Buvusi sinagoga (dabar Sinagogos 1 C). Prisimena zarasiškė O. Karužienė
Nutarta Gegužės 1-osios gatvei sugražinti buvusį Sinagogos vardą. Be abejo, jaunimas gal ir nežino, kad šioje gatvėje buvo sinagoga – žydų maldos namai. Pokario metais jie padaryti daugiabučiu gyvenamuoju namu.
Su pagarba menu šį pastatą kaip žydų maldos namus ir su skausmu prisimenu jį, karo metais išniekintą. Tai buvo sovietų karo belaisvių stovykla.
Vokiečių okupacijos metai. Iš fronto suvežami ir talpinami iškankinti, alkani, sužeisti ir ligoti karo belaisviai. Visam gyvenimui įsirašė į atmintį jų veidai, verksmas ir mums, vaikams, pirmą kartą girdimos įvairių tautų dainos. Visa aplinka ir pastatas buvo aptverti spygliuota viela, už kurios buvo belaisviai. Kas dėjosi pastato viduje, niekas nežinojo. Matėme tik tuos, kurie buvo po atviru dangumi. Tai buvo išbadėję šešėliai, kuriuos žmonės užjautė. Sunkus buvo laikas. Neturėdavome ir valgyti daugelis. Bet mūsų mamos išsigudrindavo, kad sugebėtume pasidalinti su belaisviais nors bulvėmis ir duonos džiūvėsiais. Siųsdavo mus, vaikus, nes suaugusius vokiečiai vaikydavo. Mes valandomis stovėdavome prie spygliuotos vielos ir kartais patenkindavome belaisvių prašymus.
Vandens arti nebuvo, ir belaisviai su kibirais ir naščiais buvo varomi į ežerą jo parnešti. Tuo pasinaudodami, mūsų tėvai prie kranto padėdavo bulvių, duonos, tabako, viską užklodavo žole, o mes, vaikai, iš tolo stebėdavome ar pasiseks belaisviams pasiimti tą maistą. Prisimenu vokiškais batais trypiamos duonos vaizdą.
Dar ir dabar stovinčiame name Nr. 4 gyveno daugiavaikė Dambrauskų šeima. Mes, vaikai, nuolat būdavome tame name, nes jo kiemas ribojosi su belaisvių stovykla. Pro spygliuotą vielą dalindavomės duonos gabalėliu, parūpindavome popieriaus ir pieštukų, išnešdavome jų laiškus. Tai pastebėjęs vokietis pasikvietė Dambrauskienę, vaikų akyse vinimi prikalė ilgą motinos kasą prie sienos ir automato šūviais, klykiant vaikams, nukirto ją.
Kartą keli belaisviai pabėgo. Vieną pagavo, o kitas perplaukė ežerą manydamas, kad kitoje pusėje išsigelbės. O ten buvo sala. Vokiečiai jį nušovė ir ten pat, saloje, užkasė. Toje vietoje nuolat būdavo padėta gėlių, o po karo nežinomo kareivėlio belaisvio palaikai buvo perkelti į sovietų karių kapines.
Pagautąjį bėglį paprastai kankindavo patalpinę į spygliuotos vielos 1 metro pločio ir 2 metrų aukščio karcerį, kuris buvo pastatytas kieme. Taip kabėdamas ant spygliuotų vielų keletą dienų ir merdėdavo belaisvis.
Kiek skausmo ir aimanų girdėjo šis pastatas, kiek kraujo ir ašarų sugėrė šis žemės plotelis!
Nuo žaizdų ir bado belaisviai masiškai mirdavo. Kur dingdavo lavonai, niekas nežinojo. Vieni sakydavo, kad naktimis juos išveža, kiti teigė, kad užkasa čia pat, kieme.
Šaltinis: laikraštis ,,Zarasų kraštas“.
Pateikė Gražina Ragauskaitė.