvienos savaitės šventinė poilsio diena) laikėsi – tądien jie neišeidavo į  miestelį ir jame būdavo tylu.

Miestelio žydai bendravo jidiš kalba, nors dauguma jų žinojo ir ivritą“.


Istorinių dainų saugojimo fonde yra daina ,,Išeisime į laukus ir džiaugsimės gamta“, kurią 2007 m. hebrajų kalba įdainavo Dvora Slep – Gutmacher taip, kaip ją dainuodavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą Dusetose gimęs ir čia gyvenęs jos tėvas Avrahamas Slepas. Šią dainą jis išmoko dar besimokydamas hedere (žydų pradinėje mokykloje). Slepų šeimoje tai relikvija, kuri keliauja iš kartos į kartą vis taip pat dainuojama.



Žodžių ir muzikos autorius yra nežinomas, tad manoma, kad tai liaudies daina:

Išeisime  į plačius laukus ir džiaugsimės gamtos dovanomis,

Kur dygsta  pavasario gėlytės,

Kurios augs ir sužydės nepaprasto gražumo spalvomis,

Ir mūsų akys spindės iš laimės, o nuo kvapo siela prisipildys džiaugsmo.


Kiekvienas, kas žino šią dainą arba jos sukūrimo istoriją prašomas kreiptis į Istorinių dainų saugojimo fondą.



Ruošiant medžiagą naudota: ,,Lietuvos žydų bendruomenių enciklopedija“, Leokadijos Malcienės knyga ,,Dusetos“, JAV memorialinio muziejaus video archyvai, http://isrageo.com, Algimanto Miškinio knyga ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ (II knyga),  Saros Veiss-Slep knyga ,,Buvo Lietuvoje miestelis“, http://www.partizanai.org/index.php/bendraminciu-straipsniai/251-lietuviu-ir-zydu-santykiai-hitlerio-okupacijos-metu, prel. Mykolo Krupavičiaus rankraštis, ,,Rokiškio memorialinė knyga“, http://j-roots.info, Ch. Leikovičiaus sudaryta knyga ,,Lietuva“, 1930, 1935, 1937, 1938 ir 1939 m. Lietuvos telefonų knygos, interneto portalo ,,Žydiškos šaknys“ informacija, ,,Rusijos žydų enciklopedija“, J. Rosino ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“, Zarasų apskrities žydų verslininkų sąrašas Visa Lietuva, 1931 m., Antano Galvydžio video liudijimas, yleksikon.blogspot.lt ir ,,Encyclopaedia Judaica“.


Nuotraukos: iš  Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“ ir tarpukaris.aut.lt achyvų. Audio įrašas iš Istorinių dainų saugojimo fondo.


Parengė Gražina Ragauskaitė. Tekstus vertė: iš anglų kalbos – Vitalijus Ščerbakovas, rusų – Gražina Ragauskaitė, iš hebrajų kalbos – Zalmanas Tzibelis.