Donato Čepuko novelė ,,Kuprelio juodvarniai“ - Zarasų krašto žydų istorija

Pokario metais per pusšimtį kilometrų nutolusiame ne tik nuo kokio nors didesnio administracinio centro, bet ir geresnio kelio Dusynių miestelyje, kuriam buvo paskirta atvykėlių ir iš savųjų tarpo valsčiaus valdžia, lyg žaibas blykstelėjo keistas gandas, kad atvažiavo kažkoks neūžauga ar kuprius ir atsivežė beždžionę, užkampio provincijos žmonėms nematytą padarą.

– Kur? – užsidegęs kuo greičiau pamatyti, trypdamas kojomis surėkė valdžios galvos paaugėlis Jasius ir išbėgo iš namų atvykėlio su beždžione ieškoti.

Keli vaikigaliai, Jasiaus raginami, irgi strimgalviais puolė tokią netikėtą žinią tikrinti. Miestelio centre ten ir šen pasižvalgę, bet nieko panašaus apie kažkokį atvykėlį nesužinoję, šniukštinėjo pakraščiuose, bet ir čia, ko ieškojo, neaptiko – tarytum kuprius su beždžione būtų gerai pasislėpęs. Beliko patikrinti dar vieną miestelio pakraštį, kurį visi vadino Varnamiesčiu. To Varnamiesčio nė viena gatvelė nebuvo net akmenimis grįsta, jis tęsėsi vietomis pavirsdamas plikais raudono molio skardžiais. Toje vieškelio pusėje, kur niekas nepastatė jokio trobesio, buvo viksvų kuokštais apžėlęs laukas, kuriame vasarą rišdavo karves bei ožkas. Griovyje, iškastame, kad pavasarį ir rudenį būtų sausiau, telkšojo dvokiantis vanduo. Bet šis Dusynių miestelio pakraštys buvo toks garsus ir plačiai žinomas, kad tereikėjo pasakyti – gyveni Varnamiestyje, ir visi suprasdavo, jog esi ne koks nors kaimietis arba iš kokios nors negirdėtos vietovės daugiau žmonių nematęs prastas žmogelis. Tie, kurie seniausiai ten gyveno, kalbėjo, kad Varnamiestį išgarsino ant smėlio kalvos žydų kahalo laidojimo brolijos (chevra kadiša) įkurtos kapinės, kai miestelį senovėje valdė Lietuvos didikas Radvila, jau dabar pasislėpusios po išsikerojusiomis pušimis. Garsus ir Kuosos didelis klojimas, kuriame kažkada miestelio žydai vaidino liūdnas ir linksmas istorijas. Dabar žydų nebebuvo, nes juos visus atvykėliai ir savi paskubomis užkasė Savičiūnų miške, tačiau Varnamiesčio šlovė nė kiek nesumažėjo – atvirkščiai, ji išplito: prisiminę senovę ir netolimą praeitį net laikraščiuose rašė apie žydų kultūrą – užkampio klojime jų rengtus vaidinimus.

Tai to klojimo plūkto molio grendymo viduryje vaikai ir pamatė nediduką, padilbomis blizgiomis akimis žvelgiantį vyriškį. Žiūrėjo į jį tylūs ir baugiai nustebę. Sunku jiems buvo suprasti, kas jis toks yra: ar koks neūžauga, ar kuprelis, ar tikras padilbūnas, o gal gudrus apsimetėlis? Gal jis netyčiomis panarinęs galvą žiūri padilbom todėl, kad jo kaklo lyg ir nėra, nes aiški kuprelė, iškilusi ne nugaros viduryje, bet tarpumentėje, smakrą laiko įrėmusi į atsikišusią krūtinę, o ausis nukarinusi žemyn tiek, kad jų ilgi speneliai liečia pečius? O gal jis čia Kuosos klojime netikėtai atsiradęs prieš juos taip keistai stovi, kad nepažintum neseniai iš miestelio dingusio vieno mušeikos?..

Vyriškis kelius siekiančioje rankoje turėjo odinio pavadėlio galą ir po truputį trukčiodamas žadino ant aslos susirietusią nedidukę rudą beždžionėlę, kuri pamačiusi šnopuojančius vaikus iššiepė iltis ir striktelėjo ant kuprelio pečių. Šlamesio pažadintas vielos tinklo narve sparnais suplasnojo juodvarnis, pašiaušė plunksnas ir kimiai kranktelėjo. Subrazdėjo ir iš brezentu dengto vežimo iššoko pilkas trumpai nukirptais šonais, bet garbanota galva, nulėpusiomis ausimis, ilgos uodegos pūkuotu galu pudelis ir nedidukė su pakaklėje pririštu varpeliu balta ožkytė. Pastatęs ausis nustojo iš maišo šieną pešęs baltomis kojomis, bet gelsvo plauko ir įdubusiais šonais arklys. Viskas buvo taip netikėta ir nematyta, kad Jasius su savo žvalgais be žado stovėjo išplėtę akis ir laukė, kas čia dėsis toliau – gal jiems teks skubiai bėgti iš klojimo.

– Vaikai, pas jus atvažiavo cirkas,– kilstelėdamas aukštyn smakrą ir parodydamas kelis retus dantis plonu balsu pasakė kuprelis.

Jis iš ilgo švarko atvėpusios kišenės išsitraukė lūpinę armonikėlę ir apžiojęs jos šoną ėmė groti kažką panašaus į maršą. Išgirdę šiuos garsus aplink jį vienas paskui kitą išsirikiavę bidzeno uodegą su pūkuotu galu užrietęs pudelis, kinkuodama galva ir skambčiodama varpeliu ožkytė, o ant peties tupėdama beždžionėlė atvėrusi raudoną su iltimis gerklę kiek pajėgdama klykė.

Po kelių minučių jis armonikėlę įkišo į kišenę ir pravėrė šypsenai lūpas. Jis buvo patenkintas, kad jį susirado, tad jis dabar savo menką šypseną skyrė vaikams, kurie nustebę dabar stebėjo, kaip beždžionėlė plonais riestais piršteliais kaso kuprelio viršugalvį.

Nors prabėgo gal ir pusvalandis, kai vaikai išvydo jiems nematytą vaizdą, bet netikėta nuostaba tarp jų dar nesisklaidė. Juos ne taip stebino sulig mažu šuneliu nedidukė beždžionėlė, kaip tas baimę įvarantis vidury klojimo stovintis atvykėlis. Jie išplėtę akis tebežiūrėjo į dar niekada nematytą keistą žmogystą, kažkodėl nekeliančią aukščiau savo galvos, į juos tarsi šnairomis, šiurpą keliančiu žvilgsniu žvelgiantį. Jie net tarpusavyje nesišnabždėjo, sekė, ką jis darys. Tylą nutraukė jų vyriausias – keturiolikametis Jasius. Tarsi būtų šeimininkas ar svarbus miestelio asmuo, viską apžvelgė ir įsitikinęs, kad iš padilbų žiūrintis atvykėlis už jį gali būti tik trejetu ar ketvertu metų vyresnis, žengė arčiau ir ranka rodydamas į gelsvaplaukį kuiną paklausė:

– Tai su šituo derešium ir atvažiavai? Būtų geresnis tavo arklėkas, apjočiau miestelį ir visiems pasakyčiau, kad cirką rodysi…

– Atvažiavau, bet nežinau, ar leis parodyt…

– Jei paprašysi, tai ir leis,– užtikrino Jasius.

Vaikai pasijuto laisviau ir linksmai suklegėjo – cirką tikrai pamatys, nes Jasius žino, ką sako. Gal ir tas iš padilbų žvilgsniu bauginantis keistuolis – paprastas žmogus?..

Tačiau kai vaikai išsiskirstė ir Jasius namuose papasakojo, ką jis matė Kuosos klojime, atėjo pats valdžios galva, beždžionėlei davė saldainį ir atvykėlio paklausė, ar jis turįs pas finansų inspektorių registruotų bilietų. Kuprelis aiškino, kad jis kitą kartą tikrai turėsiąs registruotų bilietų, o dabar galįs cirką parodyti ir be pinigų. Bet valdžios galva, tarsi būtų negirdėjęs, ką jam aiškino kuprelis, įsakė iš Varnamiesčio kuo greičiau išsikraustyti, nes dar neatėjo toks laikas, kai jau galima cirką rodyti be pinigų. Kuprelis nesiginčijo – jei negalima, tai tegu žmonės gyvena be cirko… Nuvažiuos kur nors kitur, jei valdžia nenori, kad jis žmones, kurie negali į didelius miestus nuvykti ir pinigų neturi, čia palinksmintų, parodytų, ko jis pats išmoko ir ko išmokė cirko artistus – beždžionėlę su juodvarniu bei pudelį su ožkyte. Gal ten ir be bilietų jam leis cirką rodyti, užteks, kad kas nors arkliui avižų ar šieno paduotų. O kai gaus registruotų bilietų, pats skelbimus visiems matomoje vietoje kabins. Nereikia ant jo pykti, kad kol kas cirką nori be pinigų rodyti, jis niekam nesiruošia ką nors bloga daryti… Kol šitaip kuprelis parinkdamas žodžius kalbėjo, šalia plonu balseliu mekeno ožkytė, prie valdininko kojų glaustėsi pudelis, sutraiškiusi saldainį beždžionė vėl tiesė ranką, bet valdžios galvos širdis nesuminkštėjo.

Nelaukęs sutemos kuprelis vėl užmovė derešiui pavalkus, įstūmė jį tarp ienų, prie kamanų pririšo vadeles ir atsisėdęs šalia pudelio, ant kelių laikydamas beždžionėlę išdardėjo į kitą miestelį. Gal tik valdžios galvai, jei klausė, jis buvo pasakęs, iš kur atvažiavo, koks jo vardas ir kokia pavardė.

Kuosos klojime vidurvasarį sukrovė šieną, o rudeniop atgabeno dar ir javų. Niekas daugiau į šį klojimą nebesiprašė nei vaidinti, nei cirką rodyti. Kuprelio sumanymas Varnamiestyje visiems Dusynių miestelio gyventojams parodyti cirką buvo paskutinis. Kažkada kultūros ir pramogų židiniu buvęs klojimas kasmet vis labiau nyko – sienojai smego į žemę, stogo kraštai pasislėpė dilgynuose, žmonės į jį nebevežė nei šieno, nei javų, nes vis mažiau šienavo ir javų augino – ėmė valgyti kitų užaugintą duoną, galvodami apie svetimus kraštus, savąjį tik retkarčiais prisiminė.

Vaikai, Kuosos klojime stebėję keistą žmogystą, suaugo, ir retai prisimindavo tą įvykį. Kiekvieno gyvenime atsirado ir tykojo nė kiek nepanašios į anuomet matytą, naujos keistenybės…

Dar saulė neišnyko už dobilienos pakraštyje esančio karklyno, dar tik pradėjo iš pievų pažeme atsėlinti padrikas pavakario vėsą nešantis rūkas, o jau kažkodėl ėmė nerimauti ką tik pamelžta Žaloji. Ištiesusi kaklą ir nutęsdama skardžiu, bet gailiu balsu kažką šaukė, gal ją paliekančius prašė sugrįžti? Nutilusi žvelgė, kaip jie net neatsigręžę išėjo iš ganyklos ir pasuko į vieškelį.

Taip namo pamelžusi karvę iš ganyklos eina jauna šviesia suknele moteris su savo vaiku. Motina viena ranka neša beveik pilną milžtuvę pieno, o kitos šiltu, lipniu delnu suėmusi laiko mažus vaiko pirštus. Eina vieškelio pakraščiu neskubėdami, motina nežengia platesnio žingsnio, kad jis suspėtų ir nereikėtų už rankos tempti. Jis jau mato jų namų šulinio svirtį. Ateis į kiemą – motina pripils puodelį pieno jam, o kitą – supils į bidonėlį ir su virvute įleis į šulinį, kad ten atvėstų. Viskas gerai žinoma, nes daug kartų taip buvo, tačiau labai gera, kad motina neatitraukia savo šiltos pienu kvepiančios rankos… Ir staiga už nugarų, už pavieškelės žilvičio skaudžiai į ausis lyg adata įsminga dideliu greičiu lekiančio motociklo zvimbesys, po akimirksnio – kurtinantis trenksmas. Jis nublokštas į griovio aukštas žoles, motinos šalia nėra. Į jautrias vaiko šnerves skverbiasi bjauri benzino ir degėsių smarvė. Jis kiek tik pajėgia visa gerkle pratisai rėkia, bet niekas neatsiliepia. Paskui jo kimstantį šauksmą nuslopina čaižus švilpimas. Vieną kartą, kitą, trečią… Tyla. Vėl švilpimas. Keturpėsčias išropoja iš griovio ir mato: ant kelio stovi kruvinas vyriškis ir įkišęs į burną pirštus siaubingai, trūkčiojančiai švilpia, kažką šaukia. Motinos arti nematyti. Jos šviesi suknelė boluoja toliau, prie smilkstančio motociklo. Ji nejuda, tik ant suknelės baltumos plečiasi tamsios dėmės. Jis iš giliai, iš vidurių nori kuo garsiau pašaukti motiną, tačiau šauksmas įstringa staiga išdžiūvusioje gerklėje…

Po motinos laidotuvių jis – Tadas Būda – greitai pasijuto niekam nereikalingas, niekieno vaikas. Į vaikų namus niekas jo neatvežė – pats atėjo išalkęs ir silpnas. Tada jis nieko nesuvokė apie prasidedančią jo atskirtį, pradžioje paženklintą vaiknamiuko vardu, kurio daugelis neturėjo ir kuris anapus atskirties ribos reiškė ne tik pažeminimą, bet ir išankstinį atsargų požiūrį į tokį asmenį. O paskui atskirtis buvo jo visas gyvenimas…

Mokykloje Tadas Būda sėdėjo klasės gale, paskutinėje eilėje, pasienyje toliau nuo lango, nes arčiau mokytojų stalelio ir lentos suolus užėmė judrūs ir drąsūs miestelio vaikai. O jis buvo ne gyvenusios su savo vyru ar našlės, bet mergos vaikas, į pečius įtraukta galva ir tarpumentėje aiškėjančia kuprele vaiknamiukas. Niekas jo nekvietė šalia atsisėsti, tarsi jis netiktų būti kurio nors draugu. Sėdėjo pasienyje tylus, išblyškęs, niekam nereikalingas, kartais pašiepiamas, per pertraukas apstumdomas. Tačiau į viską žvelgdavo išraiškingomis rudomis akimis ir visus stebino, kad turi lanksčias kojas, rankas, sugeba išsisukti nuo kumščiavimo, kojų kaišiojimo. Fizinio lavinimo mokytojas, pastebėjęs jo lankstumą, vis dažniau vesdavosi į gimnastikos salę. Pradėjo nuo pusiausvyros pratimų einant tarp dviejų pažymėtų ant grindų linijų, paskui ant buomo kiek galima tiesiau laikant nugarą, įtraukus pilvą, žiūrint pirmyn. Vėliau ant aukšto buomo darant šuoliukus, kregždutes. Fizinio lavinimo mokytojas gyrė jo, regis, dar nelabai ryškios, bet jau kuprelės sukaustyto kūno gyvastingą laikyseną, judesius ir net grakštumą, sakė, kad jo atliekami gimnastikos pratimai yra tikslūs ir įspūdingi.

Po metų apie vaikinuko Tado Būdos gimnastikos sugebėjimus pradėjo kalbėti ne tik jo klasėje, bet ir visoje mokykloje. O kai buvo surengtas mokyklos gimnastų konkursas, norintys pasižiūrėti vos sutilpo salėje. Tadui Būdai sekėsi – už gražiai atliktus pratimus surinko daug balų, tiek, kiek ir Tijus – kitas berniukas iš aukštesnės klasės. Tada nusprendė įvertinti dar po du pratimus ant aukšto buomo. Tado aukštis nebaimino, bet jo varžovą aukštuma trikdė ir jis abejojo, ar neatsisakyti tų pratimų – tegu mokyklos gimnastikos čempiono vardas atitenka Tadui Būdai. Gal taip be papildomų pratimų būtų ir buvę, tačiau Tadas Būda nesivaržęs tokios garbės nenorėjo – jis Tijų prašė varžytis.

Už atliktus ant aukšto buomo pratimus Tijui buvo skirta nedaug balų. Visi laukė, kaip pasirodys Tadas Būda, kam atiteks garbingas čempiono vardas. Vieną jo atliktą pratimą palydėjo triukšmingi aplodismentai. Mergaitės skandavo: „Čem-pi-onas!“. Kai Tadas Būda dar kartą atsistojo ant buomo, salėje tapo tylu, visi nukreipė į jį žvilgsnius. Žengė du žingsnelius… ir tiesiant rankas šuoliui, tylą perskrodė čaižus gal trejetą sekundžių tetrukęs švilpimas. Tadas Būda tik truputėlį kryptelėjo galvą į šoną, nes iš smegenų centro dūrė tiesiog į širdį ir greičiau, negu kur nors kas vyksta, priminė kruvino vyriškio švilpimą ant kelio, kai žuvo už rankos vedusi motina. Čaižus salėje, kaip ir tuomet ant kelio, garsas jį perrėžė nuo smegenų per širdį, vidurius ir atėmė kojas. Krito nevaldydamas savo kūno, sukaustytas akis aptemdžiusio keisto skausmo, atsitrenkdamas į blizgantį buomą, nepravėręs lūpų.

Salėje net keli tą pačią akimirką garsiai aiktelėjo, žvalgėsi, kas susikaupimo momentą į burną įkišęs pirštus taip garsiai sušvilpė. Akimis ieškojo kaltininko, bet nežinojo, kodėl tas švilpimas, lyg aštrus dalgis pradėjusį augti dobilą, nukirto Tadą Būdą.

Jį neatgavusį sąmonės išnešė iš salės paguldę ant neštuvų.

Tado Būdos ilgai nebuvo mokykloje. Sugrįžo pasiramstydamas ligoninės gydytojų padovanota lazdele. Atėjęs į klasę, lazdele, kurios galas buvo apkaustytas blizgančiu metalu, kaukšėdamas į grindis nuėjo į paskutinę suolų eilę, į pasienį, kur niekas nebesėdėjo už jo ir nebegalėjo matyti jo kuprelės, į pečius įtrauktos galvos. Nuėjo neskubėdamas, nesižvalgydamas į suoluose sėdinčius, be jokio šypsnio, visiems netikėtai ir kažkaip iškilmingai, tarsi norėdamas pasirodyti, koks jis po kelių mėnesių buvimo ligoninėje sugrįžo. Gydytojai duodami lazdelę pasakė gerai į atmintį įkritusius jam labai gražius kaip priesaką žodžius, jog nesvarbu, kada ir kur, bet jeigu esi paleistas į gyvenimą ir gyveni, tai kiek galėdamas žydėk. Todėl dabar, nors ir jaudinosi, bet stengėsi ant lentų grindų kuo tyliau ir lygiau statyti kojas, tačiau bijodamas, kad per dideli batai neužsikabintų už suolų kraštų, šlubuodamas rėmėsi į lazdelę ir jos metaliniu galu garsiai kaukšėjo.

Jo netvirtais žingsniais sugrįžimą vaikai tylėdami palydėjo akimis, tačiau po savaitės vienas kitą ir mokytojus klausinėjo, ar Tadas Būda negali vaikščioti be įkyrėjusios lazdelės, be siaubingo jos kaukšėjimo. Klasei jis buvo nereikalingas. Niekas taip žodžiais nesakė, bet žvilgsniai ir neslepiamas susierzinimas, kai jis pasiramstydamas lazdele kaukšėdamas eidavo tarp suolų eilių, rodė, kad jiems jo nereikia ir tik telaukia, kada čia jo nebus.

Tačiau jis vėl sėdėjo toliau nuo lango, pro kurio plačius stiklus sklindančios šviesos apšviestos prieš jo akis buvo daugiau kaip dvi dešimtys jaunų kaip jo paties, tačiau kitokių nugarų, su tiesiais pečiais, iš jų kylančiomis gražiomis kaklų linijomis, toliau lenta, ant kurios kiti braižė ir rašė. Jo prie lentos mokytojai nebekvietė. Gal nenorėjo jo varginti, gal įgriso jo lazdelės kaukšėjimas? Gal saugojo kitų vaikų ramybę, nenorėjo trikdyti klasės rimties?

Tačiau lazdelė vis tiek kaukšėjo, nes Tadas Būda per pertraukas išeidavo iš klasės į koridorių, kartais – į kiemą. Kaukšėjo ir šiurpulingai beldėsi. Juk, šiaip ar taip, tas kaukšėjimas atsirado po tylą perskrodusio per gimnastikos varžybas čaižaus švilpimo. Ne paprasto, bet lemtingo švilpimo.

Dabar lazdelės kaukšėjimas beldėsi į atmintį, į širdį. Ir keisčiausia, kad beldėsi į visų, kas tik girdėjo, širdis. Beldėsi kasdien, nes Tado Būdos lazdelė vis kaukšėjo. Tačiau tarytum visi, kurie žinojo, kas įvyko per gimnastikos varžybas, tylėjo tarsi būtų susitarę nekalbėti, kodėl dabar kaukši Tado Būdos lazdelė. Gal nežinojo, kas tada, Tado Būdos ant buomo susikaupimo akimirką, pavydo uždegtas staiga čaižiai sušvilpė, gal abejojo, ar tikrai tie čaižūs garsai buvo paleisti, kad sutrukdytų jaunajam gimnastui patirti pergalės akimirką ir tapti čempionu? Gal dabar tylėdami saugojo savo ramybę, gal apsimetinėjo, tarsi negirdėtų širdį duriančio lazdelės kaukšėjimo? Kas žino…

Tado Būdos niekas nebekvietė ir į gimnastikos salę. Pamiršo jo liaunų rankų grakščius judesius, lengvus šuolius ant buomo, ramią, bet gniaužiančią žiūrovų kvėpavimą jo nuostabią laikyseną ir pusiausvyrą ant neįtempto lyno. Nė vienas tada nedrįso daryti tai, ką darė ant lyno jis.

Po keleto metų, kai Tadas Būda gerokai sutvirtėjo, ūgtelėjo, kai vaikų namuose po lova pakišo lazdelę, mokykloje pamiršo ir ją, ilgai ir šiurpulingai siuntusią kaukšėjimo aidą į širdis.

Pamiršo ir Tadą Būdą. Kai vos metams praėjus po mokyklos baigimo rengė klasės susitikimą, jo ten nebuvo, nes pamiršo pakviesti. Triukšmingai aidėjo prisiminimai, pasakojimai apie save, pasigyrimai, tik niekas nepasigedo, kad tarp jų nėra Tado Būdos, galėjusio gimnasto sugebėjimais pelnyti mokyklai šlovę. Nepasigedo, nes nebekaukšėjo ir nebesibeldė į niekieno širdis jo lazdelė. Dabar ji buvo išmesta ir iš Tado Būdos palovės. Tikriausiai ji liko tik jo paties prisiminimuose. Ji nebegalėjo skaudinti nieko, nes įkyriai nebekaukšėjo.

Vienoje klasėje besimokiusių susitikimo netrikdė joks iš netolimos praeities beldimas. Susitikimo įspūdžių šurmulyje visi pamiršo, kad Tadas Būda sėdėjo už jų nugarų pasienyje dėl to, kad jie nežiūrėtų į jo kuprelę ir negalvotų apie lemtingą akimirką, kai jis buvo perrėžtas siaubingo švilpimo.

Vaikų namuose paskui jį sekiojo garbanotas pudelis, į kojų blauzdas glaustėsi vis jam pažiūrėdamas į akis ilgais pašiauštais plaukais katinas, nepastebėdavo, kaip prabėgdavo valandos bespoksant į paukštelius narveliuose, šeriant triušius. Kartą vaikų namų direktorė jam pasakė:

– Visą laiką čia gyventi negalėsi, reikės pačiam užsidirbti duoną. Pastebėjom, kad moki globoti gyvūnėlius. Pabandyk juos taip prisijaukinti, kad jie vykdytų tavo paliepimus. Turėsi labai įdomų užsiėmimą. Gal jis tau padės ir duoną pelnyti…

Po kelių mėnesių Tadas Būda ėmė ruoštis cirką rodyti, išmoko pasakoti juokingų atsitikimų, anekdotų, lūpine armonikėle groti, pro retus dantis liežuviui padedant švilpauti polkas ir valsus, save vandeniniais dažais nugrimuoti. Pasiuvo jam plačias kelnes, ilgą su didelėmis kišenėmis švarką. Vaikų namų ūkvedys kažkur gavo gelsvo plauko baltomis kojomis arklį, brezentu dengtą vežimą.

Pavasarį sušilus orams kuriam laikui Tadas Būda atsisveikino su vaikų namais, į vežimą susikrovė jo dresuotus pudelį, ožkytę, pūkuotą katiną ir mažą beždžionėlę, dažnai kalbintą melsvo metalo blizgesio juodvarnį, kuris jam buvo toks pat prieraišus kaip ir kiti gyvūnėliai. Išvažiavo į artimiausią miestelį cirko rodyti.

Oficialiai jis buvo vaikų namų. Arklys, vežimas, pudelis, ožkytė, beždžionėlė, net ir katinas priklausė ne jam, o vaikų namams. Tik juodvarnis buvo jo nuosavybė. Bet viskas – turtas ir jis pats – vadinosi „Tado Būdos cirkas“.

Žiemą Tadas Būda niekur nevažiuodavo, nes nekaustytas, be pasagų arklys slysdamas griūdavo, o ir bažnytkaimių ar miestelių patalpos būdavo labai šaltos. Vaikų namuose jis prižiūrėdavo beveik šimtą triušių. Užtat pavasarį, vasarą ir porą mėnesių rudenį „Tado Būdos cirkas“ keliaudavo iš vienos vietovės į kitą. Atvažiavęs nueidavo į pačią reikšmingiausią valdžios įstaigą pasiklausti, ar galima rodyti cirką, paskui ant didesnio pastato sienos pakabindavo skelbimą su beždžionėlės fotografija. Cirkui rodyti tiko bet kurios patalpos. Kultūros namų tada dar nebuvo. Įsiprašydavo į mokyklos salę ar didesnę klasę. Pasižiūrėti ateidavo ne tik vaikai, bet ir vyresni. Žiūrovai juokdavosi iš beždžionėlės išdaigų, iš ožkytės mekenimo, kai jis grodavo lūpine armonikėle, papasakotų linksmų nutikimų, kuriuose atpažindavo savus žmones, anekdotų. Į programą visada įterpdavo, kaip jis vadindavo, originaliojo žanro kūrinių – judindamas liežuvį per dantis švilpaudavo polkas, valsus, fokstrotus ir tango, deklamuodavo iš šnekamosios kalbos sueiliuotus žodžius apie meilę, gamtą, vargus, kalbindavo juodvarnį, kuris atsakydamas kranksėdavo ir judindavo pakirptus sparnus.

Apie „Tado Būdos cirką“ sklido linksmi pasakojimai. Sužinoję, kad atvažiavo šitas cirkas, žmonės eidavo pasižiūrėti ne vien beždžionės ar krunkčiojančio juodvarnio, bet ir nematyto kupriaus, jiems labai keisto jaunuolio. Per kelerius metus šitoks cirkas apkeliavo beveik visus Rytų Aukštaitijos bažnytkaimius ir miestelius.

Gal „Tado Būdos cirkas“ būtų ilgiau gyvavęs, jei kuprelis būtų neįsismaginęs ir linksmai nepapasakojęs tikro atsitikimo, kaip vieno miestelio valdžios vyrai vykdė nurodymą dėl „Internacionalo“ giedojimo. Buvę įsakyta „Internacionalą“ giedoti po kiekvieno mitingo. Bet tik tada, kai mitingas baigtas ir vėliava nuleista. Mitingas buvęs miestelio aikštėje prie iškeltos ant aukšto medinio stiebo vėliavos, kurią žemyn nuleisdavo virvute. Ir atsitiko baisus dalykas – prie stiebo prikabindami vėliavą sumezgė per didelį mazgą. Mitingas baigtas, vėliavos nuleisti negali, nes kliudo mazgas. Skirstytis – negalima, nes nesugiedotas „Internacionalas“. Ką daryti? Kažkas patarė stiebą nupjauti. Taip ir padarė – atnešė pjūklą, nurėžė stiebą su vėliava, sugiedojo „Internacionalą“ ir išsiskirstė. Po šito pajuokavimo buvo pripažinta, kad „Tado Būdos cirkas“ yra visiškai neidėjiškas, todėl uždaromas. Patį kuprelį pusmetį patardę paleido, o vaikų namams uždraudė laikyti arklį ir beždžionę, kad niekas dar kartą nesugalvotų cirko rodyti.

Tadas Būda netekęs pamėgto užsiėmimo ilgai nenuobodžiavo – nusipirkęs fotoaparatą fotografavo vestuves ir krikštynas. Tačiau žmonės jį vadino varnininku, o ne fotografu, nes jis, kai nugaišo cirkui vežiotas juodvarnis, tuojau sugavo tokį pat juodaplunksnį jauniklį ir laikė kasdien jį kalbindamas, mokydamas visaip kranksėti. Jeigu kas nors susidomėdavo tokiu užsiėmimu, jis be jokio užmokesčio parūpindavo vieną ar kelis juodvarnius, paaiškindavo, kaip reikia juos prižiūrėti ir kalbos mokyti.

Žmonėms dingodavosi, kad, kur ilgiau užsibūna Tadas Būda, ten lauk ir juodvarnių – jie, lyg būtų jo kviesti, atskrisdavo ir stebėdavo viską aplinkui, kažko laukdami. Kai kas sakydavo, jog toks juodvarnių pasirodymas – ne prieš gera, o reiškia artėjančią mirtį, numirėlį, kad medžiuose tupėdami šie paukščiai laukia žmonių nelaimės. O varnininkas vaikšto patenkintas, kad jis ne vienas, o aplinkui daug juodvarnių, juos kalbina tarsi tyčia erzindamas tuos, kurie nenori matyti šitų paukščių. Daugeliui tai buvo baugi paslaptis. Jie į varnininką žvelgė nepatikliai, vienas kitą klausdami: už ką jis mums keršija, ką mes jam bloga padarėme, jei mus apleido juodvarniais?

Žmonės pagražindami apie jį pasakodavo ir juokingas, ir baisias paskalas, vienas kitą pagąsdindami. O Tadas Būda kabinosi į gyvenimą, nenorėjo būti iš jo išblokštas ir suvaržytas. Nors ir suvokdamas, kad jis dėl fizinės skirtybės negali su kitais lygintis, elgėsi ir viską darė negalvodamas apie jokias keistybes. Taip jo sielai buvo ramiau.

Kuprelio, Varnamiesčio klojime norėjusio rodyti cirką, Dusynių senbuviai ilgai neregėjo. Kartą pavasarį jį pamatė vaikštinėjantį prie išlikusios senos trobelės netoli žydų kapinių. Paskui sužinojo, ką galėjo žinoti tuomet – kuprelis buvo netolimo miestelio vaikų namų auklėtinis Tadas Būda, dabar kažkur toliau nenukeliavęs, bet išmirus artimiems giminaičiams, paveldėjęs senąją trobelę ant kalvos prie Varnamiesčio.

Buvę vaikai, dabar jau suaugę, o kai kurie ir pasenę, prisiminė šitą žmogų regėję Kuosos klojime, kai tikėjosi, kad jis cirką parodys. Jie niekados negalėjo jo užmiršti. Nors tuomet tarp jų, smalsiai žvelgiančių, ir jo, nesuprantamai besišypsančio su beždžionėle ant peties, regis, nieko neįvyko: vaikai į keistą žmogystą pasižiūrėjo, jis – į juos. Tačiau taip tvirtinti gali tik tas, kas tuokart nebuvo Kuosos klojime ir nematė to vyruko iš panarintų akių sklindančio atsargaus, pasmerkimo laukiančio žmogaus žvilgsnio, jo veido išraiškos – tragiškos ir maldaujančios.

Tuokart juos, dešimtmečius, buvo pagavęs sunkiai suvokiamas slaptas potraukis prie jo, nors ir bauginančio, niekada neregėto, keisto ir paslaptingo, koks jiems tuokart ir atrodė tas nematytas vyriškis.

Jiems giliai įsirėžė grėslios ir žėrinčios, bet panarintos, į dangų negalinčios pažvelgti akys. Nė vienas tokių neturėjo. Užtat atlošę galvą matė aukštai danguje praskridusio lėktuvo paliktus pėdsakus. O jis žvelgia panarinęs galvą ir kviečia į žvilgsnių dvikovą, kad net darosi baisu, nes labai stipriai jauti, jog nugalėtojas būsi ne tu, o jis. Argi kas norės leistis į tokią save pasmerkiančią dvikovą? Tų nerimą keliančių akių grėslumo buvo geriau išvengti…

Jo išvaizda, jo iš priverstinų padilbų žvelgiančios akys trikdė, kėlė nerimą bei baimę ir varžė, bet drauge liudijo, jog tai nedirbtina būsena, o ištikusios tragedijos pasekmė. Visa tai gal per laiko bėgsmą susimaišė su kitais įspūdžiais, pakito atmintyje, pavirto smulkiomis detalėmis ir kiekvienam skirtingai, bet laikas nepajėgė visiškai ištrinti to, kas tada stebino Kuosos klojime. Užteko vienintelio karto, kad į jautrią, gyvenimo dar negrūdintą vaikišką sielą nežinia pagal kokį dėsnį įkritęs iki tol neregėtas visas vaizdas ar maža detalė pasiliktų ilgam.

Tuomet būtų negalėję jo laikyti savu. Jis buvo už jų ribų, netikėtai pasirodęs iš nesuprantamos nežinios, baugus ir paslaptingas, su tragedijos nuojauta, visiškai atskiras, ne iš kasdienybės, ne toks, kaip kiti šalia esantys.

O kaip dabar? Dabar jis stovi hipodrome tarp daugybės žmonių, kurie atėjo pasižiūrėti dailiojo jodinėjimo žirgais varžybų. Moterys vaikus laiko priekyje savęs, stumia arčiau juostos, žyminčios žiūrovų stovėjimo ribą. Vaikai neskuba brautis į priekį, atsigręžę įsistebeilija į jų neregėtą žmogų, kuris spėja sugaudyti kiekvieno žvilgsnį. Kuo daugiau į jį žiūri, tuo labiau nuo jo negali atitraukti akių. Tarsi užburiantis tas jo akių žvilgsnis – tai gailestingas, tai užjaučiantis, bet perveriantis giliai, vaikus ir trikdo, ir vilioja, bet neatstumia. Moterys, matyt, dėl to labai nervinasi, kad vaikai neatsitraukia nuo kuprelio su panarinta galva. Nemažai vaikų net nežiūri, kaip jodinėja žirgais, jie stoviniuoja susispietę ratu aplink šitą keistą žmogų. Tarp moterų tai didina įtampą, nes jos akių nenuleidžia nuo vaikų ir tik retkarčiais gali žvilgterėti į varžybas. Įraudusiu veidu moteris nebeiškenčia ir už rankų sugriebusi du atsivestus vaikus tempia iš ratelio aplink kuprelį. Tačiau vaikai ją pačią traukia į šitą ratelį, nes tas keistuolis pro retus dantis tylutėliai švilpauja vaikišką dainelę ir gundo, kad čia įdomiau. Moteris nori, matyt, pasakyti, kad kuprelis iš čia tučtuojau išsinešdintų, bet kita pertraukia:

– Nestovėk kaip kerplėša, vaikus praleisk, – ir įremia alkūnę į kuprelio šoną.

Ji nori kuprelį išstumti iš vaikų apsupties, bet grūstyje viena negali. Braunasi kita panaši storulė su anūkais, kuri ryžtingai abiem rankom pastumia kuprelį ir išrėžia:

– Aš tokių išvis neleisčiau. Kur policija?..

Į kilusį šurmulį ir stumdymąsi atsigręžia priekyje stovintys. Ateina ir policininkas raminti šurmulio. Jis nieko nesako, bet iš šalies stebi, ką veikia kuprelis.

Tadas Būda gerokai suerzintas. Kaip ir kitus kartus, kai jis būdavo stumiamas į šalį, jis visų pirma pagalvodavo, jog jį stumdo todėl, kad jis negali būti toks, kaip aplinkiniai. Jam tai keldavo siutą ir norą keršyti, ką nors tyčia daryti, tačiau šį sykį išėjo iš žmonių spūsties į pakraštį.

Prieš daugelį metų, kai važinėjo cirko rodyti, dėl atskirumo per daug nesijaudino. Dabar, kai nusprendė niekur kitur nebesitrankyti, gyvenimą baigti paveldėtoje trobelėje Varnamiestyje, skaudžiau jaučia, kad yra paženklintas atskirties ženklu – jis kitoks, nes negali būti toks kaip jie, kurie vaikšto šalia jo, čia stovi.

Į atskirtį jį ne nuo jo priklausančių aplinkybių likimas atidavė vaikystėje, kai neteko savo vienišos motinos, kurią dažnai sapnuoja, su kuria sapnuose kalbasi, atsakinėja į jos klausimus. Jo sapnai kartais galingesni už tikrovę. Jie žadina ir iš pasąmonės vilioja vaizdus, nė kiek nesunykusius jo atmintyje.

Motiną jis gerai prisimena – jos šviesų veidą su žemyn linktelėta nosimi, ant kaktos užkritusia gelsvų plaukų sruoga. Tokia į jį žvelgia ir iš pabalkšvusios fotografijos, kurią saugo nešiodamasis su savimi. Vaikų namuose pasislėpęs žiūrėdavo į šitą fotografiją ir kumščiu nubraukdavo nejučia ant skruosto išriedėjusią ašarą. Motina jam buvo didžiausia paslaptis. Gal todėl, kad apie ją nieko nežinojo, vien prisiminė jos išvaizdą, kai ji vilkėdavo baltą mažytėmis gėlytėmis išmargintą suknelę. Tik balsą jos atpažintų, jei iš fotografijos prakalbėtų. Nežino, ką ji iš savęs jam atidavė, ką jis paveldėjo. Ką ji dabar jam sakytų? Gal jaudulys aptemdytų jos visada neapsiblaususį žvilgsnį, bet apie savyje paslėptą skausmą nė žodžio tikriausiai neištartų? Skaudu jam pačiam pagalvojus, kad jis gal motinai negalėtų suteikti to džiaugsmo, kurio ji tikėjosi.

Baisiausia, kad kai jis pradėjo save suvokti, kai suprato, kokia aplinka jį supa ir koks jis toje aplinkoje yra bejėgis, jog jis net savo gyvenimo nevaldo, motinos jau nebebuvo – nei tokios, kuri žvelgia iš fotografijos, nei kitokios, gal jau raukšlėtu veidu, bet jo motinos. Šita jam žodžiais kasdienybėje neapibūdinama brangenybė – prarasta, tačiau labai gerai, kad ji jausmais juntama mintyse, galinguose tarsi regėjimai sapnuose. Ne kas nors kita, o tik šitie galingi lyg tikrovė sapnai su motina jam, kaip žmogui, teikė ir tebeteikia didingumą. Nors tai yra liūdnas didingumas, tačiau jo neišmainytų nė į jokias viliones ir neleistų jo niekam sunaikinti.

Keista, kad taip savo atmintyje brangindamas motiną ir trokšdamas, kad ji liktų sapnuose, jos neieškojo kitų moterų akyse, nesiekė jų artumo, sunkiai jam įsivaizduojamų glamonių, pabučiavimų. Bijojo prisileisti arčiau, bijojo pražūti, prarasti savo geidžiamą laisvumą. Niekam neprasitarė kodėl. Gal to moterų artumo siekti nedrįso todėl, kad suvokė, jog tai beviltiška svajonė?.. Jausdamas savo išskirtinumą jis suprato, jog jo aplinkoje esanti bet kuri moteris nesiryš įkvėpti jam nei pasitikėjimo savimi, nei ja pačia, nebus jam tikra draugė, tik suvaržys arba atims jo laisvę, kuri buvo jo gyvenimo esmė. Tikriausiai šitas širdyje nešiojamas laisvumo jausmas ir buvo galingesnis, neleidęs įsidegti jį varžantiems potraukiams…

Moterų jis nedomino, nė vienai jis nebuvo reikalingas. Kai kurios įtarė, kad jis yra paslaptingas kerėtojas, užtat žiūri padilbomis, skrosdamas kiaurai, nesiskiriantis su nelaimės ir artėjančios mirties simboliais – juodvarniais, kad jis gali netikėtai ką nors bloga padaryti, prišaukti nelaimę. Pačios vengė jo ir nenorėjo, kad jų vaikai lįstų prie jo ar jis būtų tarp vaikų. Tačiau Tadas Būda vaikus traukė kaip magnetas. Jiems jis buvo kito pasaulio būtybė, čia pasirodęs keistuolis, fantastinių filmų ir knygų herojus, kitokios išvaizdos, kitokio žvilgsnio žmogus, plonu skaidriu balsu, kitokia nei jų šypsena, paslaptingas. Todėl vaikai tik ir laukė progos jį pamatyti. O Tadui Būdai vaikai buvo – jo ryšys iš atskirties į užribį, jo, laisvūno, kerštas tiems, kurie juo bodisi. Tarp vaikų jis jautėsi jiems reikalingas, nepaniekintas, nes jie jam tarsi būtų ne žmonių giminės – geresni už žmones.

Baisus tas žodis – atskirtis. Baisesnis už pasmerkimą vienatvei. Šiam žodžiui Tado Būdos vaizduotė negali surasti skaudžią esmę atskleidžiančio taiklaus apibūdinimo. Parašytų šalia vienas kito tuos du žodžius, pagalvotų ir tikriausiai atskirties prasmė būtų pati baisiausia.

Tokią padėtį, kurią ne pats pasirinko, jis gerai suvokė, nes buvo priverstas su ja susitaikyti, priprasti. Ir visgi jo nenuslopinama gyvastis, o gal ir žiauraus likimo sukaupta nuoskauda, žadino jį. Jis nors ir buvo kitoks, likimo nustumtas į atskirtį, tačiau norėjo gyventi ne tik savo gyvenimą, bet ir būti tarp kitų.

Nors jis nieko neslėpė, tačiau vis tiek kitų akims buvo apgaubtas neperžvelgiamo paslapties šydo ir net bauginantis, todėl keliantis daug abejonių, nepatikimas. Atidžiai įsižiūrėjus, jo akys žvelgė ne apgaulingu, bet protingu sunkiai nusakomo graudulio ir nuolankumo nuspalvintu žvilgsniu. Tačiau retas kuris į jo akis ilgiau pažvelgdavo ir sugaudavo jų patikimą geranoriškumą.

Jis žvilgteri į policininką ir į visą varžybų laiką nuo jo neatsitraukiantį strazdanomis nusagstytu veidu berniuką, kuris tylėdamas vis dėbčioja į jį, prisiartinęs vos nesiglaudžia prie šono. Suvokia, ko jam reikia, nes jis dėbčioja ir į ponius. Iš kišenės išsitraukia piniginę ir joje pasirausęs į berniuko ranką įdeda monetą. Paskui pasilenkęs kažką jam į ausį sako. Ką jis galėjo sakyti, paaiškėja po minutės. Berniukas už du litus ketvirtį valandos galės jodinėti ant ponio. Jis jau sėdi ant mažo arkliuko ir plačiai šypsosi, kad net iš toli matosi, kiek iškritę pieninių dantų. Šypsosi akimis žmonių minios pakraštyje suradęs kuprelį. O prie jo jau glaustosi dar keli berniukai. Jis vėl krapšto piniginę ir vienam paduoda monetą. Po kelių minučių ir šis joja ant ponio, iškėlęs nykštį rodo, kad labai puiku. Kuprelio akyse laksto ugnelės. Jis ir nebegirdi prie žirgų žinginės priderintos muzikos, nebežiūri į raitelius – tik seka, kaip berniukai greta vienas kito lekia ant ponių, ir jiems mojuoja ranka.

Stovėjęs ramiai iš vietos pajudėjo policininkas. Jis aiškiai sunerimęs, akimis seka jojantį ant ponio berniuką su didelėmis iškritusių dantų spragomis, graso iškėlęs rankos smilių ir vos susilaiko nepuolęs per žmones prie lenktyniautojų. Kuprelis mato policininko jaudulį ir kibirkščiuoja savo akių ugnelėmis. Jis patenkintas. Nepasakys jis, ar jį šį momentą užvaldė siutas ir noras keršyti visiems, esantiems už jo atskirties ribų, ar pats vaikystėje nepatyręs jokio džiaugsmo, dabar jį nori suteikti kitiems. Policininkas neištveria. Jis prisiartina prie kuprelio ir girdint šalia stovintiems sako:

– Kas jus prašė vaikams dalinti pinigus? Teks jums atsakyti, jei jie susilaužys rankas ar kojas.

Kuprelis tik šykščiai šypteli. Jį tebevaldo siutas. Jis su agresijos žiežirbomis akyse žiūri į policininko veidą, sugauna jo žvilgsnį ir smeigia tiesiai ir kiaurai. Policininkas tyli. Jam nesmagu, kad jis pasakė tokius žodžius, nes kad ir kuprelio akys padilbomis žvelgia ir žaižaruoja, bet jis siuto rankomis ar kojomis neišreikš, tik perveriančiu žvilgsniu nuginklavo, kad tą pačią akimirką pajustum jam gailestį, patirtum, jog jis nieko bloga nesiruošia daryti. Dabar policininkas šypsosi ir moja ranka, kad čia atbėgtų berniukai, kurie pasibaigus jodinėjimo laikui vis dar vaikštinėja prie ponių.

– Tai kuris jūsų berniukas? Tas, kuris dantų nebeturi? – klausia kuprelis.

Policininkas pritardamas linkteli galva. Jis atbėgusį berniuką skubiai griebia už rankos ir besispyriojantį, žvelgiantį ne į tėvą, bet į kuprelį, nusiveda į šalį ir kažką griežtu pusbalsiu aiškina.

Kuprelis nuo jų nenusuka akių ir šypsosi. Nesuprasi, ar jis juokiasi iš policininko, čia, hipodrome, auklėjančio sūnų, ar ne, tačiau jo akyse kibirkščiuoja ugnelės. Jam smagu, kad berniukas patyrė tai, ko atvestas čia troško.

Tadas Būda jau norėtų eiti namo, bet aplink jį vėl susispietę vaikai seka net menkiausią krustelėjimą, žiūri randų – aštrių juodvarnių snapų kirčių – nusėtas rankas, nieko neprašo, bet neatsitraukia, tarytum čia daugiau kitų įdomybių nėra. Jis vaikų nuo savęs nevaro, kenčia, kad jie įkyriai jį stebi, apžiūrinėja, kartais jam trukdo. Kenčia, nes tai irgi jo kerštas savo protu pralenkusiems dorovę suaugusiems, kurie jį laiko už savo ribų. Tačiau jis eina iš vaikų apsupties, dar kelių berniukų lydimas, arčiau tribūnų, kur ant dirbtinės vejos apdovanojimų laukia raiteliai su žirgais.

Pro šalį net nežvilgterėjęs pražingsniuoja Tijus, tas pats, su kuriuo dėl mokyklos gimnastikos čempiono vardo varžėsi ant buomo. Čempiono vardas tada atiteko Tijui, nes lemtingas švilpimas jį, Tadą Būdą, nukirto nuo buomo. Kas susikaupimo akimirką, ar pats Tijus, žinodamas, jog pralaimi, ar kas nors kitas pavydėdamas laimės jį sutrikdė, nežino, liko paslaptis. Krisdamas susižalojęs daug kentėjo ir iki šiol, negalėdamas būti toks, kaip kiti, tebekenčia. Gal Tijus ir užmiršo, kaip jis grįžęs iš ligoninės ilgai mokyklos koridoriuose lazdele kaukšėjo, tačiau jis nieko nepamiršo. Tijų dažnai prisimena. Dabar jis pražingsniavo orus, su į marškinių apykaklę netelpančiu sprandu, gal jau tikintis, kad yra iškeltas į garbės viršūnę, nes pagal sąrašą kartu su kitais buvo išrinktas į seimą. Dabar jis bus reikšmingas – raiteliams įteiks prizus. Tadas Būda norėjo prieiti prie Tijaus, akis į akį prieš jį atsistoti, save parodyti, paklausti, kas geresnio, tačiau save sugėdino, nes už Tijų nebalsavo, iš sąrašo išbraukė ir jei dabar jam gerintųsi, veidmainiautų prieš savo sąžinę.

Tadas Būda grįždamas iš hipodromo pavargo, bet parėjo giedras, nes pabuvojo tarp žmonių, pamatė pažįstamų. Nors ir siutas ima, bet nepyksta ant moterų, kurios jį stumdė. Ne pirmą kartą jį tarsi kliuvinį į šalį pastumia. Nemėgsta varnininko, vengia tarsi paslapčių apgaubto kerėtojo, nesuprantamo keistuolio. Nebeįmanoma dabar suprasti žmonių: ko jie nori, ko jiems trūksta. Siusk kiek tik gali, nuo tavo siuto niekas nesikeičia. Tik ir nesiutus gyventi neišeina.

Šitaip bedėliodamas savo mintis, jausdamas nuovargį Tadas Būda ir užsnūdo. Gal po pusvalandžio pažadino juodvarnės Mėlynės šaržus „kruk-kruk“, garsas, kurį net per kiečiausią įmygį jis išgirsta. Nuo to laiko, kai cirką rodė, su juodvarniais nesiskiria. Jis žino, kad vieni jį vadina kupreliu, kiti – varnininku už tai, kad jį visos varnos pažįsta. Varnininko vardo nesikrato, nes tai seniai jo pamėgtas užsiėmimas. Daug įvairios gyvasties globojo, tačiau svarbiausi buvo juodvarniai – stiprūs, karingi paukščiai, pažįstantys savo priešus, juodais snapais ir tokiomis pat kojomis, melsvo metalo blizgesio plunksnomis. Maža pasakyti, kad šituos paukščius globojo – jis su jais gyveno: kasdien kalbėjosi ir tikėjo, kad jie jį supranta. Jie buvo jo vienatvės skaidrintojai ir kasdieninė paguoda.

Patyręs, kad retas juodvarnis gyvena visą jam skirtą amžių, vienas jų kapines paliko pušynėlyje netoli vaikų namų, kur jis augo ir užaugęs nemažai laiko praleido, kol susirado sau vietą atskirai, kita jų laidojimo vieta – čia, Varnamiestyje, šalia žydų kapinių pušynėlio. Prieš kelias dienas vieną nusenusį juodvarnį po penkiolikos jo gyvenimo metų čia ir palaidojo. Tik keli krankliai tupėdami pušų viršūnėse matė šitas laidotuves, bet netrukus atskrido didelis pulkas juodvarnių ir atliko savo gentainio laidotuvių apeigas – visą parą kimiai kranksėjo. Net širdį gėlė. Ne visada žmogaus taip gaili…

Mėlynė – nuo jos mažens jo įnamė, bet gyvena ne trobelės viduje – jai padarytas didelis vielos tinklo narvas ir padėtas palėpėje lauke. Tai ji šaukia. Delsi, vėl pakartos „kruk- kruk“.

Tadas Būda žino, kad išėjęs į lauką negreit sugrįš, nes negalės atsitraukti nuo Mėlynės. Pasakos jai, ką matė hipodrome, su kuo kalbėjosi ir su kuo nenorėjo kalbėtis, pasiskųs, kad jį piktos moterys stumdė. Mėlynė įdėmiai jo žodžių klausysis ir kartkartėm linktelėdama galva rodys, kad viską supranta ir pritaria. Mėlynei jis niekada nemeluoja, nes jeigu jai kas nepatinka, tuojau pat ima garsiai krankt, kad nutiltum. O kam gi melas gali patikti…

Mėlynė – tikra gražuolė. Jos plunksnos labai juodos ir tviskios, melsvo metalo blizgesio. Todėl ir vardą moterišką parinko.

Tadas Būda iki sutemos Mėlynei pasakojo šios dienos savo įspūdžius, pavaišino spąstuose sugauta pele. Paukštė linkčiojo galva retkarčiais pašiaušdama tviskių plunksnų keterą. Tadas Būda buvo labai patenkintas, kad turi prieraišią draugę, glostė jos gražius apdarus, kaklą.

Rytą pro trobelės langus prasiskverbė šaržus karkimas – pagalbos šauksmas. Po kiemą vaikštinėjo Jasius. Kai tik jis eina iš žydų kapinių, tai ir užsuka čia.

Atsikraustęs į Varnamiestį Tadas Būda pastebėjo, kad žydų kapinėse vis mažiau ir mažiau belieka paminklinių akmenų. Kažkur juos išveža. O kai veža, visada pamatysi ir Jasių.

Prieš porą metų einant per kapines dar kas žingsnis stovėjo į žemę įaugę paminklasi – dabar likę, bet jau retai. Tadas Būda neiškentė – nuėjęs į kapines suskaičiavo likusius akmenis su užrašais ir kiekvieną apibūdindamas surašė į sąsiuvinį. Beklausinėdamas vaikus sužinojo, kur daugelis kitų išvežta – užrašė, kieno namo pamatuose guli, kas laiptus pasidarė ar į brastą sumurkdė. Dabar vėl nueis ir pažiūrės, ar bent vieno paminklo neišvežė. Siutas ėmė kilti, tačiau išėjęs į kiemą pamatė, kad Jasius vos ant kojų pastovi. Susierzinusi Mėlynė pastačiusi keteros plunksnas blaškėsi po narvą. Jasius kažką sumurmėjo ir mostelėjęs ranka nusvirduliavo nuo kalvos žemyn Varnamiesčio senųjų namų link.

Tadas Būda jį nulydėjo žvilgsniu ir lyg ko laukdamas stovėjo prie Mėlynės narvo. Nekilstelėjęs akių jis jautė, kad virš jo galvos sukeldami sparnais tylų šiugždesį praskrido keli juodvarniai. Jis nematė, kur jie nusileido, bet jautri jo klausa pagavo iš toli atsklidusį duslų paukščių kranktelėjimą ir drauge lyg ir žmogaus riksmą, lyg šauksmą. Tadas Būda nesusilaikė – juodvarnių kranktelėjimas ir kažkoks riksmas jį paragino paėjėti iš kiemo ant kalvelės ir pažiūrėti, kas vyksta žemiau prie plataus Varnamiesčio griovio. Dabar jis aiškiai matė virš purvino griovio plasnojančius juodvarnius ir rankomis vandenyje mosuojantį žmogų. Mosteli ištėkšdamas purviną vandenį ir rikteli. Nieko daugiau nematyti, tik virš sklidino griovio juodvarniai ir jame žmogus. Tadas Būda pagreitino žingsnį, o nuo kalvelės į pakalnę puolė dusdamas bėgčiomis. Kai pribėgo prie griovio, pažino iki kaklo purviname vandenyje besikapstantį Jasių. Pamatęs varnininką ištiesė į jį abi rankas ir riktelėjo:

– Gelbėk, skęstu!

Tadas Būda buvo bepuoląs į vandenį, bet sugriebęs ant griovio krašto nulūžusio alksnio stuobrį ištiesė Jasiui ir šūktelėjo:

– Griebk, o aš trauksiu!

Traukti į dumblą įklimpusį ir nuo alkoholio apsvaigusį, menkai jėgų beturintį Jasių Tadas Būda nepajėgė. Jis pats slydo į sklidiną vandens griovį. Akimirką dingtelėjo mintis: gal jam bėgti į Varnamiestį pagalbos ieškoti, bet nežinojo, ar suspės, tad nusimetęs savo ilgą švarką žengė į griovį ir rankomis nusiyrė prie Jasiaus. Kai šis sučiupo jo ranką, suprato, kad Jasius svyra ir tuojau pat pasiners purviname tirštame vandenyje. Tada jį sugriebė už pažastų ir pabandė kilstelėti aukštyn, tačiau į dumblą įklimpusio nė centimetru neišjudinęs ėmė šaukti pagalbos. Niekas negirdėjo jo plono, erdvėje praskystančio balso. Surėkė ir Jasius. Tačiau nesimatė nė vieno žmogaus. Tik viršuje ratus sukę juodvarniai nutūpė pašlaitėje ir stebėjo, kaip dviese kapstosi griovyje. Tadas Būda laikydamas Jasių už pažastų ir neleisdamas vandenyje suklupti, jį įkalbinėjo dumble judinti kojas, jas traukti iš makalynės. Šiek tiek prasiblaivęs Jasius sunkiai traukė kojas, o laikantysis už pažastų pats klimpo ir jautė, kad senka jėgos. Tada Tadas Būda panardino šalia plūduriuojantį alksnio stuobrį, atsistojo ant jo ir timptelėjo Jasių aukštyn. Pakako šio timptelėjimo, ir Jasius, ištraukęs vieną koją, išvilko ir kitą. Paskui jis užgulęs Tado Būdos kuprelę žengė kelis žingsnius. Iš griovio abu išsiropštė įsitvėrę žolių, nagais įsikibdami į pakraščio kietesnį purvą.

Tadą Būdą nuo nervinės įtampos ir į griovį įbėgančio šaltinio kaulus geliančio vandens krėtė drebulys. Jis paliko ant pagriovio viksvų kuokštos sėdintį dar neišsiblaiviusį Jasių ir visas permirkęs purvais, sunkiai žergdamas kojas, klupdamas pakilo įkalnėn ir pasiekė savo trobelę. Nebematė, kaip aukštai plasnojo virš jo juodvarniai, negirdėjo, kaip jie kranksėjo, kai jis iš pakalnės nuo griovio sunkiai ėjo namo. Nebekalbino Mėlynės, nebepasakojo jai, kaip jis iš griovio gelbėjo čia dažnai kieme besišlaistantį Jasių, kaip jis pats vos išsikapstė, o nusimetė šlapius drabužius ir atgulė. Laukdamas, kol pranyks bangomis užeinantis drebulys, lovoje pratįsojo iki kitos dienos ryto išdžiūvusia burna ir labai norėdamas valgyti. Kai su pienu suvalgė kelias riekes batono, stebėjosi, kad vėl sugrįžo stiprumas, lyg vakar būtų netekę iki paskutinio lašo išsekinti savo jėgas. Mintyse pakartodamas, kas vakar atsitiko, pagalvojo, kad jis buvo labiau išsigandęs ir susijaudinęs nei pats galėjęs griovyje nuskęsti Jasius. Gal dėl to, kai abu išropojo iš vandens, Jasius jam už pagalbą net nepadėkojo. O gal tokiems kaip jis ir nereikia dėkoti? Tadas Būda net pyktelėjo ant savęs, kad tokias mintis rezga – ne kartą jis yra sau sakęs, jog siusk kiek tik nori, bet nuo tavęs, menko žmogelio, niekas nepasikeis. Nuraminęs save atsisėdo ant suolelio šalia Mėlynės ir ėmė gėrėtis šiltu dar vieno pavasario rytu, žadančiu aplink jį supančiam nedideliam pasauliui vaiskią dieną.

Pakilus aukščiau saulei virš žydų kapinių kalvos neliko nė vieno debesėlio. Dangaus mėlynėje gainiodamiesi, krisdami žemyn suglaudę sparnus vartaliojosi juodvarniai. Tadas Būda daug kartų matė šitų paukščių azartišką žaidimą, vienas kito viliojimą, girdėjo jų kažkur į erdvę siunčiamus garsus, jautė iš aukštai link žemės kritimo sukeltą oro virpesį, tačiau šią dieną paukščių azartui nebuvo ribų – virš jo galvos virpėjo visa erdvė, nes vis atskrisdavo žaidimo pradžioje nebuvę juodvarniai ir kiekvienas vartaliojosi, krito žemyn dar smagiau. Nuo įtempto žiūrėjimo aukštyn net ašarojo akys, bet šitas nemažų juodaplunksnių paukščių azartas persimetė į žydų kapinių pušis. Čia triukšmingai juodvarnių šėlsmas tęsėsi tarp medžių šakų – byrėjo pušų skujos, žievės atplaišos ir kankorėžiai. Juodi paukščiai nardė tarp medžių, tarpusavyje čiauškėjo, kranksėjo, kilo į padangę ir vėl krito į pušyną.

Tadas Būda jautėsi pakerėtas tokios jo pamėgtų paukščių aistros, stovėjo nustebęs ir žiūrėjo, nenorėdamas, kad šis spektaklis baigtųsi. O kai paukščiai aprimo, iš pušyno atplasnojo melsvas ir blizgus juodvarnis. Nutūpė kieme ir ėmė vaikštinėti netoli Mėlynės narvo. Vaikštinėjo išdidžiai pakėlęs gražią galvą, kartkartėm pažvelgdamas į stovintį žmogų. Mėlynė sparnais daužė narvo metalinį tinklą. Juodvarnis prižingsniavo prie pašalyje stovinčio narvo, snapu kelis kartus kirto į vielos tinklą ir lyg sukrankė, lyg ir sučirškė. Tadas Būda net kvėpavimą sulaikė. Kas dabar bus? Ką po aistringo žaidimo atskridęs juodvarnis Mėlynei paukščių kalba pasakė? Gal ją vilioja į erdvę pasigainioti, vartaliojantis parodyti savo grožį? Gal kviečia į pušyną, kuriame jis surado vietą lizdui?

Juodvarnis striktelėjo ir nuplasnojo į artimiausią kapinių pušį. Viskas įvyko per porą ar trejetą minučių, ir Tadas Būda ėmė gailėtis, kad gal jam niekada nebeteks matyti tokio nuostabaus paukščių bendravimo, tokios jų aistros vienas kitam. Tačiau netrukus vėl kieme nusileido tas pat juodvarnis. Jis juodo kaip anglis snapo gale laikė mažytį šapelį. Pakėlęs galvą pristriksėjo prie narvo ir atneštą šiaudelį padavė Mėlynei. Ji linksmai sučiauškėjo ir šapelį pasidėjo prie kojų. Tadui Būdai sustojo kvėpavimas, jis nedrįso pajudėti iš vietos.

Kai juodvarnis nuskrido į išsikerojusią pušį ant žydų kapinių kalvos, jis priėjo prie paukštės narvo ir pašnabždomis ėmė plonu lipšniu balsu kalbinti Mėlynę, klausinėti, ką jai sakė atskridęs jos gentainis, ką ji pati jam atsakė. Mėlynė supratingai klausėsi, protarpiais linktelėdama galva. Tadui Būdai užteko šitų gražių linktelėjimų. Jis jautėsi pasikalbėjęs su paukšte. O ko nevisiškai suprato, jis vėliau ramiai, neskubėdamas pats sau paaiškins. Paukščių kalba labai sunki ir ne kiekvienam suprantama.

Tarp pušų šakų, aukštai, bet ne pačiose viršūnėse, kur labai siautėja vėjas, juodvarniai pasidarė lizdus. Tik prieš orų pasikeitimą girdėjosi jų kranksėjimas, šiaip, jei niekas neslankiojo po žydų kapines, buvo ramu. Jei ten pasirodydavo koks nors žmogus ar šuo arba katė, kildavo didžiausias triukšmas – tuojau pat daugybė juodvarnių gąsdindami šaržiu pratisu karkimu puldavo varyti iš jų užimtos teritorijos. Tik vienas Tadas Būda vaikščiojo kaip savas, neliečiamas. Jis čia galėjo ramiai sėdėti atsirėmęs šonu prie kurios nors pušies ir žiūrėti į sukrautus paukščių lizdus. Jį juodvarniai atskirdavo nuo savo priešų, kuriuos puldavo griebdami už plaukų ar kepurės, kirsdami aštriais snapais į akis.

Tadas Būda suskaičiavo visus pušyne esančius lizdus ir beveik tiksliai žinojo, kiek bus jaunų juodvarniukų. Laukė, kol jie išlipę iš lizdų ir atsistoję ant pušų šakų ims mankštinti savo sparnus. Tada jis pasirinks keletą gražiausių – porą pasiliks sau, kitus atiduos tiems, kurie šiuos paukščius saugo ir nori turėti savo namuose. Nedaug tokių yra, ant pirštų juos gali suskaičiuoti, bet gerai, kad nors keli yra. Žino jie varnininką Tadą Būdą. Gal šį kartą atvažiuos ir naujų mėgėjų šiuos paukščius laikyti?..

Šitaip jis mintyse sau pasakoja ir žiūri į narve nenustygstančią Mėlynę. Galėtų jai tą patį išdėstyti – būtų pačiam ramiau, tačiau šį kartą jos negali trukdyti, nes virš kiemo truputį sparnus judindamas sklando juodvarnis, kurį pavadino Marsu. Tai tas pats, kuris Mėlynei atnešė šapelį – ženklą, kad jis daro lizdą ir laukia jos. Nežino jis, kad jo išrinktosios pakirptos sparnų plunksnos neataugo, kad tik narve ji plačiai plasnoja. Gal ji paukščių kalba ir sakė, bet Tadas Būda gerai nežino, abejoja, todėl dabar netrukdys, eis į trobelę ir pro langą žiūrės. Vos tik atsisėdo savo mažame kambarėlyje, ir Marsas nusileido kieme. Pasižvalgęs drąsiai nužingsniavo prie Mėlynės narvo. Sulaikęs kvėpavimą, kad geriau girdėtų, Tadas Būda klausėsi čiauškesio ir storesnių, ir plonesnių garsų, atsitraukdamas nuo lango, kad savo šešėliu nesutrukdytų pasiilgusių vienas kito paukščių pokalbio.

Kai pamatė, kad Marsas atsitūpė kieme ant pakraštyje įbesto kuolo, išėjo Mėlynės pažiūrėti. Ji blaškėsi po narvą, pašokdama iki tinklo viršaus, daužėsi negalinčiais ją į oro erdvę pakelti sparnais, be perstojimo čiauškėjo. Gal Marsui ji dar kartą aiškino, kad jis nesirinktų kitos, o lauktų, kol jai ataugs visos sparnų plunksnos? Tadas Būda, sutrikęs dėl Mėlynės tokio blaškymosi, visaip svarstė, kaip ją nuraminti, ką jai pasakyti, kad linktelėtų galva. Atsidaręs narvą norėjo ją paglostyti, bet ji čaižiai karktelėjo ir snapu kirto į jo randuotą ranką. Nors ir ištryško kraujas, bet rankos neatitraukė, pasiekęs viršugalvį švelniai perbraukė per plunksnas, ir Mėlynė suglaudė sparnus, nuleido galvą. Dabar galėjo ją glostyti, kasyti gurklį, pakaušį, kiek tik turi laiko. Jis šiurkščia savo ranka vis ją glostė ir glostė garsiai netardamas, bet šnabždėdamas, kartodamas: „Kodėl, Mėlyne, tu man nesakai, kad aš tau reikalingas, kaip tu man reikalinga?“

Nuraminęs paukštę ir palikęs ant kuolo tupintį sargyboje Marsą, Tadas Būda išėjo į parduotuvę sau duonos, o Mėlynei mėsos gabalėlio. Regis, ilgai neužsibuvo, tačiau kol nuo savo trobelės nužingsniavo į pakalnę lietaus vandens išgraužtu taku, kol perėjo išilgai Varnamiestį ir pasiekė miestelio duonos parduotuvę ir su pirkinių maišeliu tuo pačiu taku kilo į kalvą, prabėgo dvi valandos. Sustojęs giliau atsidusti ir per kaktą į akis srūvantį prakaitą nušluostyti, išgirdo juodvarnių sukeltą labai didelį triukšmą. Į visas puses sklido aliarmą skelbiantys paukščių balsai, virš galvos ir toliau ore blaškėsi daugybė juodvarnių.

Įžengęs į kiemą Tadas Būda vos išsilaikė ant kojų neparkritęs iš netikėtumo ir pamatyto baisaus vaizdo ant žemės. Narvas buvo ištrauktas iš palėpės, apverstas, šalia jo kruvina galva ir išskleistais sparnais gulėjo Mėlynė. Priėjo arčiau, žiūrėjo į tik prieš porą valandų glostytą paukštę ir lingavo galvą.

Viršuje nerimo nepaprastai didelis įsiūtis, kad net Tadas Būda jautė, jog nuo juodvarnių visokiais balsais triukšmingo kranksėjimo, sparnų plakimo virpa ir bangomis ritasi įkaitęs oras.

Paukščiai dar nesiruošė gedėti savo gentainės, dar vis ieškojo to piktadario, kuris nužudė gražuolę Mėlynę.

Išgirdę triukšmingą sumaištį ant kalvos aplink varnininko trobelę iš Varnamiesčio atbėgo vaikai. Visi sakė, kad matė nuo žydų kapinių einantį girtą Jasių, girdėjo, kaip keikėsi, rėkė, kad iššaudys visas žydų kapinių varnas. Kur jis dabar yra, kur nuklyvavo, nežino. Gal guli įlindęs paplentės krūmuose…

Tadas Būda, palikęs vaikus budėti kieme, trobelėje suieškojo juodo audeklo atraižą ir ja uždengęs Mėlynę ilgai stovėjo tylus ir susimąstęs. Per savo varganą gyvenimą daug negandų patyrė, ne kartą buvo įsiutęs dėl skriaudų ir pažeminimo, vienas, kad kiti nematytų, liejo ašaras, tačiau tokios žiaurios skriaudos dar niekada nekentėjo… Ką jis, varnininkas, dabar savo mintyse juodvarniams pasakys? Atsiprašys, kad nesugebėjo išsaugoti Mėlynės, neišleido pas Marsą, kuris pas ją kasdien lankėsi ir viliojo į pušyną? Gal ir taip save jis ramins, tačiau seno varnininko sieloje ramybės vis tiek nebebus… Nebus ramybės ir dėl pagalvojimo – ko žmonėms reikia, kodėl jiems – šitiems padarams, taip sunku būti tikrais žmonėmis? Juk jis iš griovio purvo išgelbėjo tą patį Jasių, kuris už tai turėtų geru atsilyginti, bet užmušė jo Mėlynę ir labai jam, varnininkui, skaudų graudulį sukėlė. Ir ko tokiems maža, kodėl jie pamiršta, kad buvo pagimdyti žmonėmis – kas ir kada jam, Tadui Būdai, paaiškins?.. O gal gyvenimas ir yra duotas, kad jame atrastum kuo daugiau paslapčių, o atradęs ir pajautęs, kad tos paslaptys tave kankina, nesugebėtum nei sau, nei kitam jų suprantamai paaiškinti?..

Dar virš žydų kapinių kalvos neprasidėjus prieblandai, bet jau saulei leidžiantis už horizonto Tadas Būda pasiėmė kastuvą ir į juodą audeklą suvyniojęs sustingusią Mėlynę nuėjo į juodvarnių laidojimo vietą. Vos tik jis čia pasirodė, išsikerojusiose pušyse tupėję ir nakties laukę tylūs juodvarniai ėmė garsiai kranksėti. Šitie siaubingai liūdni garsai didino jo gėlą dėl Mėlynės praradimo ir badė širdį. Tačiau jis, kaip ir kitus kartus, kai laidodavo paukštį, turėjo viską padaryti nuo pradžios iki galo. Juodvarniai gerai matė, kaip varnininkas kasa smėlyje duobę, kaip suvyniotą į juodą audeklą Mėlynę atsargiai guldo ant kapo dugno, paskui neskubėdamas užpila žemėmis ir stovi nuleidęs galvą.

Netriukšmingas kimus kranksėjimas pavakario tyloje sklido be jokio pertrūkio. Ne kartą Tadas Būda buvo girdėjęs tokį juodvarnių kranksėjimą, tačiau nė sykio jie jo taip nejaudino ir aštriai jam nedilgčiojo širdies kaip dabar. Net žingsnius paspartino, kad išeitų iš tos slegiančios erdvės. Nuėjo mažumėlę ir atsigręžė. Ant tik ką supilto kapelio tupėjo linguodamas galva juodvarnis. Tadas Būda pažino, kad tai Marsas, viliojęs Mėlynę pažiūrėti jo padaryto lizdo. Netrukus pasigirdo Marso trukčiojantis kimus kranksėjimas. Krankteli ir nutyla… Krankteli ir nutyla… Varnininkas Tadas Būda suprato, kad juodvarnis springsta, nespėja nuryti iš akių į snapą srūvančių ašarų.

Tadas Būda namo parėjo skaudančia širdimi, labai prislėgtas, paveiktas graudaus liūdesio, jausdamas, kad iš jo atėmė, ko jam kasdien reikėjo, kuo jis būdamas vienas save ramino. Ką jis dabar per kelias dienas patyrė, labai sužalojo visą laiką gerumo troškusią jo sielą, nes suvokė, kad tai padaryta tyčiomis, žvėriškai duriant į pačią skausmingiausią vietą ir norint jį išblokšti iš gyvenimo. Šitokios mintys dabar buvo baisiausios ir jį labai gniuždė. Kol buvo Mėlynė, vakare prieš miegą ją aplankydavo, pakalbindavo ir ramesnis, lyg viską, kas priklauso, atlikęs, eidavo į lovą. Dabar nebebuvo ką aplankyti – Mėlynę jis palaidojo. Apimtas graudulio, kad jis liko vienas, atsisėdo trobelėje ant suolelio ir ant stalo krašto rankomis parėmė galvą. Ir užėjo nesulaikomas noras dar kartą pažvelgti į motiną. Pasitraukė arčiau ant stalo laikomą jos fotografiją ir nebenukreipė akių į šalį. Motina į jį žiūrėjo susirūpinusi ir liūdna…

Kai pradėjo slėgti pragyventų metų našta, ne kartą jis sau sakė, kad dažniau reikia ruoštis mirčiai – pasikalbėti su motina, kuri jį paleidusi į šį pasaulį pati greit išnyko, nebuvo su juo. Visada, kai kamuodavo graudulys, jis iš jo išsivaduodavo, jei sapne ar jo paties sukurtame regėjime būdavo motina. Ir dabar jis troško tokio regėjimo, kuriame pasijustų nuo kitų neatskirtu žmogumi. Troško motinai pasakyti, kad jį supęs gyvenimas iki šiol buvo jam nepavaldus, kad jis slinko kažkur atskirai nuo jo, o jis gyveno savo gyvenimą, kitų atskirtyje, bet nepraradęs savo laisvumo ir būdamas toks jai gėdos nepadarė. Ką motina atsakys? Ar suspindės jos akys, kai jis ištars šiuos apie savo gyvenimą žodžius? Jis ir dabar širdyje jaučia tą laisvumą, kuris jo gyvenime teikė jam pasitenkinimą. Ar kiti priklausydami vienas nuo kito jautė tokį laisvumą, jis nežino…

Mirties jis nebijojo. Tik labai jam dabar buvo baisu išnykti visko nepasakius motinai, savęs nenuraminus…

Iš visų pusių nenutrūkstamu srautu į jį plūdo mintys. Nė su viena jis nesigalynėjo, nes visos buvo niekieno kito, o jo paties sugalvotos. Tik dabar jos labai jį graudino, nes jautėsi viską praradęs, siaubingai vienišas, net nebeturintis čia su kuo pasikalbėti, kam patirtas skriaudas pasakyti. Daugelio tų minčių, kuriomis jis save guodė, buvo gaila, kad jos per šį rymojimą skuba pasitraukti į šalį, bet jis nebepajėgia jų sulaikyti – jau skęsta į galingą sapną, visiškai panašų į tikrovę. Nejaučia jis – gal čia ne sapnas, o tikras jo paties sugalvotas regėjimas… Ir štai ji žiūri ne iš fotografijos, bet stovėdama prieš jį…

– Ir kaip tu gali neprisiminti? Sakyk teisybę: ar prisimeni? Tada iš kapų kalno senų beržų skrido piktai kranksėdami du juodvarniai. Praplasnojo virš mūsų namų ir nuskrido į galulaukes, – sako mama.

Jis nenusuka akių nuo jos, bet tyli.

– Kodėl tyli? Tai ką tu prisimeni?

– Nors mušk mane, tą dieną skrendančių juodvarnių aš neprisimenu. Matydavau, kaip tie paukščiai siaučiant vėjui kartu su beržų šakomis linguoja ir paskui pakilę nuskrenda pavėjui. Bet niekada nemačiau, kad juodvarniai piktai kranksėdami skristų virš mūsų namų. Nemačiau…

– Tu gi stovėjai ant mūsų kiemo, prie šulinio. Įpyliau tau į puodelį pieno. Ilgai mažais gurkšneliais gėrei… Tai tada virš mūsų galvų iš kapų kalno beržų į galulaukes ir praskrido tie du juodvarniai. Ir kaip tu galėjai užmiršti?

– Sakau tau, mama, aš juodvarnių neprisimenu…

– Tai ką tu prisimeni?..

– Aš prisimenu, kaip ant kelio į burną įkišęs pirštus siaubingai švilpė kažkoks vyras, o tu su balta suknele gulėjai toli nuo manęs. Aš šaukiau, bet tu negirdėjai… Kodėl tu negirdėjai?…

Tadas Būda pakėlė nuo stalo sunkią galvą. Pasimarkstė, patrynė rankomis skaudančias akis ir išėjo iš trobelės į pašalį. Regėjimas buvo toks tikras, kad jis ne tik pagalvojo, jog jo kieme tebelaukia motina, su kuria tik ką kalbėjosi, atsakinėjo į klausimus, ir kažkodėl jį palikusi vieną išėjo iš trobelės. Tačiau motinos nebebuvo. Jis vėl sugrįžo ir rankomis ant stalo krašto parėmė galvą. Rymojo ilgai, negulė į lovą, laukė, kol vėl pamatys savo jauną balta suknele vilkinčią motiną. Tačiau regėjimas nebesikartojo… Labai gėlė širdį ir jautė, jog pavargusios rankos vos beišlaiko pasunkėjusią galvą. Jis pabandė atsistoti, tačiau nebepajėgė…

Dvi dienas virš varnininko Tado Būdos trobelės kranksėdami kėlė triukšmą juodvarniai. Nenardė iš padangės, nesivartaliojo, bet leidosi į varnininko kiemą ir patupėję visu pulku kilo į viršų. Kilo ir vėl leidosi kieme. Čia vėl kimiai kranksėjo, tarytum atliktų savo gentainio laidotuvių apeigas.

Varnamiesčio vaikai, pamatę kranksinčių juodvarnių pulką virš Tado Būdos trobelės, atbėgo pažiūrėti, ką kuprelis veikia.

Jis kaip prieš dvi dienas teberymojo ant stalo krašto susimąstęs, jau nė kiek nekrustelėdamas, bet ne daugiau kaip visada panarinęs galvą, tik nebe blizgiomis, o užgesusiomis akimis. Gal nebaigęs dar viename regėjime kalbėtis su savo motina, savęs nenuraminęs ir iš šio pasaulio išėjęs graudulio prislėgtas…

Iš vaikų sužinojęs, kas atsitiko Tadui Būdai, atėjo ir policininkas. Jis pavaikščiojo po kiemą, pažvelgė į tuščią vielos tinklo narvą. Vaikai pasakė, kad jame buvo laikomas juodvarnis, kurį gal supykęs ant varnų užmušė Jasius. Policininkas, viską apžiūrėjęs trobelėje, atsivertė šalia mirusiojo ant stalo gulintį sąsiuvinį. Ne kiekvieną eilutę skaitė, tačiau perskaitė, kiek žydų kapinėse buvo paminklų, kiek jų liko, kur išvežti guli.

Paskutiniai juodvarnės Mėlynės nužudymo dieną Tado Būdos ranka parašyti žodžiai buvo tokie: „Jasius pragėrė Dusynių miestelio manufaktūros pirkliui Leibai Mejeriui, palaidotam prieš šimtą metų, tašyto akmens paminklą“.

Gal po mėnesio ant kalvos prie senųjų žydų kapinių, kurių pušyse jau buvo išdraskyti visi juodvarnių lizdai ir nugenėtos medžių šakos, kad netūptų paukščiai, atvažiavo Jasiaus anūkas. Visą dieną jis riaumojo su buldozeriu, tratino, laužė ir kėlė su neseniai čia buvusio svetimo gyvenimo kvapais persisunkusius debesis dulkių, kol nuvertė keistuolio Tado Būdos trobelę, sumaišė su žemėmis, išlygino tą vietą, kur žmogus gyveno ir kalbėjosi su juodvarniais.

Tai būtų ir viskas. Tačiau negražu nuslėpti iš Tado Būdos sąsiuvinio dar du sakinius, kuriuos tikriausiai jis paliko įsiutęs: „Gal jie nieko nežino apie juodvarnių išmintį. Šitie juodi paukščiai visuomet laukia kito mirties“.

2010 m. lapkritis

Novelę iliustravo dailininkė Laima Kriukelienė.