Chelmno koncentracijos stovykla

Penkiasdešimt kilometrų [kituose šaltiniuose 75 km – G. R.] į šiaurės-vakarus nuo Lodzės miesto (Lenkija) įkurtoje Chelmno mirties stovykloje buvo nužudyta nemažiau nei 152 tūkst. žmonių [kituose šaltiniuose 320 tūkst. žmonių – G. R.]. Ji tapo pirmuoju stacionariu centru, kuriame masiniam žydų naikinimui buvo naudotos nuodingos dujos. Stovyklą sudarė dvi dalys – Chelmno kaime buvusi pilis ir išvalyta zona artimiausiame stambiame miškų masyve. Stovyklos personalas ir sargybiniai gyveno kituose šio kaimo namuose. Pilis ir miško stovykla buvo apjuosti aukštomis medinėmis tvoromis.

1941 m. gruodžio 8 d. SS ir policija Chelmno stovykloje pradėjo masinį kalinių naikinimą. Pirmosiomis aukomis tapo sunkvežimiais iš artimiausių miestelių suvežti žydų tautybės gyventojai. Neretai dėvėdavę baltus gydytojų chalatus esesininkai atvykusiems sakydavo, jog jie bus išsiųsti darbams į Vokietiją, bet pirmiau reikia praeiti sanitarinę patikrą. Žydus suvesdavo į namą, kuriame priversdavo nusirengti ir atiduoti su savimi turimus vertingus daiktus. Paskui sargybiniai per praėjimą nuogus kalinius suvarydavo į didelio sunkvežimio kėbulą, kuriame tilpdavo nuo 50 iki 70 žmonių, ir hermetiškai jį uždarydavo. Vairuotojas prie sunkvežimio išmetimo angos pritvirtindavo žarną, įjungdavo mašinos variklį ir dujas nukreipdavo į kėbulą, kad jame esantys žmonės mirtų smaugiami dujomis. Po to žarną atjungdavo ir sunkvežimis su lavonais važiuodavo į miško stovyklą, kurioje kūnus sumėtydavo į bendras kapavietes. Išgyvenusius kalinius nušaudavo.

1942 m. sausio 16 d. prasidėjo žydų deportacija – juos iš Lodzės geto perpildytais prekiniais vagonais vežė į Chelmno koncentracijos stovyklą. Į šią transportavimo akciją buvo įtraukti anksčiau Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje (Bohemijoje ir  Moravijoje) bei Liuksemburge gyvenę žydai.

Tarp kitų šios Chelmno mirties stovyklos aukų buvo tūkstančiai čigonų ir keli šimtai lenkų bei Sovietų armijos belaisvių.

Kelias dešimtis žydų tautybės kalinių nuolat užstatydavo tampyti lavonus ir užkasinėti juos bendrose kapavietėse. Kadangi jos greitai persipildydavo ir irstančių kūnų kvapas pasiekė artimiausius kaimus, 1942 m. vasarą buvo įsakyta lavonus deginti atvirose iš geležinkelio bėgių suręstose ,,krosnyse“. Esesininkai ir policijos valdžia periodiškai naikindavo šių darbinių grupių narius, keisdami juos naujai atvykusiais kaliniais.

Masinės žudynės Chelmne vyko iki 1943 m. kovo, o vėliau trumpą 1944 m. birželio-liepos laikotarpį, kad suteiktų pagalbą likviduojant Lodzės getą. 1944 m. rugsėjo pradžioje grupę žydų tautybės kalinių privertė iškasti bendras kapavietes ir sudeginti ten rastas žmonių kūnų liekanas. Taip buvo naikinami nusikaltimų pėdsakai. Po šio darbo beveik pusė (iš 80) grupės narių buvo sušaudyti.

Vokiečiai iš Chelmno mirties stovyklos pasitraukė prie jos artėjant Sovietų armijai 1945 m. sausio 17 d.


Šaltinis: encyclopedia.ushmm.org.


Nuotrauka iš britannica.com.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.